Uvertiūra
Valstybės šventės išvakarėse (kovo 10 d.) Vilniaus karininkų ramovėje bus bandoma suburti XXI amžiaus Lietuvos Tarybą. Delsti nebegalima: užtenka tik atidžiau pažvelgti į tai, su kokiu nuožmiu užsispyrimu griaunami Tautos namai – Lietuvos valstybė. Nuo pat Valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. prasidėjo ir jos ardymas: uždarytos ir išvogtos gamyklos, teikusios piliečiams darbą ir pragyvenimą, uždaryta daugiau kaip 1200 bendrojo lavinimo mokyklų. O dabar atėjo eilė sugriauti ir Lietuvos universitetinio ugdymo sistemą.
Pirmasis Veiksmas su priedainiu: „Sėk, sesute, žalią liną, kad nesprogtų Ignalina…“
Bet iš pradžių – ne apie universitetus, nors eiliniame muilo operos pastatyme absoliučią daugumą dalyvaujančių sudaro turintieji universitetinį išsilavinimą, o kai kurie net ir diplomatinę patirtį. Dauguma žiūrovų – taip pat yra įgiję universitetų baigimo diplomus, tik spektaklį jie stebi, kaip ir pridera – nuotoliniu būdu. Spektaklis – ilgas, trunka jau daugiau kaip dešimtmetį. Pavadinimas: „Ignalinos AES. Tapkime nepriklausomi…“ Jame praktiškai be jokių komentarų rodoma viena iš šlykščiausių ir įžūliausių niekšybių – Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, motyvuojant besąlygiška kapituliacija, stojant į ES. Čia susipynė technologinis idiotizmas ir solidžių, ES vadukų visiems suprantamas noras pašalinti konkurentą – energijos gamintoją, paverčiant Lietuvą iš energijos tiekėjo į jos pirkėją. Labai gerai žinoma, kad ten po Černobylio avarijos buvo įdiegtos visos saugumo sistemos, kurių reikalavo TATENA ir kitos tuo besirūpinančios agentūros, bet iš Briuselio ir Strasbūro vis tiek klykė: „Elektrinė – nesaugi, todėl arba uždarote, arba nepriimame į ES.“
Fukušimos tragedija parodė, kad absoliučiai saugių technologijų nebūna: juk japonai buvo padarę viską, kad to neįvyktų, tačiau cunamis pasirodė galingesnis. Gal kas nors jau spėjo pamatyti ką tik sukurtą filmą „Žalia pievelė“ apie Visagino avantiūrą. Atseit, po kurio laiko čia bus tik … žalia pievelė. Kas nežino, tegu pasidomi, kiek laiko veikė ši elektrinė ir kiek laiko prireiks jos uždarymui. Atsakymas: pradėjo veikti 1983 m. gruodžio 31 d., pirmasis reaktorius sustabdytas 2004 m. gruodžio 31 d. (veikė 21 metus), o antrasis baigtas eksploatuoti 2009 m. gruodžio 31 d. (veikė 26 metus). O kiek laiko reikės ją uždaryti? Optimistiškas atsakymas – 2032 metais. Taigi uždarymui reikės 23 metų. Kas stato įrenginį, kurio išardymui reikės tiek pat metų, kiek uždarymui? Kiek energijos elektrinė pagamino ir kiek dabar reikės lėšų jos likvidavimui? O svarbiausia, ką daryti su žmonėmis, kurie buvo įtraukti į šią avantiūrą? Tai tarsi rodytų, kad pati tokios elektrinės idėja yra visiškas absurdas. Bet kodėl tada tokios elektrinės veikia kitur, kodėl naujas elektrines stato ne tik Baltarusija, bet it Suomija?
Tiesa, ir linų nebesėjame. Jei reikės, nusipirksime…
Antrasis veiksmas – „Independence“
Ar prisimenate, kaip vadinasi laivas, iš kurio perkame suskystintas dujas? Tai INDEPENDENCE. Esate nepriklausomi: galite nusipirkti elektros, dujų, gerokai prastesnės kavos, traškučių ir t. t. Savo valstybės išteklius (naftą, durpes, statybinių medžiagų telkinius ir kt.) išnuomojome (ko gero, kaip ir įprasta – 99 metams) kompanijoms, kurių pavadinimų be žodyno, kaip ir to laivo, prasmės nesuprasite. Savos valstybės bankų nebeturime, todėl savos ekonomikos raidos valdyti nebegalime. Savuosius piliečius mikliai apstūmėme beveik tris su puse karto. Ir ko čia tas Marijonas Mikutavičius plyšauja, kad „kalafiorai pabrango“: juk jis – nepriklausomas, gali jų ir nepirkti.
Įžūliausiu būdu buvo pasityčiota iš Žemės referendumo. Niekam nepranešama, kiek žemės Lietuvoje jau valdo ne Lietuvos piliečiai. O kiek įvairaus kitokio verslo (įskaitant bankus) valdo ne Lietuvos piliečiai? Tai kas dar liko mums – Tautai? Kuo mes jau šiuo metu esame paversti? Kam šiuo metu ruošiamasi perduoti (pusvelčiui parduoti) ištuštinamą Lietuvą?
Taigi Lietuvoje veikia labai gerai organizuota „aktorių trupė“, kuri jau išvarė iš Lietuvos bene pusę darbingų žmonių, išardė tūkstančius šeimų, kuri bando pakeisti Lietuvos tautinę struktūrą (jau dabar emigrantų – daugiausia iš Ukrainos ir Baltarusijos – skaičius artėja prie 200 tūkstančių), pasikėsino net į lietuviškąjį raidyną, į lietuviškus vietovardžius. Neseniai vadinamieji „socialdemokratai“ parengė įstatymo pataisą, kad tose vietovėse, kur daug kalbančių „po prostu“, būtų leista gatvių ir vietovių pavadinimus užrašyti taip, kaip užsimano dalis ten gyvenančių, pavyzdžiui: Druskieniki, Valkieniki ir t. t. Panašiai kaip ir už sienų: Koziany, Buciany, Seiny, Oskiny… Deramasi su kinais (gal kas nors dar nepamiršo, kad jau daugiau kaip penktadalis pasaulio gyventojų yra kinai) dėl investicijų iš Kinijos.
Trečiasis Veiksmas – universitetų reforma arba „Sutelkti išteklius“
Tačiau vos pradėjus žiūrėti, pasipila klausimai ir komentarai:
Ką laimėsime, uždarę pusę Lietuvos universitetų ir išgrūdę į gatvę juose dirbusius dėstytojus ir mokslininkus?
Ką laimėtume, uždarę vienintelį specializuotą – ruošiantį mokytojus – Lietuvos edukologijos universitetą, kuriam, ruošiantis šiai niekšybei, vis dažniau viešojoje erdvėje klijuojamos absurdiška, nieko bendro su mokslu neturinti etiketė – „uždaras rezervatas“ („negalima rengti mokytojų uždarame rezervate“), taip bandant dar labiau apkvailinti visuomenę, aiškinant, neva taip siekiama pažangos?
Pabaiga: uždanga nusileidžia, plojimų nesigirdi. Žiūrovai skirstosi?
Todėl noriu paklausti jų, kurie Kovo 11-osios išvakarėse susirinksite į Karininkų Ramovę: ar dar ilgai aiškinsitės, kas prie ko turėtų „prisijungti“, kas su kuo „susijungti“, kas naujam dariniui turėtų vadovauti, ir iš viso, kaip tas naujas darinys turėtų vadintis? Bet ar tai šiandien svarbiausia? Gal kaip nors atsikvošėkime ir apsidairykime, kuo jau dabar paversta Lietuva? Kaip Tautos Namų ardymą dar galima sustabdyti? Kaip atkurti pasitikėjimą savimi ir savo artimaisiais, kaip susitelkti bendram darbui?
Sudarykite LIETUVOS TARYBĄ, į kurios kvietimą visi galėtume atsiliepti: ir mokslininkai, ir žemdirbiai, ir „Vilniaus forumas“, ir tautinės tapatybės nepraradę, globalizmo neapkvailinti vilniečiai, ir vilties dar turintys Skuodo žemaičiai, ir tautininkai, ir pagaliau visi, nepraradę proto ir sąžinės.