R. Adomaitis. Kviečiu į susitaikymą (14)

Regimantas Adomaitis | Respublika.lt nuotr.

Regimantas Adomaitis | Respublika.lt nuotr.

Pirmiausia noriu paaiškinti, kodėl rašau.

Gavęs kvietimą į Vasario 16-osios minėjimą Seime, beveik prieš dvi savaites paskambinau į Seimo pirmininko kanceliariją, sakau, noriu užsirašyti į kalbančiųjų sąrašą. Atsiliepė mergaitė lakštingalos balseliu ir ėmė kamantinėti, kas aš toks, sakė, jog kalbėtojai jau numatyti ir jų bus nedaug. Turbūt, pamaniau, kalbės prezidentė, turbūt Vytautas Landsbergis, turbūt Valdas Adamkus. Pagalvojau, kad mūsų valdžia jau apsistatė saldžiabalsėmis mergytėmis, kurios nežino nei kas tu toks, nors ir prisistatai esąs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, ir jau nebeprisileidžia prie savęs. Jiems nebereikia. Viskas numatyta. Sudėliota.

Aš nesipiktinu. Kas aš pagaliau? 81 metų seniukas, nukriošęs, apimtas senatvinio marazmo, panoręs dar būti išgirstas tautiečių. Aš viską suprantu. Na, pasakiau sau, nenorit, kad kalbėčiau, nereikia, gal pagaliau Seimas – ne vieta, ne laikas kalbėti apie problemas, pradėti skųstis kažkokiomis nuoskaudomis, bet paskui savęs paklausiau, o kada laikas? Kodėl gi ne? Apskritai dėl šimtmečio kampanijos (nežinau, kas ją organizuoja) susidaro įspūdis, kad štai švenčiame Nepriklausomos valstybės šimtmetį. Ar taip žiūrėsime, ar kitaip, pusę amžiaus iš to šimto mes gyvenome okupuoti ir čia slypi mūsų didžiausios bėdos, – tą paveldą mes tempiame iki šiol ir niekaip negalime iš jo išsivaduoti.

Mes esame panašūs į operuojamą ligonį, kuriam operacija buvo nutraukta, žaizda palikta pusei amžiaus pūliuoti, po to operacija vėl pratęsta. Galima tik įsivaizduoti, kaip toks ligonis jaučiasi. Iš viso nuostabu, kad jis dar gyvas. Todėl taip ilgai gyja žaizda, todėl toks ilgas reabilitacijos kelias. Todėl mus vis dar krečia ligos traukuliai. Okupacijos metai, 50 metų nelaisvės daug ką pakeitė mumyse – nuo gėrio ir blogio suvokimo iki sąžinės netekties.

Kaip kitaip paaiškinti tą nuolatinį autoritetų juodinimą, Lietuvos žmonių pjudymą ir skaldymą? Kuo kitu paaiškinti dviejų didžiai gerbiamų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio viešą apšmeižimą, neva jie bendradarbiavo su KGB. Kad jie nebendradarbiavo su KGB, esu tikras. Tikrieji KGB informatoriai prisipažino ir dabar yra ramūs, o Banionis ir Sondeckis neprisipažino, nes, matyt, neturėjo ką prisipažint ir todėl jie dabar yra kariami. O kad pasirašė kažkokį popiergalį, nes norėjo išvykti į užsienį, dar nieko nereiškia. Kiekvieno tarybinio žmogaus slapta svajonė buvo išvykti į užsienį, o Banioniui ir Sondeckiui tai reiškė dar daugiau. Tai leido jiems plėtoti kūrybinę veiklą: Sondeckiui diriguoti nesuskaičiuojamą gausybę genialios muzikos koncertų visame pasaulyje, o Banioniui – suvaidinti du žmonijos genijus – Bethoveną ir Goją. Manyti, jog tai nedarė įtakos Lietuvos kultūrai, būtų apgailėtinas aklumas.

Dar viena dovanėlė Lietuvai šimtmečio proga – kaltinimai vadinamuoju seksualiniu priekabiavimu, nei apsibrėžus, nei žinant kas gi tai yra, nei mokant jį atskirti nuo kitų flirto formų… Kol kas Lietuva garsėja savo režisieriais, bet, matyt, netrukus teatrus teks uždaryti, nes režisierių nebeliks, liks tik nepriekabiaujantys angeliukai. Stebint šitą priekabių serialą, norom nenorom peršasi mintis: ačiū Dievui, kad Lietuvos bernai dar drįso „priekabiauti” prie merginų, nes tauta dar neišnykusi, dar gyva…

Jei puolami dar gyvi esantys, jie gali pabandyti apsiginti. O ką daryti išėjusiems? Pavyzdžiui, Vytautui Žalakevičiui, kurio filmas „Niekas nenorėjo mirti” puolamas už tai, kad neteisingai pavaizdavo istoriją? Žinoma, neteisingai. Jis turėjo griebtis kompromiso, kad jo filmas išvystų dienos šviesą. Bet jis yra bene pirmasis menininkas, savo kūriniu pasiuntęs pasauliui žinią apie Lietuvoje vykusį pasipriešinimą. Atsimenat kone ant kiekvieno medžio filmo herojų kelyje kabančią Nukryžiuotojo Mūkelę?.. Šiandien lengva nurodinėti autoriui, kaip jis turėjo elgtis. Tada net užsimint apie pasipriešinimą nebuvo galima, tai buvo tabu. Prisimenu, mama pasakojo, kad vienas mūsų giminaitis, tik blogu žodžiu paminėjęs Staliną, atsidūrė pas baltas meškas. Ar būtų geriau, jei mūsų menininkai išvis būtų tylėję ir dar toliau į praeitį nustūmę mūsų tautos tragediją? Kita vertus, nuo kada istorija pasidarė meno vertinimo kriterijumi? Nemanau, kad kuriančiam Šekspyrui labai rūpėjo Anglijos, Danijos ar senosios Antikos istorinis atitikmuo…

Visa tai, apie ką kalbu, galima būtų įvardinti vienu žodžiu, – tai panašu į genocidą. Kas tuo suinteresuotas, nežinau. Bet kad mūsų nedraugai dėl to trina rankas, neabejoju: vieni lietuviai išsivažinės (ši katastrofa jau vyksta mūsų akyse), kiti patys išsipjaus ir į atsiradusią dykynę nedraugams bus lengva sugrįžti. Arba ją užimti.

Gerbiamieji Lietuvos žmonės! Kviečiu visus į susitaikymą. Žinoma, ne į susitaikymą su blogiu. Blogis turi būti įvardintas, bet ne tokiu būdu, kaip matome dabar puolant blogio aukas.

Kviečiu į santarvę. Į susiklausymą, pagarbą vienas kitam, į toleranciją. Ir į atlaidumą. Mūsų katalikiška religija suteikia mums galimybę per atgailą išpirkti savo nuodėmes. Pasinaudokime tuo, net tie, kurie manosi esą nekalti. Juk nelaisvės metais beveik visi daugiau mažiau gyvenome konformistišką gyvenimą, išskyrus gal tikruosius disidentus Antaną Terlecką, Nijolę Sadūnaitę ir kitus.

Ir dar. Kreipiuosi į Seimo narius. Viskas keičiasi, gyventojų mažėja, vienintelis stabilus dalykas Lietuvoje – Seimo narių skaičius. Susimažinkit. Aš tai padariau seniai, per pirmojo Seimo rinkimus. Išvydęs savo pavardę kandidatų sąrašuose (visi Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai buvo ten surašyti), pasiprašiau būti išbrauktas, nes nesijaučiau pakankamai išprusęs nei politikoje, nei finansuose, nei žemės ūkyje. Ir tai buvo padaryta. Nesiūlau sekti savo pavyzdžiu, bet netikiu, kad sumažinti Seimo narių skaičių – didžiulė problema.

Autorius yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, TSRS liaudies artistas, KGB premijos laureatas (besidomintiems šia premija siūlau kreiptis į Konstitucijos prospekte Vilniuje buvusį Revoliucijos muziejų; jis pasiskolino šios premijos diplomą, ligi šiol negrąžino, bet man visai jo nereikia).

Pastaba: KGB premija buvo skirta G. Nikolajenkos filmui „Žmogaus iš mersedeso dosjė“ (1986 m.), kuriame vaidino ir R.Adomaitis.

Kategorijos: Laiškai Alkui, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

14 komentarų

  1. Matas:

    Be reikalo stengesi KGBistiniai šunys apdergt garbingus žmones prie jų tiesiog nelinpa jų mėšlas,tie kas yra apsidergę dar ir šiandien jaučesi ta smarvė.

  2. Antanas St.:

    Šventi žodžiai. Ačiū!

  3. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    (pataisyta)
    Pasilikęs cccp komunist-kgb’istinis okupantas,
    klastingai sugužėjęs į Seimą lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų_valstiečių gaujos pavidale, turi būti patalpintas istorijos šiukšlyne. Susitaikymo nebus.

  4. Vytautas:

    <<>> O kaip iš tikrųjų? Kas tie kiti? Ogi
    “””””” KIEK————————-
    Ištremta į Siberiją —131 600 žmonių—iš jų 39 120 vaikų.
    Sulaikyta —282 000 žmonių.
    Atėjo legalizuotis 1944-1945 m.—43 802 žmonės.
    Iš sulaikytų ir atėjusių legalizuotis suimta ir įkalinta—200 100 žmonių— iš jų išvežta į sovietinius
    lagerius—151 779 žmonės.
    Nužudyta beginklių —5700 žmonių.
    Žuvusių partizanų skaičius—20 856.
    Mobilizuota į sovietų (okupantų) armiją 1944-1945 m.—108 378 vyrų [pradžioje 45-18 m. amžiaus, o
    vėliau 36-18 m. amžiaus]–iš jų 82 000 lietuvių—iš jų išsiųsta į sovietų armiją 70 000 lietuvių.
    Žuvo fronte 1944-1945 m. [sovietų armijoje]—apie 25 000 žmonių.
    Lietuvoje buvo nužudyta 23 500 žmonių.
    Lietuvoje žuvo virš 10 000 sovietinių kolaborantų [stribai ir sovietinis aktyvas].
    Lietuvoje žuvo 1596 sovietų armijos kareiviai [okupantų].
    1941-1958 m. iš Lietuvos dėl vykdyto teroro, karo sąlygų ar okupantų sprendimo
    repatrijavo arba buvo priversti pasitraukti apie 490 000 žmonių (140 000 klaipėdiečių,
    50 000 žmonių 1941 m. repatrijavo į Vokietiją, 170 000-į Lenkiją, 120 000 žmonių 1944 m.
    pasitraukė į Vakarus, keletas tūkstančių žmonių 1958 m. repatrijavo į Lenkiją ir Vokietiją)

    Dar daugiau KIEK?
    II pasaulinis karas Europoje baigėsi 1945-05-08 dieną, o Lietuvoje karo stovis atšauktas tik 1946 m. liepos mėnesį. Kodėl??
    Per vieną penkmetį (1946-1950) į Lietuvos miestus iš SSRS respublikų atvyko 247 406 žmonės.
    1997 metais Lietuvoje gyveno 6 000 Lietuvos pokario genocido dalyvių, iš jų 700 aktyviai dalyvavę genocido vykdyme, keli tūkstančiai kadrinių KGB darbuotojų ir apie 30 000 žmonių, kurie buvo priversti gyventi dvilypį gyvenimą (tai yra buvę KGB agentais).
    Ir taip toliau—kiek ir kas dalyvavo trėmimuose, kiek okupacinės kariuomenės dalyvavo kare prieš partizanus, kiek sunaikino paminklų, kiek sunaikino knygų, kiek žmonių dalyvavo diegiant sovietinį mąstymą, kiek žmonių suluošino gyvenimus, kiek, kiek, ?? ””””

  5. T0mas J.:

    Ir Banionis, ir Sondeckis yra TSKPistai, priešo tarnai iš okupacijos laikų. Pagrindinę priešo jėgą – TSKP – jie laisvanoriškai daug metų rėmė moraliai (naryste) ir finansiškai (TSKP nario mokesčiais).
    Negerbiu tokių žmonių.

  6. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    “R. Adomaitis. Kviečiu į susitaikymą”. Reiktų sakinuką užbaigti konkretizuojant kas čia turi su kuo ir dėl ko susitaikyti. Kitaip atrodo labai kvailai. Ponas Adomaiti, jau Jūs man atleiskite. Čia tas pats, kaip su tai toleranciją…. susitaikyti su vagimis, melagiais, valstybės naikintojais….
    Jei dėl Seimo narių mažinimo, tai nė vienas iš jų nėra letitimus, visi ten pateko antikonstituciniu būdu. Jūs apie tai nė mur mur. Norite su tuo susitaikyti? Nepriimu.

  7. markas:

    // R. Adomaitis: Viskas keičiasi, gyventojų mažėja, vienintelis stabilus dalykas Lietuvoje – Seimo narių skaičius. Susimažinkit. // ———— Seimo narių skaičius šiuo metu idealiai atitinka Lietuvos gyventojų skaičių. Prieš 10 metų jis būtų buvęs per mažas, tačiau dabar pagal formulę pats tas.

  8. markas:

    // R. Adomaitis: Tikrieji KGB informatoriai prisipažino ir dabar yra ramūs, o Banionis ir Sondeckis neprisipažino, nes, matyt, neturėjo ką prisipažint ir todėl jie dabar yra kariami. // ————- Niekas nei D. Banionio, nei S. Sondeckio ypatingai nepuola – laikas nebe tas, kad kiltų ažiotažas. Be to, LGGTC sąrašo maksimumas – 1669 asmenys. O KGB bendradarbių LSSR buvo apie 100 tūkst. (informacija iš LGGTC svetainės: “Šiame žurnale yra 1669 pavardės, kas sudaro tik nedidelę slaptų bendradarbių dalį, nes jų per visą sovietmetį Lietuvoje buvo apie šimtas tūkstančių.”). Galų gale, turbūt, daugelis suvokia, kad D. Banionis ir S. Sondeckis nėra patys tie – kenksmingiausi Lietuvai – KGB bendradarbiai. Todėl LGGTC sąrašas, kai, galbūt, labai pavojingi Lietuvai KGB bendradarbiai, kurie prisipažino, neviešinami, netenka dalies savo svarbos.

  9. Eugenijus:

    Nei vienas bolševikas-komunistas-parazitas “ir tuomet dirbęs Lietuvai” neatsiprašė. Galvos pelenais nesibarstė. O kuris kažką suveblenęs kaip Č. Juršėnas ir toliau tęsė Judo darbą. Susitaikyti bus galima tada, kai sovietiniai kolaborantai atsiprašys ir pasitrauks iš aktyvios politikos. Kol jie diriguoja prie valstybės vairo kartu SSKP remiami jėgos struktūrų KGB bei GRU. Dalis visuomenės pasimetus ir toliau balsuoja už buvusius koloborantus, dalis neapsikentusi bjauraus melo emigruoja. Žmonės žeminami įvairiai nuo patyčių darbe, valstybinės skrudinimo politikos išvagiant visų sukurtą gėrį. Koloborantų ir yra toks tikslas – išvyti Lietuvos piliečius emigracijon, kitiems sukelti nepastenkinimą Nepriklausomybe.

  10. Tautininkas:

    kas pasikeis sumažinus Seimo narių? bus geresni įstatymai? reikia spręsti esminius dalykus !

  11. Zigmantas CKB:

    Iš esmės galima būtų šiek tiek ir sutikti su straipsnio autoriumi, Regimantu Adomaičiu, kai kalbame apie tariamus ar net faktinius “flirtus”, tačiau negaliu suprasti, kaip autorius gali sieti LR Seimo narių skaičių su tais dalykais apie, kuriuos kalba straipsnyje? Taip teigdamas autorius, pasitarnauja ne valstybiniam interesui, bet populizmui. Esu giliai įsitikinęs, kad LRS narių skaičius 141 turi išlikti, nes mažinant jų skaičių būtų menkinamas tautos atstovavimas. LRS nariai nekalti, kad dar neretai turi atspindėti per okupaciją tautoje prievarta ir naikinimais išplėtotą konformistiškumą ir prisitaikėliškumą. Stebuklas, kad lietuvių tauta išsisaugojo ir tebeturi savyje sąžinės. Pritariant autoriui dėl dirbtinių skandalų sukūrimo viešojoje erdvėje, noriu pabrėžti, kad tokiu būdu kažkas Lietuvoje vėl turėtų būti prichvatizuojama – gal “L i e t u v o s geležinkeliai” ar kas dar kita…? O be to, tie kurie plūsta apkaltintus ar klydusius (netinkamai pasielgusius) žymius Lietuvos žmones, pirmiausia turėtų patys būti labai švarūs. O ar jie tokie…????

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *