R. Adomaitis. Kviečiu į susitaikymą (14)

Regimantas Adomaitis | Respublika.lt nuotr.

Regimantas Adomaitis | Respublika.lt nuotr.

Pirmiausia noriu paaiškinti, kodėl rašau.

Gavęs kvietimą į Vasario 16-osios minėjimą Seime, beveik prieš dvi savaites paskambinau į Seimo pirmininko kanceliariją, sakau, noriu užsirašyti į kalbančiųjų sąrašą. Atsiliepė mergaitė lakštingalos balseliu ir ėmė kamantinėti, kas aš toks, sakė, jog kalbėtojai jau numatyti ir jų bus nedaug. Turbūt, pamaniau, kalbės prezidentė, turbūt Vytautas Landsbergis, turbūt Valdas Adamkus. Pagalvojau, kad mūsų valdžia jau apsistatė saldžiabalsėmis mergytėmis, kurios nežino nei kas tu toks, nors ir prisistatai esąs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, ir jau nebeprisileidžia prie savęs. Jiems nebereikia. Viskas numatyta. Sudėliota.

Aš nesipiktinu. Kas aš pagaliau? 81 metų seniukas, nukriošęs, apimtas senatvinio marazmo, panoręs dar būti išgirstas tautiečių. Aš viską suprantu. Na, pasakiau sau, nenorit, kad kalbėčiau, nereikia, gal pagaliau Seimas – ne vieta, ne laikas kalbėti apie problemas, pradėti skųstis kažkokiomis nuoskaudomis, bet paskui savęs paklausiau, o kada laikas? Kodėl gi ne? Apskritai dėl šimtmečio kampanijos (nežinau, kas ją organizuoja) susidaro įspūdis, kad štai švenčiame Nepriklausomos valstybės šimtmetį. Ar taip žiūrėsime, ar kitaip, pusę amžiaus iš to šimto mes gyvenome okupuoti ir čia slypi mūsų didžiausios bėdos, – tą paveldą mes tempiame iki šiol ir niekaip negalime iš jo išsivaduoti.

Mes esame panašūs į operuojamą ligonį, kuriam operacija buvo nutraukta, žaizda palikta pusei amžiaus pūliuoti, po to operacija vėl pratęsta. Galima tik įsivaizduoti, kaip toks ligonis jaučiasi. Iš viso nuostabu, kad jis dar gyvas. Todėl taip ilgai gyja žaizda, todėl toks ilgas reabilitacijos kelias. Todėl mus vis dar krečia ligos traukuliai. Okupacijos metai, 50 metų nelaisvės daug ką pakeitė mumyse – nuo gėrio ir blogio suvokimo iki sąžinės netekties.

Kaip kitaip paaiškinti tą nuolatinį autoritetų juodinimą, Lietuvos žmonių pjudymą ir skaldymą? Kuo kitu paaiškinti dviejų didžiai gerbiamų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio viešą apšmeižimą, neva jie bendradarbiavo su KGB. Kad jie nebendradarbiavo su KGB, esu tikras. Tikrieji KGB informatoriai prisipažino ir dabar yra ramūs, o Banionis ir Sondeckis neprisipažino, nes, matyt, neturėjo ką prisipažint ir todėl jie dabar yra kariami. O kad pasirašė kažkokį popiergalį, nes norėjo išvykti į užsienį, dar nieko nereiškia. Kiekvieno tarybinio žmogaus slapta svajonė buvo išvykti į užsienį, o Banioniui ir Sondeckiui tai reiškė dar daugiau. Tai leido jiems plėtoti kūrybinę veiklą: Sondeckiui diriguoti nesuskaičiuojamą gausybę genialios muzikos koncertų visame pasaulyje, o Banioniui – suvaidinti du žmonijos genijus – Bethoveną ir Goją. Manyti, jog tai nedarė įtakos Lietuvos kultūrai, būtų apgailėtinas aklumas.

Dar viena dovanėlė Lietuvai šimtmečio proga – kaltinimai vadinamuoju seksualiniu priekabiavimu, nei apsibrėžus, nei žinant kas gi tai yra, nei mokant jį atskirti nuo kitų flirto formų… Kol kas Lietuva garsėja savo režisieriais, bet, matyt, netrukus teatrus teks uždaryti, nes režisierių nebeliks, liks tik nepriekabiaujantys angeliukai. Stebint šitą priekabių serialą, norom nenorom peršasi mintis: ačiū Dievui, kad Lietuvos bernai dar drįso „priekabiauti” prie merginų, nes tauta dar neišnykusi, dar gyva…

Jei puolami dar gyvi esantys, jie gali pabandyti apsiginti. O ką daryti išėjusiems? Pavyzdžiui, Vytautui Žalakevičiui, kurio filmas „Niekas nenorėjo mirti” puolamas už tai, kad neteisingai pavaizdavo istoriją? Žinoma, neteisingai. Jis turėjo griebtis kompromiso, kad jo filmas išvystų dienos šviesą. Bet jis yra bene pirmasis menininkas, savo kūriniu pasiuntęs pasauliui žinią apie Lietuvoje vykusį pasipriešinimą. Atsimenat kone ant kiekvieno medžio filmo herojų kelyje kabančią Nukryžiuotojo Mūkelę?.. Šiandien lengva nurodinėti autoriui, kaip jis turėjo elgtis. Tada net užsimint apie pasipriešinimą nebuvo galima, tai buvo tabu. Prisimenu, mama pasakojo, kad vienas mūsų giminaitis, tik blogu žodžiu paminėjęs Staliną, atsidūrė pas baltas meškas. Ar būtų geriau, jei mūsų menininkai išvis būtų tylėję ir dar toliau į praeitį nustūmę mūsų tautos tragediją? Kita vertus, nuo kada istorija pasidarė meno vertinimo kriterijumi? Nemanau, kad kuriančiam Šekspyrui labai rūpėjo Anglijos, Danijos ar senosios Antikos istorinis atitikmuo…

Visa tai, apie ką kalbu, galima būtų įvardinti vienu žodžiu, – tai panašu į genocidą. Kas tuo suinteresuotas, nežinau. Bet kad mūsų nedraugai dėl to trina rankas, neabejoju: vieni lietuviai išsivažinės (ši katastrofa jau vyksta mūsų akyse), kiti patys išsipjaus ir į atsiradusią dykynę nedraugams bus lengva sugrįžti. Arba ją užimti.

Gerbiamieji Lietuvos žmonės! Kviečiu visus į susitaikymą. Žinoma, ne į susitaikymą su blogiu. Blogis turi būti įvardintas, bet ne tokiu būdu, kaip matome dabar puolant blogio aukas.

Kviečiu į santarvę. Į susiklausymą, pagarbą vienas kitam, į toleranciją. Ir į atlaidumą. Mūsų katalikiška religija suteikia mums galimybę per atgailą išpirkti savo nuodėmes. Pasinaudokime tuo, net tie, kurie manosi esą nekalti. Juk nelaisvės metais beveik visi daugiau mažiau gyvenome konformistišką gyvenimą, išskyrus gal tikruosius disidentus Antaną Terlecką, Nijolę Sadūnaitę ir kitus.

Ir dar. Kreipiuosi į Seimo narius. Viskas keičiasi, gyventojų mažėja, vienintelis stabilus dalykas Lietuvoje – Seimo narių skaičius. Susimažinkit. Aš tai padariau seniai, per pirmojo Seimo rinkimus. Išvydęs savo pavardę kandidatų sąrašuose (visi Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai buvo ten surašyti), pasiprašiau būti išbrauktas, nes nesijaučiau pakankamai išprusęs nei politikoje, nei finansuose, nei žemės ūkyje. Ir tai buvo padaryta. Nesiūlau sekti savo pavyzdžiu, bet netikiu, kad sumažinti Seimo narių skaičių – didžiulė problema.

Autorius yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, TSRS liaudies artistas, KGB premijos laureatas (besidomintiems šia premija siūlau kreiptis į Konstitucijos prospekte Vilniuje buvusį Revoliucijos muziejų; jis pasiskolino šios premijos diplomą, ligi šiol negrąžino, bet man visai jo nereikia).

Pastaba: KGB premija buvo skirta G. Nikolajenkos filmui „Žmogaus iš mersedeso dosjė“ (1986 m.), kuriame vaidino ir R.Adomaitis.

Kategorijos: Laiškai Alkui, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *