Poetė Eglė Kirilauskaitė: kiekvieną gyvenimo tarpsnį galima paaiškinti mitu (1)

Eglė Kiriliauskaitė | asmeninė nuotr.

Eglė Kiriliauskaitė | asmeninė nuotr.

Jauna poetė romuvietė Eglė Kirilauskaitė sako, kad poezija – tai tiltas, kuris leidžia prisiliesti prie įvairių kultūrų, požiūrių ir žmonių, bet svarbiausia – nepamiršti savos kultūros ir baltiškų šaknų. Su daugelio literatūros renginių ir festivalių dalyve, poezijos konkursų laimėtoja, dviejų poezijos knygų autore kalbėjomės apie jos kūrybinį kelią, baltų tikėjimą ir būtinybę jaunam žmogui siekti savo svajonių.

– Pradėkime pokalbį nuo ištakų – kas lėmė, kad Tavo gyvenime svarbios vertybės yra literatūra, baltiškoji mūsų kultūra bei poezija?

– Užaugau Utenoje, mokyklą pabaigiau taip pat ten. Priklausiau Utenos literatų klubui „Verdenė“, tad ir mano literatūrinė biografija prasidėjo Utenoje. Pirmieji ryšiai su liaudies muzika taip pat užsimezgė vaikystėje, nes mano tėtis yra muzikos mokytojas, kuris labai domisi lietuvių liaudies menu. Visus instrumentus – kankles, ragus, tarškynes, būgnelius, kleketus – pabandžiau dar nemokėdama kalbėti nei vaikščioti, tai buvo kaip pirmieji žaislai. O mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tačiau taip pat domėjosi liaudies muzika, kartu su tėčiu dainuodavo, koncertuodavo. Tad aš vietoj lopšinių girdėdavau sutartines, o vietoj skaitomų pasakų – sakmes, padavimus ir legendas.

Utena mano vaikystėje buvo saugus ir gan didelis miestas – tuo metu septintas pagal dydį. Jame augo labai daug vaikų, net aštuonios mokyklos, tad iki vyresniųjų klasių tikrai jaučiausi puikiai – užteko ir kultūrinės veiklos, aš pati daug kur dalyvaudavau – vaidindavau vietiniuose spektakliuose, dalyvaudavau koncertuose, poezijos skaitymuose, tėčio liaudies ansamblio pasirodymuose ir kitur, bet vėliau pamačiau, kad trūksta akademinės kultūros, klasikinės muzikos, teatro, todėl jau 11 klasėje pradėjau važinėti į Vilnių, kad galėčiau pasisemti tos kultūros, apsilankyti filharmonijos koncertuose, nueiti į spektaklį, į kažkokį kultūrinį renginį.

– Tad poete tapai sekdama tėvų pėdomis?

– Nė vienas mano tėvų nerašė, nekūrė patys, bet aš užaugau su knygomis, nes mano senelis dar sovietinės okupacijos metais buvo kultūros darbuotojas, turėjo surinkęs didžiulę biblioteką ir aš vaikystėje tiesiog žaisdavau su knygomis, dėliodavau iš jų namelius vietoj kaladėlių. Labai anksti pradinių klasių mokytoja pastebėjo, kad aš kažkaip netradiciškai, nestandartiškai rašau, atrenku žodžius ir frazes. Jau pirmoje klasėje pradėjau rašyti eilėraščius į mokyklos laikraštį, o ketvirtoje klasėje išleidau knygutę „Vilties medis“. Vėliau ir lietuvių kalbos mokytoja labai skatindavo dalyvauti įvairiuose literatų konkursuose, kuriuose esu nekartą laimėjusi. Studijų metais buvo kūrybos pertrauka, gal tiesiog turėjau kitų interesų, gal trūko mūzos.

– O kas Tave įkvepia?

– Mano mūza labai įvairi, pradedant mitologinėmis būtybėmis, tautosaka, mitų įvaizdžiais, baigiant įvairiomis meno rūšimis, žanrais, profesijomis ar konkrečiu asmeniu. Tad studijuodama magistro programoje pradėjau rašyti daugiau, atradau, kad per tuos metus susikaupė eilėraščių, kuriuos surinkau ir taip išleidau pirmąją poezijos knygą – „Vejamės rūką“. Kiti metai buvo labai produktyvūs, mažiau nei per metus išleidau ir antrą poezijos knygą, kuri vadinasi „(Ne)dermei”. Abi knygos buvo pristatytos Utenoje, nes Utenos literatų klubas labai padėjo man pereiti knygų leidybos dalykinį, formalųjį procesą.

– Kaip bėgant laikui keitėsi, tobulėjo Tavo kūryba?

– Turbūt poezijai keistis ir tobulėti padėjo tiek aplinkinių, tiek mokytojų, šeimos narių įtaka, taip pat ir kitų poetų skaitymas, nes kontekstas, ką rašo kiti poetai, padeda šiek tiek geriau suvokti laikmečio dvasią, kitu atveju eilėraščiai gali atrodyti kaip iš XIX amžiaus.

– O ar svarbu, Tavo manymu, atitikti laikmečio dvasią? Galbūt senoji poezija, pavyzdžiui, Maironio kūryba net geresnė už šiuolaikinę?

– Žinoma, tuo metu, kai rašė Maironis, jo kūryba buvo naujoviška, kažkas nematyto ir neatrasto, o dabar ji visada liks klasika ir kanoninė kūryba, bet jei dabar mes rašysime tuo pačiu stiliumi, tai jau bus perfrazavimas ir citatos. Viskas gerai, jei tai daroma profesionaliai – postmodernizmo rėmuose citatos gali egzistuoti. Tačiau nesusipažinus su postmodernizmo literatūrinėmis vertybėmis toks eilėraštis bus kaip parodija, o aš manau, kad nereikėtų šaipytis iš valstybės kūrėjų ir klasikų.

– Ir vis dėlto, jei žmogus pats šiame amžiuje kažką panašaus eiliuoja, argi blogai neatitikti tos šiuolaikinės dvasios? Juk su savo susidomėjimu folkloru ir senąja tradicija mes taip pat neatitinkame šiuolaikinės dvasios?

– Aš nemanau, kad mes visiškai neatitinkame, tiesiog įvyksta tam tikros kultūros transformacijos, metamorfozės. Tas žmogus, kuris dabar rašo Maironio stiliumi, juk negyvena XIX amžiuje. Jis yra veikiamas dabartinių socialinių ir politinių įvykių, kultūrinio konteksto, savo dabartinės jausenos, tad rašydamas XIX amžiaus stiliumi jis tam tikra prasme cituoja. Mes skaitydami net ir Maironio kūrybą vis tiek praleidžiame per savo patirčių prizmę, esame veikiami dabartinio socialinio, ekonominio konteksto ir jau skaitome kitokio žiūrovo akimis, nei panašaus stiliaus kūrinius skaitydavo Maironio auditorija.

– O kurdama poeziją Tu rašai apie save ir savo jausmus bei pergyvenimus, ar ieškai įkvėpimo kitų patirtyje?

– Labai dažnai eilėraščiai gimsta iš asmeninės patirties, tačiau idėjų semiuosi ir iš kitur. Kartais tai gali būti kito žmogaus  socialinės ar trauminės patirtys.Tačiau kad ir ką rašyčiau, viskas vis tiek perleidžiama per mano patirtis, mano pasaulėjautą. Aš, kaip poetė, esu tarsi kanalas, per kurį kūryba pasiekia skaitytoją. Aprašydama kitų žmonių patirtis ar įvairias socialines problemas, vis tiek remiuosi savo supratimu ir patirtimi.

– O ar savo kūryba sieki išspręsti kažkokias globalesnes problemas, pakeisti pasaulį?

– Greičiausiai aš darau tą patį, ką ir visi dabartiniai postmodernizmo menininkai – tiesiog siekiu sukurti skaitytojo reakciją. Postmodernizmo epochoje menas nėra pats eilėraštis, paveikslas ar muzikos kūrinys savaime, bet reakcija į jį. Aš atsieju tą eilėraštį nuo įvairių funkcijų – suteikti grožio, pakeisti pasaulį ar sukelti kažkokią politinę reakciją. Man svarbu tiesiog skaitytojui suteikti tam tikrą įspūdį, kad paliestų jį patį, kad jis rastų kažką sau artimo ir permąstytų savo patirtis. Svarbus dialogas su skaitytoju.

– O ką tai duoda? Kam toks menas reikalingas?

– Menas nebūtinai turi turėti kokią nors moralinę, estetinę ar mokomąją funkciją – jis tiesiog yra. Pats savaime, menas dėl meno.

– Suprantu, kad postmodernizmo vertybės tau yra labai svarbios, tačiau ar taip yra dėl to, kad tau jos labai priimtinos, ar tiesiog todėl, kad taip lyg ir turėtų būti šiais laikais, kad atitiktum laikmečio dvasią ir neišsiskirtum?

– Tikriausiai prie postmodernizmo mane atvedė studijos, kurios didžiausią įtaką ir padarė mano pasaulėjautai ir kartu kūrybai. Postmodernizmo teorija, kai apie ją sužinojau, sugriovė visas mano literatūrines vertybes, visus pamatus, tokį chaosą sukėlė mano galvoje, kad teko daug ką iš naujo permąstyti. Juk dar prieš tai rašydavau įvairius rašinius, kaip menas išgelbės pasaulį, kiek daug gali pakeisti menas ir koks jis yra gėris, o postmodernizmas visus mano eilėraščius tarsi perkeitė, išjudino visus pamatus, aš tiesiog nebebuvau tuo, kas buvau anksčiau. Mano gyvenime vietoj struktūros ir stabilumo atsirado labai daug chaoso.

– Bet kodėl, kas būtent taip stipriai sujudino dvasią postmodernizme?

– Postmodernizmas nuėmė idealistinius rožinius akinius. Kai mokiausi mokykloje, man atrodė, kad aš žinau visus atsakymus į visus klausimus, kad pasaulyje egzistuoja altruizmas, gėris ir grožis, o studijų metais atsirado daugiau patirčių, daugiau žmonių ir socialinių kontekstų aplink. Taip supratau, kad tos dvasinės vertybės, kuriomis mokykloje mus mokė sekti ir kurias teigė, gyvenime ne visada suveikia. Dažnai tomis dvasinėmis vertybėmis tik dangstomasi, po apsimestiniu gėriu visada slypi kažkas kita, kažkokios intencijos ir siekiai,  noras palenkti kitus savo naudai. Pasaulio vaizdas tapo pesimistiškesnis nei aš iki studijų tikėjau. Tai ėmė atsispindėti ir mano kūryboje, kurioje atsirado postmodernistinio tragizmo.

– Galbūt to tragizmo atsirado daugiau ir tavo asmeniniame gyvenime?

– Mano gyvenime buvo daug bangavimų, svyravimų ir pokyčių į gera, bet labiausiai man norėtųsi paskatinti tokius jaunus žmones kaip aš, kurie tarsi ir turi kažkokį pašaukimą, neslopinti tų meninių tikslų bei kūrybinio potencialo. Aš dvejus su puse metų dirbau banke prie kompiuterio gana rutininius darbus pamiršusi savo pirminę idėją ir net profesiją. Tuo metu negalėjau nei į kultūrinius renginius vaikščioti, poezijos beveik neberašiau, nes buvau pamiršusi savo prigimtį. Tiesiog darbas banke ir filologija bei poezija sudarė per didelį kontrastą. Banke nebuvo erdvės toms chaotiškoms postmodernistinėms idėjoms, kurių reikėjo kūrybai. Grįžus po darbo užtekdavo laiko ir jėgų užsiimti tik buitimi, o tai labai sekino ir emociškai.

– O kaip tu priėmei sprendimą kažką keisti savo gyvenime?

– Ilgainiui tiesiog viskas kaupėsi, susidūriau ir su neteisybės bei neįvertinimo atvejais pačiame darbe, atsirasdavo vis daugiau pasiūlymų iš šalies dėl vertimų, tad vieną dieną tiesiog ryžausi pabandyti grįžti prie savo profesijos (esu baigusi anglų filologijos bakalauro ir anglistikos magistro studijas Vilniaus universitete). Įsidarbinau puse etato, todėl savo darbą galėjau suderinti ir su papildomais vertimais, ir su apeigų folkloro grupe „Kūlgrinda“, kurią pradėjau lankyti. Labai džiaugiuosi pradėjusi ten dainuoti, nes čia grįžau prie savo vaikystės šaknų, prie mūsų prigimtinės baltų religijos. Taip pat pradėjau savanoriauti teatre, mentorystės jaunimui programoje, šokti zumbą, užsiimti joga, papildomai lankyti fortepijono pamokas.

– O koks buvo tavo kelias prie baltų religijos ir „Kūlgrindos“? Kodėl vaikystės susidomėjimas folkloru virto ir dvasiniu keliu?

– Svarbiausias kelrodis, žinoma, buvo muzika, bet taip pat nuo pat vaikystės girdėjau daug sakmių, todėl ryšį su mitinėmis būtybėmis užmezgiau daug labiau nei su bet kokia kita religija. Man mitinės būtybės – laumės, klystžvakės, bildukai, aitvarai – buvo gyvenimo dalis. Aukštaitijoje, kur užaugau, yra Bitininkystės muziejus, kuriame yra visokių mitinių būtybių skulptūrų. Ten aš leisdavau vasaras, tad man ta mitologinė lietuvių aplinka visada buvo svarbi asmenybės dalis. Romuvą aš visada tarsi žinojau, buvau apie ją girdėjusi, maniau, kad kada nors atrasiu į ją kelią ir klausinėjau pažįstamų, kaip ten patekti, ar yra nario mokestis bei kur siųsti gyvenimo aprašymą, bet to neprireikė. Viena draugė papasakojo kaip vaikystėje lankė „Kūlgrindą“, paklausiau „Kūlgrindos“ įrašų ir supratau, kad čia yra tas tikrasis folkloras, todėl tiesiog paskambinau vadovei ir paklausiau, ar galėčiau prisijungti. Ir nuo pat pirmos repeticijos supratau, kad čia bus ne tik muzika, bet ir dar gilesnis ryšys su mitinėmis būtybėmis, su kuriomis turėjau sąsajų nuo vaikystės. Labai pajutau tą ypatingą atmosferą, kuri siejosi su mano auklėjimu ir vaikystės prisiminimais, todėl labai man tiko. Romuva yra labai arti to, ką aš įsivaizduoju kaip tikrą lietuviškumą ir kokia pati siekiu būti.

– O ar yra tavo gyvenime svarbi religinė praktika? Galbūt šventi kokias nors tradicines šventes, galbūt kasdieniame gyvenime laikaisi tam tikrų papročių?

– Aš kasmet bent kelis kartus nuvažiuoju į tą nuo vaikystės man svarbų Bitininkystės muziejų Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ten priglaudžiu ranką prie dievų skulptūrų ir klausausi aplinkos vyksmo – bičių dūzgimo, medžių šlamėjimo – ir atrodo, kad į mane kreipiasi dvasios nuo Ladakalnio. Daugiausiai tradicijų laikausi dalyvaudama Romuvos renginiuose ir šventėse. Kartu su krive Inija Trinkūniene tenka dalyvauti šeimos apeigose ir jas atlikti. Šeimoje konkrečių senovinių tradicijų mes nesilaikome, bet susitikę su tėčiu visada grojame kanklėmis ir dainuojame liaudies dainas. Prie senovinių tradicijų man leidžia sugrįžti Romuva.

Kitas man svarbus būdas bendrauti su dievais – poezija. Aš dažnai ten pasitelkiu mitinius motyvus, mitinių būtybių pavadinimus, tačiau ne tiesiogiai, o per alegorijas. Mitai ir įvairios būtybės padeda spręsti žmonių santykių ir gyvenimo problemas. Mitinės būtybės visada yra žmonių gyvenime ir sudaro tą kontekstą, kuriame veikia žmogus.

– Tavo eilėraščių žmogui padeda mitinės būtybės. Ar tu tiki, kad jos veikia ir tavo gyvenime?

– Vienareikšmiškai – taip. Tai nereiškia, kad eidamas gatve sutiksi laumę, tačiau čia galima kalbėti apie simbolines reikšmes. Pavyzdžiui, laumė yra arti žmonių, ji yra tarpininkė tarp dievų ir mūsų. Yra daug mitinių būtybių, kurios net ir gyvena tuose pačiuose namuose su žmonėmis, sodybos ribose. Laumės, pavyzdžiui, simbolizuoja socialinę lygybę – mažina turtingųjų ir neturtingųjų atskirtį. Taip pat ir klystžvakės, kurios pasakojimuose suklaidina žmones – seki ugnį, ji išnyksta, užsižiebia kažkur kitur. Atrodo, kad ir pati gyvenu lyg sekdama klystžvakę, kitam gali net atrodyti, kad blaškausi, bet gal tai yra ieškojimas? Aš manau, kad visą žmogaus gyvenimą – pasirinkimus, socialinę padėtį – galima paaiškinti pasitelkiant mitinių būtybių įvaizdžius. Kiekvienam gyvenimo etapui ar žmogaus gyvenimo įvykiui galima atrasti simbolį mituose, kuris tarsi paaiškina gyvenimo vyksmus.

– Galbūt šiandien turi patarimų jaunam žmogui, kuris mano, kad jo kūryba yra verta išleisti – kaip jam nueiti tokį kelią? Ar sunku tapti pradedančiuoju rašytoju?

– Leidybos kelias priklauso nuo to, ar knygą leidi savo lėšomis, ar ieškai rėmėjų. Jei jaunas žmogus kuria, tačiau neturi daug lėšų, jam tikrai gali pavykti Lietuvoje išleisti savo knygą, bet visada reikia ieškoti bendraminčių. Man labiausiai padėjo tai, kad aš jau turėjau tam tikrą asmeninę istoriją literatų klube. Buvo daug renginių, literatūros vakarų, kuriuose dalyvavau, todėl žmonės mane jau pažinojo kaip poetę, jau turėjau susikūrusi pripažinimą, įvairių vietinės reikšmės publikacijų. Dėl to pirmajai savo knygai finansavimą gavau iš Utenos savivaldybės, kurios meras yra filologas, taip pat rašantis ir literatūra besidomintis žmogus. Reikiamus dokumentus užpildyti man padėjo literatų klubo vadovė Regina Stakėnienė, nes tuo metu su projektų rašymu susidūriau pirmą kartą.  Vėliau tiesiog susisiekiau su leidykla, kuri dar vaikystėj išleido mano pirmąją knygelę, ir pradėjome tartis, koks bus viršelis, formatas, koks tiražas, kokie terminai ir pan. Nuo idėjos iki knygos užgimimo užtrukome maždaug porą mėnesių. Antrą knygą leidau savo lėšomis, tiesiog ją sau pasidovanojau kaip gimtadienio dovaną..

Ačiū už pokalbį.

 

Eglės Kirilauskaitės kūryba:

Juodos klystžvakių akys

Iš vandens ir vėjo
iš ežerų ir dangaus
nulipdysiu skulptūrą
ne antikinę
lietuvišką
bitės į jos akis pripils medaus
o piemenėlių vėlės
pagirdys ją šventintu pienu
gyvaisiais vandenimis ji braidžios
kol ir pati atgys
panašios būsime
per miškus ir akivarus brisime
susikibusios už rankų lyg seserys

nes vienai nerasti ir klaidžioti
jau nusibodo

iš vandens ir vėjo
iš ežerų ir dangaus
iš ašarų ir kraujo
nulipdysiu skulptūrą
kad juodoms klystžvakių akims
naktimis
būtų į ką žiūrėti

***

Dedikacija raidei M

melancholijai
mūzoms
minorui
melodijoms
Mozartui

meistriškumui
mordentams
monodijoms
metraščiams
menui

menuetams
manevrams
mįslėms
monologams
muziejams

Modernizmui
metaforoms
menėms
miražams
mainams

metafizikai
magijai
manieringumui
Monmartrui

metonimijoms
metamorfozėms
magnolijoms
mitams

makrokosmui
moralei
mažoms
mano
manifestacijoms, mūsų

meilei ir
muzikai
ir

mezzoforte
momentams

monofonijos mirčiai ir

mezzopiano
maršrutams
į mus

***

Negimusiems drugeliams

Visą naktį gėriau apverstą
mėnulį iš raudonų žiedlapių
taurės, visą naktį
nuo mėnulio
kvapo apsvaigusi
dainavau lopšinę
negimusiems drugeliams –

svylančių pakrančiųsmėlyje
žaidžiančiam vaikui.

Užmerkite savo žalias akis,
dainavau,
kad nenušaltų jose
mėnuliu laistomos
gėlės –
negimusių drugelių žali namai –
akys
Baltijos jūros
formos.

Užmerkite svilinančias akis,
kad nesušaltų akys –

Baltijos jūros pakrantėje dabar
sninga.

Užmerkite savo
negimusias akis,
kad nesudygtų jose, kad
neįleistų šaknų per giliai, kad
nesužalotų jūsų akių
mėnuliu girdomas mano ištroškęs
vaizdas…

Jie nesuprato mano kalbos,
jie

klausėsi mano lopšinių
melodijos,
žiūrėjo į mane, gėrė
mėnulį iš tos pačios
raudonų žiedlapių
taurės.

Atrodė, kad tie drugeliai
tikri.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Mes baltai, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *