O. Strikulienė: SOS! Braunasi kalbos užmušimo įstatymas

Į opoziciją pasitraukusi Seimo Socialdemokratų partijos frakcija nutarė piliečiams parodyti, jog dar egzistuoja. Nes piliečiai jau labiau atsimena ne frakciją, bet frakcijos nario Algirdo Syso „karlomarksiškus“ ūsus ir barzdą. Lengviausia save priminti sukėlus skandalą, sumaištį, viešas diskusijas. Tad ir septyni socialdemokratai, matyt, ir patys netikėdami, kad juos palaikys Seimas, pasiūlė įstatymo pataisą. Visose šalies teritorijose, kur tautinė mažuma sudaro gyventojų trečdalį, įteisinti savivaldybėse ir valstybės įstaigose dvikalbystę. Ta pačia proga įgėlė ir buvusiam partijos bičiuliui Gediminui Kirkilui. Nes jis, net ir norėdamas lenkiškai praplėsti lietuvių raidyną, nėra toks radikalus.1

Septyniukė Vasario 16-osios išvakarėse, matyt, specialiai pasiūlė konstitucinį absurdą. O dabar, aišku, kikena. Nes neblogai sužaidė viešaisias ryšiais. Priešingai nei Linas Kukuraitis, net nereikėjo įsiamžinti prie kapo. Tik prie kito. Juzefo Pilsudskio širdies. Ir taip sukrus, sujus visas Vilnijos kraštas. Jau užsigrūdinęs mūšiuose dėl gatvių dvikalbių pavadinimų. O dabar užgimė dar viena viltis. Kad bus juridiškai privaloma valstybės tarnautojų, merų, seniūnų dvikalbystė. Jei jie dirbs teritorijoje, kur tautinė mažuma sudaro gyventojų trečdalį.

O kas tada būtų? O būtų taip, kad joks Šalčininkų rajono valdininkas, meras, seniūnas, mokesčių inspektorius, policininkas ir t.t. jau neprivalėtų kalbėti lietuviškai. Nes, 2011 m. surašymo duomenimis, Šalčinininkų rajone 77,75 proc. gyventojų yra lenkai. O lietuvių – tik 10,84 proc. Aiman, nesudaro trečdalio. Kaip ir totoriai, čigonai ar karaimai. Tad jei Šalčininkų valdininkui nebūtina mokytis karaimų, čigonų, totorių kalbų, tai lygiai taip pat bus nebūtina kalbėti ar išmokti kalbėti lietuviškai. Kuriems galams vargintis? Dėl rajone visiškai neskaitlingos tautinės mažumos?

Koks būtų rezultatas? Lietuvos valstybės Šalčininkų rajonas dar greičiau nudardėtų link Lenkijos. Ir niekas jo negalėtų apkaltinti separatizmu. Nes separatorių, atskiriantį nuo pieno grietinę, o nuo lietuvių lenkus, įjungtų ne kokia nors „tuteišė“ pani Jadzia, bet Seimas. O tai būtų Lietuvos piliečių lenkų sąmoningas atstūmimas nuo Lietuvos. Šalčininkų rajoną paverčiant savotišku getu. Varšuvos skyriumi. Nes lietuvių vietinės valdžios struktūrose neliks.

Mažai tikėtina, jog lietuviai, specialiai mokysis literatūrinę lenkų kalbą. Kad išpildytų savo seną svajonę tapti Šalčininkų rajone seniūnais. Mažai tikėtina, jog lietuviai dėl savo tolesnės karjeros išmoks lenkiškai rašyti taisyklingai kaip rašytojas Vitoldas Gombrovičius (Witold Gombrowicz). Ne, taip nebus. O kalbančių Kauno saulėtosios Vilijampolės žargonu į valstybines įstaigas juk nepriims. Vien iš pagarbos literatūrinei lenkų kalbai. Nors Vilnijos „tuteišai“ suprastų. Atpažintų saviškį. Nes sakytų „puidzim do turgus, pirksim gaidziukas“.

Negalima rimtai vertinti socialdemokratų frakcijos išsišokimo, nes jie ir patys to rimtai nevertina. Žmonės išsilavinę. Be to, pilno proto. Tik iš politinės desperacijos bando atkreipti į save dėmesį. Tad galima tik pasijuokti, kokios būtų jų siūlymo pasekmės. Lietuvos piliečiai kol kas nepririšti. Prie medžio ar stulpo. Jei trūksta vienos tautybės trečdalio, juk galima susitankinti. Prisivilioti tautiečių iš kitų seniūnijų. Net didžiųjų miestų mikrorajonuose galima suburti totorių, karaimų, rusų, gudų, lenkų ir t.t. tankiai apgyvendintas saleles. Daugiabučiuose steigti naujakurių kolonijas. Pvz., nuo trečio iki penkto aukšto sukurti kibucą. Lietuviams palikus kelis aukštus ir „Gazos ruožą“ laiptinę. O kitą ruožą šalia Vilnius-Klaipėda automagistralės. Kad galėtų nekliudomi važinėti į Palangą.

Valstybinėje kalboje įteisinus vienos tautinės mažumos trečdalio limitą, istorinį žemės sklypų paskraidymą pakeistų istorinis tautybių paskraidymas. Po Lietuvos valstybės teritoriją. Tarpusavyje susitarę, su savo baronu pasitarę, čigonai galėtų be vargo užpildyti bent kelias seniūnijas. Ir pareikalauti, kad su jais būtų kalbamasi čigoniškai. Su austrų, vengrų, Šiaurės Indijos bei Irano dialektais. Aiman, ar daug šalies universitetuose turime dėstytojų-čigonų, kalbos žodynų bei gramatikos specialistų? Ar daug Lietuvoje išleista čigonų kalbos vadovėlių, žodynų, žinynų? Tad kas dėstytų? Negi Radžis? Dar vienas klausimas – ar A.Sysas, D.Šakalienė bei likęs politikų penketas moka totoriškai, karaimiškai ar bent čigoniškai? Jei susiburtų į vieną seniūniją, galėtų čia neįsileisti nė vieno politiko, policininko ar inspektoriaus. Dinkite iš čia, nesuprantame. Grįžkite, kai išmoksite kalbėti.

Jonavos rajone nuo caro laikų gyvena daug rusų sentikių. Kai kuriose seniūnijose, ypač arčiau senųjų cerkvių, Lietuvos piliečių rusų yra daugiau nei trečdalis. Tad šalia dviejų valstybinių kalbų prireiktų ir trečios, o galiausiai – ir tryliktos. Nes arabai taip pat kalba įvairiausiais dialektais.

Kas dar įvyktų? Teismuose būtų nuolat nagrinėjami ginčai „dėl trečdalio“. Yra būtinas trečdalis ar jau nėra. Nes trys asmenys emigravo, o du iškeliavo anapilin. O ką tektų daryti, jei dėl įvairių netekčių nuolat kistų tautybių balansai? Matyt, savivaldybėms tektų per radiją pranešinėti, kad šią savaitę visi valdininkai kalbės lietuviškai. Nes į kitą rajoną išsikėlė pani Zosia ir pan Tadekas. Oi, Tadekas jau grįžo? Tada kalbėsime lenkiškai. Pani Jadzia išvažiavo? Tada lietuviškai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“