Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename (4)

Justinas Marcinkevičius | Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Justinas Marcinkevičius | Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Vasario 23 dieną, penktadienį, 18 val., Vilniaus knygų mugėje, bus pristatoma knyga – „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“. Renginyje dalyvaus literatūros kritikas Valentinas Sventickas, poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė, profesorė Viktorija Daujotytė, žurnalistas Audrius Siaurusevičius ir filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis.

Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, – ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas – tikra retenybė, jeigu pamatytume save tarp kitų tautų. Kurios panašiai didžiuojasi atradėjais ir išradėjais, politikos arba populiariosios muzikos žvaigždėmis. Septyneri metai praėjo po poeto netekties 2011 m., vasario 16-ąją, bet atminimas gyvas. Teisi Viktorija Daujotytė: „Taip, Justinas Marcinkevičius buvo daugiau negu poetas. Virš jo kūrybos ir asmens buvo susidariusi ypatinga aura – slaptojo lietuviškumo prasmės ją kėlė ir laikė.“

Justinas Marcinkevičius | Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos rinkinio nuotr.

Justinas Marcinkevičius | Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos rinkinio nuotr.

Beveik kartu pasirodė dvi reikšmingos knygos – Justino Marcinkevičiaus kūrybos rinktinė ir prisiminimai apie poetą. Abi knygas sudarė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Rinktinė „Amžiaus pabaiga“ publikuojama serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ ir yra paskutinė, keturiasdešimt antroji, serijos knyga. Joje skaitytojai ras žinomiausių poeto eilėraščių, rašytų XX amžiuje, poemų, dramą „Mindaugas“, esė „Taburetė virš galvos“, taip pat šią seriją ir Marcinkevičiaus kūrybą palydinčius tekstus.

Svarbiausias Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas, įsitvirtinęs apie 1964 metus, – tautos ir jos kultūros garbė, jos išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus.

J. Marcinkevičius. „Amžiaus pabaiga“ | Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

J. Marcinkevičius. „Amžiaus pabaiga“ | Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Dramatiškai skamba paties Marcinkevičiaus dienoraštinė esė „Taburetė virš galvos“, kurios pilnas tekstas pirmą kartą spausdinamas tik dabar. Rinktinės sudarytojo liudijimu, šis esė variantas surastas aplanke, ant kurio buvo parašyta: „Tik po mirties!“

Vaizdų skalė atsiminimuose plati – nuo vaiko dienų iki saulėlydžio, nuo privataus gyvenimo iki dalyvavimo politikoje, Nepriklausomybės atkūrimo veiksme. Knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ prisiminimais dalijasi šešios dešimtys žmonių – poeto dukra Jurga, rašytojai, visuomenės ir kultūros veikėjai, žurnalistai, pedagogai, mokslininkai, mokslo draugai. Gyvą poeto vaizdą susikūrė jo laiko žmonės, skaitydami poeziją, draminę trilogiją, žiūrėdami spektaklius, girdėdami literatūros vakaruose, per radiją ir televiziją. Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos ašis – tautos ir jos kultūros išlikimas. Poetas apmąstė svarbiausius savojo laiko klausimus, atspindėjo amžininkų savimonę, gebėjo pasakyti, ką išgyvena tauta lemtingais atvejais. Justino Marcinkevičiaus svarbą lietuvių kultūrai įvertino ir Tomas Venclova: „Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B. Brazdžionis – pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Just. Marcinkevičius – antrosios Nepriklausomybės figūra.“

„J. Marcinkevičius. Kokį jį prisimename“ | Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

„J. Marcinkevičius. Kokį jį prisimename“ | Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrime, buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, Lietuvos mokslų akademijos narys. Susilaukė ir kritikos, puolimų – tiek iš valdžios žmonių, politikų, žurnalistų, tiek iš jaunosios kartos humanitarų. Iš skirtingų nuomonių, prisiminimų, detalių dėliojasi ne tik Justino Marcinkevičiaus paveikslas, bet ir kelių lemtingų Lietuvos gyvenimo dešimtmečių ypatybės, kryptys, prieštaravimai.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Literatūra, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Jo AUROS labai nemėgo prezidentu norėjęs Landsbergių Vytukas. Putinaitė ieškojo ”sliekų” poeto biografijoje. Tegu. Apsieisime mes be jų, o štai JUSTINAS MARCINKEVIČIUS – mūsų poetas, jo AURA virš mūsų plevena ir Vilties šiek tiek skleidžia.

  2. T0mas J.:

    Nuo mūsų, gyvųjų, priklauso, KAIP mes išėjusius žmones prisimenam – teigiamai ar neigiamai. Asmeniškai aš visus gyvus ir mirusius komunistus vertinu neigiamai – taip jau esu išauklėtas. Normalių, sveikų, neišsigimusių žmonių visuomenėje kolaborantams būtų jaučiama mažų mažiausiai tyli santūri panieka. Ar normalus žmogus laisvanoriškai stotų į organizaciją, kuri vykdė tavo tautiečių genocidą, atėmė iš šeimų beveik visą turtą, paliko be pragyvenimo šaltinio – atėmė žemę (dažnais atvejais uždirbtą kruvinu prakaitu), arklius, pastatus; trėmė į Sibirą, kur tūstančiai lietuvių paliko lapėms ištąsyti savo kaulus?! Jei lietuvis savanoriškai stoja į visa tai įvykdžiusią organizaciją – jis ne žmogus, jis blogiau už gyvulį. Būtų mano valdžia, – aš tokį palikčiau gyvą tik su viena sąlyga: jei jis pripažintų savo kaltę, sakytų ir pažadėtų: “esu niekingas bailys, man iš baimės buvo protas pasimaišęs, pasižadu niekada nepretenduoti į jokias vadovaujančias pareigas, neiti į jokią valdžią”.
    Pedagogas, žurnalistas, partizanų vadas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje buvo nužudytas LTSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Palaidojimo vieta nežinoma. Tais pačiais metais LTSR rašytojų sąjungos narys, poetas, žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius Justinas Marcinkevičius įstojo į TSKP ir išbuvo joje daugiau kaip 30 metų (!).
    Kiekvienam savo.

  3. Dočys:

    Taip, Justinas Marcinkevičius buvo daugiau negu poetas. Jis buvo okupanto represinės organizacijos, kuri organizavo, kontroliavo ir vykdė visus nusikaltinus Lietuvoje narys, ideologijos reiškėjas, skatintojas ir organizatorius, sėkmingai lipantis tos organizacijos karjeros laiptais. Niekada neatsiprašęs tautos už padarytas skriaudas ir aktyvų dalyvavimą nusikalstamoje veikloje, už savo tautos išdavystę.
    Galime mėgautis poezija, bet nedrįskime mėgautis nusikaltimais ir tarnavimu okupantui, kolonizavusiam1/6 žemės rutulio ir plėšiančio kaimyninių tautų turtą ir laisvę!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *