M. Kundrotas. Nacizmo ir seksizmo gniaužtuose (15)

Marius Kundrotas | Aasmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | Aasmeninė nuotr.

Simono Vyzentalio centro vadovui Efraimui Zurofui pasiūlius mokėti pinigus lietuviams už žydšaudžių suradimą Lietuvoje kilo skandalas. Iš tiesų žinant kai kurių žmonių savanaudiškumą, kurio pasitaiko įvairiose tautose, šio siūlymo reikšmė aiški. Užsimanei pinigų – skųsk kaimyną, o kaltas jis ar ne – koks skirtumas? Kaltinimus išrasime. Šiuo aspektu panašiai skamba Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus Vigilijaus Sadausko siūlymai mokėti premijas už įrodytus žydų nusikaltimus lietuvių tautai. Vis dėlto šiuo atveju esama ir nutylimų aspektų.Daugeliui žinomi faktai, jog dalis lietuvių bendradarbiavo su naciais, o dalis žydų – su sovietais. Abiejose pusėse esama asmenų, susitepusių rankas krauju. Galima į valias kalbėti apie istorinio pasirinkimo problemiškumą, kai lietuviai pirmiausiai susidūrė su sovietinių okupantų žvėriškumais, o žydams vokiškasis nacizmas apskritai užgynė teisę gyventi. Galima daug ką suprasti, išskyrus žudymus ir kankinimus, kuriais sovietai ir jų parankiniai toli pranoko vokiškuosius nacius.

Šiuo metu stebime sąlygiškai naują reiškinį – kosmopolitizmo ir nacizmo sąjungą. Liberaliojo marksizmo adeptai išrado naują taisyklę: titulinė tauta savo šalyje visada kalta, o tautinės mažumos – visada aukos. Bet kokiame konflikte. Skandinavijoje prieita iki to, kad vietinis žmogus, smurtaujantis prieš vietinį žmogų, sulaukia mažesnės atsakomybės, nei vietinis žmogus, smurtaujantis prieš atvykėlį, o atvykėlis, smurtaujantis prieš vietinį, kartais ir išvis išvengia atsakomybės. Panašia kryptimi eina Vokietija, o įkandin jos ir kai kurios kitos Vakarų Europos šalys.

Neapykantos nusikaltimų koncepcija skriaudas skirsto pagal skriaudiko ir nuskriaustojo tautybę, rasę, lytį bei taip vadinamą lytinę orientaciją. Auga vadinamoji pozityvi diskriminacija, kai formaliai skelbiama lygybė, o faktiškai ji atmetama, tarsi siekiant ištaisyti praeities skriaudas. Šia padėtimi prirašytieji aukoms mielai naudojasi.

Sadauskas už savo siūlymus sulaukė oficialaus pasmerkimo. Po to jis jau vargiai kur nors gaus politinį ar politinio pasitikėjimo postą. Užkabinti tautinių mažumų atstovus, juolab – Holokaustą patyrusios tautos žmones liberalaus marksizmo diskurse reiškia daugiau, nei šventvagystę. O kur pasmerkimas E. Zurofui? Jį išsakė tik tautinės lietuvių bendruomenės atstovai. Kur tuomet buvo aršieji liberalai, dabar besisvaidantys prakeiksmais V. Sadausko atžvilgiu?

Sujudo sukruto ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, nutylėję, kai Lietuvos valstybė prašė Izraelio teisti žinomą budelį Nachmaną Dušanskį. Ir kaip pavadinti tokius dvejopus standartus? Tiksliausias atrodo šovinizmo terminas, populiariau – nacizmo. Žydai visada teisūs, lietuviai visada kalti. Žinoma, siūlymai pirkti įrodymus už pinigus abiem atvejais skamba keistai, dėl jau įvardytų priežasčių. Bet taisyklė „kas galima Jupiteriui, draudžiama jaučiui“, perkelta į tautų santykius primena būtent nacizmą. Vienų tautų iškėlimą virš kitų.

Savaime suprantama, kiekvienoje tautoje galima rasti dorų žmonių ir niekšų. Kolektyvinės kaltės priskyrimas visai tautai yra klaidingas, galima pasakyti ir griežčiau – nusikalstamas. Dėl to labai lauktume dorų Lietuvos ar pasaulio žydų pasisakymų, lyginant E. Zurofo ir V. Sadausko siūlymus. Toks žydas yra Normanas Finkelšteinas, parašęs knygą „Holokausto industrija“.

Panašu, kad nacizmo atgimimas tam tikrų tautų gretose jau tampa tikrove. Kol vokiečiai, o taip pat ir lietuviai, mušasi į krūtines, prisiimdami kolektyvinę – būtent kolektyvinę – kaltę už nacizmo nusikaltimus, kitose šalyse klesti dvigubi moraliniai standartai. Izraelio atsisakymas teisti savo tautos nusikaltėlius, drauge visą Europą kaltinant už Holokaustą – tik vienas iš pavyzdžių. Panašus pavyzdys – Rusija, kur vien abejonės jos teritoriniu vientisumu ir suverenumu reiškia kriminalą, o štai Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiais, kažkodėl, taikomos visai kitos taisyklės. Pagaliau ką manyti apie Lenkijos valdžios pasisakymus Ukrainos atžvilgiu, smerkiant ją už pagarbą savo tautiniam didvyriui Stepanui Banderai, kaltinant jį lenkų genocidu, o čia pat apdovanojant lietuvių žudiką Lupašką?

Na, dėl Rusijos – viskas aišku: tai – kriminalinio režimo valdoma šalis. Bet tiek Izraelis, tiek Lenkija – demokratinės vakarietiškos valstybės, mūsų partnerės Vakarų vertybių gynybos fronte. Koks bendradarbiavimas galimas šovinizmo ir dvejopų standartų atmosferoje? Nebent vasalystė. Ir mūsų politikai, ypač – liberalai aiškiai renkasi šį kelią.

Šalia atskirų tautų veikėjų ir ištisų politinių srovių nacizmo Lietuvą krečia seksizmas. Režisierius Jonas Vaitkus, apkaltintas lytiniu priekabiavimu prie pavaldžių merginų, nuteistas be teismo. Aišku viena. Jeigu jis tikrai kaltas – jis privalo skaudžiai nukentėti. Jeigu tai – šmeižtas, tuomet skaudžiai nukentėti privalo šmeižikai. Toks yra teisingumas. Nepriklausomai, ar būtum Lietuvos teatro žvaigždė, nusipelnęs kultūros veikėjas, ar paprasta mergaitė iš kaimo. Tačiau Aušrinei Marijai Pavilionienei ir jos feministiniam frontui viskas aišku be jokių teismų ir iš anksto. Jei kaltina mergina, ji automatiškai sako tiesą, jei kaltinamas vyras, jis automatiškai kaltas.

Paprasčiau tariant, visi vyrai – kiaulės, išskyrus homoseksualus. Tokia feministinio fronto logika. Buvo laikai, kai moterys garbingai kovojo už pagrįstas savo teises – dalyvauti rinkimuose, dirbti, mokytis, laisvai ir be prievartos kurti šeimas. Dabar feminizmas virto karikatūra – seksizmo forma. Tokia pat atgrasia, kaip vis dar pasitaikantis vyrų mačizmas, šlovinantis stiprų ir šiurkštų mužiką.

Blogiausia, kad vienas kraštutinumas skatina kitą. Šovinistinė atskirų tautų veikėjų laikysena skatina antisemitizmą, polonofobiją bei kitas šovinizmo formas lietuvių tautoje. Suįžūlėjusios feministės savo ruožtu pila vandenį ant mačistų malūno, suteikdamos jiems progą sakyti: štai, kaip tos „bobos“ išsidirbinėja, reikia jas pastatyti į vietą, po vyrų padais. Teisingumas privalo būti bešališkas tiek tautų, tiek rasių, tiek lyčių atžvilgiais. Vienintelis jam priderantis šališkumas – dėl doros ir tiesos. Smurtas yra smurtas, priekabiavimas yra priekabiavimas, papirkinėjimas – papirkinėjimas, o šmeižtas lieka šmeižtu.

Lietuvai dabar gyvybiškai reikia tautiškos, konservatyvios, moraliai ir socialiai teisingos politikos. Parlamentinės partijos, išskyrus atskirus asmenis, šiame egzamine susimovė. Užparlamentinės partijos pasirodė per silpnos. Vienintelė viltis – nauja politinė jėga, pradedant nuo visuomeninio judėjimo. Tik palaipsniui auganti jėga išlaiko dvasinę ir medžiaginę sveikatą. Tautinis orumas, drauge gerbiant kitas Lietuvoje ir pasaulyje gyvenančias tautas, vienodas teisingumas visiems – tai priesakai, kuriuos mums paliko valstybės kūrėjai – daktaras Jonas Basanavičius, daktaras Vincas Kudirka, prezidentas Antanas Smetona. To Lietuvai ir palinkėkime Valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *