V. Vasiliauskas. Tauta nebuvo pakviesta į šimtmečio šventę (24)

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Mūsų kartai teko išskirtinė laimė sulaukti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Tai tikra likimo dovana, kuria galime džiaugtis ir didžiuotis laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau ar džiaugiamės? Ar didžiuojamės? Ar Tauta, tikroji ir vienintelė Lietuvos valstybės steigėja, didžiuojasi savo kūriniu?

Juk nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėja, prieš šimtą metų subrendo ir iškilo iš pačių Tautos gelmių. Todėl nieko vertos buvo abejonės, ar Lietuvos Valstybės Taryba, paskelbusi Lietuvos nepriklausomybės aktą, išreiškė visos Tautos valią – Vasario 16-osios aktą kūnu pavertė Tauta, stojusi ginklu ginti trapios, ką tik užgimusios nepriklausomybės. Lietuvos savanoriai, dažniausiai neraštingi valstiečiai, parodė stebėtiną valstybingumo pojūtį. Todėl atkurta Lietuvos valstybė buvo ne popierinė, su realiai veikiančia Vyriausybe, kariuomene, teismais ir kitomis valdžios institucijomis jau iki 1920 m., gegužės 15 d., Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio.

Įsidėmėtinas faktas: Lietuvos nepriklausoma valstybė atgimė kultūriniu pagrindu. Iki atkuriant valstybę laukė ilga kova už lietuvybę, kuri buvo žadinama, gaivinama ir stiprinama pirmiausia per lietuvišką spaudą, kultūrą ir visuomenines (iš pradžių slaptas) draugijas. Todėl garbūs gydytojai, teisininkai, inžinieriai, agronomai, kunigai tapo leidėjais, redaktoriais, žurnalistais, rašytojais, istorikais, etnografijos rinkėjais ir tyrinėtojais, lietuviškų vakarų (mėgėjų teatro) režisieriais ir vaidintojais, choristais ir šokėjais.

Pasitraukus amžinybėn nacionalinės teatrologijos švyturiams Algiui Samulioniui, Antanui Vengriui  ir  Vytautui Makniui, net šimtmečio proga nėra kam priminti, kad masinis lietuviškų vakarų (scenos mėgėjų) judėjimas, prasidėjęs XIX a. pabaigoje, dar spaudos draudimo gadynėje, buvo toks pats unikalus reiškinys, kaip ir knygnešiai,  pavergtos niekinamos Tautos prisikėlimui turėjęs ne mažesnės įtakos, nei „Aušra“ ir „Varpas“.

Balio Sruogos lakiais, chrestomatiniais žodžiais tariant, per lietuviškus vakarus plačiausiu mastu ir įvairiomis formomis vyko „juodžemiškumo ir universitetiškumo fuzija“ –   šiaudinės pastogės, kaimo žmogaus (etnokultūros) ir inteligentų (miesto civilizacijos) susiliejimas, kurį naujaisiais laikais atrado iš lietuviškų vakarų papročio ir stilistikos  gimęs nepakartojamas Povilo Mataičio Folkloro teatras, nūnai retai prisimenamas ir pagerbiamas, nors tapatybę išbarsčiusioje Lietuvoje, reikalingas kaip oras.

Lietuvybės banga iš našaus artojų krašto „juodžemiškumo“ niekad nebūtų pakilusi be „universitetiškumo“ idealistų, paaukojusių visuomeninei ir politinei veiklai profesines karjeras, o neretai – ir šeimos į turtą, kaip inžinierius Petras Vileišis, vienas pirmųjų tautinės kultūros mecenatų, visą savo milžinišką kapitalą, sukauptą Rusijoje už tiltų ir geležinkelių tiesimą, skyręs pirmajam lietuviškam dienraščiui „Vilniaus žinios“ bei spaustuvei Vilniuje ir netrukus bankrutavęs.

Po lietuviškos spaudos atgavimo, iki I Pasaulinio karo Vilnius, kur lietuviai sudarė menką mažumą, virto tikra tautinės kultūros sostine su klestinčia lietuviška spauda, veikliomis Lietuvių Mokslo ir Dailės draugijomis, kasmet rengiamomis lietuvių dailės parodomis ( kurias noriai lankė ir lenkai, žydai, gudai, rusai), legendinės „Rūtos“ koncertais ir vaidinimais. Šios draugijos iniciatorius – advokatas Mykolas Sleževičius, būsimasis daugkartinis Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio ir teisingumo ministras. Ar tokiu kultūriniu bagažu galėtų pasigirti bent vienas dabartinis Vyriausybės narys, neišskiriant ir kultūros ministrės? Pirmosios kartos politikai, kūrę ir valdę valstybę, pirmiausia buvo plačiausio kultūros akiračio asmenybės.

Valstybės pirmeivių artimumą Tautai, pagarbą jos kultūrai gražiausiai išreiškia Tautos namų idėja, paskelbta Jono Basanavičiaus Lietuvių Mokslo draugijos steigiamajame  suvažiavime 1907 m. Tikrasis jos autorius – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Lietuvių Dailės draugijoje net detalizavęs Tautos namų struktūrą, kurią, pagal lietuvių genijaus planą, sudarytų parodų, koncertų ir teatro salės, posėdžių salė, Tautos muziejus, biblioteka ir klubas, muzikų ir aktorių draugijų  būstinės, nuomojami kambariai (viešbutis), kaip lėšų šaltinis Tautos namų išlaikymui. Šią idėją ištikimai rėmė du nesutaikomi, nuolat besipešantys priešininkai – Vilniaus įtakingiausi laikraščiai „Lietuvos žinios“ ir „Viltis“, buvo sėkmingai renkamos aukos Tautos namų statybai, net nupirktas sklypas ant Pamėnkalnio (Tauro kalno).  Bet planus sugriovė prasidėjęs I Pasaulinis karas, vėliau – Vilniaus praradimas.

Tačiau net karas ir vokiečių okupacija nesutrukdė surinktomis privačiomis lėšomis 1915 m., atidaryti Vilniuje pirmąją lietuvišką gimnaziją, karo ir okupacijos nusiaubtoje alkanoje  šalyje plėtoti  „Žiburio“ ir „Saulės“ gimnazijų tinklą, nors dar nebuvo savos valstybės.

Todėl  atkurtoje valstybėje nereikėjo įrodinėti kultūros ir švietimo prioriteto ir  svarbos nacionalinei savimonei, tautos tapatybei ir valstybingumui. Jau 1921 m., Vasario 16-ąją, nepaisant tuščio jaunos valstybės iždo, atidengtas Kauno Karo muziejaus sodelyje, Juozo Zikaro paminklas žuvusiems už Lietuvos neprikausomybę su užrašu: „Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“.  1922 m., Vlado Dubenecko suprojektuotame Karo muziejaus bokšte, primenančiame senųjų pilių kuorą, suskambo JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas su nepamirštamų Kazio Balučio žodžių įrašu: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Ir pagaliau tame pačiame sodelyje, 1928 m., gegužės  15 d., kariuomenės dieną, buvo atidengta Berlyne iš žalvario nuliedinta J. Zikaro Laisvės statula – pats gražiausias, iki šiol nepranoktas Lietuvos paminklas. 1932 m., minint Vytauto Didžiojo 500 mirties metines, buvo paskelbtas valstybinis literatūros konkursas, padovanojęs lietuvių literatūros istorijai šedevrą (nors  dėl intrigų nelaimėjusį) – Balio Sruogos „Milžino paunksmę.“

Ir koks gluminantis kontrastas – dabartinis valdiškas šimtmečio minėjimas. Kokiais šedevrais, kultūros ir meno laimėjimais, išliekamąją vertę turinčiomis knygomis pasitinkame savo valstybės iškiliausią šventę? Kas primins ateinančioms kartoms, kaip mes įamžinome atkurtos valstybės šimtmetį? Ar tais plakatais, iš kurių į mus žvelgia TV kulinarinių laidų autorė ir panašios net ne pop kultūros „žvaigždės“? Infantiliomis vienadienėmis žvakučių degiojimo akcijomis ir pseudo patriotiniais projektais, kuriuos užmiršime jau rytojaus dieną?

Kadangi humanitariniai mokslai Lietuvoje tik vargais negalais verčiasi, lituanistika jau tapo podukra, užskurdusi knygų leidyba, kaip ir visas varganas spausdintas žodis, iš kur tie šimtmečio proga valstybės kūrėjams ir jos institucijoms skirti reikšmingi darbai galėjo rastis?

Teatrai, kiti profesinio meno kolektyvai, talentingiausi menininkai, aukštosios kultūros kūrėjai, kaip ir mokslo korifėjai, palikti nuošalyje. Kur valstybės užsakymai, lietuviškos dramaturgijos premjeros, renginiai, konkursai? Žinoma, išskyrus tas Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio Meno centro liūdnai pagarsėjusias, skandalu pasibaigusias paminklo Lukiškių aikštėje „kūrybines dirbtuves“.

Valdžios nepažadino ir neįkvėpė net ir šimtmečio jubiliejui skirtos prasmingos privačios iniciatyvos. Tarkim, žurnalisto Viliaus Kavaliausko idėja pagal jo kruopščiai sulasiotą archyvuose sąrašą atidengti buvusių tarpukario valsčių centruose paminklines lentas su  pavardėmis Lietuvos savanorių ir Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš tų apylinkių. Per visą kraštą iš viso atidengta per 100 Lietuvos savanorių ir Vyčio kryžiaus kavalierių paminklinių lentų, kurios valstybės biudžetui nekainavo nė cento – finansavo iš ten kilę žymesni kraštiečiai, entuziastingai talkino savivaldybės ir bažnyčių parapijos.

Dar pernai Kaune, atidengta JAV lietuvių padovanota pirmojo Laikinosios sostinės burmistro Jono Vileišio skulptūra, ką tik Vilniuje, po ilgamečių tuščių pažadų, pagaliau įamžintas didžiųjų vilniečių brolių Petro, Jono ir Antano Vileišių atminimas – paminklas pastatytas Vileišių giminės pinigais. Verslininko dr. Prano Kiznio lėšomis šimtmečiui pirmąsyk Lietuvoje išleistas fundamentalus Aleksandro Merkelio veikalas „Antanas Smetona“. Vien toks visuomenės aktyvumas, patriotinis užsidegimas ir kūrybiškumas turėjo priversti Vyriausybę degti iš gėdos dėl savo formalaus požiūrio į  atkurtos valstybės jubiliejų. Tačiau šiai Vyriausybei gėdos jausmas nepažįstamas.

Atvirkščiai, piliečių patriotinės iniciatyvos sulaukė atviro valdžios priešiškumo, kaip „Vyčio  paramos fondo“ pastangos šimtmečiui surinktomis žmonių aukomis Lukiškių aikštėje, pastatyti memorialą laisvės kovotojų atminimui su „Laisvės kario“ (Vyčio) skulptūra. Valdininkų priešiškumo sienos nepramušė net memorialą parėmusi Seimo rezoliucija.

Batalijose dėl Vyčio dalyvavo visi, kas netingėjo – politikai, valdininkai, žurnalistai, politikos komentatoriai. Tačiau niekas nepasigedo žymiausių Lietuvos skulptorių,  architektų, dailėtyrininkų, kurie tikrai būtų turėję ką pasakyti dėl „Laisvės kario“ meninės vertės. Iš esmės vyravo politiniai argumentai.

Vargas dėl Vyčio priminė vieną XX a., pradžios lietuvių dailės istorijos kuriozą: dar carinei imperijai priklausiusiame Vilniuje, šeštoje tradicinėje Lietuvių Dailės draugijos parodoje ( 1912 m.) nuolatinis šių parodų dalyvis, mūsų klasikas Petras Rimša, įžymiųjų skulptūrų „Vargo mokykla“ ir „Gana to jungo“ autorius, eksponavo skulptūrinę kompoziciją „Kova“, vaizdavusią tą patį lietuvišką Vytį, pamynusį lenkišką Erelį. „Kova“ sukėlė Vilniaus lenkiškosios daugumos pasipiktinimą, išsigandę parodos rengėjai pareikalavo, kad P. Rimša pašalintų savo kūrinį – nulėmė politiniai motyvai. Įsižeidęs autorius čia pat, parodos salėje, sudaužė savo skulptūrą į šipulius.

Laimė, Lukiškių Vytis nebuvo sukultas, tik ištremtas į Kauną, palikdamas Vilniaus širdyje nykią dykrą, vaizdžai iliustruojančią oficiozinės šimtmečio minėjimo programos tuštumą ir skurdą.

Po „Idėjos Lietuvai“ veikiausiai nebeliko dviejų nuomonių dėl oficialios jubiliejaus programos. Pompastiškas, nežinia kiek mokesčių mokėtojams kainavęs beprasmis  renginys (tikrų tikriausias grandiozinis simuliakras) atkleidė ne tik mūsų intelektualinės kultūros katastrofišką nuosmukį, bet ir tai, kad neturime tikrų politinių lyderių ir dvasinių autoritetų. Jų vietas užėmė guvūs veikėjai, gebantys daryti pinigą ir skleisti nuvertėjusias mintis ar visiškas banalybes, viešųjų ryšių ir rinkodaros triukais parduodantys jas kaip naujas vertingas idėjas, savo dvasiniu lėkštumu užgrobę visą viešąją erdvę.

„Idėja Lietuvai“ buvo tipiška valdžios ponų ir dabartinio Lietuvos „elito“ šventė, kuriai Tauta liko abejinga. „Idėjos Lietuvai“ autoriai, kuriuos aiškiai aplenkusi protavimo malonė, patys save išsiliaupsino, dosniai apsidovanojo ir baigė šią tuštybės mugę išgertuvėmis iki paryčių viename Vilniaus restorane.

Šimtmetis privalėjo būti galingas akstinas, atnaujinantis pavojingai išblėsusį Tautos valstybingumo pojūtį, sumažinantis atsivėrusią prarają tarp Tautos ir valstybės, kai suvargę nusivylę žmonės valstybę sutapatina su netikusia valdžia ir nekenčiamais politikais. Justinas Marcinkevičius, vienas nelygstamų Tautos autoritetų (kurį nesyk mėginta apdergti), iki paskutinio atodūsio nepraradęs vilties, kad laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje, iškils Tautos namai, šios taurios idėjos šimtmečiui atidengiant 2007 m. paminklinį akmenį ant Pamėnkalnio, ištarė pranašiškus žodžius apie Tautą, neturinčią namų: pirmiausia pasistatėme Valdovų rūmus elitui (ponams), o Tautai namus užmiršome.

Pernai Sauliaus Skvernelio Vyriausybė neišgirdo visų Seimo frakcijų pasirašyto raginimo šimtmečio akivaizdoje grįžti prie įkvepiančios Tautos namų idėjos ir atsiimti „privatizatorių“ suniokotus Profsąjungų rūmus. Todėl šimtmetį sutinkame su nykia Lukiškių plyne, griūvančiu Gedimino kalnu, Nacionalinio futbolo stadiono bauginančiais  griaučiais ir su viršum Vilniaus vaiduokliškai iškilusiais, degusiais ir nesudegusiais Profsąjungų rūmais, kaip mus ištikusio dvasinio bergždumo simboliais.

Ir vis dėlto joks pseudo elitas, į kurio rankas buvo atiduota oficiali šimtmečio programa, jokia valdžia, kuriai nerūpi Tautos likimas, neįstengs sugadinti šios prakilnios Tautos ir  jos atkurtos valstybės šventės. Šimtmetinę ir amžinai jauną Vasario 16-tąją švęskime ir linksminkimės visi ir visa siela!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Diedas:

    Stipriai parašyta. Ačiū autoriui.

    • Antanas:

      Ne visai taip.Valdžia pasirūpino piliečių šventine nuotaika, leido šią dieną sostinėje nemokamai važiuoti viešuoju transportu.Bet nuliūdino, kai nemokamai pasivažinėję namuose rado didžiules sąskaitas už šildymą.Nuliūdino ir prekybininkai, šimtmetį pažymėdami neregėtu kainų kėlimu visoms, o pirmiausiai pirmojo būtinumo prekėmis. Visas šventinis optimizmas dingsta kai susiduri su tokia tikrove.

  2. Al.:

    ,,Pompastiškas, nežinia kiek mokesčių mokėtojams kainavęs beprasmis renginys (tikrų tikriausias grandiozinis simuliakras) atkleidė ne tik mūsų intelektualinės kultūros katastrofišką nuosmukį, bet ir tai, kad neturime tikrų politinių lyderių ir dvasinių autoritetų. Jų vietas užėmė guvūs veikėjai, gebantys daryti pinigą ir skleisti nuvertėjusias mintis ar visiškas banalybes, viešųjų ryšių ir rinkodaros triukais parduodantys jas kaip naujas vertingas idėjas, savo dvasiniu lėkštumu užgrobę visą viešąją erdvę.”

    ,,Ir vis dėlto joks pseudo elitas, į kurio rankas buvo atiduota oficiali šimtmečio programa, jokia valdžia, kuriai nerūpi Tautos likimas, neįstengs sugadinti šios prakilnios Tautos ir jos atkurtos valstybės šventės. Šimtmetinę ir amžinai jauną Vasario 16-tąją švęskime ir linksminkimės visi ir visa siela!”

    Viskas tiesiog tragiška, bet linksminkimės ?

  3. albertas:

    Ačiū autoriui.Puikiai parašyta.Teisingai.Tik…..Ot nueisiu ant kalno prie pastatytų gražių Tautos namų,prie paminklinio akmens ,pažvelgsiu i Didinga Gedimino pilį,į oriai ,mašinų apmokamoje stovėjimo aikštelėje stovintį mūsų Patriarchą Basanavičių , į signatarų namų balkonėlyje apsigyvenusią,suvytusiu kumšteliu kažkam grūmojančią asmenybę ir apimtas didžiulio džiaugsmo,begalinio linksmumo taip užkauksiu geležinio vilko balsu,kad prabus Gediminas,Basanavičius,Vytautas Tikrasis,Smetona ir kt.Pažvelgs nuo didingo Tautos rūmo balkono į laisvą,nepriklausomą,galinga vis stiprėjančią ir didėjančią Lietuvą ,atsidus ir amžiams nueis miegoti…

  4. kaunietė:

    Taiklus straipsnis. Bet vistiek švęskime Lietuvos gyvaimo 100-metį. Juk Lietuva yra mūsų širdyse. To visiems ir linkiu. Dirbkime Lietuvai, o ne sau, tai ir valstybė klestės.

  5. gerb. V.V. čia vien likutinis NovoLenigrade ant grindinio ties kremlium (nes Maskva tą XX a. žiaudrių žiaudriausią slavų ir visų žemės apylinkių naikintojo žudiko-teroristo mumijinį “atvaizdą” kol e k s p o n u o j a, – nei balso, anei vardo teisės neturi) pamesto “palikuonių” valdymo laikų paveldas;
    žiaudriausio nužmoginimo apraiška, po 1940 m. birželio 15 d. u ž s p a u d u s i daugelį mūsų (kaip ir Tamstą asmeniškai …iki 1988-06-03 – 1990-03-11) ir dar sava fizine-dvasine kaimyninių Europos šalių, ypač Rusijos su Vokietija bei Didžios Britanijos karalyste, vargus vargstančių gėdingomis dar tebegaivaliojančio stalin/lenin “tandemo” garbinimo apraiškomis; May-Merkel-Putin “bendradarbiavimas” postalininėmis “vėliavomis” – KRAUPI
    įvairianaudė apraiška (prekženkliais p o l e n i n i ų simbolių etiketėmis) š i a n d i e n o j e

    todėl ir MUMS nelengva (ypač net Potsdamo-45 garbių įsipareigojimų MUMS !!!) paleisti
    “skolininkę-niekintoją” Jungtinę Karaliją iš jevrosojūzo ŠIO (deramo, naudingo, KAIP
    k a d a i 1569 m. unijos su kaimyne Lenkija – vienintelės išgyvenimui jiems ir MUMS sudarytos),
    štai kur šimtmečio Šviesa,
    – dabar ją slopina vien
    T. May su D. Trump
    …ne kiti, o JIEDU
    teisėtai atsakingi
    (ir už mus, už
    1945 m. rugpjūčio 2 d.
    p a r a š u s – jų EIGĄ) 🙂

    Taip ir Vasario 16-osios – jos NUTARIMO 100-mečio eiga – šventės š v e n t i m a m s MUMS !

    Švęsime – Valio LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI !

  6. markas:

    // …ir su viršum Vilniaus vaiduokliškai iškilusiais, degusiais ir nesudegusiais Profsąjungų rūmais, kaip mus ištikusio dvasinio bergždumo simboliais. // ————– Ir vaiduokliški, ir degę, ir nesudegę – o vis tik tai yra Rūmai. Ir gariūniniai architektai vietoje Rūmų – kad puoštų Vilnių iš toli matomas pastatas ant kalno, – nieko geresnio nesukurs. O jeigu koks garbingas žmogus ir sukurs, tai padugnės pasiūlys savo turginį PC-Hotel-Casino variantą. Ir liks pusiau lupta pusiau skusta kaip kad su Lukiškių aikštę.

  7. T0mas J.:

    TSKP nary Valdai Vasiliauskai, tu neįtikinsi manęs kad TSKP narys nuo 1957 metų Justinas Marcinkevičius yra Tautos autoritetas. Man jis yra paniekos vertas kolaborantas.

    • Arūnas:

      tai, p. T0mai, ar nepasmerksit tų Lietuvos žmonių, kurie dainuoja dainas parašytas pagal poeto J. Marcinkevičiaus eiles, ar nepasmerksit tų, kurie žavisi jo eilėraščiais ir dramomis? Tai ką mums daryti su Jums “paniekos vertu kolaborantu”? Pasižiūrėkit į veidrodį ir pasikalbėkit su savo atvaizdu- ar visuomet ir visur buvote moraliai stabilus ir pasiaukojantis Tėvynės sūnus, švarus, be dėmės? Krikščionys ir tie sako, kad šventieji buvo nuodėmingi, bet skatina sekti jų gerais apsiėjimais. Todėl, manau, kad jeigu žmogaus geri darbai padengia bloguosius, tai jis vertas pasilikti tautos atmintyje. Ir pasiliks. Net nusikaltėlio Kubilinsko, Lietuvos sūnaus paklydėlio, eilės apie Suvalkijos bernioką pavirto liaudies daina.

      • T0mas J.:

        “jeigu žmogaus geri darbai padengia bloguosius, tai jis vertas pasilikti tautos atmintyje. Ir pasiliks” – ne nuo to priklauso – Hitlerio geri darbai nepadengia blogųjų, bet jis pasilieka mūsų atmintyje. Nuo mūsų, gyvųjų, priklauso, KAIP mes išėjusius žmones prisimenam – teigiamai ar neigiamai. Asmeniškai aš visus gyvus ir mirusius komunistus vertinu neigiamai – taip jau esu išauklėtas. Normalių, sveikų, neišsigimusių žmonių visuomenėje kolaborantams būtų jaučiama mažų mažiausiai tyli santūri panieka. Ar normalus žmogus laisvanoriškai stotų į organizaciją, kuri vykdė tavo tautiečių genocidą, atėmė iš šeimų beveik visą turtą, paliko be pragyvenimo šaltinio – atėmė žemę (dažnais atvejais uždirbtą kruvinu prakaitu), arklius, pastatus; trėmė į Sibirą, kur tūstančiai lietuvių paliko lapėms ištąsyti savo kaulus?! Jei lietuvis savanoriškai stoja į visa tai įvykdžiusią organizaciją – jis ne žmogus, jis blogiau už gyvulį. Būtų mano valdžia, – aš tokį palikčiau gyvą tik su viena sąlyga: jei jis pripažintų savo kaltę, sakytų ir pažadėtų: “esu niekingas bailys, man iš baimės buvo protas pasimaišęs, pasižadu niekada nepretenduoti į jokias vadovaujančias pareigas, neiti į jokią valdžią”.
        Pedagogas, žurnalistas, partizanų vadas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje buvo nužudytas LTSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Palaidojimo vieta nežinoma. Tais pačiais metais LTSR rašytojų sąjungos narys, poetas, žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius Justinas Marcinkevičius įstojo į TSKP ir išbuvo joje daugiau kaip 30 metų (!).
        Kiekvienam savo.

        • Albertas:

          O patriarchas landzbergis 1952 m rase pareiskima,kad ji priimtu i komjaunima ……o komjaunuoliai liaudies ginejai ir kovojo su partizanais.Tai kaip cia?

          • T0mas J.:

            Aš į komjaunimą nestojau, o už kitus neatsakau.
            Beje, ne visi komjaunuoliai buvo stribais, nors buvimas komjaunuoliu garbės žmogui irgi neprideda, kaip ir bendradarbiavimas su KGB.

            • JUOZAS:

              deja, jaunuoli, mes per mažai turime J.Marcinkevičių ir V.Vasiliauskų, kad lengva ranka juos atstumtume. Jie abu yra iškilūs Lietuvos sūnūs, labai talentingi, ir būtų visai kvaila to atsisakyti. Jei liberastiniai klanai šiandien persekioja tokius žodžio meistrus kaip Račas ir V.Vasiliauskas, tai, kaip sovietmečiu, turėtum instinktyviai suvokti, kad tai mūsiškiai. Pagarba jiems, ir ačiū už taiklų žodį

        • Arūnas:

          tai, T0mai, ir neatsakei- ar rauti liežuvius tiems, kurie dainuoja pagal poeto J. Marcinkevičiaus eiles sukurtas dainas, ar dar palaukti… Bet kad ištrinti iš žmonių atminties “paniekos vertą kolaborantą”, gal jo knygas deginti pradedant “Mindaugu”, “Mažvydu” “Katedra”? O tas, kuris “taip jau išauklėtas” ar gali jas skaityti? Sugebėk atskirti buvusį komunistą nuo lietuvių poeto… Ir paskaičiuok savo nuodėmes pats.

          • T0mas J.:

            Arūnai,
            Nereikia kolaborantų knygų deginti, nes sudeginus knygas vėliau kada nors būtų lengviau perrašyti istoriją (neduok Dieve) – tegu lieka knygos, tegu matosi kaip J.Marcinkevičius šlovino Leniną, šlovino TSKP, ir vadino tą TSKP švelniai – “motina”… Normalus žmogus negali vienu metu gerbti ir partizano Ramausko Vanago, ir jo priešo – TSKP, kuri Lietuvą okupavo ir prieš partizanus kovojo, žudė juos. Aš pasirinkau gerbti laisvės kovotojus, o savo priešais laikyti tuos, prieš kuriuos Ramauskas Vanagas kovojo.

  8. Vytautas iš Marcinkonių:

    Valdas Vasiliauskas kompleksuoja dėl savo nepilnavertiškumo. Buvęs LTSR Kultūros ministerijos teatrų skyriaus vadovas (kartu ir repertuaro cenzorius) po Garliavos violetinių nesuranda sau tinkamos veiklos, todėl taip bodisi dabartine Lietuva. Jeigu turėjo idėjų šimtmečio jubiliejui, reikėjo jas laiku pasiūlyti. Antra vertus – ir dabar galima siūlyti idėjas, gyvenimas juk tęsiasi. Bet čia ne idėjos, čia piktinimasis Lietuva.

    • EJ:

      Vytautai, neturek iliuziju, kad tavo idejos ka nors Vilniuje sudomins. Ten viskas is anksto suplanuota. Laimi tik reikiamu zmoniu reikiamos idejos. Siulyk idejas, Vytautai, bet buk pasiruoses, kad ju niekas nepastebes tol, kol netapsi “vertas” bent jau kokio valstybinio apdovanojimo, prezidentes rankos paspaudimo. Ne, Vytautai, dar daug jaunatvisku iliuziju tavyje….

      • EJ:

        Netgi, jeigu tu neturi jokiu ideju ir esi vidutiniokas, bet tikrai atsidaves partijai ir prezidentei, tau suras reikiama ideja uz kuria tu busi apdovanotas. Kaip kad atsitiko su dvigubos pilietybes ideja (nelietuviskos kilmes ideja, seniai naudojama ivairiose salyse), uz kuria siemet buvo apdovanotas vienas “zinomas ir naudingas” senukas is Lietuvos…

  9. Gražina:

    Tomai J. Ką jūs žinote daugiau apie J. Marcinkevičių, išskyrus tai, kad jis buvo komunistų partijos narys? Matyt nedaug. Ar prisimenate kaip tūkstantinės minios skandavo žodį „Lietuva“? Šį žodį žmonės pasirinko iš J.Marcinkevičiaus trilogijos.
    Jo sukurtos dainos jau beveik susiliejo su lietuvių liaudies dainomis.
    Jo „Dienoraštis be datų“ daug kam buvo kaip biblija.
    Visa tai buvo parašyta tarybiniais metais. Jau tada jis garsino Lietuvos vardą, gamtos grožį.
    Pagrindinė poeto tema – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra.
    Aš jūsų nepažįstu. Gal ir jūsų vardas, geruoju ar bloguoju, bus pažymėtas istorijoje.
    Esu tikra, kad Justinui Marcinkevčiui tikrai neprilygsite. Jis toks yra vienintelis. Jį dauguma iš mūsų vadina – LIETUVOS SIELA. Ir mano giliu įsitikinimu – tai tiesa.

  10. T0mas J.:

    Gražina,
    jūs šlovinate ir gerbiate okupacijos laikų nusikaltėlį kolaborantą – TSKPistą J.Marcinkevičių. Jūs sakot kad žodį “Lietuva” žmonės sužinojo iš Marcinkevičiaus kūrybos. Kai mane jauname amžiuje pirmąkart sujaudino eilėraštis “Lietuva” – tai buvo Fausto Kiršos kūryba, okupacijos metais jis turbūt buvo uždraustas – radau jį skrynioje ant aukšto. Tiesiog tave ir mane auklėjo kitokie žmonės su kitokiomis vertybėmis. Dar sovietmečiu buvau išmokintas suprasti, KAS KALTAS dėl Lietuvos okupacijos ir visų iš to išplaukiančių mano tautiečių kančių, kraujo ir ašarų – tai TSKP. Niekinau sovietmečiu, niekinu dabar ir ateity niekinsiu visus, kurie prieš šį KALTININKĄ klaupėsi, šlovino jį, rėmė finansiškai ir moraliai, ypač jei tai darė 30 metų – kaip Justinas Marcinkevičius.
    Aš turiu tokią teisę, nes pats niekad nebuvau spaliukas, pionierius ar komjaunuolis.
    Neįmanoma vienu metu šlovinti ir tuos, kurie laisvanoriškai akivaizdžiai atsistojo priešo okupanto pusėn,
    ir tuos, kurie kovojo su priešu okupantu.
    Neįmanoma vienu metu gerbti ir TSKP draugą Justiną Marcinkevičių ir TSKP priešus Adolfą Ramanauską (Vanagą), Joną Žemaitį (Vytautą), Juozą Lukšą (Daumantą).
    Turim pasirinkti. Aš pasirinkau, ir esu įsitikinęs kad pasirinkau teisingai. Tad nešok man į akis – aš visada ir visur sakysiu tai, ką galvoju. O tu žinoma turi teisę šlovinti tai ką tu nori, manęs tai nestebina – Lietuvoj yra šlovinančių valstybingumo naikintojus, yra garbinančių net Staliną bei Hitlerį.. Kol Lietuvoje kruvinoji TSKP yra pagarboj, kol aktyvūs TSKPistai paeiliui užima prezidento, premjero, Seimo pirmininko bei kitus aukštus postus – tol niekas už kolaboravimą (BK 120 str.) nėra nuteistas.
    Bet mano požiūrio tai nekeičia – kolaborantai YRA nusikaltėliai.

    • Gražina:

      Kiekvienas iš mūsų gali turėti savo nuomonę ir jos, jei nenori, gali niekada jos nekeisti. Nesiruošiu ir aš jūsų įtikinėti. Pasakysiu savo nuomonę trumpai: Tomų J yra daug, o Justinas Marcinkevičius tik vienas.

    • mes gyvename:

      13 januar 1991, Litauen – Og lyset skinner i mørket, og mørket har ikke overvunnet det

      1991 Sausio 13, Lietuva – Ir šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė

      13 января 1991 года, Литва – И свет во тьме светит, и тьма не объяла егo

      nepaisant tamsumų (ar šių)
      ar netgi visiškos Užmaršties
      (u ž m a r š t i n i m o, ir Jono
      Basanavičiaus buvusio pirmuoju MŪSŲ VADOVU,

      ar Vydūno leistų KNYGŲ – “Gyvumo žodžiai” poeto Paukštelio –
      F. Bajoraičio nuostabiausio lietuvio sielai EILIŲ 1932 m.;

      ar net “RAUDONĄJĮ TVANĄ” /Den röda floden/ Igno ŠEINIAUS
      1953 m. išeivijoje (Niujorke) lietuvių kalba išleistą šią I. Šeiniaus
      knygą, ir 1990 m. jau Lietuvoje pakartotą)

      I Š B R A U K D A M I iš atminties su tais nubukinėtais 100-tukais
      …kur
      …ritamės?

      Nors, – į Kovo 12-tą taip ir nepakylame (kiek ir kaip besistengta net varganai nelaimingą Sąjūdžio bendražygį – J.Marcinkevičių, kitus iš Birželio 3 d. net po Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios Pergalės guost
      – vis nenuvokiant, kad juose, jiems ir su JAIS augt – čia ir dabar.

      Todėl po šiandienos liūdno, nykaus KNYGŲ 100-mečio 100-tuko Lietuvoje
      yra ir virš “Gyvumo žodžių”
      (ne vien “lrytinė ir LRT-inė”
      – forum/forminė Lietuva)

      SU:
      “Sunkus akmuo man užgulė krūtinę,
      Akmuo šventasis, aukuro akmuo,
      Akmuo kapų, šventovių ir paminklų,
      Per ištremtį keliaujant man namo.

      Kaip žiedu atlape aš akmeniu alsuoju,
      Kaip meilę prarastą aš jį jaučiu širdy,
      Su juo plaukiu mares, su juo keliuos per kalnus,
      Su juo mintis kovoj garbinga ir didi.”

      iš Fausto KIRŠOS – “ŠVENTIEJI AKMENYS”.
      (1951 m. išleista prel. Pr. M. Juro)

      Su:

      Eglės giesme

      Per žiemą nekinta
      Eglelė žalia –
      Taip amžių nupinta
      Lietuvių dalia…

      Ar žydi pašlaitė,
      Ar speigas arti,
      Lieknutė eglaitė
      Visur ta pati…

      Ant žemės atėjus
      Iš amžių gelmės,
      Per audras, per vėjus
      Ji rūsčiai šlamės…

      Kol siaubas lakusis
      Eglelę trikdys,
      Vis ginsis, vis skųsis
      Lietuvio širdis…

      Ji graudžio nevengia,
      Nors gedi viena –
      Ją dar tebeengia
      Golgotos diena…

      Varguolių ir vyžių –
      Lietuvių gentis,
      Jie velka jų kryžių,
      Sukandę dantis…

      Karti jų senovė,
      Kaip vargas kartus,
      Bet vyžos parovė
      Ateivių batus…

      Juos daug kas dar pančios,
      Jie daug dar dejuos,
      Bet ašaros, kančios
      Tik auklėja juos…

      Kol eglė mįslinga
      Ant žemės šlamės,
      Nestigs, kaip nestinga,
      Lietuviams tvermės…

      iš „AUKURO DŪMAI“ (1948)
      poetų poeto Jurgio Baltrušaičio

      GIESMĖ

      Skalsink, Dieve, mūsų duoną,
      Tiek žirnelį, tiek aguoną,
      Visą žemės vargo kluoną…

      O numaldęs alkį, alsą,
      Stiprink dainiaus dvasios skalsą,
      Duok jo kanklėms varpo balsą…

      Nors, kas sėta, noksta, kvepia,
      Stumdyk, verge, žagrę lepią –
      Ji rytojaus žiedus slepia…

      Daug dainelių jau skambėjo,
      Jos tik mirksnį mus žavėjo
      Lyg lengvutis sparnas vėjo…

      Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,
      Semk iš skausmo, ne iš knygų
      Žodį, Dievo žaibui lygų…

      Tą, kuris mums galią duoda,
      Verčia aušti naktį juodą,
      Skelbia viltį ir paguodą…

      iš Jurgis Baltrušaitis. „AŠARŲ VAINIKAS“ – pirmos dalies.
      Valstybinė leidykla Kaune, (1942 m.)

      ir 1932 m. – “Gyvumo ŽODŽIAI”:
      poeto Paukštelio, – tiesiai TAU

      Lietuviški žodžiai

      Negriauti, nebriauti,
      nešaukti, nepliaukšti,
      krutėti, judėti
      ir arti, akėti ir sėti,
      ir laukti,
      budėti, stebėti,
      regėti, tikėti,
      kantrumo turėti,
      kentėti, tylėti,
      mylėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *