P. Plumpa. Pašarvota tiesa (23)

Petras Plumpa | lkbkronika.lt nuotr.

Petras Plumpa | lkbkronika.lt nuotr.

Jau praėjo kelios savaitės nuo tos Sausio dienos, kai s. N. Sadūnaitė Seime pasakė savo gyvą Tiesos žodį apie Lietuvos gyvenimo žaizdą. Laiko dulkės uždengia skaudžius įvykius ir žodžius, todėl juos būtina prisiminti, jeigu nenorime tapti savojo užmaršumo aukomis. Tiesą sakant, žmonės nepamiršo Sausio 13 dienos tragedijos smulkmenų, tad nepamiršta ir 2012 metų gegužės 17-sios. Panašiai būdavo ir tremtiniams: jie sunkiose sąlygose apsiprasdavo, net linksmindavosi, net atrodydavo, kad jau pamiršo baisią skriaudą, tačiau sielos gilumoje visada ruseno prisiminimas, viltis ir troškimas sugrįžti į Tėvynę.

Tad ir dabartinės Lietuvos skauduliai rusena daugybės žmonių atmintyje, o s. Nijolės kalba tik paskatino siekti garbingo išėjimo į Tiesos kelią. Politikai labai nenori apie tai kalbėti, o jei ir kalba, tai jų kalbos iš esmės skiriasi nuo s. Nijolės kalbėjimo. Jų mintys horizontalios – nuo kairės iki dešinės, o s. Nijolės mintys vertikalios: nuo žemės kylančios į moralinį aukštį. Todėl politikieriams atrodo, kad Deimantės Kedytės tragedija tėra tik vienas mažareikšmis epizodėlis tarpe daugelio nusikaltimų, įvykdytų Lietuvoje per nepriklausomybės metus. Deja, tai nebuvo epizodėlis, nes šį nusikaltimą vykdo atsakingos valstybinės institucijos: prokuratūra, teismai, policija, Seimo ir Vyriausybės nariai, jau nekalbant apie sovietiškai tendencingą žiniasklaidą. Susidorojimas su D.Kedyte atskleidė teisėsaugos moralinę būklę, kurios metastazės įtakoja beveik visas gyvenimo sritis skleisdamos neteisingumą ir neviltį visoje šalyje.

LR Konstitucijos 109 str. nustato, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“, o „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“. Tačiau kas atsitinka, jeigu tam tikrais atvejais teisingumą vykdo klanai, o teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso suokalbininkų balso? Atsitinka tai, kas vyko sovietų Sąjungoje: įsigali nusikaltėlių savivalė, pridengta įstatyminiais figos lapais, o Tiesos kankiniai vadinami melagiais. Iškyla baugus klausimas: ar gali tai atsitikti esant demokratinei santvarkai?! Pasirodo, gali!

Jei sovietų Rusijoje valdžia buvo užgrobta smurtu, tai, pavyzdžiui, Vokietijoje naciai įsigalėjo demokratiniu būdu. Demokratinis valdymo principas savaime neturi moralinio karkaso, todėl jo vertė priklauso nuo minios aistrų: kartais teigiamų, o kartais – labai egoistinių ir kvailų. Tad ne atsitiktinai antrasis JAV prezidentas Dž. Adamsas įspėjo: „Mūsų Konstitucija buvo sukurta tik dėl dorų ir religingų žmonių; ji visiškai netinka visų kitų žmonių valdymui“. Padorioje visuomenėje demokratija suteikia pozityvių socialinių ir ekonominių santykių vystymo galimybę, o demoralizuotų piliečių dauguma sukuria nusikaltėliškų klanų diktatūrą. Taip Vokietijoje naciai atėjo į valdžią demokratiniu būdu, bet ar tos valdžios išleisti įstatymai buvo teisingi ir žmoniški? Netrukus po rinkimų Vokietijos raichstagas vienbalsiai priėmė du rasistinius teisės aktus, kuriais remiantis naciai vykdė žydų diskriminavimo ir naikinimo politiką. Tos politikos vykdytojus 1946 m. Tarptautinis karo tribunolas nuteisė mirties bausme – pakariant…

Kyla klausimas: kas nulemia, kad demokratinių rinkimų keliu į valdžią ateina piktadariai? Tūlas Hitleris yra pasigyręs, kad propagandos pagalba galima žmonėms įrodyti jog balta yra juoda, o juoda – balta. Civilizuotose šalyse pagrindinė tokios propagandos priemonė yra žiniasklaida. Vokietijoje tokiu nacių ruporu buvo Julijaus Štraicherio (J.Streicher) redaguojamas savaitraštis „Der Stürmer“, padėjęs naciams efektingai laimėti rinkimus 1933 m. Vėliau Tarptautiniame karo tribunole jis buvo kaltinamas ne už konkrečių karo ar genocido veiksmų vykdymą, bet už kurstymą persekioti politiniais ir rasiniais pagrindais. Tribunolas pripažino, kad J. Štraicheris „savo kalbomis ir straipsniais, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio užkrėsdavo vokiečių sąmonę antisemitizmo virusu ir sukurstė Vokietijos žmones aktyviam persekiojimui […]“. J. Štraicherio veikla buvo pripažinta nusikaltimu žmoniškumui ir jis buvo nuteistas mirties bausme.

Panašiai propaganda varoma ir pokomunistinėse šalyse, tame tarpe – ir Lietuvoje. Liberalmarksistiniai aktyvistai pirmiausia siekia pajungti žiniasklaidos priemones, politikus, teisėsaugos sistemą. Jie keičia visuomenės ir valstybės moralinę bei kultūrinę orientaciją, atitinkamai įtakodami švietimo bei auklėjimo institucijas. Turint omenyje, kad lietuviai iš europinių tautų bene labiausiai pasitiki žiniasklaida, nacių metodas Lietuvoje sėkmingai pritaikomas ir duoda gausius mulkinimo vaisius…

Ne atsitiktinai Sausio 13-sios vakare viena televizija N. Sadūnaitės kalbą įvertino kaip akibrokštą. Iš tiesų tai buvo vienas iš trijų s. Nijolės gyvenimo „akibrokštų“, palikusių ilgai skambantį aidą. Pirmasis „akibrokštas“ buvo 1975 m. birželio 16 d. LSSR aukščiausiajame teisme pasakytoji Gynimosi kalba, kurios klausydami prokuroras, teisėjas ir tarėjai sėdėjo išblyškę, nė karto nepakeldami akių, kaip mirti nuteisti nusikaltėliai. Ne be pagrindo prieš tai prokuroras J.Bakučionis teisiamajai siūlė: „Nekalbėk šiandien to, ką esi pasiruošusi kalbėti, ir eisi laisva iš teismo namo!“ Bet s.Nijolė pasakė tai, ką krikščionys privalo sakyti veidmainingiems fariziejams, ir todėl gavo keršto užmokestį: „Baudžiama laisvės atėmimu trejiems metams, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose ir ištrėmimu trejiems metams“. Nežiūrint intensyvių kratų ir sustiprintos sargybos, s.Nijolė sugebėjo savo kalbos tekstą perduoti į užsienį – ir toji kalba tapo jau pasaulinio garso „akibrokštu“.

Antrasis „akibrokštas“ buvo 1987 m. rugpjūčio 23 dienos kalba prie A. Mickevičiaus paminklo. Po tos kalbos prie Nijolės priėjo jauna mergaitė ir pasakė: „Nijole, ačiū tau! Aš į čia atėjau vienokia, o dabar išeinu visai kitokia“. Ir toji kalba nuskambėjo per visą pasaulį. Tikras akibrokštas galingajai sovietų valdžiai! Tad po kelių dienų saugumiečiai, įgrūdę s.Nijolę į savo automobilį, 30 valandų be pertraukos vežiojo Rytų Lietuvos ir Gudijos keliais, grasindami, kad už tos demonstracijos surengimą ji turėtų būti sušaudyta.

Pagaliau sausio 13 d. Seimą pribloškė šiemetinis „akibrokštas“, kuris nepaliko abejingų, nes toji kalba, tartum evangelinis „prieštaravimo ženklas“, pagaliau turėjo garsiai nuskambėti, „kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Po išgirstų TIESOS žodžių vieni pajuto didžiulį išlaisvinantį Tiesos triumfo džiaugsmą, o kiti – deginančią gėdą ir apmaudą. Pasipiktinęs premjeras S. Skvernelis pareiškė, kad „nė viename žodyje nėra tiesos“, o Prezidentas V.Adamkus palinkėjo seselei „neprarasti energijos, atvirumo ir kandumo, kurį ji parodė ir šiandien savo kalboje“.

Akivaizdu, kad smurtautojams labiausiai nepatiko N. Sadūnaitės reikalavimas suteikti žinių, ar 2012 m. gegužės 17 d. prievarta pagrobta ir nežinia kur pradanginta D. Kedytė yra gyva ir sveika, o jei mirusi ar nužudyta – nurodyti kapo vietą. Prezidentės pasakymas, kad ji nežino kur yra mergaitė, kelia nemalonius klausimus: nejaugi ji niekada mergaitės likimu nesidomėjo? Kodėl Respublikos Prezidentė vengia tūkstančiams piliečių suteikti informaciją apie brutaliai pagrobtą, daugelį kartų žagintą mergaitę? Gal bijo galingesnio klano keršto ir kompromitacijos? Gal nenori demaskuoti labai garbingų Lietuvos žmonių? O gal iš tiesų mergaitė buvo panaudota kaip seksualinis jaukas, siekiant sovietinio KGB pavyzdžiu šantažuoti ir verbuoti įtakingas užsienio figūras? Tada totalus valstybinių institucijų tylėjimas būtų suprantamas. Bet ar toleruotinas?

Maskvos KGB institutas (dabar – Užsienio žvalgybos akademija) specialiai rengė agentus-pederastus darbui su užsienio diplomatais ir politikais. Ši homoseksualų verbavimo taktika tęsėsi dar nuo Stalino laikų, kuriam, kaip kaukaziečiui, pederastija atrodė ypatingai stipri šantažo priemonė. Užduoties vykdymo metu iškrypėliški santykiai būna slapta filmuojami, o vėliau toji medžiaga tampa efektinga užsieniečių šantažo ir verbavimo priemone. Ar tokiems „superstrategiškiems“ tikslams gali būti naudojami ir nepriklausomos Lietuvos vaikai? Greičiau tai pedofilinių nusikaltėlių tinklo naivi legendėlė, norint išvengti klano demaskavimo, kaip tai atsitiko Latvijoje.

Tokie nusikaltimai privalo būti demaskuoti, nes jie nepalyginamai baisesni už pastaruoju metu garsinamus įkaušusių porelių flirtavimo nesklandumus. Viešai žinoma, kad 2009 m. kovo 23 – gegužės 25 dienomis D. Kedytės psichologinę apklausą atliko Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ekspertai nustatė, kad D.Kedytė daug kartų buvo žaginama oraliniu būdu, o jos 2 metais vyresnės pusseserės Orintos Naruševičiūtės žaginimas paliko pasekmes jos sveikatai, „sietinas su sistemingu analiniu prievartavimu“. Tad jeigu prie šio nusikaltimo nėra prisidėję valstybinės spectarnybos, nebūtų jokio reikalo viso to maskuoti savų teisininkų ir korumpuotos žiniasklaidos pagalba. Pagaliau nebūtų reikalo D.Kedytę tiesiog fiziškai suimti, išnešti ir paslėpti it labai pavojingą nusikaltėlę, o kitą žagintą mergaitę, Orintą, nudanginti kažkur į užsienį, net nepradėjus teisminio tyrimo.

Todėl N. Sadūnaitė-laureatė aukščiausių valstybės asmenų prašo tik vieno: pateikti neginčijamus įrodymus, „kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė… yra gyva ir sveika, o jei mirusi ar nužudyta – nurodyti kapo vietą“. Tik tiek. Tai pats paprasčiausias rūpestingos globėjos prašymas, kurio patenkinimui nereikia jokių išlaidų nei ypatingų pastangų.

Jeigu kurią dieną žmonės praneštų apie skriaudžiamą ar pagrobtą kaimynų šunį, policija tikriausiai atskubėtų nedelsdama. Pavyzdžiui, š.m. sausį klaipėdietė Laima L. sulaukė nelauktų svečių – policijos pareigūnų, nes kilo įtarimas, kad moteris skriaudžia kačiukus! Nuostabus policijos jautrumas. Tai ar nereikia pasidomėti ir išprievartautos Kedytės likimu: kodėl jai neleidžiama pasimatyti su seneliais ir kitais artimaisiais? Argi dabartinėje Lietuvoje šunų ir kačių gerovė yra svarbesnė už vaiko gerbūvį? Juolab kad biologinė motina neturi teisės įkalinti savo dukters. Amerikiečiams D.ir L. Turpinams, namuose įkalinusiems 13 savo vaikų, tikriausiai teks visą likusį gyvenimą praleisti už grotų. Deimantės Kedytės įkalintojai, slepiantys pagrobtą vaiką, turėtų pagalvoti, kad ir jų laukia panašus kaltinimas, nes sąžiningi Lietuvos žmonės niekada nesiliaus rūpintis skriaudžiamo vaiko likimu.

Kyla klausimas, kodėl nepriklausoma Lietuvos valstybė, NATO ir ES narė, bijo savo piliečiams suteikti žinių apie brutaliai pagrobtą ir paslėptą pilietę? Net Seimas išsigando N. Sadūnaitės žodžių, todėl Laisvės premijos laureatės kalba Seime nebuvo paskelbta. Panašiai ir sovietinė valdžia išsigando jos kalbos, pasakytos 1975 m. aukščiausiajame okupantų teisme. Tad kam atstovauja dabartinis Seimas ir kokiu įstatymu remdamasis užblokavo laureatės kalbą, jeigu LR Konstitucijos 25 str. nustato, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu“?

Deja, kai Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. priimtą Konstituciją pradėjo savavališkai interpretuoti Konstitucinis Teismas (KT), praktiškai LR Konstitucija tapo tik pagalbiniu tekstu, kuris galioja tik KT išaiškinimų rėmuose. Praktiškai Tauta tapo KT įkaite, tad nenuostabu, kad tokiems „išsišokėliams“ kaip N. Sadūnaitė, konstituciniai straipsniai galioja tiek pat, kiek ir sovietmetį. Akivaizdu, kad po okupacijos Lietuvą užvaldė komunistinis sluoksnis, kurio branduolį sudaro korumpuotų teisėsaugininkų grupė, iš sovietmečio paveldėjusi nomenklatūros gyvenimo papročius. Šiam klanui priklausantys pareigūnai-valdininkai gali įvykdyti bet kokius antikonstitucinius veiksmus, bet teisėsauga jų nelies, o jeigu ir bandytų, tai su laiku bus nuslopinta. Klanokratija beveik visagalė, todėl kol nebus viešai demaskuota visa klaninė sistema, tol ir Lietuvos suklestėjimo nebus.

Akivaizdu, kad sovietmečio korumpuoti valdininkai bei teisėsaugos darbuotojai, uoliai tarnavę represinei okupantų sistemai statant komunizmą, dabartinėje Lietuvoje tapo uoliausiais „europiečiais“, tikrais Briuselio mandarinais. Lietuva pateko į naujo tipo kolaborantų spąstus, kuriuose dominuoja oportunistinio politinio sluoksnio moralė, todėl valstybėje negali klestėti nei politinis, nei socialinis gyvenimas. Dėl to kylanti gausi emigracija yra dėsninga išsigelbėjimo priemonė, o Gedimino kalno griūtis yra pranašingas Lietuvos valstybės griuvimo ženklas bei įspėjimas. Pagaliau žvelgiant į reikalo esmę, valstybės likimui nebeturi reikšmės nei Gedimino kalno ramstymas, nei patriotiškų paminklų statymas Lukiškių aikštėje, nei butaforiškas šimtmečio minėjimas…

N.Sadūnaitė Seime kalbėjo ne apie paminklus, kurie yra menkniekis palyginus su nekalto vaiko grobimu ir ištrėmimu – jo laisvės neteisėtu apribojimu. Kai Lietuvos Respublikos vardu daromi tokie nusikaltimai, joks praeities ženklas ar ateities simbolis centrinėje sostinės aikštėje negali būti gyvu tikro Atgimimo švyturiu nei židiniu. Prieš 30 metų Lietuvos Atgimimo sąjūdis gimė žmonių širdyse, prisiminus baisią neteisybę ir kančias, kurias tauta nelaisvėje patyrė. Sesė N. Sadūnaitė savo Žodyje visai Lietuvai pasakė, kad karalius nuogas. O tai reiškia, kad tautos tikrasis Atgimimas prasidės nuo tiesos sakymo ne tik apie nuskriaustą vieną ar dvi mergaites, bet apie visą tautos patiriamą neteisingumą.
 
D. Kedytės sugrąžinimas į visuomenę tik pagreitintų nusikalstamo pedofilų klano demaskavimą, todėl klanas tam priešinasi visomis įmanomomis jėgomis ir priemonėmis – pradedant žiniasklaida ir baigiant tokiais įžūliais nusikaltimais, kaip išpuoliai prieš filosofą V. Rubavičių, kuris drįsta drumsti klano prezidentines svajones. Tačiau jeigu nebus tokių įžvalgių filosofų, tai valstybėje nebus ir pozityvių pokyčių. KGBistiški išpuoliai prieš filosofą rodo, kad demaskuoti valstybinių nusikaltėlių klaną nėra lengva, tačiau būtina.

Sąmoningi piliečiai, svajojantys apie teisingumą Lietuvoje, turėtų prieš rinkimus įsitikinti kandidatų į prezidentus, Seimą ar savivaldos tarybą sąžinės jautrumu, jų požiūriu net į tokius „mažmožius“, kaip smurtiškai nuskriaustų Mergaičių likimai. Čia visu rimtumu galioja evangelinis mokymas: kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir dideliuose. Lemtingų pozityvių sprendimų priėmimas valstybėje priklausys nuo Seimo narių moralės ir sąmoningumo.

Tai, kas darosi Lietuvoje, yra būdinga ir kitoms pokomunistinėms šalims, kurios taip pat sunkiai vaduojasi iš buvusios nomenklatūros korupcinių gniaužtų. Todėl 2017 m. pabaigoje Lenkijos parlamentas ryžtingai pritarė teismų reformai, kuri leis parlamentui pagaliau kontroliuoti Aukščiausiąjį Teismą ir visą sovietizuotą bei korumpuotą teismų sistemą. Parlamentas galės skirti 15 teisėjų į Nacionalinę teismų tarybą, kuri privalės užtikrinti teismų objektyvumą. Anksčiau Nacionalinę teismų tarybą rinko tie patys korumpuoti teisėjai. Lietuvoje panašios reformos nebuvo, todėl sovietizuotų teisėsaugininkų klanas liko tvirtas kaip cementas, ypač ginant savus sovietmečio nusikaltėlius.

2012 m. gegužės 17 d. nusikalstamo klano smurtiški veiksmai Garliavoje tautą išgąsdino ir prislėgė, daugelis prarado bet kokią viltį Lietuvoje sulaukti teisingumo ir žmoniškesnio gyvenimo. Tačiau atėjus valandai, iškyla pranašai-šaukliai, kurie apverčią sklidiną niekšybių taurę. N. Sadūnaitės kalba Seime yra svarbus mostas ir priminimas, kad tautos atgimimo svarbiausiais momentais lemtingi žingsniai priklauso nuo SĄŽININGŲ tėvynainių ryžto ir drąsos.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Algimantas:

    Tylėjimas arba nutylėjimas gali būti didžiausias melas. Ilgiau tylėti nevalia.

    Teįsidėmi išrinktieji, kad jie yra piliečių nusamdyti tarnai, bet ne valdovai, todėl, jei nežino, sužinoti ir atsakyti privalo.

  2. Šiaipp:

    Šis tekstas kažkoks nesusipratimas – balto asilo sapnas. Pedofilų klanas seniai jau išvaikytas: Venckienė pabėgo nuo teisėsaugos, Kedys žuvo, visos tetos su gydytojomis melagėmis po truputį teisiamos. Viskas OK. O klano išnaudoti vaikai (Stankūnaitė ir jos duktė) paslėpti pagal liudytojų apsaugos programą. Ir jei net prezidentė nežino – tai tik įrodo, kad ši programa Lietuvoje gerai veikia. Žodžiu, Plumpa, baikite su dievais šnekėtis.

    • Joana:

      Valstybinės paslaptys būna arba seife, arba grabe. Tai kur Stankūnaitė su Deimantė – seife ar grabe? Dar – nėra ir niekada nebuvo jokio pagrindo skirti l. Stankūnaitei liudininkų apsaugos programą. Niekur nieko ji neliudijo, išskyrus: ” Kaip mane apšmeižė ir kokia aš dabar nelaiminga”. Už tokius liudijimus niekas apsaugų neskirsto. Jai buvo pritaikyta nusikalstama liudininkės izoliavimo programa. Taigi izoliuoji nuo visų ir užtildai amžiams. Dar 2012 Liudvika Pociunienė rašė: Tai tik laiko klausimas kada abi bus padėtos į vietą.

    • Gražina:

      Puikus tekstas. O tamstai “Šiaipp”, matyt, teko patirti insultą, kuris dažnai sujaukia žmogaus mintis. Užuojauta jums…

    • Apolitas Runkelis - Patvorinis:

      Tikrai nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė pedofilai ir jų patarnautojai. Kokia sumaištis turi dėtis galvoje, kad taip įnirtingai pasakot pasakėles, kuriom net vaikai nepatikėtu. Laikas vis labiau atskleidžia ir išryškina šių pasakaičių neatitikimus, tiksliau nesąmoningumą, bet iškrypėliai, besinervindami, to net nepastebi, bei toliau peza nesąmones ir meluodami patys sau, vis giliau grimzta šmeižto pelkėje.
      Kai pagalvoji kokia bausmė jų laukia, apima nuoširdus gailestis. Omenyje turiu bausmę kitame pasaulyje. Visos įmanomos šio pasaulio kančios atrodys kaip malonumas, palyginus su tuo kas laukia anapus. Gal nors kiek šių vargšų bus pasigailėta ir bus suteikta galimybė nors kiek išpirkti nuodėmes dar šiame pasaulyje. Susimąstykite gerbiamieji šunsnukiai. Dar turite galimybę sau padėti…

    • papasakok suvaikejusiai bobutei:

      savo “sakmes” kadangi nei vienas budamas sveiko proto tamstai nepritars.
      O pedopfilai Lietuvoje siuo metu turi isskirtines salygas – tokias,kad pavyzdziui gausiai surinkti ir nuteisti net “vpi’iniai” britu pedopfilai siaubingai pavydi savo lietuviskiesiems “kolegoms” pagal seksualiniu galimubiu tenkinimo salygas…..
      Pagarba autoriui uz drasu ir puiku straipsni!

  3. aha:

    Baisu darosi pimpaliniams, nes nežino, ko tikėtis iš Sadūnaitės, o gal dar Venskienė ims ir pasirodys?… Tai ir bando dėmesį nukreipti kažkokiom alia menininkų pseudopriekabiavimo istorijom ir pan. Mintyse anims kirba: “Mes tiek visokių pasilinksminimų tiems runkeliams prigalvojom, o jie, durniai, nesilinksmina”. Taigi taigi, kur “padėjot” Kedytę? Po pertraukos laukia antras veiksmas…

  4. EJ:

    Na, nebera ka cia pridurti. Viskas pasakyta. Valstybes viriausybe vis dar stovi kaip senas grybas, bet vejui paputus gali nuvirsti- grybas supuvo…

  5. Antanas St.:

    Komuniagoms ir liberastams tie visi jūsų padejavimai ir pagraudenimai – tai kaip, atleiskite, nusiperdimas į balą…

  6. Romas:

    Pagarba straipsnio autoriui…, lenkiuosi prieš s. Nijolę Sadūnaitę.

    Pilnai suprantu Antaną St. (priešpaskutiniai komentarai). Bet nenuleiskim rankų. Pedofilų klanui tik to ir reikia…

    Turiu konkretų pasiūlymą: Kas galvojate, kad Lietuvoje ne viskas gerai (švelniai tariant), ir rytoj, ir visom progom ateityje, trispalvę kelkime su juodu kaspinu…
    Kai kaimynas, praeivis, žurnalistas paklaus – Kodėl? Pasiūlykim išklausyti N. Sadūnaitės kalbą, perskaityti Petro Plumpos straipsnį. Paaiškinkime savais žodžiais – dėl paminto teisingumo, socialinės atskirties, emigracijos, dėl prisitaikėlių valdžioje ir žiniasklaidoje…

    Pradžioje trispalvių su gedulo ženklu bus tik viena -kita. Bet su kiekviena proga jų daugės. Valdžios ponus ir žiniasklaidą jie nupirko, paėmė ant baimės. Bet dar liko – piliečiai. Neturime ko prarasti. Patikrinkim. Ar Lietuva dar gyva?

  7. Romas:

    Epiktetas (Sokrato mokinys), panašiais atvejais, kada nuo paprasto žmogaus atrodytų niekas nepriklauso ( pvz. nederlius, dėl gamtos kaprizų), sakydavo – “padaryk, kas nuo tavęs priklauso ir būk ramus”.

    Dar prieš pietus pastebėjau, kad kaimynai trispalvę jau iškėlę. Tad ir aš, nelaukdamas rytojaus, padariau tą patį. Tik manoji su gedulo ženklu… Dar bandžiau atsispausdinti šį straipsnį (interesantų atvejui), bet man nepavyko. Ne bėda, paaiškinsiu savais žodžiais…
    Kas nuo manęs priklauso – padariau. Ir jau ramiau. Tai geriau negu nieko.

  8. Šiaip:

    Na štai, pagaliau – Kedienė ir Girdauskienė nuteistos už vaiko tvirkinimą. Sadūnaitė, reikalaudama vėl tvirkintojams parodyti vaiką, stoja tvirkintojų pusėn. GĖDA Sadūnaitei. Senatvinis marazmas nubraukia visą jos gyvenimo kovą. Deja. Nebėra ji tiesos žmogus.

    https://www.delfi.lt/news/daily/crime/mazametes-tvirkinimu-kaltintiems-kedziams-ir-ju-kaimynei-paskelbti-nuosprendziai.d?id=77185785#

    • merryjem:

      Samdytas rašinėtojau, pasikalbėk su savo sąžine. Kur yra šiandien mergaitė?
      Niekas nėra ir nebus užmiršta tol, kol nebus į tai atsakyta! Pedofilai nemiega ramiai, nes atpildas su kaupu ateis ne tik aname gyvenime, kuriuo netikite, bet gi ir šiapus. Tiesa bus.Tai tik laiko klausimas,

  9. Romas:

    Atsiverčiau šią nuorodą, perskaičiau teismo nuosprendį. Nenustebino – sovietinių teismų stiliuje…
    Įdomiausia vieta po nuosprendžiu:

    Populiariausios nuomonės ( 133 registruota, 1615 anoniminės) : Siaubas Siaubas Siaubas –
    Siaubas kai taip akivaizdžiai susidorojama su žmonėmis šioje byloje 7 lavonai… o jiems pedofilijos vis kaip nebuvo? Tiek…

    Vienas klausimas – Kur mergaitė?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *