Vydūnas. Politikos kritika (3)

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Valdžiavos[1] vyriausybė yra branduolys tų tautos jėgų, kurios nustato tautos gyvenimo lytis, nustato pačių tautos žmonių santykiavimą ir priruošia savo tautos santykius su kitomis tautomis. Aišku, kad šitos tautos jėgos labai daug reiškia tautos gyvatoj[2] ir gyvenimui. Jos gali tautą silpninti ir gali jos gyvenimo eigą pasunkint arba smagint. Todėl ir visi gyvesni tautos žmonės žiūri labai akylai į tai, ką vyriausybė daro, ir tūli apie tai prasitaria. Nori, kad vyriausybė kitaip veiktų. Be abejonės, tai yra uždavinys kiekvieno tautos sūnaus, kurs tiek turi proto ar gal net išminties, kad galėtų ir suprasti, kas gera ar bloga vyriausybės darbuose.

Negeistini darbai pareina iš dviejų versmių: iš nesugebėjimo ir iš nešvarumo.

Lietuviai gyveno ligšiolei kitų valdomi. Lietuvių tautos likimą nustatė svetimi žmonės. Dabar ūmai teko lietuviams jų tautos vyriausybė. O Lietuvos padėtis buvo ir šiandien dar yra neapsakomai suvelta su kitų tautų norais, kurie jokiu būdu nėra dori. Beveik atrodo, kad pasaulio politika nežiniomis sukasi apie Lietuvą ir jos nepriklausomybę. Tokiam laikui būtų Lietuvai būtų reikalingas gudriausias viso pasaulio politikas. O ar ir tas būtų išvengęs klaidų? Todėl nesugebėjimas neturėtų būti baramas. Vien reikėtų pasiaiškinti, katras kelias būtų buvęs geresniu.

O gal šalia pateisinamo nesugebėjimo reikėtų mūsų žmonėms priminti dar ir tvirtumo trūkumą. Nesą, kartais rodos, kad yra surasta kas veikti būtina, bet nėra tam vykinti tvirtumo. Lietuvis savo geros širdies, savo minkštumo buvo trukdytas tikslingame ir teisingame darbe.

Apie visa tai reikėtų kalbėti su tikru rimtumu.

Kitas dalykas yra tas, kad žmogus su nešvaria širdimi pakliuvęs būtų į Lietuvos vyriausybę. Bet ar ir tuomet reikėtų daug apie tai kalbėti? Yra čia jau teismui darbas.

Po laiškus[3] plačiai kalbėdami apie tai, mes tik silpniname savo tautos dorą ir pasirodome apsiteršę tarp kitų tautų. Rodos visiems plačiau matantiems žinoma, kaip labai visa kuo naudojasi kitos tautos, kad mus visam pasauliui parodžius apskurusiais ir apskretusiais.

Mums turėtų rūpėti, kad į vyriausybę įeitų tiktai gabūs ir dori žmonės. Bet nemanykime, kad dorumas menkesnio svarbumo. Prieš visus senesnių valdžiavų vyrus tvirtinu, kad ypačiai politikoj tikrasis aukštas dorumas visų daugiausiai reiškia. Tikroji žmogaus dora šviesina visuomet ir protą bei išmintį. Prieš tikrąją dorą visos ir gudriausios suktybės pagaliau virsta niekais. Bet ar tai tik ne tikėjimas? Žiūrėkime į istoriją! Bet ne spitriomis[4] akimis!

Tiktai kaip surasime dalyką sugebantį ir dorą žmogų? Iš to, ką žmonės kalba apie šalies tvarkymą, apie politikos darbus, matyt, kiek jie supranta. O kartu matyt ir jų dora. Kas vien peikia kitus, tas nori atrodyti gudriu, gal ir išmintingu, nori gal ir savo pasimėgimo dėl būti vyriausybėj. Bet abejotinos vertės bus toksai žmogus. Kitas berods gal ir nutaria[5] vyriausybės darbus, kadangi jie jau nepakeliamai netikę, ir trokšta tautai tarnauti. Tai lai jis parodo, kad geriau tvarkys tautos dalykus. Ištikrųjų žmogaus dora tame pasirodo kuo aiškiau, ar žmogus ieško savo naudos, ar  visos tautos labo. Tikrai didis žmogus, tai esti išmintingas, doras ir tvirtas, visai neatsižiūri į tai, ar bus jam garbės, smagumo, pelno, jis dirba tarsi spręsdamas paties pasaulio kūrėjo statytą uždavinį.

Visa tai turbūt yra žinoma Lietuvoj. Bet ne per viršų būtų kartoti tai kas dieną. Pasenusieji žmonės ne taip greit supranta, kas svarbu ir kas nesvarbu. O parašytosios mintys jiems atrodo svajonėmis. Bet tos svajonės juos gal bado, kad neiškenčia nešaukę prieš jas. Tegul jauni seneliai ir šaukia! Nebokime to! Ir mėginkime[6] šiuos kelis sakinius, kuriais galėtume pagaliau žmones sijoti:

Lietuvai reikia žmonių, kuriems viešasis arba tautos turtas nepalyginamai brangesnis už jų pačių lobį;

žmonių, kuriems žmoniškoji tautos vertybė ir jos garsas daugiau reiškia, negu jų pačių gyvybė;

žmonių, kurie vien gyvena tam, kad visa tauta taptų kas dieną šviesesniu pavyzdžiu visų žmogaus labumų.

O kad tokių žmonių ir negalėtų būti, tad gal atsirastų nors tokių su sveiku garbės jausmu.

[1] Valdžiava – valstybė
[2] Gyvata – čia : tautos ūkio visuma
[3] Čia – laikraščiuose
[4] Spitras – žlibas
[5] Čia – peikia
[6] Čia – išbandykime

Darbymetis. 1922, Nr. 5, p. 53-55

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Prieškario skaitiniai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *