Kaip buvo švenčiama Perkūno diena? (3)

Jūratės Valančiūtės pieš.

Jūratės Valančiūtės pieš.

Vasario 2 d. bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės. Šios žvakės uždegamos, užėjus audrai ar griaudžiant perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padeda apsisaugoti nuo gamtos stichijų, audrų ir net ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi ir Dievui Perkūnui.  

Tą dieną būdavo šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad jis apsaugotų nuo gaisrų, piktos akies. Spėdavo apie būsimų metų orus, derlių. Jeigu diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Tikėdavo, kad pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara – galima tikėtis dažnos perkūnijos.

Jeigu vasario antrą dieną dar daug sniego ant stogų, vasarą būsią vešlios pievos, o per šienapjūtę daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena – vėlyvas pavasaris ir ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Mažiesiems buvo draudžiama daužyti varveklius – suguls linai.

Sakoma, kad per tą dieną jau pastebimi pirmieji pavasario ženklai – pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašelius, kad galėtų atsigerti.

Lietuviškai vasaris dar vadintas ragučiu, pridėtiniu, pūsiu, pusiniu, pustiniu, pusčiumi, mažuoju ragučiu.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *