V. Kančiauskas. Konkursą laimėjo arklys, arba kas gali būti horizontaliau už Lietuvą ir Lukiškių aikštę? (17)

Menininkas ir tarptautinei bendruomenei žinomas skulptorius Vladas Kančiauskas | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Menininkas ir tarptautinei bendruomenei žinomas skulptorius Vladas Kančiauskas | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Istoriškai taip susiklostė, kad Lukiškių aikštėje sušaudžius 1863 m. sukilėlius, aikštė morališkai perėjo į valstybinės aikštės statusą. Tai puikiai jautė visos valdžios ir visuomenė.

Pasaulio civilizacijos savo valstybių sostines pažymi vienareikšmiškai – valstybės aikšte.

Ji ne rekreacinio – poilsio aikštė, su laisvais takeliais, bet iškilminga, valstybinės rimties, tautos didvyrių ir valstybės Švenčių aikštė. Pvz., Romoje, Paryžiuje, Londone, Sankt-Peterburge, Vašingtone, Berlyne ir kt.Taigi, kas atsitiko, kad valstybei nutarus turėti valstybinę aikštę, grupelė architektų suprojektavo rekreacinį poilsio skverą, naiviai išskirdami vietelę skulptūriniam akcentui, neva atiduodami duoklę tautos kovoms už laisvę?

Akivaizdus provincialiai profaniškas sprendimas profesionaliai pilkas, net sumažinus aikštę apželdinant jos pakraščius. Panaši aikštė gali būti bet kur – Panevėžyje, Mažeikiuose, Šiauliuose… Todėl sunku suprasti, ar tai elementarus diletantiškumas, ar priešiškas valstybei darbas.

Pasaulinė praktika mums rodo, kad panašūs objektai prasideda skulptoriaus ir architekto pradine mintimi. Aišku iniciatyva ir pirminė mintis turėtų būti skulptoriaus – jis sumąsto, kas turėtų būti, koks plastinis objektas turi dominuoti išreiškiant valstybę. Egzistuoja taisyklė, kad tai turėtų būti atšokusi nuo horizontalės vertikalė.

Profesionalų, kultūros, visuomenės atstovų sudaryta meno taryba konkurso keliu sprendžia tolesnį pasirinkimą. Siekiant tobulumo galima surengti penkis, dešimt ir kiek tik reikia atrankos konkursų. Tokiame dviejų autorių tandeme siūlomi darbai yra labiau išbaigti, „išnešioti“, t.y. brandesni, – tokie konkursai yra stipresni. Ir atvirkščiai, grupės autorių kolektyvo rezultatai visada prastesni, jei ne blogi. Gal nedrąsa ar kolektyvinė atsakomybė, ar mėlynių skaičius galvoje verčia architektus burtis į grupeles. Vadinasi šiandien turime pradinį neteisingą sprendimą, kuris padiktavo tolesnius naivius, neprofesionalius plastinius pasiūlymus, kurie ir negalėjo būti kitokie, nes jie tėra priedas – ne aikštės erdvės rengėjai, o tik skvero priedai…

V. Kančiauskas. Konkursą laimėjo arklys, arba kas gali būti horizontaliau už Lietuvą ir Lukiškių aikštę? | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

V. Kančiauskas. Konkursą laimėjo arklys, arba kas gali būti horizontaliau už Lietuvą ir Lukiškių aikštę? | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Išvada viena: patikėtas architektų grupei aikštės projektavimas be pradinės minties, koks objektas turėtų būti yra gėdinga klaida.

Žinoma, įmanomas ir toks sprendimas, kokį turime dabar. Bet akivaizdu, jog tai ne pagrindinė, valstybės aikštė. Tai rekreacinis poilsio skveras, turint omenyje visus čia numatomus patogumus su esamu tualetu a’front skvero priekyje.

Dabar numatyta skulptūrai vietelė negali savarankiškai apvaldyti skvero erdvės pagal apribotą siūlomą vietą. Tokią situaciją romėnai vadino asinus in tegulis (asilas ant stogo).

Paskelbus konkursą, nugalėjo trys Vyčio skulptūros. Pirma premija – skulptorius A. Sakalauskas. Antra premija – skulptorius G. Umbrasas, trečia premija – skulptorius S. Žirgulis.

Visada pradžios pradžia yra mintis. Jeigu visuomenėje sklando valstybinės aikštės idėja, kūrėjams atsiranda aibė konkrečių minčių, (vykęs konkursas įrodė, kad trys pirmosios premijos yra Vytis). Vadinasi jau prasideda ir architekto aikštės formavime konkretus darbas. Be abejonės aikštė turi klasikinį, pagal ją supančių namų kvartalo charakterį. Tai pastebėjo dar sovietinių laikų aikštės tvarkytojai.

Grįžtant prie konkurso. Keistoji meno taryba, sudaryta ne iš daugumos profesionalų, bet iš visuomenininkų ir „veikėjų prie meno“, išrinko pagal savo meninį mentalitetą agresyvią, juodą. soc. realizmo stiliuje 1 variantą – ARKLĮ. Cirko „kabrioleto“ pozoje, kai arklys cirke pastatomas piestu, vertikaliai. Toks arklys nieko bendra su valstybės herbu neturi. Tai visai kitos valstybes herbas.

Antra ir trečia vieta pažymėti Vyčiai – tikrai supratę Vyčio esmę. Vytis – tai nešti šviesą, ginti valstybę. Toks Vytis ir kaip valstybės herbas buvo aprobuotas tarpukario Lietuvoje. Ir kam prireikė jį keisti? Tuomet keiskime ir vėliavą ir t.t.

Heraldikos taisyklės reikalauja laikytis esamų valstybės ar asmens herbo ribų. Atrodytų, sveikas protas turėjo pratęsti konkursą tarp antros ir trečios vietos autorių. Ypač dėl to, kad autoriai yra „pagavę kampą“ kompetentingi, stiprūs kūrėjai. Galbūt jie galėjo toliau konkuruoti kaip šachmatų partijoje, kol kuris nors laimės. Taip būtų laimėjęs brandus darbas…

Lukiškių aikštės projektas, kurtas Andriaus Labašausko | Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Lukiškių aikštės projektas, kurtas Andriaus Labašausko | Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Tačiau laimėjus arkliui, o ne žirgui, sukilo dalis profesionalų ir visuomenės, kuriems toks „Vytis“, švelniai tariant, visiškai nepriimtinas.

Ir štai tada atsiranda netikėtas sprendimas, turbūt aukščiausios Kultūros ministerijos. Esant tokiai problemiškai situacijai, kuri netenkina dalies visuomenės, reikia steigti naują demokratinį konkursą, kuris ir sudės visus taškus ant „i“.

Kvailas ar protingas, bet naujasis konkursas tikrai sudėjo…bet ne taškus, o vinis – aktyvioji visuomenė suskilo į dvi priešiškas stovyklas. Kodėl?

Į naująjį konkursą buvo pakviestas Šiuolaikinio meno centras, kuris specializuojasi pasąmonės performansų ir instaliacinių vaizdelių kūrime. Pavyzdžiui, puiki naujametinės Vilniaus eglutės instaliacija. Pats pavadinimas „šiuolaikinio“, kuriuo remiasi vaizdelių kūrėjai, yra, švelniai tariant, neteisingas. Šiandieninis menas yra kaip okeanas, susidedantis iš įvairių upių. Na o valstybinė aikštė — tai ne vienadienis cirko vaizdelis. Todėl ir atsirado jau esančiame skvere jam pritaikytas bunkeris-kalnelis, savo kvailoku naivumu ir autoriaus drąsa daug ką nustebinęs.

Prasidėjo arši diskusija tarp „arklio“ ir „bunkerio“ (autoriaus nuomone, taip jiems abiem ir reikia), kuri išsivystė į demonstracijas ir tarpusavio pasispjaudymus. Tai bunkerininkų jaunimėlis, kurių į demonstraciją atsinešti muilo burbulai labai tiksliai ir vaizdžiai išreiškia jų požiūrį į valstybingumą ir meninį skonį. O dvigubai aršesni „arklio“ (ne Vyties) šalininkai pagrasino statysią palapinių miestelį ir budėsią dėl „arklio“.

Valstybės policija viską atidžiai stebėjo, televizija atidžiai filmavo… visi graudžiai juokingas dainas dainavo. Kaip senovės romėnai sakytų, rus in urbe (kaimas mieste).

Išeitis iš „patinės“ situacijos viena: grįžti prie gražiausio Europoje mūsų valstybės herbo Vyčio – prie konkurso antros ir trečios vietos laimėtojų finalo. Ir kaip būtinybę perkeliant 1863 m. vieno iš sukilimo vadų Z. Sierakausko palaikų (rastų Gedimino kalne) į valstybinę aikštę prie čia esančių kitų 1863 m. sukilimo vadų sušaudymo vietos.

Autorius yra menininkas ir tarptautinei bendruomenei žinomas skulptorius.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Apgailėtina valstybė, kuri nesugeba pastatyti vieno, elementaraus paminklėlio. Trūksta žodžių.

  2. Kaip “drąsiai” atšokti nuo veikiančio WC ten (aikštėj), kaip išsigrynint save be žinių (be vaizdinių); kai
    1864 m. buvusių egzekucijų vieta caro “adminų” užstatyta teismų būda (ir KGB rūsy egzekucijų patalpa
    galbūt net su kartuvių tada …sutapo), kad nei gėlių, nei žvakelių-atminties ir pagarbos nebūtų KAIP uždegt
    (o ant rinkos nebuvo šaudymų, šaudę Pamėnkalnio papėdėj, o ne pramogų-turgų erdvėse).
    esam gal jau “per drąsūs’, kad nesugebam; atskirt, kas kam kaip kada kodėl ir KUR.

    Čia gryn sovietmetiškojo nuauklėjimo, nužeminimo ir ištautinimo bolševikteroristiškojo paveldo lykis.
    Tiek įskretęs, tiek užgulęs sąmonę, norą…gebėjimą mylėt. ką čia ir be pridursi. Vytis – daugiau nei Žymuo.
    Atrast savy santykį su tuo mums siųstu pasiuntiniu, mūsų Tautai – kiekvienam (ir kol neradai, šiukštu, – nevilk).

  3. markas:

    Ogi ir teisus buvau, kai rašiau po vienu Alko straipsniu komentarą: “Kaip ten bebūtų, bet nori nenori, naujas paminklas visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę dabar jau nebegali būti prastesnis už Kaunui teksiantį Sakalausko kūrinį. Sostinė, kaip ne kaip.” Tačiau sutikti su visomis šio straipsnio autoriaus mintimis vis tiek negaliu. Kritikuojamas A. Sakalausko “Laisvės karys” dar net nepamačius, kaip jis veikia realybėje – kai bus pastatytas Kaune. Kritikuojamas tiksliausias ir realistiškiausias kūrinys. Ir giriami antrą ir trečią`vietą užėmę Vyčiai – G. Umbraso “Baltai” ir S. Žirgulio “Šviesą nešantis”. Pasižiūrėkite į tų darbų foto. Apie “Šviesą nešantį” neverta ir kalbėti – tai šmėkliškas, vaiduokliškas, efemeriškas Vytis. Nėra formos, nėra pastovumo, nėra konkretumo. Nėra tvirtumo. Čia kaip ir dabartinės Lietuvos valdžių simbolis: netvirta, neaiški pozicija, silpnavališkumas, neryžtingumas, nestabilumas, laikinumas. Kažkas besiplaikstančio, išsidraikiusio, trumpam pasirodžiusio, bet taip ryškiu netapusio ir staigiai pranykstančio. Žodžiu, pavadinčiau “Nešantis šviesą” debesėliu. “Baltai” – jau apčiuopiamiau. Bet irgi juste juntamas nestabilumas, nepastovumas, kažkoks būties trapumas. Nesolidu. Nerimta. Karikatūriška.

  4. Skonis:

    Dėl skonio nepasiginčysi. Vienam patinka vaikui dovanoti plastmasinį kardą, kitam – medinį. Vienam – namą dažyti rudai, kitam – baltarusiškai-žydiška spalva. Vienam- Zikaro vytis, kitam – balvonas iš paso. Vienam holivudas, kitam – abstrakcija. Tuščias ginčas.

  5. Tas:

    Nesu dydisis skulpturos zinovas ir specialistas.Bet, kaip elinis pilietis, kategoriskai nesutinku su autorium.Arklys, Vytis, visos sios kategorijos eliniam pileciui yra nesvarbios.Eilinis pilietis siela jaucia, kas jam Vytis, o kas jam arklys.Tai stai, mano sielai Vytis yra Vytis.Siuo atveju, Sakalausko.

  6. jonas:

    ne Sierakausko (lenko Sierakowskio?) palaikai turėtų atsirasti Lukiškių aikštėje, o kovotojų už Lietuvos (ne LDK Žečpospolitos sudėtyje) valstybingumą ir Lietuvos laisvę. Tai ir partizanai, ir knygnešiai, ir žuvusieji kovose su rusų, vokiečių ir lenkų okupantais

  7. Dainius Razauskas:

    Esu priverstas patikslinti: pritariu straipsnio autoriui. Tai vienintelė tikra blaivi išeitis: tęsti konkursą dėl Vyčio.

  8. Manau, kad turi būti kažkas tai, kas mūsų dainose Tėvynės gynimo, išlydėjimo į karą tema yra išreikšta. Tai galėtų būti kažkas panašaus į kompoziciją, kurioje būtų pavaizduota brolelis, sėdintis ant pabalnoto žirgo ir ištiestomis rankomis siekiantis priimti jam, išjojančiam Tėvynės ginti, sesutės paduodamą kardą arba broleliosu kardu, taip pat sėdinčio ant pabalnoto žirgo, apsikabinimas su jį išlydinčia sesute. Regis panašaus išlydėjimo apsikabinimas yra išreikštas kažkurioje Antinio skulptūroje. Paminklas galėtų vadintis Brolelio- sesutės vardu. Juk valstybiškumas ir tautiškumas neatskiriami. Manau, kad tai būtų kažkas naujo ir lietuviškai savito tokios paskirties paminklams.

  9. Broleliai ir sesutės, o kur Aukuras su Amžinąja ugnimi? Ar nebūtų geriausia toks Tėvynės aukuras — simbolis, prie kurio arba ant kurio sienų galėtų būti pavaizduoti 8 stelose: pirmykštis žemdirbys, kovotojas su kryžiuočiais, sukilimų dalyvis ir t.t.

    • Aukurai stulpai atitinkamai išdėstyti aikštėje galėtų būti, bet juos tiktų uždegti tik per Vėlines ir jie degtų priimtą laikotarpį. Tačiau manyčiau, kad aukuras, kaip pagrindinis simbolis, valstybės aikštei nebūtų kažkas tik lietuviško.
      Beje, Gerb. Kančiauskas, o ir kiti, galėtų pasamprotauti dėl čia reiškiamų minčių.

  10. P Aibutis:

    Nei Sakalausko Laisvės karys, nei Umbraso, nei Žirgulio pasiūlymai nėra Vyčiai.Tai fantazijos vyčio tema.Blogos fantazijos .Jei kūriam tautos memorialą, tai palyginkim su Katedra. Kaip ji atrodytų jei būtų apstatyta vamzdžiais ir panašiais vyčiais.Čia turi būti tradicinė skulptūra.Arčiausia yra patyręs skulptorius Sakalauskas, bet jis priverstas statyti žirgą tramdymo pozoje, nes skulptūra turi būti maksimaliai išbalansuota, t.y svorio centras turi būti virš atramų- kojų. Net ir siūlomu atveju ukrainiečiai privalės įlieti į kojas ypatingai stipraus plieno armatūrą, kitaip gėdos neišvengti.Pasauly daug genialių sprendimų kur tradicinė skulptūra pateikiama šiuolaikiniais tiesiog šokiruojančiais būdais.Tai galima būtų pritaikyti ir Lukiškių memorialo Vyčiui.Pasižiūrėkite-

    http://desert-man.org.ua/ post420749914/>

  11. Inž. Silvestras Sinkus:

    Gerb. Kančiauskai, A. Sakalausko projektas numato dar vieną projekto detalę: pakilimo su reikšmingų datų platformos gale ant žirgo dabar stovi Vytis su kardu. Kardo pozicija yra ginamoji. Platformos su žirgu gale projekte už platformos numatyta padaryti plokščią Rėdos ratą, kurio viduryje stovėtų Trispalvė. Man nėra žinoma, kaip atrodytų šita autorių sumanyta detalė, tačiau bet kokiu atveju ji privalėtų išreikšti amžiną mūsų tėvynės egzistavimo simbolį nuo Nulio iki LDK, po to nuo LDK iki šių dienų, po to nuo šių dienų iki užeis ledynai ir t. t. Logiška, tuomet, kad Rėdos rato dabartį rodo Trispalvė. Tačiau kyla klausimas, kokį amžinosios Rėdos ratą ketintų ten dėti projekto sumanytojai? Žinomas toks ratas, susidedantis iš Perkūno, Pykuolio ir Patrimpo trejybės, galbūt, ne visiems Lietuvos piliečiams, taip pat ir pasaulyje, būtų suprantamas. Archeologas V. Žulkus Birutės kalne aptiko pirminės astronomijos observatorijos pėdsakus, kur matosi buvęs joje įrengtas gal 8 m. skersmens (galima jį optimaliai padidinti) senovinio kalendoriaus ratas su tuomečiu Zodiako žvaigždynų išsidėstymu aplinkui (kalendorinį ratą ir išdėstymą aptiko šių eilučių autorius). Dienos eina, žvaigždynai sukasi, o, kartu, ir mūsų tėvynei laikas eina amžinai. Taigi, amžina laiko Rėdos išraiška kalendoriumi, galėtų būti priimtina visiems. Derėtų, tik, Rėdą ginantį Vytį paleisti joti rato liestinės spirale aukštyn, žymint įsimintinas datas ir spiralės rato nebaigti, paliekant vietą būsimiems tėvynės gynimo mūšiams ženklinti. Paminklas, mano nuomone, gerai įsipaišytų į aikštės architektūrinį ansamblį, būtų interaktyvus, kadangi kalendoriaus dienų ir Zodiako žvaigždynų keitimosi vietos yra vedamos ugnele. Todėl būtų žiūrimas ir visų gausiai lankomas. Veikiantis toks kalendoriaus modelis Birutės kalne buvo padarytas Baltų vienybės dienos šventės rugsėjo 22 d. proga ir Palangos saviv. kultūros skyriaus vedėjui yra gerai žinomas.

  12. Liudvikas Rėza:

    Pritariu autoriui ir laikau pavyzdžiu pasisakyti kitiems autoritetams, o ypač skulptoriams ir architektams. Juk liaudies ar valdininkų samprotavimai nors ir svarbūs, bet svarbiausia profesionalų nuomonė. Reikia į kažką lygiuotis. Labai pasigendu profesionalaus vertinimo svarbiausiose viešose erdvėse.

  13. Skalvis:

    Nebūs nieko, kas nesižiūri ant lenkiško paso !
    Kiek gi galiu kartoti ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *