E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: agresyvių valstybių psichologinės operacijos arba: „Sveiki atvykę į tamsiąją pusę, jie sako, kad turi sausainių!“; sėkmingų psichologinių operacijų bruožai; „sąmokslo teorijų“ pagundos: „V.Rubavičiaus atvejo“ analizė (XVIII) (11)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Prašurmuliavus šventėms, pagaliau iškritus sniegui, užšalus Baltijos jūrai (bent jau Estijoje), vėl tęsiame „Propagandos žodyną“. Tuo pačiu, gerbiamieji: tvirtybės, drąsos, ištvermės ir visokeriopos sėkmės Jums ir Jums brangiems žmonėms garbingais Jubiliejiniais Šimtmečio metais!

Kaip žadėjau praeitą kartą, šįkart aptarinėsime sėkmingų psichologinių operacijų principus. Vardan aiškumo pateiksiu Jums totalitarinių, diktatoriškų režimų vykdomų psichologinių operacijų pavyzdį – ir principus, kuriuos taiko demokratinės valstybės. Taip pat, kadangi buvau paprašyta pareikšti nuomonę, paanalizuoti plačiai pagarsintą „V.Rubavičiaus atvejį“, tai rasite trečiajame poskyryje. Ir prašau atleisti beigi suprasti, jei mano nuomonė griežtai skirsis nuo „sąmokslo teorijų“ verpeto, emocingai sūkuriavusio aplink minėtą atvejį viešojoje erdvėje. Apie tai – vėliau.

35. Agresyvių valstybių psichologinių operacijų kūrimo principai arba: „Sveiki atvykę į tamsiąją pusę, jie visada sako, kad turi sausainių!“

R.J. Baretas (Raymond J. Barett), nagrinėjęs psichologinės operacijos sandarą bei totalitarinių komunistinės Kinijos ir SSRS režimų vystytas ideologines ir psichologines veiklas, skirtas masėms paveikti, pavadino pastarąsias „gyvuoju paveldu“. Jis turėjo omenyje, kad tam tikri totalitarinių doktrinų naudojami principai nesensta, jie gali būti ir yra adaptuojami vis iš naujo. Taip pat  – kad, deja, jų esmė ir masių mulkinimo įrankiai niekur neišnyksta. Juolab nepavirsta tiesiog nekalta istorine seniena, dūlančia kažkur ant užmirštos praeito šimtmečio lentynos. Be to, pasak šio tyrinėtojo, minėtiems režimams, lyginant juos su demokratinėmis valstybėmis, yra būdingas itin specifinis gebėjimas išlaukti. T.y., jeigu mes nekantriai veržiamės kurti ir vystyti savas nepriklausomas demokratines valstybes, tai tamsiose pakampėse susitelkę buvusių totalitarinių režimų šešėliai linkę atsargiai ir kiek įmanoma saugiau pratūnoti jiems pavojingiausią momentą. Tačiau, vos tik pasitaikius tinkamesniam laikui, – pamažėle imti šliaužti dienos švieson. Šiandien Baltijos valstybių kryptimi transliuojamos priešiškos propagandos prosenelė faktiškai ir yra totalitarinių režimų puoselėta marksistinė leninistinė ideologija.

Pastarosios nuostatoms, konstrukcijoms ir jų raiškos formoms būdingas apsimestinis nuoširdumas ir ypatingai stipriai akcentuojamas ideologinis pamatas. Pirmiausia siekiama įtikinti, kad skelbiamų idėjų pergalė esanti atseit garantuota ir neabejotina. Ir reikėtų nepamiršti,  apie kokią būtent ideologijos sklaidos sistemą kalbame. Marksistinė leninistinė, sovietinė, Putino Rusijos ideologijos yra grįstos ne tik kokiomis nors filosofinėmis knygomis ar demokratinėms šalims būdingais disputais. Anaiptol! Kaip pabrėžia JAV tyrinėtojai, privalu įvertinti tai, kad šių giminingų (beveik tapačių) ideologijų sklaidos procesai pirmiausia yra paremti atitinkamai parengtų ir į vieningą tamprią struktūrą suorganizuotų įvairaus lygio ir paskirties specialistų (vadinamų „kadrų“) tinklais. Įtikinėjant atseit neabejotina minimos ideologijos pergale, sykiu atkakliai diegiama, kad ji neabejotinai yra tinkama ir netgi būtina visam likusiam pasauliui. Taigi anksčiau ar vėliau  tas pasaulis esą privalėsiąs šią ideologiją priimti. Iš čia iš dalies kyla jos skleidėjų atkaklumas ir kantrybė: esą anksčiau ar vėliau pasaulis vis tiek susivoksiąs ir atseit pripažinsiąs ją kaip vienintelę teisingą.

O teorinis šios ideologijos propagandos tikslų pagrindimas suformuoja tam tikrą „taikiniams“ taikomų priemonių lankstumą. Kitaip tariant: skrupulų nebuvimą, prieštaringumų tarp ideologijos teorinių principų ir jų taikymo praktikoje nepaisymą, išradingumą pasitelkiant psichologinius tarptautinių įvykių aspektus ideologijos tikslams pasiekti. Ilgainiui šiai ideologijai tapo būdinga išplėtoti ir pagilinti psichologinį tarptautinių santykių aspektą iki tiek, kad bet kokie tarptautinėje arenoje vykstantys pokyčiai ar įvykiai pastoviai suteikinėtų jai naujas poveikio dimensijas (matmenis).  Pamenate, anksčiau minėjau sovietinės doktrinos propagandistų rengimo principą: „Viskas ką turi, privalo būti panaudojama darbui“? (T.y., propagandos sklaidai.) Lygiai taip pat, kaip propagandistai naudoja konkrečias technikas ir priemones, ideologijos vystytojai ir formuotojai  – tarptautinius įvykius.

Antai jei pasaulyje, kaip kad šiandien, vyksta migracijos krizė, propagandistai ją panaudos savoms reikmėms. Jei kažkur keisis prezidentai – ši situacija taip pat kuo puikiausiai tiks. Jei vyks naujo kokios nors valstybės lyderio rinkimai – jų kontekste taip pat tikėkitės atitinkamų propagandinių atakų ir panašiai. Kitaip tariant, aptariamos ideologijos požiūris į pasaulį pirmiausia reiškia visapusiškas pastangas skatinti valstybėse „taikiniuose“ tokį socialinį klimatą ir tokias visuomenines nuomones, kurios turės įtakos totalitarinei ideologijai parankioms vietinėms ir tarptautinėms interesų politikoms. Pažymėtina, kad šios veiklos dažnai daro tiesioginį poveikį valstybių „taikinių“ diplomatiniams, kariniams ir ekonominiams pajėgumams. Taip pat pastebėtina, kad prieštaringos psichologinės operacijos gali išeliminuoti (panaikinti) „taikiniu“ pasirinktos valstybės ligtol pasiektus kokius nors gerus, teigiamus rezultatus.

Pasitelksiu pavyzdį. Antai tuo atveju, kai priešiška agresyvi valstybė siekia daryti neigiamą įtaką kaimyninių demokratinių valstybių žiniasklaidos ir informacijos sklaidos procesams, dažnai pasitelkiamas toks triukas –  sujungus atitinkamas finansines, socialines, politines  ir kitokias priemones į vieną modelį, ilgainiui tampa įmanoma pasiekti, kad pats „taikinys“ save išeliminuotų iš skaidraus informacijos teikimo visuomenei proceso. Šį vyksmą aktyvinant, pasirinktame „taikinyje“ paprastai prasideda paradoksalus reiškinys:  „taikinio“ savicenzūra. Remiantis tam tikrais požymiais Lietuvos erdvėje jau galima nuspėti, kad jei dar ne pats išeliminavimo ir savicenzūros procesas, tai  parengiamasis jo etapas faktiškai jau yra pradėtas.

Dar vienas būdingas aptariamos ideologijos psichologinių operacijų bruožas yra vadinamo „galios įvaizdžio“ kūrimas, naudojimas, stiprinimas ir nuolatinis eskalavimas: galia arba, tiksliau, tiesiog galios įvaizdis buvo vienas iš pamatinių sovietinės doktrinos elementų. Antai šaltojo karo laikotarpiu Sovietų sąjunga, lygiai taip pat, taip kaip Putino Rusija šiandien, kitų pasaulio šalių ir jų gyventojų nuomonei paveikti naudojo branduolinės energijos argumentą. Kas pamenate diskusijas tarptautinėje spaudoje 2017 metų antrojoje pusėje, kilus įtampoms iš Šiaurės Korėjos pusės – kaip ir šaltojo karo metu, JAV visuomenė pasirodė esanti gana jautri šiam argumentui, ypač vyresnioji amerikiečių karta, dar pamenanti šaltojo karo laikus. Labai panašiai, kaip sovietai, šiandienos Putino Rusija eskaluoja tą patį galios ir „branduolinio karo siaubo elementą“, siekdama paveikti tarptautinės bendruomenės nuomones.

Kiek mažesnio kalibro „galios įvaizdžiu“ grįstu argumentu galima laikyti garsiąsias „Zapad“ pratybas ir panašiai. Dėl ko šis režimas taip elgiasi? Pagrindinis tikslas: sukelti kitoms valstybėms „baimę išprovokuoti“. Pasak R.J.Bareto, visa apgaulė paremta paprasta manipuliacija: pastangomis kitoms valstybėms įpiršti požiūrį, kad atseit „Negali iš jų [iš Sovietų sąjungos, Putino Rusijos – aut.] tikėtis, kad jie bus nuosaikūs ir išmintingi, jei juos provokuosi.“ Rezultatas yra nesiliaujantis spaudimas daryti nuolaidas ir nuolat stengtis išlaikyti kitas valstybes gynybinėje pozicijoje. Papildomai, kaip tai, deja, rodo kai kurie pavyzdžiai Lietuvos politikos ir ekonomikos pasaulyje, ši apgaulė gali daryti įtakas kitų valstybių vidaus politikai. Ypač, kad jos tikslas psichologinių operacijų požiūriu yra kaip nors sukelti „taikiniui“ ir „taikinio“ visuomenei bei lyderiams abejonių, jei „taikinys“ nepadarė reikalaujamų pakartotinių vienašališkų nuolaidų.

Palyginimui pasitelksiu pavyzdį iš šiandienos Putino Rusijos spaudos. Neseniai šios šalies žiniasklaidoje pasirodė propagandinis straipsnis, pavadintas „7 Rusijos reikalavimai Baltijos valstybėms“. Jo autorius – A.Nosovičius (Александр Носович), Rusijos informacinėje erdvėje pristatomas kaip „politologas, tarptautinis žurnalistas. Socialinių ir politinių studijų centro „Rusijos Baltija” analitikas, ekspertas (…) 2009 m. baigė Baltijos I. Kanto federalinį universitetą (…) Rytų Europos tarptautinių santykių ir socialinių bei politinių procesų Baltijos šalyse, Ukrainoje ir Baltarusijoje specialistas. Knygų „Europos užkampiai. Kodėl Baltijos šalys išmiršta”, „Nuosmukio istorija. Kodėl Baltijos šalims nepavyko“, „Kodėl Baltarusija nėra Baltijos šalis“ autorius.

Iš išvardintų knygų pavadinimų turbūt jau supratote, koks tai veikėjas ir kokiems tikslams skirtos jo „analizės“ ir „ekspertizės“?…

Nors A.Nosovičiaus straipsnis iš dalies skirtas vidinei Rusijos auditorijai, jame išdėstytos nuostatos iliustruoja tiek „galios įvaizdžio“ naudojimą, tiek ir patvirtina, kiek žalingi informacinio karo kontekste gali tapti kokie nors nelabai atsargūs mūsų politikų pasisakymai*. Visi žinome, kad po Krymo aneksijos Vakarų šalių įvestos ekonominės sankcijos  Putino Rusijai ima duoti rezultatų. Tačiau taip pat aišku, kad savo pretenzijų į Ukrainai priklausančias teritorijas ši šalis atsisakyti, bent kol kas, neketina. Todėl, sprendžiant iš to, kaip minėtas straipsnis pradedamas, tam tikroms manipuliacijoms ir siekiui kaip nors prakišti Kremliaus įtakas į demokratinę Europos žemyno erdvę, propagandistai pabandė pasitelkti būtent: neatsargius mūsų, Lietuvos politikų pasisakymus.  Cituoju: „Baltijos šalių atstovai vienas po kito pasisako už ekonominio bendradarbiavimo su Rusija atnaujinimą.“

Pirma, anaiptol ne „visų Baltijos šalių atstovai“, o tik mūsų, už tai pasisako. Estija, pavyzdžiui, palaiko griežtą Vakarų įvestų sankcijų politiką, ir tai labai gerai. Antra – tie, kurie pasisako, greičiausiai nėra girdėję apie NATO nutarimą, priimtą 2014 m. pavasarį: dėl Maskvos vaidmens kariniame konflikte su Ukraina nutraukti su Rusija bet kokius, įskaitant ekonominius, santykius. Esame NATO narė? Esame. Tai kas čia tada, atsiprašau, per vaikų darželiai, žaisti savus mažus žaidimus savoj smėlio dėžėj ir nustoti laikytis oficialių NATO nutarimų? Ne veltui neseniai įvykusiame JAV užsienio politikos strategų susitikime Majamyje buvo išreikšti nuogąstavimai dėl kai kurių tendencijų mūsų užsienio politikoje, cituoju: „susitikimas Majamyje pasižymėjo ir senų Lietuvos draugų [JAV – E.V.] didėjančiu nerimu dėl Lietuvos ateities, ypač užsienio ir saugumo politikos gairių. Vis dažniau ir nuosekliau įvairių Lietuvos politikų demonstruojamas prisitaikėliškumas, atspindintis regione ir Europoje populiarėjančias tendencijas, gali atverti Kremliui ir kitoms Rytų diktatūroms kelius į transatlantinę laisvės erdvę.

Kolegos ir draugai Vakaruose pastebėjo, kad ką anksčiau nedrąsiai lemendavo atskiri Rusijos ambasados Vilniuje palaikomi politikos paraštėse esantys žmonės, šiuo metu iš aukštų tribūnų pradeda skelbti įtakingi Lietuvos politikai Briuselyje ir Vilniuje.“ Kur jau ten nebus, nerimo… Kai Kremlius siekia pamažėle daryti iš mūsų valstybės – Europos demokratinės erdvės „Trojos arklį“, kaip tai kažkada jau darė su Serbija.

Toliau minėtame propagandiniame straipsnyje pareiškiama, kad: „Jie visi [Baltijos šalių politikai] tuo pačiu metu pabrėžia, kad jų šalių politika Maskvos atžvilgiu nesikeis.“ Savaime aišku, kad nesikeis, nes esmė: Putino Rusija privalo nutraukti neteisėtą karą prieš Ukrainą ir kėsinimąsi į jos, suverenios valstybės, teritorijas. Betgi, tik paklausykite toliau: „Rusija negali sutikti su tokiu požiūriu ir ilgą laiką nebuvo suinteresuota strategine partneryste su Baltijos valstybėmis“. Na taip, nes buvo suinteresuota manipuliacijomis, propaganda, griaunamuoju poveikiu mūsų ekonomikai, nacionaliniam saugumui, politikai ir energetikai, o tai toli gražu nėra laikytina normalia „strategine partneryste“. Tačiau esą, – ir čia iškart užmetamas propagandinis „jaukas“! – Rusija neva galinti „atsisakyti Baltijos valstybių ekonominės blokados strategijos ir susilpninti tranzito ir maisto produktų embargą Lietuvos, Latvijos ir Estijos produktams…“

Gražiai skamba? Tikiu, kad taip. Ypač jei esate verslininkas, kuris, pavyzdžiui, neįstengė orientuoti savo verslo į Vakarus ir įpratęs gaminti menkesnės kokybės produktus, skirtus ne reikliajai EU, o Rusijos rinkai. Tačiau atkreipkite dėmesį, ko, stengiantis taškytis tokiu „galios įvaizdžio“ kiekiu, kiek tik jo įmanoma sugrūsti į spausdintą tekstą su keliomis propagandinėmis iliustracijomis, iš mūsų, Baltijos valstybių, „reikalaujama“. Cituoju: „…jei Baltijos šalys iš esmės pakeistų savo vidaus ir užsienio politiką.“ Nieko naujo, nes tai jau esame girdėję, 1939 m. ir 1940 m. Ačiūdie, kad esame NATO narė, todėl į tokius absurdiškus „ultimatumus“ galime tiesiog nusičiaudėti. Tačiau propagandiniu požiūriu pateikti „reikalavimai“ verti dėmesio (atrinkau propagandos sklaidos požiūriu reikšmingesnes ištraukas). Nepaisant to, kad mūsų Laisvei ir Nepriklausomybei jau 100 metų, esame savarankiškos valstybės ir Putino Rusija neturi jokios teisės mums nurodinėti, iš Baltijos valstybių yra „reikalaujama“:

1.„Teisių rusakalbiams** gyventojams (…) Latvija ir Estija (…) turi suteikti pilietybę visiems likusiems nepiliečiams ir atsiprašyti už tai, kad 1991 m. panaikino fundamentalias rusų kalbos teises. Baltijos etnokratija, įtvirtinta diskriminuojant tautines mažumas ir sukurianti dirbtinius pranašumus titulinės tautos atstovams, turi būti pripažinta ydingu politiniu režimu“.  T.y., iš mūsų „reikalaujama“ atsiprašyti (!) už tai, kad, kaip ir Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje atkūrus Nepriklausomybę lietuvių, estų ir latvių kalboms buvo sugrąžintas valstybinės kalbos statusas***; atsisakyti savo, kaip savo valstybę sukūrusios ir ją atstovaujančios tautos teisių, o tai iš esmės pažeistų ne tik logiką ir sveiko proto normas, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taip pat „reikalaujama“: „rusų kalba turėtų gauti oficialų statusą bent jau savivaldybių lygmeniu. Rusijos mokyklos turėtų būti neliečiamos, garantuojama vaikų iš rusų šeimų teisė mokytis gimtąja kalba“. T.y., faktiškai reikalaujama kultūrinės autonomijos (mažiausiai!) tiems Baltijos valstybių regionams, kuriuose esama kokio nors skaičiaus gyventojų,  vartojančių rusų kalbą.

2. „Kaliningrado atblokavimo. Kaliningrado srities gyventojai privalo įgyvendinti savo konstitucinę laisvo judėjimo teisę į likusią Rusijos dalį. Lietuva privalo tapti bevizio režimo teritorija. Lietuvos valstybė privalo pripažinti Rusijos piliečių teisę laisvai judėti sausuma iš Kaliningrado ir į Kaliningradą be jokių privalomų leidimų ar draudimų iš Lietuvos pusės.“ Pamenate, kai prieš „Zapad 2017“ pratybas mūsų pasieniečiai traukinyje iš Kaliningrado aptiko kelis Rusijos kariškius, be privalomų dokumentų? Taigi iš mūsų „reikalaujama“ nebetikrinti, kas vyksta per mūsų teritoriją į Rusiją ir iš Rusijos, koks skaičius asmenų vyksta, kokiais tikslais ir panašiai. Ką tai reikštų mūsų nacionaliniam saugumui – patys suprantate…

3. „Antirusiškos isterijos nutraukimo. (…) Baltijos regionas turi nebebūti „buferine zona” tarp ES ir Rusijos. Baltijos šalys privalo nustoti blokuoti ir trukdyti deryboms dėl bevizio režimo tarp Rusijos ir ES, kurti „juodus sąrašus“ Rusijos piliečiams, reikalauti išplėsti sankcijų taikymo sritį, drausti masines Rusijos žiniasklaidos priemones ir trukdyti Rusijos žurnalistų darbui, nustoti kovoti prieš „Nord Stream” dujotiekį ir kitus strateginius Rusijos ir Vakarų Europos projektus. Jei Baltijos šalys ekonomiškai bendradarbiauja su Rusija, tada iš jų lyderių lūpų Europos tribūnose negali skambėti rusofobinės kalbos apie „Rusijos grėsmę”, pareiškimai apie artėjančią Rusijos agresiją ir reikalavimai sąjungininkams skirti lėšų apsaugai nuo Putino.“

4. „Baltijos šalys privalo baigti primetinėti ES savo ES Rytų dalies politikos supratimą, pagal kurį postsovietinės**** respublikos yra Vakarų ir Rusijos geopolitinės konkurencijos objektas, o jų suartėjimas su Europos Sąjunga yra būtinas silpninti Maskvą. (…) Negalima ignoruoti ir naikinti amžinų saitų tarp Rusijos ir Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano, taip pat privalu atsižvelgti į prorusiškų grupių interesus šiose šalyse. Lietuva turėtų pripažinti savo vaidmenį provokuojant Ukrainos krizę, kai pirmininkavo ES Tarybai. (…) Baltijos šalys privalo nutraukti palaikymą Baltarusijos nacionalistams. (…) Be [reikalavimų išpildymo] Lietuva, Latvija ir Estija negali tikėtis naudos iš dalyvavimo Kinijos „Naujojo šilko kelio“ projekte.“ O čia jau darosi išties įdomu! Prašyčiau prisiminti šio projekto atspindžius mūsų spaudoje, politikų pasisakymuose ir, kas matėte tuometines diskusijas, gal ir kuklią Jūsų nuolankios antipropagandistės nuomonę apie projektus, kurių didžiąją dalį geografiškai tektų susieti su, deja, neprognozuojama Putino Rusija… Taip pat rekomenduočiau pamąstyti apie: galimas verslo ir politikos interesų sankirtas*****.

5. „Istorija Baltijos šalyse turėtų būti palikta istorikams ir nebenaudojama kaip kovos su Rusija priemonė. Jei Baltijos šalys nori bendradarbiauti su Rusija, atėjo laikas nustoti skaičiuoti „sovietinės okupacijos padarytą žalą“ ir pateikinėti Maskvai sąskaitą už šimtus milijardų eurų materialinės kompensacijos. Laikas baigti lyginti komunizmą su nacizmu. (…) Baltijos šalių vadovybės privalo užtikrinti paminklų Raudonosios armijos kovotojams ir Didžiojo Tėvynės karo [II Pasaulinio karo. – E.V.] memorialų****** neliečiamybę. (…) Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, kurie savo šalių istorijos sovietų laikotarpio nelaiko „okupacija“, privalo turėti teisę laisvai reikšti savo nuomonę. Privalu panaikinti represinius teisės aktus dėl baudžiamosios atsakomybės už „okupacijos neigimą““. Kitaip tariant, iš mūsų „reikalaujama“, kad vanagaitės, paleckiai, subotinai ir panašūs galėtų savo šmeižtus reklamuoti ir diegti mūsų visuomenėse laisvai ir nebaudžiamai…

6. „Profesionalių rusofobų pasitraukimo. (…) Jei Baltijos valstybės nori ekonominio bendradarbiavimo, koalicijoje ir vyriausybėje neturėtų būti radikalių nacionalistų, lyginančių rusus su utėlėmis ir siūlančių deportuoti nesančius piliečiais gyvuliniuose vagonuose.“ Šis autoriaus sakinys yra tiesioginė manipuliacijos argumentais iliustracija, nes: kiek man yra žinoma, po „Bronzinio kario riaušių“ Estijoje jų spaudoje būta nuomonių, kad užuot žaidus su riaušių kėlėjais, juos reikėtų, kaip kad 1940 m. sovietai trėmė estus, susodinti į gyvulinius vagonus ir pasielgti taip pat: deportuoti. A.Nosovičius mini ištrauktą iš konteksto jam parankią detalę, – bet nutyli visą bendrą vaizdą. Toliau iš mūsų „reikalaujama“, kad pašalintume šiuos savo politikus, cituoju:  „palyginusį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną su Hitleriu, Lietuvos užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, jo latvį kolegą Edgarą Rinkevičių, pranašavusį savo rytiniam kaimynui Trečiojo Reicho likimą,  pavadinusią Rusiją teroristine valstybe Lietuvos Prezidentę Dalią ir kitus asmenis, kurie siūlė tarptautinę Maskvos izoliaciją ir dabar nori su ja bendradarbiauti.“*******

7. „Jei Baltijos šalys nori bent jau kažko panašaus į jiems pavyzdinės Skandinavijos gyvenimo ir ekonomikos raidos lygį, jos privalo iš priešakinės [NATO] linijos valstybių tapti neutraliomis: pasitraukti iš NATO ir paskelbti karinį politinį neutralitetą“. Prašyčiau atkreipti dėmesį, kad straipsnio autorius yra palyginti neblogai informuotas apie mūsų visuomenių nuomones: taip, išties Skandinavijos šalis mes laikome gerbūvio pavyzdžiu. Ir kaip išmoningai šis „argumentas“ (visiškai nesusijęs su visu straipsnio kontekstu) nutaikomas į skaudžią mūsų visuomenei vietą: socialinę nelygybę… Sapienti sat. „Protingas supras“ (lot.k.).

Straipsnio pabaigoje, gąsdinant mus, Baltijos valstybes, visokiais būtais nebūtais dalykais, arogantiškai pareiškiama: „Daugiau Rusijai iš jų ir nereikia“.

Manau, visiems viskas aišku? Nuoširdžiai tikiuosi, kad kai kitą kartą kam nors Baltijos valstybėse toptels idėja „pasisakyti“ apie santykių su Putino Rusija atnaujinimo būtinybę, Vakarų sankcijų nereikalingumą ar dar ką nors panašaus, tas kas nors prieš tai labai gerai pagalvos. O jei tokius „pasisakymus“ mūsų politikams kas nors „pataria“, galbūt vertėtų pasvarstyti, kieno patarimų verta klausytis, o kieno tikrai ne? Ir niekada nepamiršti, kad bet koks silpnumo parodymas mūsų kaimynui Rytuose tiktai augina dar didesnį apetitą. O „ant palinkusio karklo visos ožkos lipa“, byloja sena lietuvių patarlė…

36. Sėkmingų psichologinių operacijų kūrimo bruožai

Sėkmingos psichologinės operacijos, gerbiamieji, konstruojamos ir kuriamos remiantis senu posakiu „Paveik jų protus, tada jų širdys ir sielos seks iš paskos“. Visas sėkmingų psichologinių operacijų kūrimo menas yra tokia neaprėpiama sritis, kad tam pristatyti reiktų mažiausiai atskiros knygos. Pabandysiu pristatyti Jums bent jau keletą jų bruožų.

Taigi… Pasak JAV mjr. Edo Rouzo (Ed Rouse), psichologinės operacijos, dažnai panaudojamos visuose kokio nors karo (įprastinio karo, ekonominio, informacinio, politinio, psichologinio karo ir taip toliau) aspektuose, yra  toks ginklas, kurio efektyvumas yra nulemtas jį naudojančio vado išradingumo ir išmoningumo. Karybos mokslo srityje joms skirta garbinga vieta šalia kitos karinės ginkluotės ir, kalbant šios srities terminais, psichologinės operacijos yra vadinamos „nemirtinų ginklų sistema“ (angl.: non–lethal system).

Pagrindiniai sėkmingos psichologinės operacijos bruožai ir atliktini žingsniai yra tokie:

1. Ištirti ir kruopščiai nustatyti viską apie taikiniu pasirinktą priešą ir / ar oponentą: jo įsitikinimus, kas jam patinka, kas jam nepatinka (ypač: ko nemėgsta ar bijo), stiprybes, silpnybes ir pažeidžiamumus. Palyginimui: kažkada užsienio spaudoje yra tekę matyti klasikinių sovietinio KGB kurtų bylų apie asmenis pavyzdžių. Ir ką Jūs manote? Pasirodo, tos sovietinės saugumo struktūros specialistai ne tik kad patikrindavo nusižiūrėtus verbavimui „taikinius“ iki antros ar trečios kartos, suformuodavo specifines charakteristikas ir panašiai, bet ir.. kruopščiai užfiksuodavo visas turimas „baimes“ ir taip toliau (pvz.: „turi gilaus vandens baimę“).

2. Privalote nustatyti, kas lemia Jūsų „taikinio“ motyvacijas ir paskatas. T.y., dėl ko „taikinys“ elgiasi taip, kaip elgiasi. Jeigu norite, kad „taikinys“ kaip nors elgtųsi – turite parūpinti jam paskatas. Jeigu norite, kad „taikinys“ kaip nors nesielgtų – privalote apriboti ir/ar pašalinti galimybes, parūpinti kliūčių, paskatinti kitokius pasirinkimus. O kai tik žinote, kas lemia Jūsų „taikinio“ motyvus ir pasirinkimus – reiškia, esate pasirengę pradėti vykdyti psichologinę operaciją.

3. Pradedant rengtis psichologinei operacijai, pirmiausia privalote labai atidžiai suplanuoti propagandą, kurią ketinate naudoti. Užsitikrinti sklaidos kanalus. Pasirūpinti alternatyviais planais. Taip pat naudinga turėti savo psichologinės operacijos modelio apsaugos sistemą (kelių lygių) ir, esant reikalui – būdus tiek lanksčiai keisti propagandos sklaidos procesą, tiek ir būdus atsitraukti, atakuoti, persigrupuoti, kaitalioti įrankius ir priemones priklausomai nuo situacijos ir/ar „taikinio“ elgesio ir panašiai. Taip pat nepamirškite įsitikinti, kad iš tikrųjų žinote viską apie savo priešą ir / ar oponentą.

4. Psichologinio karo priemonė yra protas. Apeliuokite į jį, o efekto stiprumą padidinkite ir išgaukite iš „taikinio“ emocijų.

5. Kariavimo priemonės ir būdai: bendravimas. Gali būti bendravimas akis į akį ir žodžiu, gali būti raštu, garsu ar dar kaip nors kitaip. Logiška: norėdami paveikti „taikinį“, turite užmegzti bent jau kokį nors kontaktą ir/ar vadinamą „prieigą“ (angl.: approach).

6. Pagrindiniai ginklai, kuriais turėtumėte naudotis – vaizdas ir garsas.

7. Pasak mjr. E.Rouzo, „svarbu įsidėmėti, kad psichologiniame kare, psichologinių operacijų metu, ginklas yra ne priemonė, t.y., ne tai, kokiu būdu, kokiu kanalu ar forma informacinis pranešimas pasiekia pasirinktą „taikinį“ ar „taikinio“ aplinką, bet pati „transliuojama“ žinia ir tai, kaip ši žinia paveikia galutinį jos gavėją“.

Pavyzdys: teisingai sudėlioti ir įtaigūs žodžiai gali veikti kaip galinga paskata. Būtent todėl politinės partijos samdo reklamos įmones, kurti rinkiminius šūkius. Ką jaučiate, kai matote savo valstybės vėliavą ar girdite jos himną? Kai girdite ar matote užrašytą sakinį „1940 – niekada daugiau!“? Paprastesnis pavyzdys, susijęs ir su žodžių, ir su vaizdų galia: ar jaučiate savo psichoemocinės būsenos skirtumus, kai žiūrite laidą apie Lietuvos nacionalinės krepšinio komandos pergalę – ir apie eilinę mokesčių reformą ar eilinį politinį skandalą?

Dėl ko pirminis „taikinio“ ištyrimas yra toks svarbus ir kaip išvengti klaidų? JAV šaltiniuose apie šiuolaikines psichologines operacijas pateikiamas toks galimos klaidos, jei įvertinimas nėra pakankamai išsamus, pavyzdys: „Pačioje „Dykumos skydo“ pradžioje, iškart po to, kai Irako pajėgos įsiveržė į Kuveitą, JAV prezidentas Dž.Bušas (George Bush) apibūdino Sadamą Huseiną (Saddam Husein) kaip „tiesiog kaip Adolfas Hitleris“. Amerikiečiams ir daugumai Europos šalių tai buvo įžeidžiantis palyginimas. Tačiau, vertinant pasakymą Irako kareivių akimis, situacija galėjo atrodyti visiškai kitaip. Pasak mjr. E.Rouzo, esmė buvo štai kokia, ir štai kur glūdėjo esminė klaida: „Adolfas Hitleris mėgino sunaikinti visus žydus. Irakas nekentė Izraelio ilgą laiką. Hitleris išstūmė britų ir prancūzų pajėgas, kurios buvo okupavę Viduriniuosius Rytus. Todėl, naudojant tinkamą propagandą, šis palyginimas galėtų būti interpretuojamas ir kitaip: kad esą Sadamas, kaip Hitleris, nekenčia Izraelio ir nori apsaugoti (…)  nuo atseit neigiamos vakariečių įtakos. Tokiu atveju tai būtų komplimentas, o ne įžeidimas. Ir priešingai, priešo įsitikinimų išmanymas gali padėti.“ 

Kitas pavyzdys iš JAV patirčių Persijos įlankos karo metu: kai Sadamas Huseinas ėmė transliuoti savo „gyvųjų skydų“ vaizdus – t.y., vakariečių, tebebuvusių Irake, kai įsiplieskė karo veiksmai, moterų ir vaikų – tai buvo akibrokštas ne tik Vakarų etinėms, moralinėms sampratoms, bet ir pačių musulmonų nuostatų ir tradicijų pažeidimas. Antai Korane (musulmonų šventraštyje) yra tvirtinama, kad su savo priešu nugalėtojas gali daryti ką nori, bet negalima skriausti ir/ar žaloti jo šeimos (priešo žmonos ir vaikų). Todėl tokie Sadamo Huseino veiksmai leido amerikiečiams jį parodyti kaip bailį, besislapstantį už nekaltų žmonių ir pažeidinėjantį  savo paties musulmoniškus įstatymus ir papročius.

Dažniausiai, prieš rengiantis psichologinėms operacijoms ir jas vykdant, atidžiai renkamas, apdorojamas, sisteminamas ir analizuojamas didžiulis kiekis informacijos apie priešininką ir / ar oponentą (iš žvalgybos ataskaitų, šalies tyrimų, vietinių gyventojų ir panašiai). Esant reikmei, atsiradus papildomos informacijos, psichologinių operacijų vykdymo priemonės gali ir turėtų būti patobulinamos. Antai minėto Persijos įlankos karo, operacijos „Dykumos audra“ metu, siekiant palenkti vietinius gyventojus ir irakiečių pajėgas amerikiečių pusėn buvo naudojami lankstinukai. Pasidavę į nelaisvę irakiečiai, puikiai išmanę savo šalies papročius, sampratas ir komunikacinius ypatumus, amerikiečiams suteikė štai tokius praktinius patarimus, kaip geriau perteikti lankstinukuose esančią žinią:

1.Pašalinti iš lankstinukų visas raudonos spalvos detales (nes raudona spalva irakiečiams reiškia pavojaus signalą);

2.Lankstinukuose sąjungininkų karius vaizduoti ne švariai nusiskutusius, kaip tai būdinga Vakarų valstybių karinėms pajėgoms, bet su smakro barzdomis (nes tokia barzda Irako kultūroje simbolizuoja pasitikėjimą ir brolybę);

3. Paveikslėlyje, vaizduojančiame dubenį vaisių, siūlomų pasidavusiems į nelaisvę irakiečių kariams, pridėti bananų atvaizdą (nes bananai Irake laikomi didžiuliu delikatesu).

Kaip teigiama „Field Manual 33–1“, „Psichologinės operacijos yra veiksmingos iš esmės, nes jos yra neatskiriama visos operacijos dalis (karinės ar vykdomos kokio nors kitokio konflikto metu). Jos nėra [karinės] galios pakaitalas ar panacėja. Sumaniai ir glaudžiai susiejus jas su veiksmais ir kitais galios intrumentais, psichologinės operacijos veikia kaip katalizatorius ir dažnai gali nulemti skirtumą tarp sėkmingų ir nesėkmingų karinių operacijų. Psichologines operacijas galima veiksmingai panaudoti visame konflikto spektre.“

37. Apie „sąmokslo teorijų“ pagundas, kai „taikinys“ – valstybės tarnybos: „V.Rubavičiaus atvejo“ analizė

V. Rubavičius: Valstybėje įsivyrauja ne politinio, o spec. tarnybinio mentaliteto valdymo būdai | Alkas.lt koliažas.

Alkas.lt koliažas.

Kaip daugeliui žinoma, praeitų metų gruodžio mėnesį  Lietuvoje įvyko vienas skandalas: žinomo filosofo, literatūros kritiko,  mokslininko ir visuomenės veikėjo Vytauto Rubavičiaus atžvilgiu kažkas pritaikė vadinamą psichologinio teroro metodą. Kaip buvo aprašyta žiniasklaidoje, jam nutiko tokie dalykai:

1.Buvo įsilaužta į asmeninį kompiuterį.

  1. Siunčiamos grasinančios žinutės į telefoną, pavyzdžiui, gąsdinama „pakasti po žeme“ ir panašiai.
  2. Jam nesant namuose, į namus kažkas įsilaužė ir telefoną pavogė. Kitą rytą jis rado telefoną, paliktą už buto durų, tačiau visi minėtų nusikalstamų veikų įrodymai iš jo jau buvo ištrinti.
  3. Buvo lyg tyčia palikta įsilaužimo į butą ženklų.
  4. Buvo „pademonstruota“, kad jis yra stebimas vizualiai: kol buto viduje jis kalbėjosi su pažįstamais, kažkas siuntė jam į telefoną žinutes apie vykstantį pokalbį.
  5. Kažkas susisiekė su jo sūnaus darbdaviais, teigdamas, kad yra „iš aukščiau“, ir esą pareikalavo atleisti sūnų iš darbo. Jo sūnaus darbdavių gėdai, jie, nieko net neišsiaiškinę, taip ir padarė.

Į įvykius iškart sureagavo visuomeninės organizacijos, kurioms jis priklauso, detalių straipsnių apie įvykius buvo paskelbta portale Alkas.lt ir kitur. Kai kurie pasisakiusieji teigė, kad tai esą Lietuvos specialiųjų (saugumo) tarnybų darbas, piktinosi dėl teisių į privatumą ir laisvių Lietuvoje pažeidinėjimų, politinio persekiojimo, tvirtino, kad dešiniųjų atstovai seniai tuo skundžiasi ir panašiai. Straipsnių komentatoriai rašė, kad tai esą V.Rubavičiaus ideologinių oponentų (pavyzdžiui, seksualinių mažumų atstovų) darbas ir panašiai.

Mano asmeninė nuomonė apie įvykius:

1. Kaip sakoma, – sveiki atvykę į vakarėlį. Žinau bent kelis labai panašius atvejus, nutikusius skirtingiems asmenims. Įskaitant mane. Pradedant grasinančiais skambučiais su pažadais „iš po žemių iškasti ir po žemėmis pakasti“ (taip, net ir leksika buvo tokia pati…) ir baigiant didžiuliu spaudimu mano darbdaviams, reikalavimais atleisti mane iš darbo, suteikti informaciją, kur aš gyvenu, kur dirbu, šmeižtais, atitinkamais skambučiais mano šeimos nariams ir taip toliau. Kelis kartus anoniminiai asmenys tvirtino, kad jie (jos) atseit yra bibliotekininkės/-ai, antstoliai, prokurorai, mano „draugai“ ar „draugės“, mano atseit „suvedžiotų vyrų žmonos“, policijos tyrėjai, porąkart buvo bandoma prisistatinėti naudojant kelių politikų pavardes ir taip toliau, ir panašiai. Tokiais atvejais privalomos oficialai valstybės srityje dirbančio asmens identifikacinės informacijos jie (jos) savaime aišku, nesuteikdavo, netgi ir jos tiesiai pareikalavus.

2. Nereikėjo ir tikrai nereikėtų ir ateityje skubėti su išvadomis. Mano nuomone, tai kažin ar buvo oficialių Lietuvos specialiųjų tarnybų darbas. Argumentuoju: akivaizdžiai per daug „grubus“ braižas. Profesionalai dirbtų daug subtiliau, „palikinėtų mažiau galų“. Profesionalų „dėmesio“ net ir nepastebėtume. Įvykdytos nusikalstamos veikos, jas įrodžius, grubiai pažeidžia mažiausiai 2 Lietuvos Respublikos įstatymus, o už šių įstatymų pažeidimą Lietuvoje gresia 3 metai už grotų. Ir rimti „profesionalai iš saugumo tarnybų“ tarp dirbtų? Ką jūs, ponios ir ponai, juokaujat?..

3. Mano asmenine nuomone, psichologinio teroro modelio braižas ir aprašyti įvykiai įtartinai panašūs į Lietuvoje gana populiarų buvusių sovietinių struktūrų atstovų, jų klanų ir jiems priklausančių bei jiems paklūstančių asmenų elgseną. Sprendžiant iš spaudoje perteiktų įvykių detalių, modelis daug labiau panėši į naftalininu atsiduodančią schemą, kone kaip iš vadovėlio skyriaus – „Kaip prispausti ir persekioti disidentą“… Lietuvoje tokios metodikos buvo plačiai taikomos prieš maždaug 30 metų. Galbūt kokia nors gerbiamo filosofo nuomonė buvo kam nors nepatogi; gal jis netyčia tiesiogiai „užkabino“ kokią nors kokio nors klano „raktinę figūrą“ (angl.: key figure), – iš viso įvykių konteksto panašu į tai; gal kas nors iš jo paprašė kokios nors „paslaugos“, o jis atsisakė ją suteikti, ir panašiai.

4. Aprašyti žiniasklaidoje įvykiai dažniausiai „taikiniui“ suorganizuojami siekiant ne padaryti jam ar jai fizinę žalą, bet pirmiausia – priversti supanikuoti ir padaryti kuo didesnį psichologinį, emocinį, socialinį, finansinį poveikį.

5. Poveikio „taikiniui“ darymas per šeimos narius – taip, tai irgi sena sovietinių struktūrų ir sovietinių klanų klasika. Šio triuko tikslas – izoliuoti „taikinį“ nuo jį galimai palaikysiančių asmenų. Parodykite man sūnų, kuris būtų laimingas, kaip kad V.Rubavičiaus atveju, kad dėl tėvo visuomeninių veiklų prarado darbą?.. Mane labiau stebina V.Rubavičiaus sūnaus darbdavių elgesys: be jokių įrodymų, net į policiją nesikreipę, kaip privalėtų padaryti, jie… iškart patikėjo, kad jiems atseit skambina mūsų saugumo tarnybos?!.. Be komentarų… Tokiems darbdaviams tokiu aveju galėtų paskambinti, atsiprašant, bet koks piemuo iš gatvės, nusipirkęs anoniminę telefono kortelę, – ir jie šoktų atleidinėti savo personalą? Tačiau nesistebiu: šį triuką aš ir mano darbdaviai praeityje irgi patyrė, savo kailiu. Reikalavimai mane atleisti anoniminių skambučių forma kartodavosi iki.. 6 kartų per savaitę, ir taip toliau, ir panašiai.

6. Kuo didesnis Jūsų socialinis ratas ir kuo labiau esate nepatogus šių veikų iniciatoriams – tuo platesnė bus „daromo poveikio“ skalė. Tikslas: kad Jus galų gale užvaikytų, kaip skalikai stirną.

7. Sovietinės okupacijos laikais tokių dalykų irgi pasitaikydavo, dažnokai. Tiktai tais laikais, jei kuo nors rimčiau „užsiimdavo“ pats KGB ir panašiai,  „taikiniams“, deja, nebūdavo kur dėtis. Sostinėje sklaidė gandai apie 2 konkrečius atvejus, sovietinės okupacijos laikais (abiem atvejais „taikiniai“ buvo iš kultūros ir mokslo srities), kai „taikiniai“ buvo pastūmėti iki savižudybės. Štai dėl ko, jei tapote „taikiniu“, pirmiausia labai svarbu: nepanikuoti.

8. Kas apie užuominą viename Alkas.lt skelbtame straipsnyje, kad dešinieji ne kartą kėlė klausimą dėl asmens duomenų privatumo saugumo – nereikėtų visko vertinti taip vienareikšmiškai, gerbiamieji… Vienas iš man žinomų kelių atvejų kaip tik ir buvo dešinysis, ir panašią „medžioklę“ jo atžvilgiu surengė, nepatikėsite.. irgi dešinieji. Todėl politinės pažiūros – ne kriterijus. „Cinizmas“, apie kurį užsimenama viename straipsnyje kaip atseit apie „patvirtinimą“, taipogi ne kriterijus. Būtent sovietinių saugumo struktūrų atstovų požiūriams ir elgsenai būdingą cinizmą jau yra aprašę daug tuo laikotarpiu besidomėjusių autorių, tokių, kaip, pavyzdžiui, šviesaus atminimo Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava ir kiti.Manau, tiek atskiri asmenys, tiek ir visuomeniniai judėjimai, paskubėję su išvadomis, kad tai atseit turėjęs būti oficialių Nepriklausomos Lietuvos saugumo tarnybų „darbas“, nepamąstė apie štai ką:

a) Lietuvoje (skirtingai nei Estijoje, čia už 1 tokią grasinančią žinutę – 5 metai kalėjime iškart, ir be jokių šnekų) tokią sekimo kampaniją galima užsisakyti dažnoje privačioje seklių agentūroje, vos už kelis šimtus eurų.

b) mobiliojo telefono savininko buvimo vietai nustatyti užtektų tik… instaliuoti į savininko telefoną vieną iš mūsų telefono kompanijų oficialiai siūlomų paslaugų. Kainuoja vos kelis eurus.

c) pasamdyti puikų programišių (angl.: hacker), kuriam stebėti Jūsų telefono turinį yra vienas juokas, – lengva ir netgi gana pigu (nesu to dariusi, bet tai darė mano „persekiotojai“, todėl, kaip sakoma – teko susidurti…). Prieš kurį laiką Vilniuje sklido gandai, nežinau, ar tai tiesa, ar ne, kad esą dauguma tų seklių agentūrų, kaip privatus pelningas verslas, – atseit buvo įkurtos buvusių sovietinių struktūrų metodus išmanančių asmenų. O, kaip sakoma, „seno šuns naujų pokštų neišmokysi“…

10.Kokio rezultato paprastai siekia tokių nusikalstamų veikų iniciatoriai ir vykdytojai? Ir, deja,  daugeliu atveju pasiekia: dėl netobulų įstatymų mūsų valstybėje, „taikinių“ baimės viešinti tokius atvejus, nes visuomenė paprastai negali patikėti tokiais dalykais ir automatiškai stigmatizuoja patį „taikinį“ ir panašiai.  Dažniausiai siekiama štai ko:

a) psichologinio poveikio „taikiniui“ (jei spaudimas vyksta ilgą laiką, ilgainiui, tikėtina, dar ir fizinio, t.y., galimos žalos sveikatai. Jei poveikis ilgalaikis, tai žmogaus organizmui net ir padažnėjęs pulsas į gera neišeina, o jei Jus, pavyzdžiui, žada „po žeme pakasti“ metų metus?… ).

b) „taikinio“ izoliavimo.

c) socialinės ir kitokios reputacijos sugriovimo. Aukščiausias psichologinio teroro metodo pilotažas – kad „taikinys“ pats tą reputaciją susigriautų. Nenustebčiau, jei po kiek laiko Lietuvoje imtų sklisti „gandai“, kad esą V.Rubavičiui pasimaišęs protas, kad jis yra psichologiškai emociškai nestabilus ir panašiai. Ar: būtų pradėti skleisti kokie nors piktavališki gandai apie „Talką kalbai ir Tautai“ arba „Vilniaus Forumą“.

d) problemų „taikinio“ darbo srityje sukūrimo (tai – geriausias kelias sudaryti sąlygas tolesnėms finansinėms „taikinio“ problemoms, taip pat išeliminuoti „taikinį“ iš jam įprastinės socialinės aplinkos, taigi geras įrankis). Tarkime, visi įvykiai ėmė dėtis tuo laikotarpiu, kai universitetuose vyko egzaminų sesija, dėstytojai tvarkė ir pildė žiniaraščius. V.Rubavičius dirba mokslo srityje. Tuo atveju, jei, sakykime, jis, kaip dėstytojas, suvedė duomenis apie studentų egzaminų rezultatus į savo kompiuterį, daugumoje Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojas žiniaraščių su įvertinimais pateikimui gauna 3 dienas… Ir jei tasai dėstytojas kompiuteriu naudotis nebegali?…

e) dažnai siekiama vadinamo „pėdų sumėtymo“, t.y., paprastai stengiamasi „taikinį“, tam atvejui, jei imsis atsakomųjų veiksmų, nukreipti klaidinga linkme.

f) gali būti siekiama kelių tikslų iškart (priklauso nuo tokių veikų „organizatorių“ išmoningumo, patirties, tikslų, gebėjimo naudoti psichologinio teroro metodą ir panašiai). Atkreipkite dėmesį: diskusijos apie aptariamus įvykius dalyviai tuomet beveik neabejodami, vos per vieną dieną, „prarijo kabliuką“, kad kaltas atseit esąs „blogas Lietuvos saugumas“. Pamiršdami, kad: kam jau kam, o minėtų sovietinių klanų atstovams supešti tarpusavyje garsėjančius kovingumu V.Rubavičiaus ratus ir mūsų VSD būtų labai paranku. Du zuikiai vienu šūviu: beveik tobula „dėmesio išblaškymo operacija“ iškart abiejų pusių atžvilgiu. Ir papildomai, sprendžiant iš to, kiek dabartinis VSD vadovas D.Jauniškis siekia skaidrinti veiklas, gerinti VSD reputaciją ir didinti bendradarbiavimą tarp VSD ir visuomenės, juolab kokius tyrimus, sietinus su galimų Putino Rusijos įtakų nustatymu, pernai ši institucija inicijavo – trukdymas tiems procesams. Ir, tuo atveju, jei visa psichologinė operacija pavyktų – galbūt atsivertų kelias ne tik į „taikinio“, bet ir į „nepageidaujamo“ VSD vadovo „neutralizavimą“ (pavyzdžiui, kilus visuomenės pasipiktinimui, taptų įmanoma kelti klausimą apie jo atsistatydinimą ar panašiai). Todėl mano asmenine nuomone, jei taktinis įvykdytos psichologinės operacijos tikslas buvo padaryti atitinkamą poveikį minimam filosofui, tai strateginis – diskredituoti Lietuvos specialiąsias tarnybas. O papildomas tikslas: skleisti ir įtvirtinti nuomonę, kad esą Lietuvos Respublikoje vykdomas politinis persekiojimas. Operacijos „organizatoriams“ gerai padirbėjus ir šią nuomonę įtvirtinus, po tam tikro laiko turėtume tikėtis, kad, pavyzdžiui, kokiems subotinams tuoj nebegalėsime prieštarauti, nes jie iškart pasitelks viešąją tarptautinę opiniją ir atseit „politinio persekiojimo“ argumentą.

g) galutinio taikinio „neutralizavimo“ (pavyzdžiui, kad pasitrauktų iš įprastinių veiklų, viešumos, kad būtų sugriauta „taikinio“ socialinė reputacija, prasidėtų kitokios problemos, parankios psichologinio teroro operacijos vykdytojams).

Ką galiu pasakyti, gerbiamieji… Kaip sakoma, – sveiki atvykę į vakarėlį! Labai gerai, kad šis atvejis buvo paviešintas. Norėčiau suteikti kelis praktinius patarimus, tiek V.Rubavičiui, tiek ir kitiems galimiems „taikiniams“:

  1. Nepanikuokite! Ir neįsigykite jokių paranojų.
  2. Išlikite ramūs ir susikoncentravę.
  3. Fiksuokite, kiek tik įstengiate, visus tokių nusikalstamų veikų įrodymus!
  4. Kreipkitės į policiją! Daugiau oficialių prašymų pradėti tyrimus ir bylas po tokių nusikalstamų veikų prieš mus – daugiau galimybių, kad tai padės mūsų policijos tyrėjams ateityje. Ir daugiau galimybių, kad ateityje mūsų įstatymai galbūt bus patobulinti. Be to, jei jums pasiseks ir policija pradės tyrimą, Jūsų atvejis bus bent jau užfiksuotas oficialiai, dokumentais. Tai jau šis tas. Taigi: nepatingėkite ir, jei tapote „taikiniu“, padėkite mūsų policijai, pateikdami jiems oficialų prašymą pradėti tyrimą.

Prašymo ištirti įvykius pagrindas, tokiais atvejais, –  neteisėtas duomenų apie Jus, kaip privatų asmenį, rinkimas ir grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti Jūsų sveikatą. Lietuvos Respublikoje bausmė už tai numatyta atskiruose Baudžiamojo kodekso įstatymuose, jais ir remkitės: 167 straipsnis, „Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas“; 145 straipsnis. „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ (Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas).

Tai tiek šįkart, ponios ir ponai.

Iki kito susitikimo Alkas.lt !

Bus daugiau

Paaiškinimai

*Turiu omenyje Lietuvos Premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymą apie būtinybę atkurti santykius su Rusija, išsakytą 2018 m. pradžioje bei idėją „glaudžiau bendradarbiauti su kaimynine Rusija“, pasiūlytą Seimo nario, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Maskvoje Antano Vinkaus, išsakytą 2017 m. pradžioje ir paremtą parlamentarų Dainiaus Kepenio ir Kęstučio Smirnovo.

** Kai kurie lietuvių autoriai, pasisakantys priešiškos propagandos temomis, kritikuoja termino „rusakalbiai“ vartojimą, tačiau jis plačiai vartojamas ir yra įtvirtintas tiek pačios Rusijos, tiek ir Vakarų šalių spaudoje, todėl jis vartojamas ir šiame straipsnyje. 

*** „Sovietinės okupacijos metais lietuvių kalba, nors ir buvo vartojama kaip gimtoji, neturėjo valstybinės kalbos statuso, o kai kuriose viešojo gyvenimo srityse pirmenybė buvo teikiama rusų kalbai. Tik 1988 m. lapkričio 18 d. įstatymu buvo papildyta tuometinė Konstitucija ir įteisintas lietuvių kalbos vartojimas „valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kt. įstaigose, įmonėse ir organizacijose“. Suteiktuoju statusu Lietuvos teritorijoje lietuvių kalba buvo prilyginta rusų kalbai, nes tuo pačiu Konstitucijos straipsniu papildomai įsipareigota „mokytis ir vartoti rusų kalbą kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonę“.  Atkūrus nepriklausomybę lietuvių kalbai buvo grąžintas valstybinės kalbos statusas – tai padaryta 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo 7 straipsniu. 1992 m. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.)“. (Šaltinis: http://www.vlkk.lt/veikla/istorija/vlkk–istorija)

****Atkreipkite dėmesį: mes seniai nebesame okupuoti SSRS, tačiau straipsnio autorius atkakliai perša mintį, kad mes atseit vis dar „priklausome“ šiandienos Rusijos įtakos zonai, o tai yra vienas iš 6 pagrindinių Putino Rusijos propagandos mitų, diegiamų Baltijos šalių informacinėje erdvėje. Ir kuris, deja, kartais padaro poveikį netgi mūsų diplomatinių sluoksnių atstovams.

***** Šios geopolitinės aplinkybės jokiu būdu nepanaikina ir nesumažina didžiulio mūsų diplomatų įdirbio Kinijoje, vystant kuo teigiamesnius ir naudingesnius Lietuvos Respublikos santykius su šia šalimi ir dėl kurių nuopelno tokie strateginiai projektai iš viso tampa įmanomi.

****** Ši užuomina taikoma Lietuvai ir Estijai, turint omenyje: bronzinio sovietų kario statulos  iškėlimą iš Talino centro nuošaliau; estų ketinimą nugriauti sovietinį memorialą Taline, Marjemėje (Maarjamäe) ir vietoj jo pastatyti memorialą komunizmo aukoms; sovietinių skulptūrų iškeldinimą iš Žaliojo tilto Vilniuje ir panašiai.

******* Kas pamenate „Propagandos žodyno“ skyrių apie manipuliacijas emocijomis ir argumentais, atkreipkite dėmesį, kaip šio propagandinio straipsnio autorius naudoja klasikines kompozicijos (angl.: composition), padalijimo (angl.: division) ir klaidinančios priežasties (angl.: false cause) technikas.

Parengta pagal:

Barghoorn C. Frederick Development of the Soviet Propaganda Line.

Barett J.R. PSYOP what is it

Dambrava V. A. Vakar, šiandien ir visuomet, 2000.

Field Manual 33–1

Col. Valley E. Paul, Mjr. Aquino A. Michael. From PSYOP to MindWar: The Psychology of Victory. Headquarters, 7th Psychological Operations Group United States Army Reserve Presidio of San Francisco, California, 1980.

www.infolex.lt

http://www.psywarrior.com

http://www.vlkk.lt/veikla/istorija/vlkk–istorija

http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/salies–pulsas/vsd–vadovas–perspejimai–apie–gresmes–neturi–virsti–isterija–834966

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/i–vsd–vadovus–siulomas–darius–jauniskis–tai–buvo–labai–sunkus–sprendimas–56–495348

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vsd–vadovas–darius–jauniskis–privalome–aiskiai–parodyti–savo–valia–priesintis–agresoriui–56–696777

https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/zygimantas–pavilionis–apie–kaimyna–vovacka–ir–pasirinkima–vakarai–ar–lietuviskas–srioderizmas.d?id=76963661

http://alkas.lt/2017/12/14/filosofa–vytauta–rubaviciu–bandoma–ibauginti–sekimu–ir–psichologiniu–teroru/

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/sauliaus–skvernelio–raginimo–atkurti–santykius–su–rusija–nepateisina–nei–buve–premjerai–nei–ekspertai–56–906046

https://www.baltictimes.com/new_pentagon_strategy_looks_to_counter_china__russia/

https://www.rubaltic.ru/article/politika–i–obshchestvo/18012018–trebovaniy–rossii–k–pribaltike/

https://www.sonar2050.org/authors/50/

https://news.err.ee/653033/opinion–digest–tear–down–maarjamae–soviet–memorial–or–keep–it

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Diedas:

    Rubaviciaus atveju, autores teorija tinka. Iskarto po ivykio Alke atsirado bukas straipsnis su isvadomis kad tai specialiuju tarnybu darbas. Butent ne abejonemis, bet teigimu. Patyrinejus straipsnio autorius ir uzsakovus, manau nesunkiai galmetu iseti ir ant kriminaliniu veikeju gasdinusiu Rubaviciu. Asmeniskai as, manau kad jis buvo pasirinktas kaip irankis sukelt triuksmui. Jei butu noreje pakenk, butu pakenke. Dabartiniai snipai nepastebimi landzioja po namus seimininkams nemiegant, ir gyvenima gali sugadinti be jokio triuksmo, keliais skambuciais i darba arba zmonai.

  2. Pikc:

    Kalbant apie V. Rubavičiaus atvejį – užtenka iškelti paprastą klausimą: “cui bono?”. Kam nepatiko tai, ką sakė ir rašė V. Rubavičius ir kas suinteresuotas jį užčiaupti kaip “nepatogų veikėją”? Rusų variantą šiuo atveju galima gana saugiai atmesti, nes paprasčiausiai V. Rubavičius neužima jokios atsakingos pozicijos, jokių svarbių sprendimų nepriiminėja ir “didžiosios” valstybinės politikos niekaip neįtakoja. Va, kad jis “kelia bangas” vietiniame lygmenyje ir skatina nors kiek mąstančią visuomenės dalį abejoti “neklystančia Partijos politiką” (turiu omenyje NE konkrečią politinę partiją, o “ideologinę liniją”) – faktas. Ir kad tai gana konkrečioms politinėms jėgoms nepatinka – irgi faktas. O tų jėgų taikomi metodai (šmeižtas, gąsdinimai, chamizmas, patyčios, skundimai ir t.t. ir pan.) – irgi ne paslaptis. Ergo? 😉
    “Desertui” dar galima prisiminti V. Radžvilo atvejį bei kas ir dėl ko stengiasi jį “išstumti”. 😉

    • Diedas:

      Neziurejau nuorodos, neskaiciau apie pakliuvusi “asila” bet didesnio asilo kaip pats, tikriausiai visoje Lietuvoje nerastum. Vaitkeviciute kiekviename straipsnyje raso apie tokius veikejus kaip pats esi, atskleidzia jusu veikimo schemas, o pats dar drysti po tokiais straipsniais komentuot. Nera zodziu. Visiskas vaisvila.

  3. Elgetas:

    Užmirot eltinę propoganda apie runekelius garleviniu patvorinius ir sovieto atgyvenas?Elitininkai hibridinį para prieš tauta laimejo.25 metu propoganda savo padarė.
    Visą laika laukiu, kada nugaletojai prades Pergalę švęst

  4. pilietis:

    Na VSD pati save sukompromitavo paskelbdama signatarą Zigmą Vaišvilą “grėsme valstybės saugumui”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *