N. Lašienė. Išlaisvinti Vytį (28)

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šimtmečius siekiančią Lietuvos valstybės praeitį simbolizuoja Lietuvos herbas – sidabrinis (baltas) raitelis purpuro spalvos skyde, vadinamas Vyčiu. Jis yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip daugumoje Europos šalių, bet iš valdovų portretinių antspaudų. Ipatijaus metraštis, surašytas XIII–XIV a. mini Vytenį, kuris 1278 m. pradėjęs valdyti Lietuvą ir sugalvojęs sau ir valstybei antspaudą – ginkluotą raitelį ant žirgo. XVI a. rašytame Bychovco metraštyje minima, kad herbas – raitelis su kalaviju – reiškia subrendusį valdovą, kuris gebės kalaviju apginti savo tėvynę. Baltas raitelis ant balto žirgo minimas daugelyje kultūrų, ir bendras bruožas yra tas, kad tai yra padedantis, globojantis, ginantis ir teikiantis apsaugą veikėjas.

Kas valdo Vilnių, tas ir valdo

Lenkų istorikai mini, kad 1366 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos sudarytą sutartį Lietuvos valdovas Algirdas užtvirtino savo antspaudu, vaizduojančiu raitelį su pakeltu virš galvos kalaviju. Iš pradžių raitelis simbolizavo svarbiausią Lietuvos valstybėje Vilniaus kunigaikštystę: kas valdė Vilnių, tas valdė visą kraštą. Karas tais laikais buvo kasdienis ne tik valdovų, bet ir kiekvieno krašto gyventojo reikalas. Raitelis – krašto gynėjas – tiek saviems, tiek svetimiems buvo aiškus ženklas ir kaip simbolis bene labiausiai atspindėjo susiklosčiusią politinę situaciją. Matyt, tai lėmė, kad krašto valdovo ir gynėjo portretas virto valstybės, sprendžiančios savo likimą kalaviju, herbu.

Valdovai Vytautas, jo pusbroliai Algirdaičiai Lengvenis, Skirgaila ir Jogaila taip pat naudojo antspaudus su raiteliu, nors detalės ir pati forma buvo kiek kitokios. Valdovo antspaudas – asmeninis jo ženklas, visagalės valdžios simbolis, XV a. galutinai virto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu,  o po Liublino unijos Lietuvai ir Lenkijai susivienijus į Abiejų Tautų Respubliką, jos herbe yra Raitelis ir Erelis. XVIII a. per tris padalijimus valstybė sunaikinama, Lietuva tampa Rusijos gubernija, tačiau Raitelis išlieka kaip Vilniaus gubernijos herbas.

Vyčio esmė – gynėjas

Lietuvos ankstyvojoje heraldikoje raitelis dažniausiai vaizduotas tarsi pasirengęs pirmam šuoliui – gynybai, bet pamažu krašto gynėjo įvaizdis virto priešą vejančiu, persekiojančiu raitelio vaizdu. Simonas Daukantas vyčiais vadino Lietuvos bajorus raitelius. Jo įkvėptas 1884 m. lietuviškame žurnale „Auszra“ Lietuvos herbą „Vitimi“ (nuo vyti, persekioti) bene pirmasis pavadino Mikalojus Akelaitis. Nepriklausomos Lietuvos laikais valstybės herbas buvo pavadintas Vyčiu (pagal S. Daukanto vartotą žodį vytis – raitelis). Pirmieji projektai buvo pasiūlyti Tado Daugirdo ir Antano Žmuidzinavičiaus. Romantiškas A. Žmuidzinavičiaus Vytis buvo pagrįstai kritikuojamas ir 1929 m. buvo sudaryta speciali Komisija valstybės herbui nustatyti, kurioje, be kita ko, dalyvavo archeologas ir generolas Vladas Nagevičius, istorikai Ignas Jonynas ir Augustinas Janulaitis, dailininkai Petras Galaunė ir Mstislavas Dobužinskis. Po penkerių metų buvo pasiūlytas istoriškai labiau pagrįstas M. Dobužinskio projektas, bet jis nebuvo patvirtintas oficialiai, nors iki 1940 m. sovietinės okupacijos buvo naudojamas šalia kitų Vyčio variantų.

Atkūrus Nepriklausomybę buvo įteisintas Lietuvos valstybės istorinis herbas Vytis, pateiktas dailininko A. Jurevičiaus, kurio pagrindu tapo Juozo Zikaro 1925 m. monetoms sukurtas Vyčio atvaizdas, ko gero, geriausiai atspindėjęs tikrąją Vyčio – su savo žirgu tiesiog suaugusio skriejančio balto raitelio, vejančio priešą, Tėvynės gynėjo ir sergėtojo esmę. Taip buvo tarsi teigta, kad Lietuva yra prieškarinių tradicijų tęsėja.

Kas išsigando laisvės?

Matyt, laisvas baltojo raitelio skrydis kažkam labai nepatiko, nes buvo duota užduotis Heraldikos komisijai skubiai parengti „patikslintą“ valstybės herbą.  Na, skubos darbai, vieni vargai, sako liaudies išmintis. A. Každailio pasiūlytas variantas iškart sukėlė pasipriešinimą, debatai buvo audringi, tačiau karštai palaikytas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio, jis tapo valstybės herbu. Nepriklausomos Lietuvos Vytis buvo veržlus raitelis, tarsi suaugęs su žirgu, o dabartinis?  Suspaustas arklys (žirgas?) iššieptais nasrais piktai pamišusiu žvilgsniu žvairuoja į sustabarėjusį senį, kuris vos besilaiko balne. Tarsi senoji nomenklatūra persidažė, į valdovo šarvus įsibruko, užsiropštė ant vienu tarpu laisvę pajutusio žirgo ir bando išsilaikyti. 

Nuo ko prasidėjo Sąjūdis? Nuo kovos su nomenklatūrinėmis privilegijomis. Raitelis senas, vos balne išsilaiko, nepatogiai įsitvėręs kalavijo, kuris krinta iš rankos. Žirgas įgrūstas į ankštą kraujo raudonumo, tarsi sovietinė vėliava skydą, nors istorinis valstybės herbo skydas – purpurinis. Gyvūno kojos sutrauktos, nėra nei laisvės, nei vienovės pojūčio. Greičiau atvirkščiai – raitelio ir žirgo tarpusavio santykis yra agresyvus, o ne bendradarbiaujantis. Žirgas tarsi norėtų numesti raitelį, o tas deda pastangas jį sutramdyti.  Gal herbas, kaip, beje, ir vėliava, atspindi ne tik valstybės ar tautos charakterį bet ir ateities vizijas nusako? Virš gelžbetoninių nejautriai atstatytų Valdovų rūmų puikuojasi A. Každailio sukurtas Lietuvos herbas, tarsi užuomina, kas tebevaldo Lietuvą. O nevykusių raitelių užsėsta, tramdoma tauta priešinasi, nyksta ir miršta. Išsivaikšto.

Simbolis ir jo prasmės

Dainius Razauskas savo knygoje „Vytis simbolikos požiūriu“ rašo: „Simbolika, ir apskritai, ir šiuo konkrečiu atveju – raitelio su iškeltu kalaviju simbolika […] pačia savo esme nepriklauso išimtinai kokiam vienam ar kitam heraldiniam ženklui […]. Ne ženklas yra simbolikos šaltinis, o atvirkščiai – simbolis kaip toks suteikia ženklui universalią, archetipinę prasmę.“

Kas yra raitelis? Žmogus, jojantis ant žirgo. Lietuvių kultūroje nuo senų laikų kunigaikščiai buvo deginami su žirgais, žirgai juos nešdavo į Dausas. Kaip pastebėjo G. Beresnevičius, „žmogus į pragarą niekada nejoja raitas ant žirgo“. Jei velionis raitelis, jis joja į dangiškąjį mirusiųjų pasaulį, jei ne, eina į žemutinį, požeminį, į pragarą. Apskritai, daugelyje kultūrų žirgas išreiškia laisvę ir jėgą, nuojautą ir išmintį, energiją ir ištikimybę, drąsą ir teisingumą. Žirgas simbolizuoja mūsų pasąmoningąją, instinktyviąją, gyvūniškąją dalį, rašo K. G. Jungas. Jis pabrėžia žirgo energiją ir impulsyvumą – žirgas lengvai pasibaido, pasiduoda panikai. Tada jį suvaldyti labai sunku. Tačiau sąmoningas raitelis, kuris yra žirgą sutramdęs, mokinęs, pajungęs savo valiai, susiderinęs su juo, sugeba nukreipti jį ten, kur nori. Žirgo valdymas keičia ne tik patį žirgą, bet ir raitelį, jiedu tik bendradarbiaudami gali įveikti kliūtis, pasiekti tikslą. Todėl kilnus raitelis rūpinasi savo žirgu, prižiūri jį, globoja.

Išlaisvinti Vytį

Ir vis tik, kodėl Nepriklausomos Lietuvos ženklai dar ir dabar šildo širdį, o dabartinis herbas kažkaip nelimpa? „Esame lyderių tauta, – sako B. Vanagas. – Vytis labai gražus simbolis, uždėjau jį ant savo automobilio Dakaro lenktynėse, pradėjau visai kitaip jį matyti, su juo tapatintis. Kai žiūriu į Vytį, matau, kad tai kryptį turintis ir tikslo siekiantis profesionalas“. Vis daugiau lietuvių puošia Vyčiu savo automobilius. Tačiau tuo, prieškariniu, veržlių,  laisvai šuoliuojančiu, o ne dabartinę valstybę simbolizuojančiu. Europarlamentaras Algirdas Saudargas priminė, kad prieškario Lietuvoje per du dešimtmečius lietuvių kalba buvo sukurtos sąsajos su aukštąja kultūra. Medicina, chemija, matematika – visi mokslai buvo dėstoma lietuviškai, parašyti vadovėliai, nors iki 1904 metų carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje apskritai draustas lietuvių raštas, o iki 1918 m. mokyklose mokoma buvo rusiškai. „Mūsų tauta gyva ir stipri. Prieškario laikotarpiu mūsų žmonės vykdė didelius kultūrinius žygdarbius.“ Pasak europarlamentaro, be prieškario Lietuvoje sukurto kultūrinio pamato Atgimimas vargiai būtų galėjęs rastis 1988–1989 metais. „Kas buvo pasiekta kultūrinėje srityje tada, šiandien apleidome. Lietuvoje dabar gyvename naujų technologijų pasaulyje, modernus pasaulis keičiasi sparčiai, reikia prie jo prisitaikyti. Prarandamas paveldas, kurį turėjome, o naujų lobių nesukaupiama, – apgailestavo europarlamentaras“. O kaip sukaupti, jei dvasia surakinta?

Taigi, gal laikas dar kartą grįžti prie herbo? Pradėti nuo ženklo? Simbolio? Išlaisvinkime Vytį.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

28 komentarai

  1. aha:

    Taigi pažiūrėkit, kas Vilnių valdo. Liberastai ir lenkai. Tai ko čia stebitės, kad Vyčio nenorima. Jei erelis jotų ant Vyčio nugaros, tai visi katučiu plotų iš laimės, pasitenkinimo ir ekstazės…

    • jurgis:

      reikalas tas, kad mažai kas Vytį sieją su Lietuvos laisvės ir kovų simboliu, aij, arklys ir tiek, žiūrėk, tuoj iš po uodegos pridergs… ypač jaunimas taip kalba… tai ko norėt iš valdininkų?

      • Tarpe sutramdymo ar išlaisvinimo (žirgo, Vyčio, minties…)
        – tarpe “jungiškai psichoanalitiško” ir vydūniškosios “Gyvumo žodžio” laidos,
        tartum tarpe sąmonės su pasąmone… eigos:
        pvz. esamos Lukiškių aikštės erdvės ir… būsimos VYČIO AIKŠTĖS

        …vienos “poleniniškai tramdomos” išlaisvinimu, t.y. tinkamu išsilaisvinimu Laisve
        (įmetant ir vis stengiantis užaukot-pragaišint …įstumt/įbruikšt-įbručyt VYTI dar, sąmoningai tuo “nukalant-nukeliant”)
        …kitos, dar vydūniška auka, Šviesa, ugnimi ir visa sielos esybe DAR BEATSIVERIANČIOS
        ir gal…tikrai ne vien ANT Kauno, Klaipėdos, Trakų, Kernavės, bet ir Vilniuje 🙂 atsirasiančios

        “veriant” persiveriant sąmoning-nesąmoningą visuotinę Tautos pasąmonę Vyčio žymeniu
        …VYČIO ŽYMENS atvaizdą išsikelt -i š s i k a l t prisivertus:
        “su(si)tramdymo ar iš(si)laisvinimo” terpe alsuos žymuo-ženklas-simbolis Lietuvos mūsų
        Pasauliui
        (pasaulyje mūsų – vidiniam-išoriniam iš nuosavybės pasąmoninės į sąmoningą Valstybę).
        Jei jau taip reikia, jei reiks ir būtynybę šią (su)gausim.

        Vakar teko kalbėtis su iš Dakaro (deja Amerikos a m a z o n i j o s pietų) parvykusiu Antanu Juknevičiumi, tai paprastai klaust galiu (Jūsų asmeninei sąmoningai nesąmoningai raiškai)
        – ar kas svarbiau, ar (gal) kas naudingiau:
        “suaukoti, kaip Tautai – vardan Valstybės ant pasaulio galių …raiškai,kad ir po 1-ą ar 3,4528 litus, – ar būsimoje Vyčio aikštėje (ir Kaune, gal ir Vilniuj) iškalant Vyčio žymens granitą, ar į neafrikinį “dakarą” pasigaminant išskirtiniausius (kaip ANBO, DOB lėktuvai kadai) elektro-vandenilinius smėlynų-purvynų monstrus, na už ukrainietiškus “ВЕПРЬ”(Veprj) smagesnius?
        http://www.ve.lt/naujienos/sportas/i-lietuva-grizo-pirmasis-siu-dakaro-ralio-lenktynininkas-antanas-juknevicius-ir-sturmanas-darius-vaiciulis-1609247/
        http://www.plienosparnai.lt/page.php?246

      • Žemyna:

        Na, nebent visą savo laiką barams skiriantis jaunimas gali taip paniekinamai apie arklio „kaštonus” šnekėti… Bent šiek tiek išmanantys žino jų vertę – geros šeimininkės po raitelių parado puldavo į gatvę ir lenktyniaudavo, kad kuo daugiau jų savo darželiui ir gėlynui pririnktų. – nėra vertingesnės trąšos ir taip puikiai kvepiančios…

  2. Klodas:

    Šarvuotą Raitelį pirmas Lietuvos herbu įtvirtino karalius Mindaugas tuo norėdamas parodyti jog visi Lietuvos kunigaikščiai privalo būti drąsūs, veiklūs ir gerai šarvuoti.

  3. Jogaila buvo pirmasis valdovas, kuris apsuko Vytį į kairę pusę, kas reiškia, kad Vytis joja į vakarus, be to ant raitelio skydo buvo įtaisytas Jogailos kryžius, kas reikia, kad visa Jogailos politika susijusi su vakarais t.y – Šventąja Vokietijos imperija, Vengrija, Čekija , Austrija, Venecija, ir ši politika tarnauja Lietuvai.

    • Rasa:

      bet juk Vyčio prasmė yra dvasinė – puiku, kad Jogaila apsuko Vytį, labai geras jūsų pastebėjimas, bet visgi pavojinga čia apie tai rašyti, nes praeities kaip stabo garbintojai pradės reikalauti, kad Vytį atsuktų atgal kaip buvo iki Jogailos:)

      Jeigu vytis joja į vakarus, vadinasi joja iš Rytų. RYTAI turi sakralią prasmę, nes po tamsiausios nakties, būtent rytuose nušvinta Aušra, vėliau pateka Saulė ir tamsa pradeda trauktis. Tai, kad raitelis atkeliauja iš rytų, tik dar kartą patvirtina jog tai yra VYTIS-NUGALĖTOJAS- ŠVIESOS PERGALĖ PRIEŠ TAMSĄ.

      Vytis yra kaip saulės simbolis – juk saulė nieko nesiveja, su niekuo nekovoju, užtenka vien tik jai pasirodyti ir tamsa pralaimėjusi traukiasi:)

  4. BrAnys:

    Dabartinis A.Každailio primestas Vyčio projektas tikras nesusipratimas. Geriasusias yra J.Zikaro ir A.Žmuidzinavičiaus tiksliausias, visus istorinius bruožus atitinkantys Herbai. Deja kažkam labai rūpėjo pasiimti lengvai plaukiojusius pinigus už prastą darbą, žeminantį visą tautą.

  5. markas:

    // Neringa Lašienė: “Ipatijaus metraštis, surašytas XIII–XIV a. mini Vytenį, kuris 1278 m. pradėjęs valdyti Lietuvą ir sugalvojęs sau ir valstybei antspaudą – ginkluotą raitelį ant žirgo.” // ————- Na, nėra to Ipatijaus metraštyje, nėra… Įrašas iš daug vėlesnio Gustinskio metraščio (17 a. pradžia).

  6. Rasa:

    Reikia prisiminti, kad Neringa Lašienė – masoninių neužmirštuolių propaguotoja. Todėl nieko keista, kad dabar imasi kitos sorošininkų užduoties, sudarkyti Vyčio – NUGALĖTOJO ženklą.

    https://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/svarbu/neringa-lasiene-tamsioji-naktis-ir-neuzmirstuole-laisvei-515-398268

    Vytis yra ne gynėjas, bet NUGALĖTOJAS ir todėl jam niekur lėkti nereikia, nereikia niekur jo laisvinti, todėl, kad vien tik BALTO RAITELIO ant BALTO ŽIRGO pasirodymas yra PERGALĖS ŽENKLAS. o plačiau siūlau paskaityti čia:

    http://www.sarmatija.lt/index.php/temu-turinys/35-dvasines-vertybes/181-vytis-daugiau-dvasinis-o-ne-zemiskas?start=1

    “Beje, ir kai kuriose lietuvių stebuklinėse pasakose herojus pasirodo būtent tokiu būdu: BALTAS RAITELIS iškeltu kalaviju nusileidžia iš dangaus ir padeda karaliui, karalaitės tėvui, įveikti priešo kariuomenę.
    Netgi žymiojoje J. R. Tolkieno trilogijoje lemiamo mūšio Helmo dauboje metu, mūšiui pasiekus kritinį tašką, kai, regis, pralaimėjimas nebeišvengiamas, raudonose priešaušrio žarose ant aukšto kalno pasirodo BALTAS RAITELIS iškeltu kalaviju. Ir visi trumpam sustingsta. Štai ji, pergalė.
    Apskritai kalbant, BALTAS RAITELIS iškeltu kalaviju – tai PERGALĖS SIMBOLIS. Užtenka tik pasirodyti BALTAM RAITELIUI iškeltu kalaviju, ant aukšto kalno ar danguje, ir bet kokio proceso krizė jau peržengta – priešas jau nugalėtas.
    Štai ką iš tikrųjų reiškia mūsų Vytis. Vien jam pasirodžius, priešas jau yra nugalėtas. Belieka viltis, kad mes jo dar verti, kad sugebėsime jį iškelti ir išlaikyti, kad jis pasirodys, suplevėsuos virš mūsų galvų ir kad mūsų priešas bus mūsų pačių tamsioji pusė, kurią padėk, Dieve, nugalėti.”
    Virginijus Savukynas

  7. Rasa:

    Man keista, kai ne kurie elementai praeitį traktuoja kaip stabą – viskas kas buvo senoje praeityje yra labai gerai – bet juk gerai nebuvo. Tarpukario Lietuva su savo lekiančiu, išlaisvintu Vyčiu patyrė net TRIS okupacijas – lenkų, vokiečių, rusų. Galbūt Lietuva, laisvės kovotojų dėka, kurie gynė tėvynės laisvę, prisiekdami DIEVUI ir TĖVYNEI, bunkeriuose melsdamiesi Rožinį, kaip rašė savo atsiminimuose partizanas Vanagas-Ramanauskas, kaip man pasakojo paskutinio Aukštaitijos partizano Siaubūno-Kraujelio sesuo, taip pat ir daugelis kankintų, nužudytų ir persekiotų kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų, neišsižadėjusių tikėjimo – užpelnė savo aukomis ir maldomis Lietuvai kuo tikriausią PERGALĖS ŽENKLĄ – BALTĄ VYTĮ.

    APR 19-11 Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. 12 Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats. 13 Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. 14 Jį lydėjo DANGAUS KAREIVIJOS PULKAI ANT BALTŲ ŽIRGŲ, APSIVILKĘ TYROS BALTOS DROBĖS DRABUŽIAIS. … 19 Tuomet išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene. 20 Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą.

    Mieli broliai lietuviai, b9kite tokie malonūs ir nepilkite purvo ant dabartinio VYČIO – PERGALĖS ŽENKLO – mūsų daugybės kankinių ir žuvusių laisvės kovotojų, persekiotų pašvęstųjų asmenų – kunigų, vienuolių – DVASINIŲ RITERIŲ – TAMSOS JĖGŲ NUGALĖTOJŲ simbolio.

    • Vytis ženkliai ženkliai aukštesnis žymuo nei… netgi begalybė pergalių (ir praeities, ir dabarties, ir ateities)
      lygint nelygintina, – kas visuotinai pripažinta, priimtina ir iš s a u g o t a mūsų Tautos pasauliui JO turima
      l a i k o m a.

      Todėl ir visa kas su Vyčiu “žaist-apžaist”, o tiksliau ant naudos sau “prasijodint” tarsi Jūsų aprašytais
      biblijinių “Jono pranašysčių” kryžnešių atsitįstų 19-20 paeiliniais įtašais būtų gviešiamasi – atkris.

      Vytis ir Vatikane VYTIS – garbingiausias mūsų Tautos Valstybė ž y m u o, aukščiau už “raštelines” tikybas
      (na, aiškiau, tvirčiau ir suprantamiau – “kalėdinių plastiko lėlių apeigybinius prakart-pagarbinimus”), taip;
      jo tvirtybė – m ū s ų visuotinis santykis, kaip ir mūsų tvirtybė – tapatus abipusinis santykis. Vytis tai eiga – visa, visur – į visas puses išsyk, vienu metu, su viskuo ir …kiekvienam, be svarstymo, be aptarimo, tartum tikėjimo ir tikybos pačių ryšininku su Dievais. TIKĖJIMAS – toks aiškus, atviras ir galingas Žodis. Visa apima, visa palaiko; ir Vytis… sakytum veja, l a i k o ir tuo pat metu gina: pavasarį iškelia Jorėjimu, žiemop negandas nuramina, numarina mūsiškosiomis apeigomis negerumus pragaišindamas, – meilę neša. Tavą
      …visų ir visai Žemei.

      Todėl ir maga “nepasiekiantiems” užsisklendėliams nuo JO, nuo meilės, – užčiupt, užčiupint
      (bent už karčių paliktos šešėlio bangelės) ir pagrūst, įbručyt, užbruikšt JĮ.
      Tam ir esame, tam ir čia gerb. Rasa – kiek pajėgos beturį, tiek savą santykį gint, išsaugot
      ir t u r ė t …verti. Už Vytį visuotinai, ir visuotina valia (jei jau reik) aikšte jam, – vietą ir sostapilėje,
      ir kurt tik pritinkama bus, – deramiausią išsirenkant, valia ir garbė jau bendra… bendrumoje įvykintina. Vien.

      • Rasa:

        Nieko keista, kad tamstai užkliūna Katalikų Bažnyčios tikėjimas, nes juk daug patogiau susikurti SAVO tikėjimą ir SAVO Dievą, o tai reiškia, kad beveik pačiam tapti dievuku – prašvitusiu, nušvitusiu ir pakilusiu. Bet deja tie nušvitusieji kažkodėl taip suveltai viską rašo, kad net pora kartų perskaičius nelabai susigaudai apie ką čia:)

        Gal galėtumėte parašyti paprasčiau ir aiškiau, kas jums nepatinka – TIESA, kad Lietuvos partizanai ir laisvės kovotojai buvo tikintys katalikai, atlikę išpažintį, duodavo priesaiką Dievui ir Tėvynei, po priesaikos priimdavo Švenčiausiąjį į savo širdis, bunkeriuose melsdavosi Rožinį, alkį ir negandas, visus suspaudimus ir nepatogumus aukodavo Viešpačiui, kaip aukas už Lietuvą?? TIESA, kad Lietuvos partizanai ir laisvės kovotojai norėjo, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienoje jų kovų atminimo vietoje stovėtų KRYŽIUS?

        na bet kur gi Lietuvos partizanams lygiuotis į gerb. tamstą – prašvitusį, nušvitusį ir pakilusį, susikurusį savo dievą, be raštelinių tikybų – tikiu ką noriu, kaip noriu ir kada noriu ir nors viskas tik mano asmeninis išmislas ir pageidavimai, labai mėgstu mokinti savo dievuko tikėjimo ir kitus:)

        • Rasa:

          Beje, iš pradžių ant Aušros vartų Vilniuje atsirado Baltas Vytis – Pergalės ženklas – (1986 m.) ir tuomet neužilgo prasidėjo Lietuvos atgimimas ir Lietuva atkūrė nepriklausomybę.(1990m)

          https://en.wikipedia.org/wiki/Gate_of_Dawn#/media/File:Vytis_on_Dawn_Gate_2007_05_29.jpg

          paskaityti visą istoriją apie Vyčio atsiradimą ant Aušros vartų galima čia

          https://www.lzinios.lt/lzinios/istorija/kaip-zemaitis-vilniui-grazino-vyti/27802

          Beje pirmasis mitingas įvyko prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m.. Šiame mitinge pirmoji kalbą pasakė “raštelinių tikybų” VIENUOLĖ N. Sadūnaitė ir po jos kelių sakinių, žmonės pradėjo skanduoti Laisvė, Laisvė …ir viskas prasidėjo.

          Iš faktų labai aiškiai matosi, kad Vytis labai akivaizdžiai siejasi su rašteliniu tikėjimu:)

          • Rtojas:

            “Šv.” Rasele, Paskaičius Jūsų komentarus atrodo, kad Jums geriau tiktų Magdelenos vardas. O Lietuvą pradėjo naikinti ir įvedė baudžiavą atėjusi , kardu krikštidama, krikščioybė. Sako, kad lietuviai buvo priversti krikštytis todėl, kad nebepultų popiežiaus kryžiuočiai. Bet Žalgiris buvo po krikšto……

          • Dėkingi esame gerb. Rasai, Tamstos nuoroda per po žodžiu “Vytis” slypintį šviesiausios atminties Krivio Jauniaus įrašą ” Perkūnas” atgaivinusi daugybės amžių raidoj nueitą Tautos kelią ir medžiagiškai-žodiškojo jo palikimo atodangas per …TUMULUS, – Europos ir viso pasaulio paveldą, t i k y b o s e, – net su M.K.Čiurlionio mažiau žinomo paveikslo “Perkūnas” (atverta vien jį aptikus įrašai: “Čiurlionio menas beveik nepriklauso nuo istorinio konteksto. Bibliniai, krikščioniški motyvai jo paveiksluose pinasi su panteistiniu pasaulėvaizdžiu. Esama kūrinių, kuriuose pasitelkiant tautodailės motyvus ar Vyčio simboliką menine kalba primenama tautinės savivokos reikšmė („Miestas. Preliudas“), gaivinama archajiškus tautos pasąmonės lygmenis siekianti mitologinė tradicija (paveikslai „Žemaičių kapinės“, Žemaičių koplytstulpiai“, „Perkūnas“, „Aukuras“) per vidurio Europos paveldo /ilyrų ir trakiečių/ nuorodas patenkame, o gal sakytume tikslingiau “grįžtame medžiagiškuoju” išlikusių t u m u l ų /ar sakytume milžinkapių/ nuorodomis į tą kilmę, kuri s k l i n a iš pirmųjų mūsų Žodžių –

            tumultas –
            būrys /kuopa ar s a n k a u p a/: Baisus tùmultas žmonių susrinko (Sld.)

            tumulys /tumulas/: Žmonys tumuliai̇̃s virsta iš bažnyčios (Užv.)
            Kažin kieno bitys išspietė; mačiau belekąs didžiausis tumulỹs (Plt.)

            tumė – protas, nuovoka: Nuspėjo daktaras ligą: po tų vaistų atvirto į tumę (pasidarė protingas) Nt. Kas par tumulỹs išejo – ta tirštybė DūnŽ.

            sutumėti – surimtėti: Žanota, o mukšiavo kaip kokia mergė, sakau, kad vaiką įsigaus, rasi sutumė́s (Plt.)

            tumus – tirštas, klampus; Bet ir tùmūs šiandien debesys (Trg.)

            tumi̇̀ngas – klijingas, ištisinis, gausus, protingas, rimtas… tumi̇̀ngai –
            Neik į pliurškas, kalbėk tumi̇̀ngai (Šts.)

            ***
            Tai jau mūsų ALKO dėka su LKŽ tūkstantmečių praeities palikimu
            (per Vyčio š v i e s u m o s ryškį)
            vėl kuo gražiau ir tumiau tumokimos, ir per Tumų, Tumienių vardus-pavardes išlikusius, ir per įrašus (…apie galvelese kas mūs);
            ‘Košele, tumók tumók, – sako laumė” /nuo Luokės įr./… Paūgėt, atgimt!

            • Sąvade kiek pokeisčiai praleista nepertoliausiai Šventinės
              (žr. “Source of the River Schwentine” ) ir Schleswig-Holstein Grabau (pasižiūrim herbą) esantis Der Grabhügel Grellberg,
              t.y. net neolito laikų pilkapis (tumulas)
              https://en.wikipedia.org/wiki/Tumulus
              ir
              https://en.wikipedia.org/wiki/Perk%C5%ABnas#/media/File:Mikalojus_Konstantinas_Ciurlionis_-_PERKUNAS_(THOR)_-_1909.jpg

              “TUMULUS, a Latin word meaning a heap or mound, also in classical writings in the secondary sense of a grave.”

            • JUOZAS:

              Rasa teisi, priekaištaudama Giedriui dėl stilistikos. Bent jau dėl stiliaus paskaityk Naująjį Testamentą, gal suvoksi, kas yra lakonika, logika, aiškumas ? Manau, padėtų. Beja, nors kritikuoji “raštelinę tikybą”, bet, galų gale pats “įklipai” cituodamas senosios raštijos perliukus. Būtent,manau, baltų bėda tame , kad neišsaugojo savo išmintie klodų raštijoje. Žydai gi tai pasiekė visuotiniu raštingumu …

              • Tema čia – vien Vyčio aikštės paieška.
                Visos priemonės šiam s u s i r a d i m u i
                (vietos – deramos erdvės)
                yra tinkamos bei priimtinos; galbūt nuosaikiau ir
                glausčiau (lakonizme) rast būdą išraiškai ir apraiškai
                derėtų, tačiau… kai visai net tinkamos krypties,
                deramo būdo u ž d u o t i e s sprendiniui niekas,
                iš niekur ir nieko nematąs (sykiu su Tamsta ir aš gerb.
                Juozai), tai ir tinkama bei priimtina ŠIAM reikalui spręst ne vien tiesmuki išsamprotavimai, “eiliškai surinduota” šveka, bet ir… kuo erdžiau išskleista paieška
                (neįsisprauf\dinėjant į jums tiek “priimtinų “raštelinių tikybų” (net nesvarbu kokių, – ar arbų, ar ir tolimesnių net tautų, jų ir mūsų pačių kaimynų).

                Tiesiog būtina (bent)
                – gerbt savą, Žodį, papročius pačių protėvių, p e r i m t
                – kiek dar pajėgos (“nenurašytos”) kiekviename likę, –
                į santykį su Žymenimis (Tautos/Valstybės, t.y. net heraldika) pačia aukščiausia pagarba bei atsakomybe, tarsi maldai kuo švenčiausiai susikaupt
                – rašytis (o tuo labiau “taškytis”, kaip magėjai, taip taip
                magėjai, kuriems spirga-maga magaliuot – “aŠ, “aš”…)
                irgi ar verta: dėsnis –

                “malda ir maga – skirtingų daržuų p o n i o s”

                lai būna tai naujas pataras, ar net patarlė, jei tik įimt
                ją per MUS PAČIUS kas nuo pašalės (iš svetur) nesutrukdins

    • Pikc:

      Rasa, ar pastebėjote, kad vien pirmojoje savo komentaro pastraipoje prieštaraujate pati sau? Gal apsispręskite – esate UŽ Vytį ar PRIEŠ jį? Ir, beje, dėl Vyčio versijų – tamstos komentare matau ryškų nusišnekėjimą:
      iš pradžių užsipuolate “retrogradus”, pasisakančius už Nepriklausomos Lietuvos Vytį:
      “Man keista, kai ne kurie elementai praeitį traktuoja kaip stabą – viskas kas buvo senoje praeityje yra labai gerai – bet juk gerai nebuvo. Tarpukario Lietuva su savo lekiančiu, išlaisvintu Vyčiu patyrė net TRIS okupacijas – lenkų, vokiečių, rusų.” – o po to aiškinate, kad partizanai nusipelno dabartinio “paturbinto” Vyčio (“užpelnė savo aukomis ir maldomis Lietuvai kuo tikriausią PERGALĖS ŽENKLĄ – BALTĄ VYTĮ.).
      Čia net kelių aukštų nusišnekėjimas nes: a) su tuo “retrogradišku” Vyčiu buvo ATMUŠTOS lenkų, vokiečių ir rusų okupacinės užmačios – priešingu atveju dabar neturėtume Lietuvos ir b) pokario partizanai turėjo BŪTENT tą “stabą”, o ne “modernią versiją” – ir būtent su tokiu Vyčiu jie kovojo ir žuvo. Aiškinti, kad jie nusipelno ne to simbolio, su kuriuo ir už kurį kovojo, o kažkokio naujadaro, sukurpto jau gerokai PO jų žūties – grynas cinizmas. Ir čia švelniai tariant. 😉

  8. Vargu ar galima nuginčyti tai, kad jojančiojo ant žirgo vaizdinys visų pirma yra jotvingių ženklas, nes iš žodžio ‘joti’ yra pats jotvingių pavadinimas, kuris reiškia ‘jočia (jojimu) važiuojantis, jočia(jojimu) vykstantis’. Be abejonės suaugimas su žirgu pradžioje buvo būdingas visiems baltams, juk pravažiuoti vežimu nesant kelių buvo sunku, kur vežimu nepravžiuosi buvo galima prajoti su žirgu, juolab, kad juo kliūtis peršokti galima. Tačiau, kad taptum kariu raiteliu buvo reikalingi tam tikri fiziniai gebėjimai bei techninis raitelininkystės pasirengimas. Rėzos dainose su žirgais suaugę jaunuoliai yra vadinami baltaisiais broleliais, ‘bielyje bratia’ yra ir baltarusių dainose. Tad raitojo simbolis jau gali būti tapęs ne visų baltų, o tik būtent jotvingių palikimas. Taigi išsianalizuokime kalbiškai istoriškai kas prie ko ir tik tada imkimės paminklų statybų.

    • Rasa:

      Galima pasižiūrėti į viską ir gerokai paprasčiau –

      “O lietuvių tradicijoje panašus BALTO RAITELIO – išgelbėtojo vaizdinys legendose tapo susietas su šventuoju Kazimieru – ne be reikalo krikščioniškuoju Lietuvos globėju. Lemiamą akimirką jis Lietuvos kariuomenei pasirodydavo danguje ant BALTO ŽIRGO ir lemdavo pergalę.”

      • Pikc:

        Na, gal nereikia Vyčio per prievartą prie krikščionybės pritempinėti (ir juolab visokių viduramžiškų ‘šventūjū stebūklū” pagalba)? Niekas neneigia didžiulės krikščionybės įtakos modernios Lietuvos Respublikos laikais (turiu galvoje Nepriklausomą, o ne dabartinę valstybę) – bet juk ne tas atvejis čia. Ir apskritai – kalbame apie tautinius ir valstybinius, o ne apie religinius simbolius.

  9. Rasa:

    Nieko keista, kad tamstai užkliūna Katalikų Bažnyčios tikėjimas, nes juk daug patogiau susikurti SAVO tikėjimą ir SAVO Dievą, o tai reiškia, kad beveik pačiam tapti dievuku – prašvitusiu, nušvitusiu ir pakilusiu. Bet deja tie nušvitusieji kažkodėl taip suveltai viską rašo, kad net pora kartų perskaičius nelabai susigaudai apie ką čia:)

    Gal galėtumėte parašyti paprasčiau ir aiškiau, kas jums nepatinka – TIESA, kad Lietuvos partizanai ir laisvės kovotojai buvo tikintys katalikai, atlikę išpažintį, duodavo priesaiką Dievui ir Tėvynei, po priesaikos priimdavo Švenčiausiąjį į savo širdis, bunkeriuose melsdavosi Rožinį, alkį ir negandas, visus suspaudimus ir nepatogumus aukodavo Viešpačiui, kaip aukas už Lietuvą?? TIESA, kad Lietuvos partizanai ir laisvės kovotojai norėjo, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienoje jų kovų atminimo vietoje stovėtų KRYŽIUS?

    na bet kur gi Lietuvos partizanams lygiuotis į gerb. tamstą – prašvitusį, nušvitusį ir pakilusį, susikurusį savo dievą, be raštelinių tikybų – tikiu ką noriu, kaip noriu ir kada noriu ir nors viskas tik mano asmeninis išmislas ir pageidavimai, labai mėgstu mokinti savo dievuko tikėjimo ir kitus:)

  10. Bartas:

    Mano žinutė skirta (atsiprašau) straipsnio autorei. Jei vietoje “simbol”, rašytum ženklas, Lietuvių kalba , būtų “modern” ar “arshaj”. Galva susisuko nuo “modern liberal”.

  11. Rimgaudas:

    Mielieji, visai akivaizdu, jog pačio Vyčio išraiška yra ginamoji (kardas nėra pakeltas smūgiui). Žirgo, pasiruošusio šuoliui, išraiška skirta priešo atgrasymui (jeigu kas, tai!..). Žinia, kad prieš 9 – tūkst. metų visi indoeuropiečiai kalbėjo lietuviškai, o tik paskui, po ledynmečio grįžtant nuo šiaurinės Afrikos krantų į Europą centriniu kamienu pro Graikiją iki dabar ir norint gyventi laisviau, užėmėme patogias gyventi sritis toli į kairę ir į dešinę. Žiūrint nuo Viduržemio jūros, dešinieji dar susitiko su grįžtančiais iš Indijos, o kairieji susitiko dar su grįžtančiais iš Iberijos pusiasalio pusės lietuviais. Taip vieni, dar ir dėl tarpusavio karų, “nusidzūkavo”, antri “nusiprūsavo”, treti “nusižemaičiavo” ir t. t. į vėliau susiformavusias kalbines indoeuropiečių tautas, tokias kaip rusų, vokiečių, prancūzų, lenkų bei kitas baltųjų žmonių kalbas. Centriniai lietuviai, nors kiti lipo ant kulnų ir gviešėsi iš šonų, grįžo į savo žemes, turėtas prieš ledynmetį, ir įstengė dvasinę savo kultūrą bei kalbą išsaugoti iki šių dienų Trispalvės.
    Dėl tokio gniaužiančio iš visų pusių proceso, buvom priversti, ginantis ratu nuo visų, trauktis į Europos centrą, apie kur dabar ir esame glaudžiai susispietę. Galutinis grįžimo ir įsitaisymo lietuviškai gyventi taškas buvo ir tebėra Palanga, kur senas pirminės observatorijos (archeologas V. Žulkus), stovėjusios ant Birutės kalno, rato kalendorius užfiksavo 9,6 tūkst. metų atgal mūsų apsigyvenimo čia kultūrinę datą. Panašūs taškai (pvz. Vilniuje – 9,3 tūkst. m. atgal, Pyplių gyvenvietė prie Kauno – 10 tūkst. m. atgal) rodo, kad pastarasis mūsų, lietuvių, gynybinis ratas aplinkui Birutės kalną, ėjo pro Gotlando salą, beveik siekė Rygą, Vilnių, apėmė Aistmares, Gdynės įlanką ir vėl užsidarė Gotlande. Pirmas, gi, toks mūsų žemių gynybinis ratas iš Palangos ėjo pro Tverę, Brianską, Kijevą, Budapeštą, Vieną, Liticę, Esensą, apėmė Daniją, Oslą, Stokholmą ir Helsinkį (skaičiuojant tik Valstybių sostines. Visa tai galite grafiškai ir su paaiškinimais pamatyti internete knygos “Apie seniausiuosius laikus II” XVI d. puslapiuose. Ten ir Vytis pavaizduotas Ar buvome kada okupantais arba agresoriais? Ne. Tik tvarką ėjome kada įvesti kur, jei būdavo betvarkė. Gero pasiskaitymo ir pamąstymo, mielieji.

  12. Valdas Jurevičius:

    Autorei: pirmojo atkurtos Lietuvos herbo autorius yra ne A.Jurevičius, o V.Jurevičius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *