Z. Alaunienė. Trys raidės, trys raidės, trys raidės, try… (32)

raidėsIlgai negalėjau suprasti šurmulio dėl trijų raidžių. Kodėl jų taip prireikė? Juk abėcėlėje yra apsčiai raidžių – turėtų pakakti. Kita vertus, visada norisi ko nors naujesnio, šviežesnio. Tokios mintys man drumstė nuotaiką, gadino apetitą, kėlė egzistencinę nerimastį. Norom nenorom ėmiau mąstyti. Abėcėlėje yra net 32 raidės, lygiai tiek, kiek žmogus turi dantų. Tokio skaičiaus užtenka poreikiams patenkinti. Jeigu kas įsigeistų prie savo 32 dantų pridėti dar tris naujus, tai kaip juos įtalpinti? Atrodo, tiesiog neįmanoma. Vis dėlto esti atvejų, kai problema išsprendžiama. Antai vienas mano bičiulis diskutuodamas išmušė kitam bičiuliui tris dantis (kiek apgedusius). Ir pastarasis po kiek laiko turėjo tris naujutėlius dantis. O štai keletas mano draugių žavingai šypsosi, rodydamos baltus kaip perlai dantis. Nes jie užėmė senųjų vietą! Ir trijų raidžių problema nėra neišsprendžiama.

Svarbiausia nutarti, kurių raidžių derėtų pirmiausia atsisakyti. Taip, atspėjote teisingai. Kam reikia tų nosinių? Kiek jos kelia keblumų! Ypač (įpač?) mokykloje. Atsimenu, kaip sunkiai išmokau rašyti žąselė. Tada sužinojau, kad reikia mokytis ir žąsinėlį parašyti. Kam jam ta nosinė plaukiant per ežerėlį? Arba ąžuolas ir asilas – vis painiodavau, katram žodyje rašyti ą. Gerai, kad dabar ištaiso kompiuteris. O siųsti ir siusti nė jis nežino. Tai kas gali žinoti? Kitas atvejis – ačiū. Vienas nuovokus asmuo, išgirdęs, kad šio žodžio gale nereikia nosinės, parašė ąčiū – pati mačiau. Tikriausiai ne jis vienas taip rašo, nors daugiau (tarp jų yra ir ministrų) linksta prie populiaresnio varianto, t. y. ačių.

Dabar paranku prisiminti, kad sumanymas nevartoti nosinių nėra naujas. Dar 1933 m. buvo paskelbtas Rašybos reformos projektas, kuriame siūlyta atsisakyti nosinių ą, ę, į, ų, o jas pakeisti raidėmis ā, ē, ī, ū, kaip rašo latviai. Kai kas remiasi šiuo projekto teiginiu. Bet tik pirmąja jo dalimi – atsisakyti nosinių raidžių. O antrąją atmeta, nes ji prieštarauja ketinimui mažinti abėcėlės raidžių skaičių. Visai logiška: kam reikia tų latviškų ženklų, taip keistai žyminčių garsų ilgumą.

Čia iškyla kita problema – ar apskritai reikia ženklinti ilguosius garsus? Kas juos ištaria? Kai klausai dabartinės greitakalbės, girdi tik tarškėjimą, tratėjimą. Nespėji klausytis. Skubant per trumpą laiką pasakyti kuo daugiau žodžių, neįmanoma tinkamai ištarti visų garsų. Ką jau kalbėti apie ilguosius. Ypač gražu, kada kalbasi kelios moteriškės. Primena mielą mano mėgstamiausių paukščių kudakavimą. Senovišką lėtą, aiškų kalbėjimą keičia madinga kalba – naujakalbė. Reikia užleisti jai vietą, nes viskas, kas nauja, yra gera. Todėl atsisakant ilgųjų balsių būtina ryžtingai iš abėcėlės pašalinti ne tik nosines raides, bet ir ilgąsias y bei ū.

Ir tai dar ne viskas. Į rašybą būtina pažvelgti nuodugniau. Atsimenu, kai mokėmės pradinėse klasėse, vienas racionaliai mąstantis vaikis diktante parašė keulė. Mokytoja negalėjo mūsų įtikinti, kad reikia rašyti ne e, bet ia. Nesupratome, kodėl turime rašyti dvi raides, ar negalima viena pasikakinti? Juk reikia taupyti laiką ir jėgas. Ir mes dar ilgai rašėme ne tik keulė, bet ir šeudas, šauke, klause, pagaleu ir pan. Dabar kai kam paranku taip rašyti. Kodėl ne? O viena kavinė, nesulaukusi oficialios reformos, taip ir pasivadino: „Keulė rūkė“. Kiti sako – „Kiaulidė“. Pažangu.

Vienas dešimtos klasės mokinys, nesuprastas genijus, sukūręs originalią rašybą be taškų, kablelių, nosinių ir kitų diakritinių ženklų, iškėlė problemą: „Kodėl ant i dedamas taškas?“ Išties prasmingi klausimai: kam tas taškas ant i, ką jis reiškia, kokią žinią praneša, koks šio taško santykis su kitais abėcėlės ženklais? Verta diskutuoti, svarstyti, nagrinėti. Bet taško problemą atidėkim, nes dabar svarbu aptarti trijų raidžių projektą. Kodėl jas reikia įtraukti į abėcėlę?

Štai raidė q. Tai itin pageidautina raidė, atliepianti kalbos ekonomijos dėsnį, nes vietoj dviejų raidžių k ir u galima parašyti ją vieną – q. Pavyzdžiui, žodį kupra galima užrašyti trumpiau – qpra; vaikutis – vaiqtis; kur – qr; šakutė – šaqtė; lakūnas – laqnas. Dera pripažinti, kad žodžių rašyba sutrumpėja viena, o kai kurių net dviem raidėmis: kukulis – qqlis; kukutis – qqtis; kunkuliuoti – qnqliuoti. Taigi nauda akivaizdi: sutaupome laiko ir energijos.

Raidė x tikriausiai niekam abejonių nekelia. Įžvalgūs asmenys, seniai supratę, kad ji gali pakeisti raides k ir s, vietoj jų rašo x. Be to, ji pakelia asmens vertę, jei ne kitų, tai bent savo paties akyse, nes skleidžia sunkiai nusakomą, bet juntamą inteligencijos aurą. Vis dėlto – lotynų kalba. Maxima! Arba dažni vardai: Jonux, Vytux. Daro įspūdį. Pastebėjau, kad ši raidė itin dažna internete: textas tampa įtaigesnis. Ji puošia komentarus ir suteikia jiems papildomos vertės bei prasmės: kažkox tixlas, tox moxlas, linxmas kauxmas. Apibendrinant – tikras džeuxmas, liux!

Raidė w iš visų trijų kelia šiek tiek abejonių. Tūlas, vertindamas kalbos ekonomijos aspektu, aiškina, kad ji nieko nesutaupo, nieko nekeičia, turime savo v, kitos nereikia. Bet pala, neskubėk, pasidairyk, pamąstyk. Ir pasiklausyk. Ilgai nelaukęs išgirsi dažną skambų vau. Tiesiog sunku įsivaizduoti naujakalbę be šio žodžio. Jis nepakeičiamas, nes turi begalę reikšmių: juo gali išreikšti nuomonę, vertinimą, apibūdinti dalyką, reiškinį. Svarbiausia, jį galima ištarti įvairiausiomis intonacijomis, todėl jis tinka reikšti visokiausias, jokiais kitais žodžiais nenusakomas emocijas. Visa tai suteikia šnekėjimui įspūdingą vertę ir prasmę, rodo kalbėtojo orientaciją (vakarietišką).

Bet štai ekrane ar laikraštyje matome parašytą vau. Pripažinkime: žavesys nublanko, įspūdis dingo. Radosi kognityvinis disonansas. Kodėl? Kas kaltas? Aišku, senoviška raidė v, ji visiškai nedera prie naujoviško pažangaus žodžio. Ji kliudo diegti inovacijas, turtinti kalbą šiuolaikiškomis vertybėmis. O dabar pažvelkime: wau! Skamba, ar ne? Kelia norą įgarsinti. Tai ir tarkime kuo garsiau wau wau wau. Malonūs garsai primena mielus mūsų augintinius ir kelia teigiamų emocijų. Be to, įvairina ir tobulina rašytinę naujakalbės formą. Tad į projektą įtraukiame w. Bet žiū – krintame į mentalinę duobę: abėcėlėje dvi vienareikšmės, vienodai tą patį garsą žyminčios raidės v ir w. Daryk, ką nedaręs, bet iš šios duobės būtina ropštis kuo greičiau. Reikia spręsti, kaip jas abidvi įtraukti į abėcėlę, kaip suderinti. Katrą įrašysime pirmoje vietoje? Žinoma, pirmesnė turėtų būti modernesnė raidė, o senoji v eitų po jos. Ne. Ją reikia visai išbraukti. Jos vietoj – naujoviška w. „Šaunus weixmas!“ – girdžiu raidės w šalininkų šūksnius ir plojimus. Kova dėl w baigta. Laimėtojai švenčia pergalę. Wau!

Reikia pripažinti, kad tai tik pradžia, tik gana kuklus projektas. Magėtų ir daugiau ką tobulinti, bet liaudies išmintis moko: „Ir gardu radus reikia palikti.“ Tad susiturėkime, kitus tobulinimus palikime ateičiai, dabar svarbu aptartąjį projektą įgyvendinti. O tai nelengva, nes esama daug reformų priešininkų. Jie užsispyrę, jie įsikirtę laikosi nosinių. Jie inovacijoms sako ne, ir baigtas kriukis. Kaip juos įtikinti, atskleisti reformų žavesį? „Exempla trahunt“, – sakė išmintingi romėnai. Gerai, kad patrauklių pavyzdžių turime visą apstą. Štai Lietuvių kalbos ir literatūros programa. Kiek kartų ji reformuota, pertvarkyta, patobulinta, perredaguota, atnaujinta! Todėl pasiekta puikių laimėjimų, ypač raštingumo srityje.

Mokinių raštingumo pažanga geriausiai atsiskleidžia žvelgiant, kaip keitėsi brandos egzamino reikalavimai. Štai 1997 m. mažiausiu patenkinamu pažymiu – keturiais balais – buvo leidžiama vertinti rašinį, kuriame yra ne daugiau negu 7 gramatikos, 7 rašybos, 10 skyrybos klaidų. Sudėjus leistinų klaidų būtų nemažai. Bet negalima, nes nurodyti griežti apribojimai. Vienu kuriuo nors požiūriu nepatenkinamai parašytas darbas negali būti įvertintas patenkinamu pažymiu visas, tarkim, mokinys, padaręs 11 skyrybos klaidų, 1997 m. egzamino būtų neišlaikęs. Įsidėmėtinas kitas, ypač svarbus, apribojimas: bendras klaidų skaičius negali būti didesnis negu 12.

Dabar palyginkime su 2017 m. brandos egzamino kriterijais. Patenkinamai galima vertinti rašinį, kuriame yra ne daugiau negu 5–6 gramatikos, 10–12 rašybos, 11–14 skyrybos klaidų. Jeigu padaryta klaidų daugiau pagal kiekvieną kriterijų, klaidos toliau neskaičiuojamos ir rašomas nulis. Svarbiausias patobulinimas – egzaminą galima laikyti toliau, nėra jokių apribojimų. Tai reiškia, kad už darbą, kuriame rasta, tarkim, 14 skyrybos klaidų, rašomas vienas taškas. (Tik už 15 klaidų abiturientas gauna nulį, bet tik iš skyrybos, o jo rašinys toliau vertinamas pagal visus kitus kriterijus.) Tad padarius 26–32 klaidas egzaminą galima išlaikyti ir dar gauti tris taškus (klaidos vertinamos pagal lentelę taškais, šie verčiami procentais, tada pagal išmoningai parengtą skaičiuoklę procentai konvertuojami į balus – procedūra sudėtinga, nes tobuli dalykai negali būti paprasti). Taigi reformų laimėjimai įspūdingi – per 20 metų leistinų klaidų skaičius nuostabiai padidėjo: vietoj 12 pakilo iki 32. Pagal principą – kuo daugiau, tuo geriau. Todėl mokiniai nesiskundžia, kad raštingumo reikalavimai per griežti.

Bet jie skundžiasi, vai kaip skundžiasi, kad verčiami skaityti grožinę literatūrą. Tiesa, ne visi: esama mokinių, mėgstančių skaityti, suvokiančių literatūros vertę ir prasmę. Bet nežinia, kiek yra tokių, kuriems nepatinka lietuvių literatūra, mat ji esanti neįdomi, nuobodi, depresyvi. Kaip šiuos priversti perskaityti nurodytus kūrinius? Protas žmogaus didžiai išradingas, kaip sakė vienas rašytojas. Sugalvota labai veiksminga priemonė – reikalavimas abitūros rašinyje būtinai remtis vienu iš privalomų perskaityti autorių. Net išrastas naujas skaitmuo – absoliutus nulis. Tai tikras rimbas: nors abiturientas gerai išplėtojo temą, nepadarė klaidų, bet nepritempė privalomo autoriaus prie temos (tarkim, rėmėsi kitais rašytojais), gauna absoliutų nulį, egzamino neišlaiko, atestato negauna.

Žinia, nepriversi mokinių pamėgti literatūros, rimbu visų neišgąsdinsi (tiesa, kai kurie prisiverčia perskaityti privalomus kūrinius, bet po egzamino pareiškia, kad gyvenime daugiau niekad neims knygos į rankas). Labai abejotina, ar ši reforma padaugina literatūros skaitytojų. Tačiau ji prasminga ugdomuoju požiūriu: skatina mokinių sumanumą, išradingumą, verčia ieškoti išeities. Ir anie ją randa. Prieš egzaminą mokiniai pasiskaito trumpus kūrinių aprašymus, apibūdinimus, santraukas. To visai pakanka, kad išlaikytų. Jie dar ir internete pasišaipo iš tų prisiskaitėlių, gavusių prastą pažymį, nors šie gerai mokėsi, rašė puikius rašinius.

Svarbus egzamino privalumas – dabar geidaujamo kritinio mąstymo ugdymas. Kaip jis realizuojamas? Brandos egzamino programoje rašiniai suskirstyti pagal naujas (reformuotas?) logikos taisykles į dvi grupes: samprotavimo ir literatūrinius (13 punktas). Abiturientai turi pasirinkti vieną temą iš šių dviejų grupių (pagal tai, ko jie geidauja: ar samprotauti, ar rašyti apie literatūrą). Kad būtų aišku, programoje nurodyti šių rašinių skirtumai, kuriems perprasti reikia ypatingo mąstymo ar sąmonės nušvitimo (13.1 ir 13.2 ir kiti punktai). Antai samprotavimo rašinyje turi būti sprendžiama problema (žinoma, remiantis privalomu autoriumi), nes jo tikslas – išspręsti problemą. O literatūrinis rašinys tokio tikslo neturi, samprotauti nereikia. Jį rašant nekeliamos ir nesprendžiamos problemos, nes jo tikslas – interpretuoti, analizuoti literatūros kūrinius. Taip ugdomas svarbus iki šiol negirdėtas gebėjimas – literatūrinį rašinį parašyti nesamprotaujant. Kadangi kiekvienais metais egzaminą išlaiko maždaug 90 proc. abiturientų, galima daryti išvadą, kad jie išmano, kada samprotauti, kada ne, ir geba kurti tekstus nesamprotaudami.

Remiantis programoje išdėstyta naujoviška rašinio samprata, yra sudaryti brandos egzamino rašinio vertinimo kriterijai. Jie skirtingi samprotavimo ir literatūriniam rašiniui ir taip ištobulinti, kad juos taikant kiekvienais metais būna įdomių nutikimų. Antai per praeitus egzaminus gabus Vilniaus licėjaus mokinys iš trijų dalykų gavo po šimtą balų, o lietuvių literatūros rašinio – nulį, t. y. egzamino neišlaikė. Panašių atvejų ne vienas. Taip nutinka dėl to, kad net vertintojai nepajėgia suprasti mįslingų vertinimo kriterijų pinkliavos, kurios nei apsakysi, nei aprašysi.

Trūksta tik trijų raidžių!

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. >Z.Alaunienei:

    Tamstos straipsnis,manau,vienas iš prasčiausių rašinių kokius teko skaityti.Chunveibiniškų revoliucijų lietuviškoj raštijoj nereikia.Taškas.

  2. Klausimas:

    Jau krūvą metų nesuprantu, kodėl visi, ir raidyno pildytojai, ir saugotojai, lyg susitarę linksniuoja tik tas tris raides? Juk esmė ne vien jos! Siekiama įbrukti daug daugiau. O gal dėl to visi apsimeta ir kalba tik apie anas tris, nes kas tos trys raidės, kurių pilnos gatvės.

    • Antanas:

      Teisingai, esmė ne tose nelaimingose raidėse. Esmė tame, kad Pietryčių Lietuvos “lenkai” galėtų oficialiai rašyti savo pavardes lenkiškai (Kiszkel, Wower, Krepsztul, Giedroic, Bubnel, Wentis, Gaidis, Dedel, Staniul, Wojsznis ir t.t.) bei kabinti lenkiškas gatvių lenteles (Mokyklos g. – ul. Szkolna, Sodų g. – ul. Sadowa ir t.t). Net “prie sovietų” šitaip nebuvo!!!

      • markas:

        // Antanas: Net “prie sovietų” šitaip nebuvo!!! // ———————- Kodėl “net”?! Prie sovietų buvo laikomasi sąjunginių respublikų nac. kalbų vartojimo viešose vietose. T. y., būdami tikra imperija, ir elgėsi atitinkamai: te vietiniai pasidžiaugia nors iliuziniu savo kalbos ir kultūros savarankiškumu – negi gaila. Visur pavadinimai pirma lietuviškai, ir tik po to sąjungine kalba. Ant parduotuvių iškabos, gatvių pavadinimai pirma lietuviškai ir tik po to rusiškai. Maža to, dažnai parduotuvių vitrinų užrašai būdavo netgi be rusiškų prierašų. Ką ten parduotuvių vitrinos – paminklai rusiškiems sovietų generolams buvo lietuviškai užrašyti (Černiachovskiui). Ir rusų Dievui Leninui lietuviškai ant paminklo buvo užrašyta: Leninas. Be jokio rusiško prierašo. Palyginimui: ką tik prieš porą savaičių mano gimtinėje atidengtas paminklas Juzefui Mackevičiui: lenkiškas užrašas viršuje ir tik po to kaip prierašas lietuviškas užrašas. Darau išvada: toli Lenkijai iki tikros imperijos: http://l24.lt/lt/istorija/item/223283-vilniuje-ir-juodsiliuose-iamzintas-publicistu-broliu-mackeviciu-atminimas

      • markas:

        // Antanas: Net “prie sovietų” šitaip nebuvo!!! // ———————- Kodėl “net”?! Prie sovietų buvo laikomasi sąjunginių respublikų nac. kalbų vartojimo viešose vietose. T. y., būdami tikra imperija, ir elgėsi atitinkamai: te vietiniai pasidžiaugia nors iliuziniu savo kalbos ir kultūros savarankiškumu – negi gaila. Visur pavadinimai pirma lietuviškai, ir tik po to sąjungine kalba. Ant parduotuvių iškabos, gatvių pavadinimai pirma lietuviškai ir tik po to rusiškai. Maža to, dažnai parduotuvių vitrinų užrašai būdavo netgi be rusiškų prierašų. Ką ten parduotuvių vitrinos – paminklai rusiškiems sovietų generolams buvo lietuviškai užrašyti (Černiachovskiui). Ir rusų Dievui Leninui lietuviškai ant paminklo buvo užrašyta: Leninas. Be jokio rusiško prierašo. Palyginimui: ką tik prieš porą savaičių mano gimtinėje atidengtas paminklas Juzefui Mackevičiui: lenkiškas užrašas viršuje ir tik po to kaip prierašas lietuviškas užrašas. Darau išvada: toli Lenkijai iki tikros imperijos. Į paieškos langelį: Vilniuje ir Juodšiliuose įamžintas publicistų brolių Mackevičių atminimas.

        • Antanas:

          Kuo čia dėta imperija ar ne imperija?! Kažkaip nukrypstame nuo temos… Kalba eina apie tai, kad Pietryčių Lietuvą – etnines lietuvių žemes (!) – mėginama sulenkinti ir tik tuo pagrindu (čia mano nuomonė!), jog 1920-39 metais taip vadinama Vidurio Lietuva priklausė Lenkijai. O kodėl “net prie sovietų”? Todėl, kad “sovietai” buvo okupantai, o Lenkija yra, tipo, mūsų strateginė partnerė. Tai mano mintį reikėtų suprasti taip, kad net okupantai nesielgė šitaip, kaip dabar elgiasi mūsų strateginė partnerė Lietuvos kaip suverenios valstybės valstybinės kalbos atžvilgiu.

  3. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    “Kadangi ES projekte numatytas visų valstybių sunaikinimas ir jų pavertimas ES imperijos provincijomis, tai natūralu, kad ir rašyba privalo būti suvienodinta; todėl iš Lietuvos vyriausybės ir reikalaujama įvesti neva lotynišką raidyną su „W, Q, X“ — t.y. taip kaip yra Vakarų Europoje, o lenkus Briuselis naudoja tik kaip spaudimo priemonę.
    ***
    Lietuviams galų gale būtų pravartu žinoti, kad lenkų abėcėlėje nėra nei Q, nei X.
    _______________________________________________________________
    Tai kaip jie gali reikalauti to, kas jiems patiems visiškai nerūpi? O mūsų visų partijų partiečiai meluoja, kad raidžių „W,Q,X“ reikalauja lenkai ir tokiu būdu Lietuvos gyventojus kiršina ir supriešina.”
    Pranas Valickas

  4. aha:

    O gal vertėtų įsitraukti visas (ne tik 3) mūsų abėcėlėj neturėtas raides, pvz. æ ø å ß ir t.t. ir pan.? Būtume pirmieji (tasgi mums labai svarbu) ir labai novatoriški (šitai dar svarbiau)… Ir labia pasaulietiški, globalūs ir dar ten kažkokie…

  5. Elgetas:

    Man idomausia, kad situ raidziu nera lotynu raidyne.Kai pradejau runu medziokle, priparatau tik jom naudotis, nes Jezaus laikais tik jos ir tebuvo.Pasijuoktumet suzinoje, ka jos reiskia, taciau nevalia, “neuzpatentuotos”.Atviras klausimas:kuriems paraliams dvigubos raides, jeigu lotynu ir graiku rastas fonetinis? Anglu -is viso absurdas, kaip kinu heroglifai. nedidelis skirtumas, paisyt paveiksiukus ar raides.
    Siap tai pritarciau minciai, kad ner ko lenkam mums isakinet, kaip rasyt. Ne ju reikalas. Tegul reparacijom svieta juokina
    “Izides meile Elgetas”. Izides- zydes izides alyvos zydes.Ne zydus- Gedemino zynija susaudem> O kur jiems buvo pasidet nuo kunigu- gyvam i lauza.
    …jie man dar atsakys uz visas nieksybes…

  6. Klausimėlis:

    Gaila, bet šiai moteriškei jau…. Gerokai persistengė, turbūt ir pati nebesusigaudo, kur jos sarkazmas, o kur tiesa – labai nevykęs tekstas.

  7. Taip graži ta mūsų kalba, tik kai nori su GOOGLE TRANSLATE pagalba išversti kokį nors anglišką, ispanišką ar lenkišką tekstą, tai taip išverčia kad nieko neina suprasti arba išsiverčia komiškai. Pabandykite išversti nors vieną lotynišką tekstą( čia jau kalbu ne apie google translate) taigi yra problema didžiausia.

  8. Žemyna:

    Tik trys tos raidelės, tik trys tos
    jos jiems visą raidyną atstoja…

  9. Tvankstas:

    Dėkingas autorei, šmaikščiai parašyta, gražiai pajuokta.

  10. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    “Ir trijų raidžių problema nėra neišsprendžiama.” Problema tame, kad čia jokios problemos nėra, ji dirbtinai sukurta.

    Žmogus pasistato namą, pagrindą kur gyventi. Bet suranda problemą, truputį per mažas kambarys, kad į jį tilptų lova ir dar gale lovos spintelė. Anksčiau net negalvojo apie spintelę. Taigi nutarė tobulinti namą. Išvertė sieną, iškasė pamatą, nuėmė stogą…. mato, kad jau nebeturi kur gyventi, žiema artėja, tai bet kaip viską atgal sustatė, šiaip taip pamatą subudavojo, nes reikia skubėti, siena pridėjo, prijungė stogo gabalą. Prijungė, užlijo, pradėjo lašėti į kambarį. Ai, pagalvojo, kitą vasarą pasitvarkysiu.
    Kitame kambaryje vėl atsirado problemų, vėl viską perdaryti reikia ir taip be galo. Žmogus visą laiką nepatenkintas tuo ką turi. Dabar valstybės didžiulė problema kaip čia to alkoholio atsigerti? Iš ryto, po pietų, vakare ar tik sekmadienį nuo ryto iki vakaro? Ir sprendžia problemą. Jau senai alkoholio įstatymo pataisos vršyjo 130. Ir taip be galo. Reforma po reformos, kad tik žmonės Lietuvoje GYVENTI negalėtų.

    Taip ir su tais autorės pasiūlymais vis tobulinti ir tobulinti, o po to pasižiūrėsime, kad NIEKAS nei skaityti moka, nei suprasti ką kalbą.

    Turime gražią kalbą, puikią rašybą ir nėra reikalo kaitlioti. Kaitoliojimas yra nestabilumas. Tai iš esmės pagrindų griovimas, nors tą daro pradėdami nuo trijų raidžių. Kai tik tą ne problemą išspręsime, pasižiūrėsime, kad nėra kam gyventi Lietuvoje. Tai ir yra pagrindinis tikslas.

  11. Kalbininkams nerūpi:

    ačiū Autorei už šmaikštų, tačiau liūdną lituanistikos padėtį rodantį straipsnį. Nors mokykloje mokiausi tarybiniais laikais, tačiau nosines ir ilgąsias raides žinojome kur reikia rašyti. Nesuprantama kodėl dabar leidžiama daryti tiek daug klaidų. Nejaugi norime išauginti mažaraščių kartą? Nejaugi taip nemylime ir negerbiame savo gražiausios, nuostabiausios lietuvių kalbos, kuria žavisi viso pasaulio baltistai. Švietimo ministerijoje nėra nei viena (atsiprašau gal koks vienas ) lietuvių kalbos specialistas. Bėda ir mokyklose – lietuvių kalbos mokytojai (atsiprašau ne visi) nemyli lietuvių kalbos, neperduoda tos meilės savo dėstomam dalykui ir vaikams.
    Kaip gražiai, vaizdžiai kalbėjo kaimo močiutės: kiekviena savo tėvų, senelių tarme godojo ir džiaugėsi, raudojo ir dainavo. Mano mažo miestelio mokytojas apie kalbą sakė: “GIMTOSIOS KALBOS GRAŽUMO KAIP DUONOS PRISIVALGAU…”. Kur Jūs- šiandienos globalios, liberalios Lietuvos lietuvių kalbos mokytojai??? Ar parodėte vaikams mūsų kalbos grožį, ar išugdėte meilę? Kodėl tylite, kai nutautę politikai nori vardus ir pavardes , o gal ir vietovardžius rašyti svetimomis raidėmis? Kodėl negirdėjome lietuvių kalbos mokytojų balso? Parašus už kalbos išsaugojimą rinko ir rūpinosi kitų specialybių susipratę lietuviai, o kalbininkai tylėjo.

    • aha:

      O kas tie mokytojai dabartiniai? Dvejetukininkai, sustoję į pedagoginį, nes kitur nesugebėjo, o aukštojo labai norėjo… Ne visi tokie, aišku, bet didžioji dauguma užgožia tuos, kurie iš pašaukimo ten nuėjo. Tai ką jie gali parodyti ir perduoti? Kai akyse dolerio ženkliukas, nesvarbu nei raidės, nei kalbos… Liūdna…

  12. Antanas:

    Norėčiau akcentuoti, kad W, X, Q Lietuvoje užrdaudė Rusų Caras.
    Tai gal atstatykime istorinę klaidą ir tapatinkimės su lotyniškaja Europa?
    Momentas šiandien itin palankus dėl šalinimosi nuo visko kas rusiška.

  13. tiek:

    skerdžiama Lietuva jau nerodo gyvybės žymių ,kad nuolat Nepriklausomai valstybei drįstama mestelt tokias įžūlias nesamones.Atvykstantis vizito lenkas trokšta paragaut supuvusių kiaušinių?

  14. EJ:

    Kas per kvailumas tos zaseles. Bet, ko gero, ta zasele nera tokia kvaila, kiek apsimeta. Ko gero ji tiesiog savanaudiska, ta zasele- turi savo pasleptu planu…

  15. Juozapas Dirvonėnas:

    Ačiū mielai daktarei Zitai Alaunienei. O kaip vertėtų šį rašinį padėti ant stalo Seimo karšinčiams liberal-konservatorIams, vis aiškinantiems, kaip tos trys raidės pagerins tarptautinius santykius ir net pakels “šalies” prestižą. (Be abejo, pastebėjote, kad jie jau seniai vengia sąvokos “valstybė) Labai reikia šio rašinio skverneliams, petrauskienėms, pranckiečiams ir dar visai govėdai pasirašiusių tokio, atsiprašant, įstatymo projektą. Seniai nebuvo tokio taiklaus straipsnio, atskleidžiančio, kaip skatinamas beraščių, negerbiančių savo tėvų kalbos, dauginimasis. Nesugebančių ne tik taisyklingai rašyti, bet ir praradusių kalbos jausmą. Tokių, kurie net dainininkų konkursuose bliauna: “Aš negaliu sugrįžti atgal…, “atsigręžk atgal”. Ar tikrai negali? Tai sugrįžk PIRMYN. Tokių, kurie neskiria “nė” nuo “nei”, painioja daiktavardžių ir būdvardžių gimines, prieš “bei” rašo kablelį ir t.t. Ir atleiskime tiems šio straipsnio “chamentatoriams”, kurie, deja, nesuprato skaudaus sarkazmo ir nuoširdaus kvietimo atsikvošėti.

    • Antanas St.:

      Beje, “šalis” – tai yra kraštas ar valstybė, kuri yra šalia Lietuvos. Poetas Pranas Vaičaitis, būdamas Peterburge, apie Lietuvą rašė: “…šalis ta Lietuva vadinas”. O jei mes gyvename toje “šalyje”, tai kaip ji gali būti šalis?! Tada šalis gali būti Latvija, Lenkija, Baltarusija… Taigi.

    • Šiaipp:

      O dar smagiau būtų, kad Juozapas Divonėnas, kaip ir Alaunienė, užuot demonstravę savo nemokšiškumą, paprasčiausiai paskaitytų „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, kurioje tos trys raidės yra nuo seno.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *