N. Sadūnaitė. Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė – neturi ateities (video) (26)

Nijolė Sadūnaitė | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Nijolė Sadūnaitė | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Nijolės Felicijos Sadūnaitės kalba Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, atsiėmus apdovanojimą – „Laisvės premiją“. Transliacija iš Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. Sausio mėn. 13 d.

Garbė Jėzui Kristui!

Kai Dievas su mumis – kas prieš mus?

Pirmiausia, labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems čia susirinkusiems, (visi be galo garbingi žmonės), už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.

Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje Tiesos pusėje. Siekdama Tiesos ir Teisingumo, taip kovoju už Laisvę – Laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Dievas yra Tiesa, ir Tiesa mus išlaisvina. Norėčiau pacituoti iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis, kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, ir Sibire esančių, kai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas. Čia Švento Jono Evangelija 3,19-21.

„Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, – nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai atlikti Dieve“. (Citatą baigiu).

Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad šią mums visiems taip brangią dieną, dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame, kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija. Deja, labai liūdna situacija.

Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų,  iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė. O atėję sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda „apsiginklavę“ žmonės (kaip Sausio 13 mes čia prie Seimo),  pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti, ir dar teisiami.

Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė-Plėšnienė, apie kurią čia Seime amžiną atilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu 50 metų – geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime ne-su-ti-kau. Sušaudyk – ji nemeluos.“ Ir ją iki šiol tampo po teismus, iš universiteto išėjo, o ji onkologė – ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys – sąžinės kalinys, Magadane 15 metų, per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Mamytė 90 metų, buvusi irgi gydytoja.

Ir tuose teismuose aš dalyvauju, ir žinote taip – Laima teisme man (100 procentų) primena Kristų pas Pilotą. Ir, bet labai skaudu, kad teismuose 5-6 daugiausia 12 žmonių. Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui?

Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie, kaip Sausio 13-tą  plikomis rankomis stovėjo prieš okupantų tankus, dabar tie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis  buvo – mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų.

Visi matėm, kaip jie lauždami kojas mergaitę išnešė.

Prezidentė  pažadėjo ištirti, ar buvo smurtas prieš ją panaudotas. Man atrodo – atsakymo nebuvo. Deja.

Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija (Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus) pavadinta  „vaiko grąžinimu motinai“. Tokiu būdu, neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. Ir –  teismuose yra visi įrodymai, keturios komisijos pripažino – buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 3-4 metų mergaitė negali fantazuoti – nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daugelį kartų, nevienkartinį.

Po visuomenę sukrėtusio brutualaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau pareigūnų, negu neutralizuojant teroristą  Osamą Binladeną –  240 (o ten 20 tebuvo). Mes, visuomenė, mergaitės daugiau ne-ma-tė-me. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė ne-su-teik-ta.

Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuosiuose namuose Garliavoje, kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja. Gegužinės pamaldos vykdavo vakarais, ir ji, prisiglaudusi prie manęs, be „špargės“ giedodavo gegužinę litaniją. Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą. Ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų – pusseserių, su kuriomis žaidė „klasę“, „dūdavo“ su fleituke ir taip toliau – žodžiu, vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo.

Jai buvo 8 metai. Kas atsitiko Deimantei – iki šiol nežinome.  Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo.

Tiesa, iškart po Deimantės pagrobimo viešoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau. Kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir  klausia šalia esančios mamos: „Kodėl pas mane aštuonios rankytės?“. Galvytė nesilaiko, seilės bėga.

Kiek vėliau, „Lietuvos rytas“ (tarp kitko, išvadinęs man terorizmo garbintoja, už tai kad kartu  su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybės daugelį metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausio teismo visiškai išteisintą – Eglę Kusaitę.) ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas. Taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.

Iki šiol joks pareigūnas, taip pat  ir mergaitės paėmimo metu Policijos generalinis komisaras (o dabar Premjeras) neprisiėmė atsakomybės už valstybės  neva saugomą, o iš tiesų tai –  visiškai izoliuotą  mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.

Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar, jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų  tiesos apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau kelis metus paeiliui kartą per savaitę, dar vėliau iki dabar kiekvieno mėnesio 17 dieną, su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“, su plakatais, renkasi prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Tačiau viskas veltui – atsakingi pareigūnai niekad į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida.  Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos  atžvilgiu yra  vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją  sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. (Na tada, kada mes demonstracijoj prašom tiesos  ir „Kur Deimantė?“).

Tad noriu jūsų  paklausti: „Kas čia?“. Apie tą Laisvę, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 m. sausio 13-tą.  Bet nesunkiai perskaitysiu įtakingo žurnalisto, niekada nemačiusio mergaitės, nebuvusio Garliavoje, nepakalbinusio nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius  postringavimus apie violetinį rūką temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius. Jai, sako (rodo į save), reikia kriminalinę bylą, į kalėjimą ją sodinti, taip, taip, siaubas, siaubas! Dar kažkoks ten padėjo sveikatą. Reiškia – mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam!?

Su džiaugsmu, bet aš tik už Laisvą Lietuvą.

Naudojuosi proga, kadangi mane girdi Jos Ekselencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų, taip norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.

Šios Konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma:

  1. Niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka.
  2. Jokios išimtinės aplinkybės, net, jei tai būtų karo padėtis, ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas, ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.

Todėl klausiu jūsų, ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalime laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutualiai paėmę valstybės pareigūnai, ir apie ją jau penkeri su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Net nežino, ar tas nežinia kur esantis asmuo Deimantė Kedytė yra gyva?

Pasakykite, prašau, ar Lietuva laikėsi, ar nepažeidė šios Konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?

O, geras Dieve! Šiandien, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos suteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį ir neatsakytą, ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl, stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmąkart ir paskutinį gyvenime,  kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis:

Ponia Prezidente, Pone Premjere, Pone Pirmininke,

ir prašau jūsų iki vasario 16 – Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimo, man ir visuomenei asmeniškai pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio  vasario 19-tą sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O, jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės 17 dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti (apsaugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti), galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę. Bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis.  Kad mes galėtume visi, ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais iki šiol persekiojamais (po 9 bylas), kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir Laisvės bendraminčiais aplankyti,  padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjom, Tavęs Deimantėle, išsaugoti. Dieve, mums atleisk.

Ir baigdama savo kalbą, su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti. Nežinau, kaip Jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos 100-mečio sukaktimi ir jos švęsti. Prašau man atleisti.

Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savos pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų – neturi ateities. Dieve, mums atleisk.

Baigti noriu gerbiamojo kunigo Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais, kentėjusiais. Jis eilėraštį parašė praėjus trims mėnesiams po mergaitės pagrobimo.

Rasūnas (kun. Robertas Grigas)

Mergaitės ašara

Aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos Deimantės mažą ašarą –
Ir prezidentės aptakius kalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.

Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos mergaitės nevilties riksmą –
Ir seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.

Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą –
Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas –
Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.

Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.
O kalbose, teismuose ir saliutuose –
Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Tuštuma.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

    • jurgis:

      tai neverta pažymėti 100-metį, ar ne? Tai, kad Deimantė kažkur su mama ir nelenda į viešumą, valstybės neprikl. jubiliejus nebus švenčiamas…

      • Joana:

        Kodėl Jūs tokia užtikrinta, kad Deimantė kažkur gyvena? Tegul įrodo, kad gyva, kodėl reikia tikėti užsakytų straipsnių paistalais, jeigu beveik šešerius metus niekas jos nematė ir negirdėjo. Gyvi gyvena tarp žmonių ir yra matomi, nesvarbu ar saugomi, ar nesaugomi. tegul pateikia filmuotą medžiagą ir visuomenė nusiramins.

        • Kemblys:

          Iš baimės, kad viskas gali išaiškėti, išsigimėliai būna baisiai žiaurūs. Yra būdai kaip vaikams ištrinti atmintį…

        • Žemyna:

          Nuo reikalavimų leisti įsitikinti, jog mergaitė gyva, „gudriai” ginasi įstatymu dėl liudininkų apsaugos…
          Žmonės reikalauja ne tikslaus adreso, o įsitikinti, jog ji gyva ir sveika, vaikiškai žvali, adekvačiai bendrauja, galima interneto vaizdo ryšiu. Seneliai matys, girdės, ji atsakinės į jų klausimus, papasakos, kaip sekasi mokytis, kaip jaučiasi. Kas trukdo tai padaryti? Kas turi kgbistinę teisę kankinti artimuosius nežinomybe, kai taip paprasta įrodyti, jog esi teisus, jog nejuodini senelių ir kitų mergaitės gynėjų?
          O laidyti čia užuominas apie tai, jog Sadūnaitė pati yra plano dalis, kaip čia sau leido šiandienos komentuotoja, kuri savo tekstu pati prašydinasi būti įtariama…

  1. Skalvis:

    Sakyčiau: Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akli valstybės vadovai ir toliau vartysis taukuose, o va žmonės, tokioje valstybėje – neturi ateities ! Kalbėt reikia ne apie bele ką, apskritai, bet apie labai konkrečius asmenis. Valstybė tik visuomenės organizacinė forma. Ji negyva ir nieko negirdi.

  2. Ženklas:

    Kažkoks patvorinis veikėjas Lobovas apsiskelbė Stankevičiūtės dukters ,,tėvu“. Gal N. Sadūnaitė apsiskelbs biologine jos ,,motina“? Tauta nuo violetinės patvorinės kempinligės pasveiko, o keletui nepagydomai tebesergančiųjų – užuojauta!

    • Bartas:

      Žiūrėk tu man , koks “daktaras ar veterinorius ” atsirado. Apie visas ligas išmano.
      Turtinga Lietuva garukais,- labai.

    • Kotryna:

      Garliavos scenarijus surežisuotas labai žiauraus, negabaus, bet turinčio galią režisieriaus. Matai – dirbtina, netikroviška, baltais siųlais siūta, bet… vyksta. Ir tikslas pasiektas – visuomenė suskaldyta. Nijolės pasisakymas Sausio 13-ąją – scenarijaus tęsinys?

      • Arūnas:

        Kotryna, tie galią turintys režisieriai dabar tik pridengia, ką darė jų globotiniai. Todėl už žodį TIESOS buvo metus “teisėsaugininkų” tampomi nepilnamečiai, liko neatsakyta į 200 visuomenininkų iškeltų klausimų šioje byloje, o buvęs teisingumo ministras, matęs vienos aukos kelią į žūtį, liko nepaliestas

  3. Jūratė:

    Ne daugelis sugebėtų visų aukščiausių šalies pareigūnų akivaizdoje taip atvirai ir drąsiai kalbėti. Ses. Nijolės Sadūnaitės kalba parodo jos ištikimybę tam, dėl ko ji su bendraminčiais kovojo prieš kelerius metus. Pagirtina.

    Kalboje buvo išsakyta daugybė pagrįstų priekaištų. Triskart valio Sadūnaitei už drąsą, ryžtą, atvirą pažiūrų skelbimą, o ne keliaklupsčiavimą bei dangstymąsi, kurio mūsų šalelėje tikrai daug.

    Pritariu komentatoriui SKALVIUI – valstybė iš tiesų yra negyva ir nieko negirdi. Tik ar mes, atskiri žmonės, begirdime vienas kitą…

  4. T0mas J.:

    Venckienės kova D.Kedžio ir pedofilijos byloje nebaigta, Venckienė nerasta ir šioje sudėtingoje istorijoje yra daug neatsakytų klausimų, todėl ji vertinama labai nevienareikšmiškai.
    Pažiūrėkim į kitą bylą, paminėtą Sadūnaitės kalboje – Kusaitės terorizmo bylą. Pažiūrėkim iš šios dienos taško: nenusikaltusią merginą, pradžioje dar nepilnametę, teisėsauga 10 metų kankino moraliai, psichologiškai ir fiziškai.
    10 metų tai darė VSD ir Prokuratūra. Kaip į tai žiūri jau 9 metus už teisėsaugą atsakinga Prezidentė? Būtent ji pagal įstatymus turėjo parinkti ir parinko vadovus ir pavaduotojus organizacijoms, kurių darbuotojai Kusaitę kankino. Ką Prezidentė padarė po to, kai paaiškėjo kad buvo 10 metų kankinamas nekaltas žmogus? Gal tame nėra jokios Grybauskaitės atsakomybės? Teisėsauga daro ką nori su nekaltais žmonėmis – tai ko mes galėjom tikėtis pedofilijos byloje?
    Ir kuo tikėti? Gal teisėsauga?! Gal Prezidente? 😉

    • Skalvis:

      Gal turit kas kokių minčių, spėliojimu, kas iš tiesų valdo prokuratūrą, vsd, kitas slaptasias tarnybas ir , manau, didžiąją žiniasklaidą ? O valdydami pagrindines valstybines įstaigas , faktiškai manipuliuoja ir visa Lietuva. Kam jie priklauso ir ko jie siekia ? Kas tai ? Satanistų sekta ?

  5. Tvankstas:

    Sesuo Nijolė Sadūnaitė pasakė A – kur Deimantė Kedytė, gyva ar negyva, tada kur kapas ?
    Kada atsakys už mergaitės išplėšimą iš senelių ir neatmestiną nužudymą visos išplėšimo operacijos 240 policininkų vadovas, tų dienų vidaus reikalų ministras, šiandien premjeras S. Skvernelis padėtyje – eisiu į prezidentus, juo tapęs atsakysiu ?
    Kodėl prezidentė D. Grybauskaitė begėdiškai meluoja ‘aš nežinau’, jei išplėšimo operacijai pritarė ir pritaria ?
    Pridursiu – V. Rubavičiui, rašančiam apie tai, grąsinimai mirtimi yra netirtini veiksmai pagal Lietuvos policiją premjero S. Skvernelio laikmečiu ?
    Bylos žmonėms, Garliavos įvykiuose stovėjusiems D. Kedytės pusėje, ir jų neabejotinas suklastojimas pagal drg. J. Stalino mylimojo SSSR vyr. prokuroro A. Vyšinskio aksiomą demokratiniame centralizme ‘duokite mums žmogų, o straipsnį mes jam surasime’ yra teisės pagrindas GAYSTAPO totalitarinėje liberalizmo diktatūroje Lietuvoje artėjant 2018.02.16 ?
    Su šitom nežiniom pasitinkame Lietuvos Atkūrimo 100-metį kaip normalią būseną sodomitinėje ‘nezabudkių’ elito diktatūroje, kur iškrypėliškos aistros ir jų dengimas visomis Lietuvos Respublikos teisėsaugos pajėgomis yra kasdienybė.

  6. belekoks:

    O šis portalas yra prėska konservatnykų irštva. Taip sakant n-toji priedangos eilė. Ir didžioji dalis komentatorių apsimyžo po kalbos seime – nepraėjote Nijolės pateikto išbandymo. Laukiam “tikro lietuvo” ar kokio nors “diedo” komentarų, kad Nijolė sugadino sausio 13 ir vasario 16 šventimą:).

  7. Vytis:

    Košmaras vis nesibaigia… 🙁

  8. Žemyna:

    Ar ne daug ką pasakė Šalaševičiūtės liudijimas TV laidoje, kai į laidos vedėjos klausimą, kodėl NIEKO nedarė, nereagavo į Deimantės a.a. tėvo pagalbos šauksmą: ogi todėl, kad jai paskambinęs VSD darbuotojas liepė „nesikišti”… Katras konkrečiai? Kokia teise apskritai skambino? Kodėl? Ar jis tebedirba VSD?
    Net jei amžinatilsis iš tiesų buvo ligonis, imtis SKUBIŲ (bet pagrįstų!) priemonių buvo ne mažiau svarbu ir PRIVALU, negu pirmuoju atveju. Tačiau ir ligoniai ne visada būna savo debesyse, todėl ne visos jų kalbos yra netiesa, atseit, tik jų regėjimai!
    Beje, net ir tai, kaip oficialiai komentuojamas „suklastotas” Deimantės liudijimo vaizdo įrašas, yra arba neišmanymas, arba tikslingas, bet nevykęs melas patiklioms ausims. Apie tai, kur jis, čia nesiplėsiu.
    Šioje istorijoje mes kažkaip tyla apeiname dar 3 šio nusikaltimo aukas – išardytą Venckų šeimą, sunaikintą jos profesinę karjerą ir priverstinius bėglius. Apie dar vieną nuo tėvo, pusseserės, visų 4 senelių ir kitų artimųjų atplėštą vaiką, gal būt, jau išsiugdžiusį neapykantą savo Tėvynei, jį ir jo mylimus žmones apšmeižusiai, apspjaudžiusiai, išsityčiojusiai, išvadinusiai patvoriniais, garliaviniais, nusikaltėliais ir pan., užspringdinusiai jo dėdę „skrandžio turiniu”…

    • Algimantas:

      Nepasiduokite “piršlių” norams visur kaltinti Tėvynę Lietuvą.Visur ir visada būtina kaltinti konkrečiai valdžiai atstovaujančius valdininkus ir reikalauti iš jų griežtos atsakomybės.

    • Skalvis:

      Bandžiau eiti įvykių seka atgal, bandydamas nustatyti nuo kada šita karo maro mafija valdo Lietuvą. Bene nuo pat sausio 13d. Tada įvyko pirmas mistinis , iki šiol neišaiškintas dingimas – Šimėnas, vos tik paskirtas premjeru , išgaravo. Kas jam nutiko – tyla iki šiol. Bet tuoj pat buvo paskirtas Vagnorius. Jo pavaduotoju Vaišvila. Viena AT darbuotoja tada man sakė, kad Vaišvilos užduotis prižiūrėti Vagnorių. Aišku tik tiek, kad jie sėdėjo skirtingose rogėse, tik: kas kokiose ? Paskui sekė begalė mistinių žmogžudysčių, kurių niekas neištyrė arba net ciniškai išsityčiojo. Pamenu po Paleko susprogdinimo, jo bendrapartiečiai, rajoniniame laikraštyje, nekraloge parašė: daug žinojo ir turėjo ilgą liežuvį. Apie Pociūną nėr ką ir sakyti. Panašu, jog tie, kurie taip bruka žydriuosius spaliukų ženkliukus , ” valdyt ” Lietuvos niekada nebuvo paliovę. Bet kas jie ? Koks jų vardas ? Manau, jog tai tiesiog šaiką iškrypėlių, kurie pamatę žmonių naivų bukumą , pasijuto neliečiamaisiais ir nebaudžiamaisiais. Visi turi ką prarasti ir jie moka tuo manipulioti. Lietuva sukaustyta baimės ir jie ja minta !

      • Skalvis:

        Beje, kodėl būtent Šimėnas ? Tai buvo Patacko mintis. Jis buvo įsitikinęs , kad rusai puls ir bus daug aukų. Norėjo, kad Lietuva į istoriją įeitų, kaip valstybė, turėjusi labai dorą ministrą pirmininką. Bet, jį tuoj pat pagrobė. Ir toli gražu – ne rusai.

  9. Tas:

    Dieve saugok N.Sadunaite.Tokiu zmoniu kaip ji, Lietuvoje nedaug beliko.

  10. Gražina:

    Pagarba N. Sadūnaitei už drąsų žodį, už aiškiai suformuluotą klausimą konkretiems asmenims.
    Jūsų ekscelencija Prezidente, Dalia Grybauskate, gerb. S. Skverneli, atsakykite Nijolei Sadūnaitei į labai konkretų jos kausimą. Jūsų atsakymas rūpi daugumai Lietuvos žmonių. Be Jūsų atsakymo nebus tikros šventės VASARIO 16.

  11. alfas:

    Mergaitė yra su motina, su kuo ir turi būti, o ne su seneliais ir teta. Išnešta buvo su sveikom, o ne sulaužytom kojom dėl to, kad Venckienė nevykdė teismo sprendimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *