L. Medelis. Į vienus vartus – žaidimas su Lenkija (21)

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

2017 metų pabaigoje tarp daugybės padorų skaitytoją į depresiją stumiančių antraščių pasirodė ir vertų didesnio optimizmo.  Gruodžio 28 dieną vienur nuskambėjo – „Lietuvos santykiai su kaimyne Lenkija yra konstruktyvūs, teigia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius“. Netrukus kitu pavadinimu ir kitur  L. Linkevičiaus optimizmas perfrazuojamas taip:  „Lietuvos ir Lenkijos santykiuose – didžiulė pažanga“. Po valandos pasipylė susidomėjusių skaitytojų komentarai. Ne itin pagarbus, bet gana tipiškas: „ Čia pats sugalvojo, ar taip liepė iš popieriuko paskaityti?“

Prisimenant  atkaklias Lietuvos „grietinėlės“ kovas už santykių gerinimą, taip šventvagiškai manyti yra pagrindo. Pažvelkim į 2017 metų dėmesio vertus popierėlius. Cituodama užsienio reikalų ministrą  žiniasklaida skelbė: „Darysime viską, kad perkrautume santykius su Lenkija“; „ Lietuvai vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija“; „Atmosfera išties keičiasi – gal ne taip greitai, bet keičiasi“ …

Tokios įkvepiančios nuotaikos parodo veikiau mūsų valdžios lūkesčius nei realią padėtį. To pavyzdys Lenkijos Seimo maršalkos  Mareko Kuchcinskio  vizitas Vilniuje rugsėjo pabaigoje.  Pastarasis,  pagraudinęs auditoriją istorine romantika, nepamiršo  ir lenkų tautinės mažumos (t.y. bendrijos – LVM ) teisių:  „Stovėdamas prieš jus Lietuvos parlamente kaip Lenkijos Seimo pirmininkas, norėčiau prašyti Seimo narių, kad priimdami sprendimą dėl lenkų kilmės Lietuvos Respublikos piliečių atsižvelgtumėte į jų reikalavimus ir jūsų bendrus interesus, taip pat ir geopolitinius“.

Taip, Lietuvos vyriausybės ir seimai beveik nuo Nepriklausomybės pradžios dėjo dideles pastangas lenkindama ir stiprindama lenkybę vadinamajame Vilniaus krašte, tačiau Varšuva niekada nepageidavo to nei matyti, nei įvertinti.  Tad įsiklausykime dar kartą ir pabraukime: „atsižvelgtumėte į jų reikalavimus ir jūsų bendrus interesus, taip pat ir geopolitinius“.

Tai galėtų reikšti – branginkite  „jų“ reikalavimus, nes gali nukentėti  „jūsų“  geopolitiniai interesai.  Kaip būtų gerai,  jei vienąkart  Prezidentė ir Vyriausybė primygtinai paprašytų Lenkijos aiškiai išdėstyti pretenzijas Lietuvai „mažumų klausimu“. Kitaip pretenzijos  nesibaigs tol, kol jos bus apibrėžiamos tik žodžiu ir prisiminimais, jog  kažkada kažkam kažkas pažadėta „sutvarkyti“…  Dabar gi tos pretenzijos lyg už krūmo besislapstantis patiltės plėšikas: „Atiduok, raides, atiduok pavardes, atiduok gatvių ir gyvenviečių pavadinimus, mokyklas, bažnyčias, Vilnių  ir … atmintį“.  Kam naudinga, kad pretenzijos nesibaigtų?

 Seimūnai M. Kuchcinskio kalbai plojo atsistoję.

Reikia pripažinti, kad ir šios vyriausybės pastangos  pagerinti santykius 2017 metais iš tiesų buvo didžiulės. Tiesa, dar užpernai (2016) rudenį S. Skvernelis susitiko su partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) vadovu  Jaroslavu Kačinskiu (Jaroslaw Kaczynski) – bene svarbiausiu žmogumi Lenkijos politiniame pasaulyje. Apie susitikimą nebuvo skelbta, nes tuo metu Skvernelis buvo tik „paprastas“ pilietis,  dar nebuvo pasibaigusi Seimo rinkimų kampanija. Jis buvo dar  tik būsimas  premjeras. Kaip vėliau pranešė „fakt.pl.“  būtent tada buvo susitarta dėl „Orlen Lietuva“ gamyklos Mažeikiuose likimo (viskas gerai, šiemet keliasdešimties milijonų eurų baudą Lietuvos geležinkeliai gamyklai jau sumokėjo; ar tam pasitarnavo būsimo premjero vizitas, nežinia). Tik pernai 2017 m. rugpjūty (t.y. beveik po metų) Lietuvos spaudoje kai kas išlindo į viešumą, ir sušmėžavo tokie  pranešimai: „Po slapto susitikimo su Jaroslawu Kaczynskiu Saulius Skvernelis atsitvėrė tylos siena“. Tad, kokių dar susitarimų buvo prieita, kas pažadėta, tamsta premjere?  Nežinia,  tačiau…

2017 metų kovo 13 dieną vyriausybės sprendimas  atiduoti valstybės turtą Vilniaus senamiestyje (5 vienuolyno pastatus) Gdansko provincijos pranciškonų  ordino vienuoliams nedaug ką šokiravo, nes sisteminei žiniasklaidai neužkliuvo. Neužkliuvo ir tai, kad premjeras S. Skvernelis ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson šiuo sprendimu įtvirtino pilsudskinės okupacijos padarinius –  kompleksas  pranciškonų vienuoliams neteisėtai Lenkijos okupacinio režimo buvo atiduotas ordinui 1938 metais.

Dar kiek vėliau , Lietuvos premjeras, lankydamasis Lenkijoje, davė interviu televizijos TVP laidai „Gość Wiadomości“ bei portalui „wpolityce.pl.“ Jis teigė, jog  „kalbos apie tai, kad Lietuvos lenkų teisės Lietuvoje yra laužomos, labai dažnai yra netikra informacija, kurią platina  Rusijos  (tik nesupainiokim, ne Lenkijos – LVM) propaganda. „Galimybė rašyti savo pavardes dokumentuose taip pat atsiras“, – pažadėjo Lietuvos premjeras.

Praėjus keliems mėnesiams,  2017 m. birželį,  Kultūros ministerija, vykdydama Ministro Pirmininko pavedimą, kreipėsi į Teisingumo ministeriją skubos tvarka suderinti įstatymo projektą dėl Lietuvos respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo pakeitimo.

Lapkričio 29 dieną vyriausybės tinklalapyje premjeras  sako: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“.  Už lietuvio širdžiai mielų žodžių  slypi įstatymo pakeitimais apribojamos valstybinės kalbos vartojimo sritys ir sumenkinamas konstitucinis lietuvių kalbos statusas (žr. Laima Kalėdienė. Nereikia Putino, kai yra Jonson)

Vyriausybės pranešime paaiškinama, jog 1995 metais priimtas Kalbos įstatymas yra gerokai pasenęs, todėl numatyta užtikrinti, kad, pavyzdžiui,  fiziniai asmenys teisme galėtų reikalauti visą procesą vesti, tarkim, vokiškai,  ispaniškai, arabiškai, kinietiškai  ar kitaip, nediskriminuojant jų kalbos pagrindu. Atsisakoma nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę kalbos reguliacinę naštą, kuri, manykim, šiuo metu pernelyg didelė. Naujas nuostatas siūloma taikyti ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir asmenų grupėms (!), juridiniams asmenims ir organizacijoms. Kad praktikoje nekiltų problemų, aiškiau apibrėžiama tvarka dėl pagalbinės (užsienio!) kalbos vartojimo ir nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba.  Mūsų valstybės stangas  gerinti santykius  mūsų  strateginis  partneris atitinkamai vertina ir…  savo visuomenę  jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus auklėja ir moko, švelniai tariant, ne visai geranoriško požiūrio į Lietuvą  ir jos vadovus kaip apgavikus ir tautinių mažumų engėjus. Pavyzdžiui,  minėtame  „wpolityce.pl“ skaitytojų nuomonės apie premjero vizitą šiame leidinyje buvo absoliučia dauguma  neigiamos plačioje skalėje nuo „Nie wierzę żmudzinom, banderowcom, sowietom i nazistom!!!“  iki „Co on pirdoli“. Iš tiesų sociologai masių nuotaikas  galėtų  gerai nuspėti nagrinėdami skaitytojų atsiliepimus. Šiuo metu galime tik pasvajoti, kad plačioji  Lenkijos visuomenė apie Lietuvą žinotų kiek daugiau nei „Wilno nasze“.

Tuo tarpu Lietuvoje strateginio partnerio iniciatyvas bei reikalavimus tam tikri visuomenės elito sluoksniai (tiksliau, tam tikras politinio ir kultūrinio elito porūšis) puikiai vertina nuo seno. Seniai geru  pavyzdžiu yra niekieno neužginčytas tomaševskininkų (LLRA) įvesdinimas į Seimą prieš penketą metų, grubiai pažeidžiant įstatymą (į tai atsiliepė tik buvęs V. Landsbergio patarėjas; žr.: R.Bogdanas. LLRA rinkimų įstatymas kažkodėl netaikomas). Vėliau visuomenė buvo (ir tebėra) maitinama Seimo narių G. Kirkilo, I. Šiaulienės ir kitų veikėjų graudenimais, kaip lenkiukams  sunku ir beveik neįmanoma išmokti lietuviškai, o pavardžių rašymas pasuose  mūsų abėcėle pažeidžia žmogaus teises.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo, o su atitinkama muzika dar geriau ir greičiau. Tokiu būdu organizuojama veikla dar vadinama Overtono langu. Tokiu principu visuomenė iš pradžių prie temos  turi nejučiomis priprasti, paskui – suprasti, kaip reikia, dar vėliau – priimti ir vykdyti. Vienas tų langų buvo tarptautinė konferencija gruodžio pradžioje Lenkijos  valstybės viršininko gimimo 150-mečio proga:  „Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“.   Pirma pripratinimo fazė – pradžiai  prabilti apie Pilsudskį kaip Lietuvoje neįvertintą kūrėją, kaip genijų, kaip Europos ir Lietuvos gelbėtoją, romantiką, pagerbti kaip pasaulinio masto strategą, politiką ir karvedį  (ne Vilniaus atplėšimo autorių, ne imperinių ambicijų puoselėtoją, ne  politikos avantiūristą, ne Hitlerio bičiulį).  Lietuvoje, jos sostinėje, sostinės širdyje – senojoje Rotušėje  tokia proga galima kalbėti ir be emocijų. Konferencijoje Lietuvos pusę atstovavo istorikai ir neistorikai, iš kurių ir buvo galima tikėtis nuspėjamos  „diskusijos“ be emocijų. Iš mūsų populiarios žiniasklaidos žinomas jų  požiūris į dviejų valstybių santykius neleido abejoti, kad Pilsudskis tikrai neįsižeistų. Kas bent truputį domisi bendra dviejų valstybių istorija, gali nujausti, kokia kryptimi  diskutuoti buvo pasirengę A. Bumblauskas,  Š. Liekis, V. Plečkaitis, R. Valatka, T. Venclova…

Ant pakylos stovėjo Pilsudskio biustas, ore tvyrojo Pilsudskio dvasia. Energingo, ryžtingo karo vyro ir politiko nematomos akys tartum stebėjo sėdinčius salėje. Abi pusės tarsi stengėsi apeiti svarbiausius klausimus, į kuriuos neatsakius, mano galva, ir šiandien nuoširdūs dviejų valstybių ir jų piliečių santykiai neįmanomi. Matyt, todėl konferencija nebuvo plačiai garsinama. Tad, koks buvo jos tikslas?

Be abejo, paminėtiems Lietuvos piliečiams neteks stovėti eilėje prie Lenkiško rojaus vartų, tačiau, kokia nauda antrajai pusei, dar nežinia. Ambicijos tikrai yra patenkintos.  Gal to ir pakaks.

Vienas kitas lietuviškai kalbėjusios pusės pranešimas buvo atpasakotas žiniasklaidoje.  Tik tiek, nes Lenkų institutas  Vilniuje konferencijos medžiagos skelbti nežada.

Vienas aktyviausių konferencijos organizatorių tapo Nacionalinio istorikų komiteto prezidentas Alvydas Nikžentaitis (apie Komiteto veiklą galima spręsti iš jo tinklalapio, kuriame nurodoma, jog paskutinė istorikų konferencija Vilniuje vyko 2013 metais, todėl Komitetas kiek panašus į žinomą „Nacionalinę ekspediciją“). Viename intelektualų portale  jis nesusilaikė neatskleidęs renginio užkulisių.  Pirmiausia,  ką pastebi Nikžentaitis: 1) dabartinė Lietuvos Vyriausybė ne kartą yra deklaravusi, kad jai yra svarbu atkurti gerus santykius su kaimyne Lenkija; bet 2) Dabartinei Lenkijos vyriausybei yra be galo svarbūs istorinės praeities klausimai.

Taigi, darytina išvada, kad santykiai pirmiausia ir priklausys nuo, to kaip Lietuva vertins istoriją.  Atrodo, požiūris į ją, deja, vis dar skiriasi. Kadangi meile Pilsudskiui kiek suabejota, prieš konferenciją, pasak Nikžentaičio,  reikėjo išbandyti visuomenės reakciją. Tam reikalui buvo pakviestas „Laisvės“ premijos laureatas Adamas Michnikas su paskaita apie Pilsudskį Mažvydo bibliotekoje. Tačiau, renginio pozityvus rezonansas nesuteikė daugiau drąsos Lietuvos politikams: „Lenkų pusė norėjo švęsti jubiliejų Vilniuje, o lietuvių pusė, ypač Lietuvos politikai, bijojo J.Pilsudskio“.  Buvo delsiama atsakyti ir į klausimą dėl ministro ( jo pavardė, matyt,  Linkevičius, nors jos Nikžentaitis savo straipsnyje jos neatskleidžia) oficialios paramos.

Dėl konferencijos buvo tariamasi su ministerija ir jos vadovu, kad jis galbūt parašys sveikinimo laišką konferencijos dalyviams ir surengs kuklų priėmimą dviejų šalių istorikams. Likus mėnesiui iki konferencijos, atsakymas buvo neigiamas. „Tačiau tuoj pat į pagalbą atskubėjo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, – rašo Nikžentaitis, –  užtikrindami, jog jei ministras bijo, tai tokį laišką parašys premjeras“. Maža to, likus mažiau nei dviem savaitėms iki konferencijos pradžios, pagrindinis konferencijos organizatorius (tikriausiai Nikžentaitis – LVM) sulaukė skambučio iš vienos ministerijos (ar nebus tas pats URM-as?- LVM).  Pasiūlyta atšaukti Lietuvos mokslo institucijų dalyvavimą konferencijoje. Tokiu būdu renginio lygis ir Nikžentaičio indėlis būtų gerokai sumenkinti. Organizatorių džiaugsmui netrukus buvo sužinota, jog į Lietuvą minėti jubiliejinės Vasario 16-osios atvyks pats Lenkijos prezidentas Andžejus Dūda, ir viskas pakrypo į gera.

Žodžiu, premjeras parašė laišką tokį, kokio reikėjo, o renginys virto ne šiaip istorikų diskusija, viešu pabendravimu ir bičiulyste, o  vieno  mūsų valstybės vadovo  politiškai paremtu renginiu. Čia pateikiama keletas  sveikinimo citatų  (visas tekstas skelbtas, berods, tik Lenkijos instituto veidaknygėje):

Mes, lietuviai, neturime pamiršti maršalo nuopelnų, stabdant bolševikų invaziją Europoje. Galbūt ateis toks laikas, kai galėsime sutarti dėl vienodo požiūrio į į mūsų valstybių santykius XX amžiaus pirmoje pusėje. /…/ Dar ir šiandien mus lydi nesenos mūsų istorijos praeities šešėlis. Neturėtume pamiršti, kad tuo puikiai naudojasi tie, kurie nenori, kad mūsų valstybės kuo glaudžiau bendradarbiautų. /…/ Nėra kitos valstybės, su kuria mus sietų daugiau istorinių bendrumų, kaip su Lenkija. Mes siekiame, kad tokių bendrumų rastųsi vis daugiau ir kuriant mūsų bendrą dabartį bei ateitį. /…/ To   reikalauja mūsų bendra istorija, be to, esu tikras, kad to nori mūsų tautiečiai.

Tokia yra keista, čia fragmentiškai pateikta, Lietuvos ir Lenkijos pernykščių santykių istorija, šykščiai atspindėta mūsų žiniasklaidoje. Kas dabar išdrįstų neigti, kad valstybės  savigarba, tautiškumas ir patriotizmas tampa atgyvena?  Gal būt mūsų premjeras. Kas galėtų net pagalvoti apie kokią sąmokslo teoriją, lemiančią  senų kaimynų santykius ir ateitį? Taip galvoti draudžiama.  Kodėl apie štai tokius – tik ar nuoširdžius- santykius, kai Lenkija ryžtingai žengia pirmyn, o Lietuva, nuolat lankstydamasi, traukiasi atatupsta, vengiama kalbėti garsiai? Todėl, kad tai nepolitkorektiška.

Ir kaip tada netikėti poligloto, filosofo, poeto Jurgio Zauerveino-Girėno  (Georg Sauerwein; pamenate, tai jo yra „Lietuviais esame mes gimę“) daugiau nei prieš šimtą dvidešimt metų rašytais žodžiais, kad apie jau išnykusią lietuvių tautą kažkada bus galima pasakyti: „Lietuviškoji giminė numirė nuo  vienos dyvinos ligos, būtent  – nuo savo pačios niekinimo“.

***

Kitame rašinyje – apie meną mokytis iš klaidų ir priešiškų jėgų kenkėjišką veiklą, skaldant „amžiną lietuvių ir lenkų brolybę“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Iš tiesų:

    Ačiū Gerb. L.Medeliui už teisingas ,gilias ir prasmingas įžvalgas.Kovo 11-osios Lietuvoje vyksta ,manau, visų pirma du žalingi ir valstybei kenksmingi politiniai-kultūriniai reiškiniai: 1/ ženklus įtakingų politikų,intelektualų,kultūros veikėjų prolenkiškumo didėjimas,- tad smarkiai vyksta pietryčių Lietuvos lenkybės atgaivinimas,švietimo sistema sudaro sąlygas savarankiškai,be centrinės valdžios priežiūros susikurti atskiram lenka-ir rusakalbių švietimo tinklui,viešumoje teikiamas centropolonistinis požiūris į kultūrinius,istorinius,politinius reiškinius ir pan.; net Gerb.prof.V.Landsbergis su grupe skautų aplanko J.Pilsudskio širdies kapą Rasų kapinėse…;
    2/ netikėtai stiprėja politinio-kultūrinio elito ir eilinių piliečių,ypač jaunimo,žavėjamasis liberalmarksistinėmis /neolibaraliomis/ idėjomis,tad smarkiai didėja nūdienos liberalizmo politinės gretos,- o tai silpnina tautinės tapatybės pojūčius,nuvertina tautiškumą ir valstybingumą,didina emigracijos srautus,silpnina Lietuvos geopolitinę padėtį,nes didieji kaimynai stiprina savo valstybes nacionalistiniu pagrindu.

  2. jonas:

    skauda širdį, skaitant Medelį. Bet jūs visiški teisus.

  3. Pratęsiant temą:

    S. Skvernelis: delsimas įteisinti originalią pavardžių rašybą jau neša finansinę žalą valstybei

  4. Tvankstas:

    Kaip stengiasi dėl Lenkijos Sqwerneliux, Qbiliux, Qirqilicas ir Co., kaip neriasi iš kailio, kad lenkams ir Lenkijai įtikti.

  5. Žemyna:

    Manau, jog tai, kad atminimo laužo ceremonialą veda GK, Laisvės kovotojams yra skaudu.

  6. Antanas:

    Mūsų Pagrindinis Įstatymas – LR Konstitucija – konstatuoja, kad Lietuvoje yra TAUTINĖS BENDRIJOS ir kažkodėl nė vieno žodžio nėra parašyta apie TAUTINES MAŽUMAS (?!)… O koks, paklausite, skirtumas? Didelis!!! Tautinių bendrijų ir tautinių mažumų yra skirtingas teisinis statusas!!! Bet jei ponas lenkas pasakė, kad yra, tada reikia skubiai keisti konstituciją! Juokinga? Ne? Man taip nejuokinga. Ponas lenkas, matyt, nežino, kad Lietuva dar kol kas nėra Lenkijos kresas. Graudu…

  7. Žemyna:

    Šiandien Lukiškių a. LLKS Garbės pirmininkas p. Burokas kvietė nuo rytdienos 16 val. pradėti nuolatinį budėjimą prie Kapsulės Lukiškių aikštėje.
    Reiktų organizuotis: šią žinią platinti, tartis dėl budėjimo laiko paskirstymo. Tiksliau sužinoti galima, manau, iš „Varpo” alisanta7@gmail.com.

  8. Nu Skvernelis ir kiti lietuviai, visai nežinot istorijos. Pilsudskis išgelbėjo bolševikus 1920 metų spalio 18 d. sustabdė puolimą ir perdavė jiems Minską, nors jiems jau artėjo galas. O ten gyvenantys tūkstančiai LDK palikuonių tapo pirmais Lenino Gulago lagerių gyventojais, ir rodos nei vienas negrįžo namo. O vėliau dar sudarė Rygos sutarti ir kartu su Leninu – Stalinu padalino Baltarusiją ir Ukrainą. Kas žino lenkų kalbą – galiu paskolinti knygas. O gal yra turtuoliai, kurie galėtu viena – kita išversti į lietuvių kalbą?

    • Algimantas:

      Gerb.Ryšard, labai Jums ačiū už jau daugelį metų Lietuvai sakomą tiesą.

    • Antanas:

      To na pewno tak, Szanowny Panie Ryszardzie. Dziękuję Panu!

    • markas:

      // Ryšard Maceikianec: “O vėliau dar sudarė Rygos sutarti ir kartu su Leninu – Stalinu padalino Baltarusiją ir Ukrainą.” // ———— Ir to padalinimo pasekmes tebejaučiame iki šių dienų. Tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos įvykdytas gudų ir ukrainiečių tautų žemių pasidalinimas – ar ne visų dalybų Rytų Europoje pradžia? Lenkijos veiksmus būtų galima suprasti ir pateisinti tik su viena sąlyga: jeigu po tų dalybų jai atitekusiose teritorijose Varšuva būtų leidusi kurti bent jau pusiau nepriklausomas Baltarusijos ir Ukrainos valstybes su ribotu Lenkijos kariuomenės kontingentu šioms valstybėms apsaugoti nuo SSRS. Tai neapsakoma nauda pačiai Lenkijai, nes ji gauna barjerą prieš SSRS. Gal būtų išvengta ateityje ir liūdnai pagarsėjusio pakto 1939 m.

      • jo:

        Tada nugalėjo Lenkijos nacistiniai polinkiai. Lenkija turėjo tikslą užgrobtas lietuvių, ukrainiečių, baltarusių teritorijas visiškai sulenkinti. Lenkija nenorėjo bent pusiau nepriklausomų šių valstybių. Lenkija tada manė, kad visą Lietuvą tikriausiai dar pajėgtų suvirškinti, t.y. sulenkintų, bet visa Ukraina ir visa Baltarusija jiems atrodė jau per daug, suprato, kad tada nesulenkins, todėl noriai dalijosi gabalais.

  9. tai va:

    velniop tą Pilsudskį,su visais jo pakalikais.O tikrovė liūdna,valdžia vis žemiau ir žeimiau lenkias “kaimynams”.Maskva tik rankeles trina…

  10. jo:

    Valstybės vardu kalbantis vištasnukis sako: Nėra kitos valstybės, su kuria mus sietų daugiau istorinių bendrumų, kaip su Lenkija. Mes siekiame, kad tokių bendrumų rastųsi vis daugiau ir kuriant mūsų bendrą dabartį bei ateitį. /…/ To reikalauja mūsų bendra istorija, be to, esu tikras, kad to nori mūsų tautiečiai.
    Tai išduoda esmines Vasario 16-osios akto nuostatas, kur Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
    Toks yra Lenkijos šovinistinis interesas, kuriam tarnauja mūsiškiai priešams naudingi idiotai ir parsidavėliai. Prieš 100 metų Lenkija nenorėjo jokios Lietuvos, jokios Vasario 16-osios. Lenkija stengiasi to paties siekti ir dabar.

  11. Antanas:

    O kaip Jums toks faktas, kad Lietuviai su Lenkais kovojo kartu 450!!! metų nuo Žalgiro 1410 iki Didžiojo Sukilimo 1861-1863m.?
    Tai ką 450metų buvo klaida?
    Bet didžiausias lietuvių mastymo paradoksas yra dievinti Vytautą, bet visiškai ignoruoti tą faktą, kad būtent Vytautas nuvedė Lietuvą į 450metų sąjungą su lenkais. Tai kodėl lietuviai atsisake toliau eiti Vytauto nubrėžtomis gairėmis?

  12. Siaubas:

    Net baisu skaityti, kodėl leidžiamos ir dar skatinamos Lietuvą žeminančios konferencijos. Nejaugi mūsų – lietuvių garbė ir orumas nieko nereiškia? Kiek nikžentaičiai karaliaus ir klastos mūsų istoriją?

  13. Žemyna:

    Pagrindinė bėda – neturime priemonių suduoti per nagus ar ir lauk išmesti valdžiūną, kurs, MŪSŲ ne tik duoną valgydamas, įžūliai SAVO norus įgyvendina, rinkėjų bei mokesčių mokėtojų valios nepaisydamas, nepastebėdamas ir negirdėdamas!
    Ir jie atkakliai ginasi, esą, per KITUS rinkimus rinkėjai spręs.
    O kad naivūs rinkėjai iš tiesų nesiimtų spręsti, didžiausi kenkėjai nuo rinkėjų savo pačių sudarytais neliečiamųjų sąrašais atsitvėrė, o mes tai leidome… Per tiek kadencijų susidarė pagrindiniai chorvedžiai – 2K ir 2G (abiejų jungiamoji grandis GK!) ir jiems pritariančių bebalsių statistų choras.
    Keista, bet CK bei tuometės MT darbo turinys niekuo nuo dabartinių Seimo ir Vyriausybės – kolaboravimas, svetimos valios vykdymas.

  14. Žmogus:

    Ačiū Medeliui, teisingas straipsnis.Su lietuvių kalbos atgaivinimu po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo atėjo Lietuva į Nepriklausomybę 1918metais.Net sulenkėjusių bajorų šeimų palikuonys Signatarai, kiek jie daug padarė lietuvių kalbos atgimimui ,mokymui. Džiugu skaityti apie 1918mSignatarus juos, koks nesavanaudiškumas,koks tikslo siekimas, kokia meilė Lietuvai. Liūdna mintis kyla, kad atsisakymas lietuvių kalbos Nepriklausomybės Šimtmečiui yra pabaigos pradžia… Su švente.

  15. Žemyna:

    Kaip jums istorikų apdovanojimai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *