M. Kundrotas. Profesorius ir vabalėliai (4)

Marius Kundrotas | Asmeninio albumo nuotr.

Marius Kundrotas | Asmeninio albumo nuotr.

Būrys pradinukų žaidė žalioje vasaros pievoje. Triukšmingos gaudynės truko jau pusvalandį, o vaikai įraudusiais žandais dar buvo kupini jėgų. Tik Audrius gulėjo kniūbsčias, pasirėmęs rankomis, tarsi bandydamas įžiūrėti, kaip auga žolė.

– Žiūrėkite! Sprakšys! – staiga sušuko stebėtojas. Vaikai supuolė, tikėdamiesi išvysti kažką įdomaus.

– Tik pamanykit! Kažkoks vabalas! – vyptelėjo ilgšis Benas. Audrius šypsodamasis apvertė gyvąjį radinį aukštyn pilvu. Šis spragtelėjo, persivertė ore ir žybt – atsistojo ant kojų.– Čia tai bent! Parodyk dar kartą! – susidomėjo pora mergaičių. Audrius mielai pakartojo bandymą dar kartą, po to ir trečią.

– Didelis ūkio kenkėjas. – aiškino jaunasis gamtininkas. – Jų vaikučiai – lervytės – ėda augalų šaknis ir sėklas…

– Profesorius..! – pašaipiai pratarė Benas. Taip ir prigijo berniukui vardas – Profesorius. Kai bendraamžiai spardydavo kamuolį ar gainiodavosi vienas kitą, jis sėdėdavo po medžiu, skaitydamas knygą arba vaikščiodavo po mišką, tyrinėdamas vabalus, paukščius, driežus. Sekmadieniais stropiai lankydavosi bažnyčioje, klausydamasis išsamių kunigo pamokslų apie Dievą ir jo sukurtą pasaulį.

Aplink jį dažnai sėdėdavo krūva senų moterėlių. Jos tarsi mašinos klaupdavosi ir stodavosi, destis kokia būdavo pamaldų dalis. Klaupdamosis murmėdavo, skųsdamosis skausmais keliuose arba nugarose. Sėdėdamos sau barbeno atmintinai išmoktas maldeles, visiškai nekreipdamos dėmesio į tai, ką šneka kunigas.

Audrius žvelgdavo į jas užjaučiamai, bet kartu ir stebėdamasis. Kam lankyti bažnyčią, jeigu joje nieko naujo nesužinai? Jeigu namo grįžti toks pat paniuręs ir piktas, koks išėjai? O gal viskas kitaip? Gal per poterius joms kalba Dievas? Bet kam tada kunigas?

Šie ir kiti klausimai vis labiau kreipė žvilgsnį į žmones, jų mintis, jų kūrybą. Vabalai slinko užmarštin. Paauglystę Audrius sutiko drauge su Lietuvos laisve, liejantis kraujui ir skambant dainoms. Berniuko dvasioje augo meilė savo šaliai ir savo tautai, dėmesys jų praeičiai, dabarčiai, budo svajonės savo žygiais dalyvauti jų ateities kūrime. Domino ir kiti kraštai, o pirmiausiai – jų žmonės, kiekviename krašte – vis su savo pasauliu.

Keista, bet kuo daugiau Audrius mąstė apie žmones, tuo labiau nuo jų tolo. Vis dažniau atrodydavo, kad jis ir kiti gyvena skirtingose visatose ir net kalba skirtingomis kalbomis.

– Žmogaus vardas iš raidės „A“! – klausia klasiokai, žaisdami „pasakyk žodį!“

– Ašoka! – žaibiškai atsako Profesorius.

– Kas čia per vardas?! Nėra tokio vardo! – piktinasi bendraamžiai.

– Yra, buvo toks Indijos valdovas! – aiškina išsiskyrėlis.

– Nesimaivyk! Normalius vardus sakyk! Miestas iš raidės „Š“!

– Širazas… – vėl išsišoka Profesorius.

Na ir kur tokį dėti?

Juo labiau jis domėjosi žmonių mintimis ir kūryba, juo aiškiau įsitikino, jog daugelis puikiausiai gyvena be to. Jo noras suteikti aplinkiniams daugiau žinių jiems atrodė kaip puikybė, o gal netgi atotrūkis nuo tikro gyvenimo. Žmonėse ieškant aukštų ir šviesių dalykų, dėmesys krypo išskirtinai į didžius žmones, užtai paprasti žmonės atrodė vis menkesni ir nuobodesni. Kaip taisyklė, didieji žmonės gyveno kažkada seniai arba kažkur toli. Pasaulis – ne toks, koks galėtų būti! – piršosi išvada. Ir tai sukėlė ryžtą keisti pasaulį, pradedant savo šalimi.

Atėjus laikui stoti į universitetą Audrius jau aiškiai žinojo, ką pasirinkti – visuomenės mokslus. Jis svajojo tapti dėstytoju, mokyti būsimus mokytojus, idant jie mokytų ateities kartas. Greta šios svajonės nedrąsiai kirbėjo kita: išsimokslinus eiti į valdžią ir tvarkyti visą valstybę – taip, kad joje būtų daugiau gėrio ir išminties.

Įstojus, regis, prasidėjo kitas gyvenimas. Jį supo žingeidūs, išsilavinę žmonės, su kuriais galima buvo kalbėtis apie rimtus dalykus. Tik štai aukštesnių svajonių daugeliui trūko. Dažnas galvojo, kaip baigti mokslus ir gauti gerą, gausiai apmokamą darbą. O kol kas jie šėlo kavinėse ir vakarėliuose, tarsi pagal studentų dainą: linksminkimės, kol jauni.

Audrius nusprendė nelaukti ir pradėti švietimo darbą tučtuojau. Parašė keletą straipsnių ir išsiuntė juos į skaitomiausius šalies laikraščius. Porą išspausdino. Sėkmė skatino tęsti ir vaikinas rašė toliau. Bet greitai spausdinimas liovėsi. Pasidrąsinęs rašytojas šiaip taip prisibeldė iki vieno laikraščio redaktoriaus, norėdamas išsiaiškinti, kodėl jo straipsniai atmetami.

Redaktorius pasitiko, sėdėdamas su cigarete dantyse, atsilošęs patogiame fotelyje. Dūmų pritvinkusiame kambaryje vos buvo galima kvėpuoti. Bet tikslas – aukščiau visko.

– Mes – laikraštis, skirtas plačiajai visuomenei! – prabilo šeimininkas. – O jūs ką rašote? Prūsų Lietuvos gyventojų savimonė… Pats bent suprantate, ką tai reiškia?

– Na, savimonė yra tai, ką žmogus mąsto apie save. – kantriai paaiškino svečias.

– Kas apie tai skaitys? Mums reikia straipsnių, dėl kurių laikraštį pirktų, ir pirktų kuo gausiau. Kam rūpi tos praeities šmėklos?

– Bet juk reikia žmones auklėti, šviesti… – bandė prieštarauti rašytojas.

– Klausykit, jūs, švietėjau! – pertraukė redaktorius. – Jaunystėje kūriau dainas, kurios skatino žmones būti geresnius. Paskiau įsidarbinau vaikų namuose. Dar vėliau tapau žurnalistu, rašiau apie kultūrą. Bet žmonėms reikėjo tik tokios muzikos, kuri linksmintų. Vaikai, palikę vaikų namus, tapdavo valkatomis ir nusikaltėliais. Skaitytojus labiausiai domino straipsniai apie vagystes, smurtą, garsenybių gyvenimo skandalus. Galiausiai aš pavargau kurti gėrį ir ėmiau kurti pinigus…

…Dar vienas pavargęs didvyris… – mąstė Audrius, išeidamas iš kambario. – Dabar madinga tokius vaidinti…

Įstojęs į universitetą jaunuolis vis rečiau lankydavo bažnyčią. Visose bažnyčiose kalbėta apie tą patį. Dievą, kuris visus veda ir gelbsti – visa tai sunkiai derėjo su pasauline ir asmenine patirtimi, kur teisingumo rodėsi taip maža, o blogio ir kančios – tiek daug. Dvasines dorybes, kurių mokyta bažnyčiose, jaunasis Profesorius jau žinojo atmintinai, o ką nors naujo išgirsti pasitaikydavo vis rečiau ir rečiau. Galiausiai jis išvis liovėsi vaikščioti į pamaldas.

Daug rašė. Dienomis – studijos, naktimis – straipsniai. Didžioji žiniasklaida juos ignoravo, bet keli drąsesni leidiniai mielai spausdindavo. Apie žmogų ir jo gyvenimo prasmę, dvasingumą ir santykius, visuomenę ir valstybę, kitas šalis, žymius asmenis praeityje ir dabartyje, apie jų darbus.

Kartą sutiko gimtosios parapijos kunigą. Šis jau buvo skaitęs studento straipsnius, pagyrė, bet tuojau ir supeikė.

– Daug rašai apie žmones. Tarsi žmogus viską spręstų. O kur dingo Dievas?

– Dievas veikia per mus. Padėk žmogui pažinti save, pažinti kitus žmones, ir padarysi gerą darbą. O geras darbas – tai akmenėlis Dievo karalystės statyboje… – atsakė jaunuolis.

– Dievui nereikia tavo darbų. Jam reikia tavęs. – vėl bandė pamokslauti dvasininkas.

– O kas yra žmogus be savo darbų? – nutęsė studentas.

– O kodėl manai, kad žmonėms reikia būtent to, ką tu darai? Jie tavęs to prašė?

– O Kristaus kas nors prašė?

– Su Kristumi lyginies… Drąsu. Arba eisi labai toli, arba skaudžiai krisi. Bet kuriuo atveju – kantrybės tau. Jos prireiks. – palinkėjo ganytojas.

Universitete laikas bėgo greitai. Radosi vis naujų pažįstamų, netgi draugų. Sykį bendrakursis Valdas pakvietė Audrių į susirinkimą. Ten sėdėjo keliolika žmonių, daugiausiai – vyresnių, bet pasitaikė ir jaunimo. Tai buvo Tėviškės sandrauga. Čia Profesorius atpažino kelis žinomus tautinio atgimimo veikėjus. Trisdešimtmetis vyras atsistojęs trenkė ugningą kalbą.

– Lietuvių tauta prarado vienybę! Žlunga dora! Valdžioje – nemokšos ir savanaudžiai! Daugelis jų dirba sau ir savo rėmėjams, kurie jiems moka pinigus! O žmonės – skursta! Jaunimas bijo kurti šeimas ir gimdyti vaikus, nes nežino, ar galės juos išmaitinti! Vis daugiau lietuvių priversti ieškotis laimės užsieniuose! Mums reikia naujos valdžios, kuri pasirūpintų kiekvienu piliečiu, o pirmiausiai – jaunimu ir šeima! Susigrąžinkime Tėvynę!

Šiuos žodžius lydėjo audringi plojimai. Po to sekė pokalbis, kur kiekvienas galėjo išsakyti savo mintis, kaip kurti šalies ūkį, puoselėti kultūrą, užtikrinti šalyje darną ir gerovę. Audrius išvydo žmones, kuriems išties rūpėjo gimtoji žemė ir jos gyventojai. Ir kai sulaukė siūlymo jungtis į jų gretas, sutiko be išlygų. Čia buvo mokslininkų, buvo mąstytojų, buvo paprastų piliečių, bet Audrius ypač išsiskyrė siekiu išaiškinti ir pagrįsti kiekvieną žmogaus ir visuomenės gyvenimo reiškinį. Užtai bendražygiai jį taip ir vadindavo: mūsų Profesorius.

Neilgai trukus sulaukta atsako universitete. Studento straipsniai vis aštrėjo, vis pikčiau pasisakyta prieš valdžią, kviečiant burtis į Tėviškės sandraugą bei rinkti naują šalies vadovybę. Tėviškėnai pasipylė į gatves, reikalaudami iš valdžios tai šio, tai kitko, bet dažniausiai – trauktis. Dėstytojai vis kreiviau žiūrėjo į jaunąjį maištininką. Netrūko pašaipos ir iš studentų.

Nežiūrint priešiško požiūrio, Audrius baigė studijas, gavo bakalauro laipsnį, po to – ir magistro. Atėjo laikas daktaro moksliniam darbui. Ir čia durys užsitrenkė.

– Jūsų išvados neįtikina. – kreivai šyptelėjo vertinimo komisijos pirmininkas.

– Bet jas įrodo surinkti duomenys! – bandė prieštarauti jaunasis mokslininkas.

– Neįtikina. Suprantate? Neįtikina. – purtė galvas kiti komisijos nariai.

Audrius suprato. Juk jo darbas – apie tautines jėgas Europoje. Apie tai, kaip valdžios jėgos atitrūko nuo savo tautų, kaip senąsias jėgas po truputį keičia naujos. Jei toks darbas būtų pripažintas mokslu, žmonėms kiltų viltis, kad kas nors panašaus gali įvykti ir čia. Valdžiai tai būtų pavojinga, o daugelis universiteto vadovų buvo susiję su valdžia. Tiek valdžios žiniasklaida, tiek jai palankūs mokslininkai aiškino, kad valdžiai prieštarauja tik mažo protelio žmonės, tad kaipgi maištininkui suteiksi mokslų daktaro laipsnį? Žlugtų visas ilgametis pasakojimas.

Viltys tapti tikru profesoriumi žlugo. O dirbti reikėjo. Audrius bandė darbintis tiek dėstytoju universitetuose, tiek mokytoju mokyklose, tiek žurnalistu įvairiuose leidiniuose. Darbdaviai rasdavo tūkstančius priežasčių atmesti jo prašymus, nors tikroji priežastis buvo viena ir ta pati. Kas norės priimti maištininką? Nemalonumai juk – užtikrinti.

Įsidarbino aktoriumi. Reikėjo žmonių vaidinti gausioje minioje, todėl tiko bet kas – studentai, pensininkai, net girtuokliai. Daugiausiai tai buvo menko išsilavinimo žmonės, kuriems reikėjo kaip nors išgyventi. Labiausiai erzino tai, jog mokslininką su dviem aukštaisiais diplomais galėjo vaikyti darbų vadovas, baigęs penkias klases. Teko kęsti.

Šis darbas alino. Keltis ir gultis tekdavo tamsoje, miegoti po tris-keturias valandas, po to – valandų valandas stovėti ir vaikščioti, kol įskausdavo nugara. Bet buvo įdomu. Filmas kurtas apie viduramžių Angliją, Audriui teko vaidinti didiką. Stebint, kaip gimsta meno kūrinys, dar daugiau – pačiam tame dalyvaujant, darbas atrodė prasmingas. Aktorius giliai įsigyvendavo į vaidmenį, lyg susiliedamas su savo veikėju.

Bet šis tarpsnis baigėsi. Filmas sukurtas. Buvo galimybė laukti kito, paskiau – dar kito, bet visi šie darbai būtų buvę trumpalaikiai, o reikėjo pastovaus. Audrius vis dar spausdino straipsnius, bet jų leidėjai patys vos galą su galu sudurdavo, tad apie apmokėjimą nebuvo nė kalbos.

Po daugybės darbo skelbimų ir paieškų nuvainikuotasis Profesorius įsidarbino parduotuvėje – paprastu pardavėju. Per vieną mėnesį jis pasiilgo aktoriaus darbo. Sėdėti kasoje ir skaičiuoti pinigus atrodė sunkiau, nei ištisą dieną laikytis ant kojų, per pertraukas lankstant įskaudusius sąnarius. Dešimt ir penkiolika… Penki ir trisdešimt… Dvidešimt penki ir devyniolika… O jei suklysi? Skandalas. Mušant kainas diena iš dienos, valanda iš valandos, Audriui atrodė, jog jis virsta mašina.

Vieną savaitgalį išėjęs pasivaikščioti sutiko pažįstamą senutę iš jaunystės laikų parapijos. Ji stovėjo greta ištaigaus namo tvoros. Šis namas priklausė žinomam inžinieriui Aukštuolaičiui.

– Pasižiūrėk, kaip prasigyveno! – gaižiai šyptelėjo ji, atpažinusi parapijietį. – Prisivogė…

Aukštuolaitį Audrius gerai pažinojo. Inžinierius ilgą laiką vertėsi privačiai, paskiau perėjo į valstybės tarnybą. Daug nuveikė miestui ir visuomenei. Sėdint prie projektų gęso akys, iškrypo stuburas, o kadangi bedirbdamas retokai valgydavo, sugedo ir skrandis. O jis vis triūsė.

– Visa, ką matote, uždirbta! Garbingai ir sunkiai! – paprieštaravo Profesorius.

– Nepasakok… Iš garbingos algos tokių namų nepasistatysi… Ne kitaip, kyšius ima.

Audrius pasirinko nutylėti. Pažįstama numojo ranka ir užklausė:

– Ką tu dabar veiki? Nebesimatome…

– Valstybės reikalais domiuosi. Politika, kitaip sakant.

– Politika… – palingavo galva senoji. – Geriau gamtą toliau tyrinėtum. Laimingesnis būtum. Politika – pats purviniausias dalykas pasaulyje…

– Ne politika purvina. Purvini – žmonės. Tokie viską supurvina, ar tai būtų politika, ar kultūra, ar verslas. – vėl paprieštaravo filosofas. Abu suprato – bergždžias pokalbis.

Darbe dažnai tekdavo persimesti vienu kitu žodžiu su bendradarbiais. Per pertraukas daugelis eidavo parūkyti, Audrius gi – nors trumpam atsitraukti nuo kasos. Pats jis retai ką nors kalbindavo, bet paklaustas – atsakydavo. Jo dalyvavimas Tėviškės sandraugoje buvo žinomas, apie tai rašė laikraščiuose, kalbėjo per radiją ir televiziją. Viena kita žinia pasiekdavo ir paprastus darbininkus.

– Kas geresnio? – užklausė kartą krovikas Gintas.

– Paruošėm naują programą. Šviesim piliečius, stiprinsim atsakomybę…

„Apie ką tu čia?“ – klausė Ginto akys.

– O aš kokią mergą susiradau! Pasaka. – bandė tęsti pokalbį krovikas.

„Apie ką tu čia?“ – dabar jau pagalvojo Audrius.

– Prancūzijoje vyksta rinkimai. Sakoma, ateis dešinieji… – mąsliai pratarė politikas.

– O mes sekmadienį su draugais klube ošėme. Prisigėriau, dabar galvą skauda… – turtingais įspūdžiais dalijosi darbo kolega.

Profesoriaus aplinka jam kėlė siaubą. Atrodė, jog daugumos žmonių mintys sukasi tik apie valgį, miegą ir lėkštas linksmybes. Dar apie darbą, bet tik už pinigus, siekiant išlaikyti savo varganą gyvenimėlį. O kai ateina mirtis, iš žmogaus lieka tik tuščia vieta.

Vienintelė prasmės užuovėja Audriui liko Tėviškės sandrauga. Bet joje daugumą veiklos sudarė kalbos. Valstybėje rinkimai sekė rinkimus, o tėviškėnai vis sėdėjo pogrindyje, lakstė po gatves, kartais surengdavo kokį renginį, be jokios didesnės įtakos visuomenės gyvenimui.

Norėjosi veiksmo. Pasitaręs su senu bendražygiu Valdu Audrius pasiūlė rinkti lėšas, pirkti knygų, drabužių, indų, ir vežti labdarą į skurstančius kaimus. Lėšas sumetė vos keli žmonės. Susitikę su pirmo pasitaikiusio kaimo bendruomene tėviškėnai iškrovė dėžes ir apstulbo.

Kaimiečiai lyg vanagai supuolė prie skudurų, palikdami brangiai kainavusias knygas, tarsi bereikalingą šlamštą. Platonas ir Maceina, Valteris Skotas ir Vincas Krėvė liko gulėti dėžėse, tiktai pundas tautinių laikraščių gana greitai išsidalintas. Visi suprato: geriausiu atveju – prakuroms.

– Tai čia toji tauta… – sukrėstas mąstė Audrius. – Tai jai reiktų skirti visą savo gyvenimą?!

Vis dažniau ausyse skambėdavo jaunystėje išgirsti redaktoriaus žodžiai. Jie apėmė protą ir širdį, augindami karčius vaisius. Gyventi dėl pinigų Profesorius nei mokėjo, nei norėjo. Bet vis prasčiau galvojant apie supančius žmones augo puikybė, nusivylimas ir slegianti beprasmybė.

Ilgainiui keitėsi ir Tėviškės sandrauga. Jai plečiantis į liaudį, suėjo daug naujų žmonių. Senieji išmirė, pasitraukė arba tiesiog nutilo. Naujieji skyrėsi nuo jų lyg naktis nuo dienos.

– Ar žinote, kodėl tauta skursta?! – žarstė išmintį vienas. – Nes valdžia iš jos vagia!

– Lietuviai – dori žmonės! – postringavo kitas. – O tie lenkai, rusai, žydai – pašlemėkai!

– Pensininkai gyvena iš mūsų mokesčių! – piktinosi kažkoks pienburnis.

– O kas jus pagimdė, išaugino, į mokslus išleido?! – skolą grąžino bočiai.

Visa tai labai skyrėsi nuo ankstesnių kalbų. Nors jose taip pat būta griežtumo, aštrius šūkius lydėdavo išsamūs pokalbiai, kuriuose išmanantys žmonės dalydavosi žiniomis ir kurdavo planus, ką pagerinti. Nors būta piktų pasisakymų prieš valdžią, bet jos kaltinimai proto stoka ar net parsidavinėjimu savo rėmėjams stipriai skyrėsi nuo šnekų, jog visi ten – vagys. O skirtingų visuomenės sluoksnių kiršinimas jau visiškai prieštaravo ankstesniems siekiams – visuotinei darnai. Bet liūdniausiai atrodė sandraugos vadovybės rinkimai.

– Žemkalnį į pirmininkus! – šaukė vienas.

– Spjoviau aš į tavo beraštį Žemkalnį! – atitarė kitas. – Jis apie valstybę nusimano tiek, kiek kiaulė apie debesis! Rinksime Gedvilą!

– Aš du kartus spjaunu į tavo sukčių Gedvilą! Juk čia visi žino – kai jis buvo sandraugos iždininkas, grobstė mūsų pinigus!

– Viešpatie, Viešpatie… – mintijo Audrius. – Tai šie žmonės gelbės ir keis Lietuvą?!

Jo straipsniuose vis retėjo priekaištai valdžiai. Vis gausėjo priekaištų visuomenei. „Žmonės verti savo valdžios, kurią patys ir išsirenka“ – rašė jis. – „Jeigu žmonės tingi pasidomėti, kaip veikia valstybė ir kas tokie veržiasi į valdžią, juos lengva maustyti ir jie to verti“.

Galiausiai Profesorius išvis liovėsi rašęs. Jam atrodė, kad jį supras gal saujelė dorų, mąstančių žmonių, bet kokia prasmė rašyti jiems – jie ir taip užtektinai žino. Ilgainiui nutrūko ryšiai net su draugais – daugelis jų užsikasė šeimose ir darbuose, toldami nuo tikslų, kurie kadaise jungė. O ir patys tikslai darėsi vis labiau abejotini. Kaip gelbėti visuomenę, kuri pati save žudo? Gali kovoti su tironais, sukčiais ar bukagalviais valdžioje, bet kaip kovoti už tautą su pačia tauta?

Darbas parduotuvėje sekino bet kokią mintį. Rodėsi, jog visas pasaulis virto skaičiais. Negyvais, tuščiais ir beprasmiais. Darbe jį vadino įprastai – Profesoriumi, bet šis vardas jau nei džiugino, nei žeidė. Jam buvo tiesiog vis vien. Kartkartėmis išeidavo pasivaikščioti po darbų, savaitgaliais pasiimdavo knygą. Bet ir knygų skaitymas ilgainiui apkarto. Kokia prasmė skaityti išmintingų žmonių mintis, tobulinti save, jei kitiems to perduoti negali?

Štai ir vasaros atostogos. Atokvėpis. Dangus, kažkodėl, apniukęs. Miškas, proskyna, pieva. Audrius užlipo ant kalvos ir apžvelgė visą jį supantį kraštovaizdį. Viskas atrodė beprasmiška. Jame kažkas mirė. Staiga danguje nušvito prošvaistė, spinduliai apglėbė jį ir pasigirdo ramus, bet stiprus balsas.

– Kas tu esi? Ko tu sieki, žmogau?

– Būti doru žmogumi… – sumišęs atsakė Audrius.

– Apie ką su vabalėliais kalbi, žmogau?

– Nekalbėti..? – jau visai susipainiojęs pravebleno žmogus.

– Apie ką su vabalėliais kalbi, kai juos niekini ir žemini..? – vėl paklausė balsas.

Audrius suprato: vabalėliai – tai jį supantys žmonės. Su savo mažais rūpesčiais, silpnais protais, besikepurnėjantys didžiuliame pasaulyje, tarp tokių pačių vabalėlių. Jis pasijuto toks didis tarp jų ir toks mažas prieš tą, kuris su juo kalbėjosi. Jis matė tiktai šviesą, kuri nustelbė visą aplinkinį vaizdą. Ir šios šviesos akivaizdoje suprato pats esąs vabalėlis. Vabalėlis, su kuriuo ši didybė kalbasi.

Nejau galima vabalėlio reikalauti, kad jis mąstytų ar gyventų kaip Profesorius? Gal geriau leisti jam bėgti savu takeliu? O jei vabalėlis nori tapti žmogumi, jam padėti. Jei reikia, skirti tam visą savo gyvenimą. Jei pasaulio šviesa prabilo savam vabalėliui – be krislo puikybės ar paniekos – kaip labiau jis turi švelniai ir kantriai elgtis su jį supančiais vabalėliais?

Audrių supanti šviesa tarsi skverbėsi į jo vidų, kol jis ją sugėrė. Jame gimė kažkas naujo. Taip. Jis myli žmones. Tokius, kokie jie yra.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Aha:

    ….Nejau galima reikalauti iš vabalėlio, kad jis mąstytų….Kaip kovoti už tautą su pačia tauta?…Politika pats purviniausias dalykas pasaulyje..
    Tai tik keletas perliukų iš šio straipsnio.

  2. Julius:

    Kaip supratau, čia Mariaus autobiografija beletristiniu stiliumi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *