D. Petkus. Kam turime dėkoti už savo šimtmetį? (23)

Dovilas Petkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dovilas Petkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Valstybės šimtmetis beldžiasi į Lietuvos duris. Turbūt natūralu, jog atėjus tokiai progai susimąstome apie tuos, kurie mūsų šalį sukūrė. Galvojam, kaip galėtume savo tėvus kūrėjus įamžinti ir pagerbti, stengiamės įvertinti tuos, kuriems vis dar esam nepakankamai dėkingi. Mūsų pirmtakams atsibodo būti „imperijų kampininkais“, tad jie drąsiai stojo ginti savo Tėvynės idėjų. Vis dėlto Lietuvos šimtmečio spindesy pasigirsta ir nuomonių, jog už mūsų nepriklausomybę turėtume būti dėkingi suirutėms arba kaimyninių šalių diktatoriams. Kaip yra iš tiesų?

„Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“. Tokio pavadinimo konferencija Vilniaus rotušėje kvietė apsvarstyti Pilsudskio asmenybę ir jo santykį su Lietuva. Deja, tačiau diskusija Lietuvos sostinėje labiau priminė žaidimą „į vienus vartus“. Abi pusės tarsi stengėsi apeiti svarbiausius klausimus, į kuriuos neatsakius, nuoširdūs dviejų valstybių ir jų piliečių santykiai lieka neįmanomi. Vilniaus krašto okupacija vadinta, netekimu ar net „išvadavimu iš raudonųjų“.

Tuo tarpu, klausantis lietuvių pranešėjų neišvengiamai matėsi skirtumas tarp svečių patriotizmo ir mūsiškių kalbėtojų bandymų su kiekviena tema rasti paniekos ir pasišaipymo trupinių savo valstybei. Buvo pasakota koks Pilsudskis buvo lietuvis, kaip jis išgelbėjo Lietuvą, kovodamas prie Vyslos, kaip jis mylėjo Vilnių. Ignoruojant, jog visa tai labiau priminė vilko meilę avims. Galima tik pridurti, jog trūko tik plačiai nuskambėjusių Alfredo Bumbausko minčių, jog karas su Lenkija tebuvo „senalietuvių ir naujalietuvių konfliktas“ – nauja „savi šaudė į savus“ Lietuvos istorijos versija.

Tikėtina, kad būtent tokio pobūdžio mūsų savinieka priveda iki situacijų, kuomet pažangūs intelektualai giliai dūsauja, kad įtaka Pietryčių Lietuvoje užleidžiama Rusijai, o ne Lenkijai. Nesugebant bent susimąstyti, kad Vilniaus kraštas yra politinis ir istorinis Lietuvos centras, kuriame turėtų vyrauti tik Lietuvos, o ne kieno nors kito įtakos.

„Romantiškesnis už Lietuvos romantikus“

Tuo tarpu, R. Valatka prisimindamas lenkų lyderį teigia: „Pilsudskis apie Lietuva kalbėjo tik su meile ir pagarba. Ir buvo romantiškesnis už Lietuvos romantikus. Pilsudskiui Lenkija be Vilniaus buvo tarsi Izraelis be Jeruzalės. Maršalas negalėjo suprasti, kad Vilnius ta pati reiškia ir lietuviams.“ Turbūt raktinis žodžių junginys tokiame sakinyje ir lieka: „negalėjo suprasti“. Kaip žinia, paprastai didžiausios pasaulio tragedijos ir nesusipratimai būtent ir nutinka, kuomet politiniai lyderiai „negeba suprasti“.

Visgi, tokiu autoriaus menamu Lenkijos diktatoriaus nuoširdumu tikėti neverta. Daug aiškiau tampa prisiminus Pilsudskio žodžius, jog: „Lietuva palūš be savo nugarkaulio – Vilniaus“. Ši citata tiksliai išduoda tikruosius Pilsudskio ir to meto lenkų lyderių nusiteikimus Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Tarpukario Lenkija su savo vadu į  Lietuvos nepriklausomybę žvelgė su patologine neapykanta, save įtikinėdami, jog Lietuva tai esą kažkokia pikta sukilusi Lenkijos provincija, kurią reikia grąžinti į sudėtį. Negalėdamas pasaulinės bendruomenės akyse susidoroti su kylančia Lietuvos dvasia, Pilsudskis ir jo aplinka tenkinosi daline Lietuvos okupacija, tikėdamasis savaiminės Lietuvos griūties. Dideliam jų nusivylimui, Lietuva buvo stipresnė ir išliko net ir be Vilniaus.

Tiesa čia reikėtų stabtelti ir pažymėti, kad tam tikra prasme mes galėtume būti Pilsudskiui dėkingi, nors klausimas išlieka, kokia forma turėtume tai šiandien minėti. Būtent Pilsudskis ir jo grobikiška pozicija siekiant sukurti plačia Lenkijos federacija ir užgrobiant Vilnių tarpukariu taip sustiprino lietuvišką savimonę, lietuvių patriotizmą, valstybinės kalbos pozicijas ir lietuvių kultūros formavimą, jog Lietuva išties patapo tikrai unikalia tauta ir valstybe. Kaip pažymi kalbininkas Alvydas Butkus: Jei ne Vilniaus okupacija Lietuva būtų likusi dvikalbė, lenkų kalba ir kultūra iš inercijos būtų išlaikiusi aukštesnį socialinį prestižą, o dalies lietuvių politinė sąmonė iki šiol būtų susidvejinusi – tai lietuvis, tai lenkas, priklausomai nuo situacijos.

Deja, bet Rimvydas Valatka neapsiriboja tik Lenkijos vadovo iškėlimu, bet ir turi priekaištų Lietuvos kariuomenei. Anot jo, Lietuvos laisvės kovotojai ir nepriklausomybės kovų dalyviai, gindami savo interesus Vilniaus krašte „de facto kovojo sovietų sąjungos pusėje“. Reiktų atkreipti dėmesį, kad tai išties rimtas kaltinimas, todėl autorius arba turėtų nurodyti, kurie Lietuvos kariuomenės daliniai kovėsi SSRS struktūrose prie Vyslos ir kokie karininkai jiems vadovavo. Priešingu atveju, tokių minčių autorius turėtų apsibarstyti galvą pelenais ir atsiprašyti, jog įžeidė nepriklausomybės kovotojus ir eilinį kartą nebūtai apdergė savo šalį.

Sovietams, kaizeriui, o gal..?

Nereikia net abejoti, jog mūsų regionui pasisekė, jog gausiai Europos valstybių remiama Lenkijos kariuomenė prie Vyslos sumušė bolševikus. Tačiau dėkodami už savo šalies nepriklausomybę pagal tokią logikos prizmę galėtume teigti, jog ir Leninas 1920 m. pripažino Lietuvą. Galėtume net teigti, jog Spalio revoliucija ir suirutė Rusijoje tapo lemtingais geopolitiniais veiksniais, leidusiais susikurti Lietuvai arba staiga prisiminti, jog vis dar nepadėkojome Vokietijos kaizeriui už okupaciją, kurios dėka ir buvome atplėšti nuo senosios imperijos bei turėjome proga paskelbti Vasario 16- ąją.

Nebūkime naivūs ir neįsivaizduokime, kad Pilsudskis, Leninas ar dar kitų valstybių jėgos tai darė atsižvelgdami į Lietuvos interesus. Visos aplinkinės šalys žiūrėjo tik savo interesų, kurie ateityje nesudarė joms problemų Lietuvos valstybingumą trypti.

Paradoksas, bet pasitikdami šimtmetį mes neretai veliamės į tuščius svarstymus kam iš kaimynų labiau įsiteigti už mūsų pačių išsikovotą laisvę. Paieškos, kuriai šaliai ar jos lyderiui reiktų padėkoti už Lietuvos šimtmetį, dažnai net viršija pasiryžimą ateinančiais metais išties rimtai įvertinti savo šalies signatarus ir nepriklausomybės kovotojus.

Žvelgdama į savo valstybės tėvus kūrėjus bei jos gynėjus Lietuva turėtų nei stebėtis, nei gėdytis, to, kad Vasario 16-ąją ji gimė kaip antilenkiškos kultūros darinys, politiškai atsiribojantis nuo modernios Lenkijos valstybės, nei to, jog Lietuva ir jos žmonės niekada netroško būti kitų imperatorių ar totalitarinių ideologijų žaisliuku.

Norėtųsi, jog žengdami į šimtmetį mes sau galėtume drąsiai ištarti: už savo valstybingumą mes niekam neskolingi, nebent patys sau. Mes esame dėkingi savo inteligentijai, savo politikams ir diplomatams, kurie atsidūrę didžiulių geopolitinių pokyčių akivaizdoje neišskydo, bet meistriškai laviruodami iškovojo šaliai nepriklausomybę. Ir už savo laisvę mes nesame dėkingi Lenkijos, Vokietijos ar Rusijos armijoms, bet tik mūsų savanoriams ir jų vadams. Tai yra laisvė ir nepriklausomybė, iškovota mūsų sumanumu ir palaistyta mūsų krauju. Tai mūsų šimtmetis, už kurį mes dėkojame tik patys sau.

Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *