Z. Tamakauskas. Kauno deputatų klubo išvyka (nuotraukos) (1)

Šakiuose prie dr. Vinco Kudirkos paminklo giedame Kauno deputatų klubo himną (Maironio „Užtrauksme naują giesmę“ ištrauką) | R. Gaidžio ir R. Kazakevičiaus nuotr.

Šakiuose prie dr. Vinco Kudirkos paminklo giedame Kauno deputatų
klubo himną (Maironio „Užtrauksme naują giesmę“ ištrauką) | Z.Tamakauskas. Kauno deputatų klubo išvyka (nuotraukos)

Kauno  Deputatų klubas (jį sudaro įvairių kadencijų buvę miesto savivaldybės tarybos nariai, jo prezidentas – miesto ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius), klubo prezidento pavaduotojo Raimondo Gaidžio iniciatyva, dr. Vinco  Kudirkos mirties 118 metų minėjimo  išvakarėse  ir  artinantis mūsų Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, surengė  labai prasmingą išvyką Vinco Kudirkos keliais. Pakeliui sustodavome pasidairyti  ir po kitus miestelius, daugiau žinomus kultūros istorijoje. Malonu, kad šioje kelionėje dalyvavo ne tik klubo nariai, bet ir jų artimieji.Mūsų autobusui riedant Nemuno kairiojo kranto keliu maždaug už 17 km pasiekėme Zapyškio miestelio senąją gotikinę bebokštę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ši bažnyčia gražiai puošia Nemuno slėnį, o slėnis – ir pačią bažnyčią. Žmonės pasakoja, kad ši bažnyčia pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, kaip ir Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, esanti Nemuno pakrantėje Kaune. Tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad Zapyškio bažnyčia pastatyta  vėliau – 16 amžiaus antroje pusėje – miestelio valdytojo Povilo Sapiegos pastangomis.  Kurį laiką  ir pati vietovė vadinta Sapiegiškėmis. Paskui virto Zapyškiu. Bažnyčia kentėjo nuo dažnų Nemuno potvynių ir svetimų kariuomenių, įsiveržusių į Lietuvą nuniokojimo. Ji daug kartų remontuota, restauruota. Tačiau iki šiol išlaikė savo grakštų gotikinį apdarą – frontoną, suskaldytą į viršų kylančių žemėjančių nišų, sienas remiančius laiptuotus kontraforsus, profilines plytas. Teigiama, kad viduje prie bažnyčios fasadinės sienos buvo įrengti puošnūs vargonai – žmonių vadinamos griežyklos. Vargonų priekyje stovėjusi vietinių tautodailininkų padaryta su skambinančia arfa karaliaus Dovydo skulptūra, o prie jos iš šonų – simetriškai išdėstyti angelai. Šv. Mišių eigoje per „pakylėjimą“ Dovydas linksėdavęs galvą, ranka perbraukdavęs arfos stygas, o angelai skambindavę varpeliais… Tokį mechaninį prietaisą turbūt turėjo labai reta bažnyčia. Minima, kad prie Didžiojo altoriaus kabėjusi elnio galva su ragais, o greta – Švč. M. Marijos paveikslas. Pasakojama, kad okupavusi mūsų kraštą rusų  kariuomenė šį paveikslą iš Vytauto bažnyčios išmetusi į Nemuną. Prie Zapyškio jis buvęs iškeltas ant plūduriuojančių elnio ragų… Bažnyčios viduje taip pat buvęs trijų medinių barokinių altorių ansamblis, sukurtas 17 amžiaus pabaigoje, o kiek anksčiau – pastatyta renesansinė sakykla su evangelistų Jono, Morkaus, Luko ir Mato atvaizdais. 18 amžiaus pabaigoje – 19 amžiaus pradžioje prie pagrindinio fasado buvo pastatyta varpinė, kuri taip pat iki mūsų dienų neišliko.

Zapyškio apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėliai, buvo platinama draudžiama lietuviška spauda. Vienas iš to meto sukilėlių-dalgininkų, kilęs iš Zapyškio apylinkės  yra aušrininkas, „Varpo“ bendradarbis, poetas ir vertėjas  Andrius Vištelis-Višteliauskas, pasirašydavęs Lietuvio slapyvardžiu. Jis ne tik kovojo minėtame sukilime, bet ir kūrė sukilėliams dainas. Ypač populiari buvo jo parašyta  daina „Maršas Lietuvos“: Gana, broliai, mums miegoti/ Ant kapų motinos/Nėr ko ilgai nei dūmoti,/Nosis pakabinus. Savo eilėraščiuose poetas propagavo  tėvynės meilę, Lietuvos gamtos grožį, aukštino  ir ragino  branginti lietuvių kalbą, kuria „kalbėję net Adomas su Ieva rojuje“. Prie  Zapyškio mokyklos prigludusio parko kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis rašytojui ir mūsų tautos žadintojui Andriui Višteliui-Višteliauskui yra sukūręs paminklą, kurį akcentuoja paties poeto žodžiai: O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji. Šiuos žodžius turėtume  visada prisiminti ir šios dienos sūkuriuose, kuriuose  norima suabejoti lietuvių kalbos valstybinio statuso reikiamybe, stengiamasi ją sumenkinti ir vienokiu ar kitokiu būdu sumažinti jos vartojimo erdvę.

Sovietiniais okupacijos metais Zapyškio apylinkėse  pasižymėjo Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Netoli Zapyškio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko, buvusio partizano Vytauto Balsio-Uosio iniciatyva atstatytas buvęs partizanų bunkeris. Pačioje uždarytoje bažnyčioje sovietiniais metais rinkdavosi vienas iš mūsų veikusios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos būrelis, kuriam vadovavo vėliau žinomas Lietuvos folkloro ansamblių kūrėjas Kazimieras Kalibatas, dabar jau besiilsintis Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Čia būrelio nariai davė priesaiką, buvo rašomi antisovietiniai atsišaukimai. Tame pačiame būrelyje buvo ir Kaune žinomas Dainų švenčių bei miesto Valstybinio choro  buvęs dirigentas Algimantas Mišeikis.

1993 metais su senosios Zapyškio bažnyčios atvaizdu išleistas dailininko Eugenijaus Gūzo sukurtas Lietuvos pašto ženklas. Nuo 1996 metų šioje bažnyčioje vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai.

Zapyškis yra susijęs ir su dr. Vinco Kudirkos gyvenimu. Tai visada mums primindavo Paežerių klėtelės saugotojas, buvęs sovietinių lagerių kalinys, patriotinės dvasios skleidėjas mokytojas Stasys Ankevičius, kada apsilankydavome su vienu ar kitu jaunimo būreliu Paežeriuose. Stasys Ankevičius pasakodamas apie V. Kudirkos gyvenimo kelią, visada pabrėždavo Zapyškio bažnyčios klebono Jurgio Kolytos kilniadvasiškumą, lėmusį jaunuolio tolimesnio gyvenimo tarpsnį, jo tolimesnį mokslo siekimo kelią. Pašalinus jį dėl stokos pašaukimo būti kunigu iš Seinų kunigų seminarijos, užsitraukęs didelę savo tėvo rūstybę. Tuo sunkiu gyvenimo momentu būsimam lietuvybės žadintojui savo gerąją ranką ištiesęs, kaip manoma, tolimas jo giminaitis, kunigas J. Kolyta. Jis gabiam jaunuoliui įkvėpė tolimesnį pasitikėjimą savimi, savo lėšomis jam atvėrė kelią toliau mokytis Marijampolės gimnazijoje ir aukštojoje mokykloje. Per savo mokslo atostogas ir vėliau tapęs gydytoju Vincas Kudirka dažnai apsilankydavęs Zapyškyje, vietos gyventojus pradžiugindavęs savo smuiko garsais per aukojamas šventas Mišias bažnyčioje, patardavęs žmonėms įvairiais medicinos klausimais, godžiai skaitydavęs dr. Jono Basanavičiaus leidžiamą „Aušrą“.

Iš Zapyškio vykome į vadinamą zanavykų sostinę – Šakius. Šio krašto gyventojus iškilus kraštotyrininkas, publicistas  ir knygų leidėjas Bernardas Aleknavičius savo leidžiamoje tęstinių knygų serijoje pavadino Novužės krašto vaikais. Šiais metais  Bernardas Aleknavičius, kaip ir rašytojas Kazys Saja, buvo pristatytas Nacionalinei premijai gauti. Deja, šiems daug nusipelniusiems Lietuvos kultūrai žmonėms, premija nebuvo paskirta…

Manoma, kad Šakių vardas kilo iš Šakaičių kaimo, minimo jau 1599 metais. 1719 metais Šakaičiai pavadinti jau Šakiais, o 1812 metais Šakiams suteiktos miesto teisės. Šakiai taip pat yra susiję  su Vinco Kudirkos vardu. Į šį miestą jis atvyko gavęs gydytojo diplomą  ir suredagavęs  pirmąjį  „Ūkininko“ numerį. Čia turėjo būti jo pirmoji darbovietė baigus Varšuvos universitetą –  praktinio gydytojavimo pradžia.  Tačiau atvykęs į Šakius jaunasis gydytojas tuojau pat susidūrė su sunkumais. Šakiuose tuomet gyventojų daugumą sudarė žydai, kurie čia pradėjo kraustytis nuo 1690 metų. Jie nenorėjo, kad jų tautietis gydytojas Šuckveris turėtų konkurentą lietuvį. Jų bendruomenė nutarė atvykusiam daktarui nenuomoti jokio buto (daugumą namų savininkų taip pat sudarė žydai) – jaunasis gydytojas turėjo būti priverstas išsikraustyti iš Šakių. Tačiau jam padėjo miesto katalikų  bažnyčios klebonas Kalėda, apgyvendinęs jį savo nedidutėje klebonijoje. Ligonius V. Kudirka priimdavo klebonijos klėtyje. Vėliau jam pavyko mieste susirasti erdvesnį – keturių kambarių butą. Atsirado geresnės sąlygos ir kūrybinei veiklai. Jis daug skaitė, rašė, palaikė glaudų ryšį su knygnešiais, nemažai bendraudavo su vietos jaunimu, muzikavo, grieždavo smuiku, žavėjosi Verdžio, Mocarto, Šopeno, Bethoveno kūriniais, lietuvių liaudies dainomis. Kompozitorius Mikas Petrauskas, tyrinėdamas Kudirkos muzikinę kūrybą, pastebėjo: „Kudirkos kūriniuose yra daugiausia visais atžvilgiais lietuviškos dainos ir tokios kaip „Ant tėvelio dvaro“, „Tu mano motinėle“, „Siuntė mane motinėlė“ paimtos ir į „Nemuno vilnis“ – geriausias Kudirkos kūrinys, visų labai mėgiamas dėl to motyvo, kuris iš žilos gadynės gyveno lietuvio dirgsniuose, tik jį Kudirka pajudino ir prikėlė“.

Šakiuose V. Kudirka pragyveno ketverius metus – nuo 1890 iki 1894 metų. Miestas gerbia dr. Vinco Kudirkos atminimą – 1998 metais, minint Vinco Kudirkos 140-ąsias gimimo metines, Šakiai pasipuošė jau mūsų minėto  skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtu V. Kudirkos paminklu.

Per II pasaulinį karą Šakiai labai nukentėjo nuo sovietinių lėktuvų bombardavimo ir Vokietijos kariuomenės veiksmų. Beveik neliko medinių pastatų. Sudegė ir miesto centre, netoli turgaus aikštės stovėjusi medinė bažnyčia ir klebonija.

Nuo 1940 metų Šakiai puikuojasi pastatyta pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą mūrine, neoromantinių bruožų turinčia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Su ja yra susiję  ir mano vaikystės žingsniai: joje 1944 m. birželio 25 d. iš tuometinio kunigo A. Kardausko rankų priėmiau Pirmąją komuniją. Kiek žinau, šis kunigas pasitraukęs nuo artėjančios sovietinės okupacijos  į Amerikos žemyną, tapo iškiliu ten  įsikūrusių lietuvių veikėju, jų dvasios vadovu. Baigiantis karui, ši bažnyčia taip pat patyrė sovietinių lėktuvų numestų bombų smūgį: nuvirto bokštas, sugriauta pastato priekinė dalis. Pokario metais sovietų valdžia norėjo ją paversti cukraus fabriku ar grūdų sandėliu.  Dėka tuometinio klebono Andriaus Gustaičio gudrių veiksmų to išvengta, šiaip taip pavyko bažnyčią suremontuoti. Vėliau atstatytas ir šventovės bokštas, tik jau gerokai žemesnis. Bažnyčią remontuojant jos languose įstatyti vitražai, pastatyti nauji altoriai. Ypač moderniai atrodo skulptoriaus Vytauto Šerio sukurtas Didysis altorius. Kairės navos altoriuje pastatyta dar sovietiniais metais airių tautos dovanotos  Švč.  M. Marijos statulos kopija.  Į akis krenta ir šventoriaus metalinė tvora su vietos kalvio J. Urbanavičiaus nukaltomis įvairių formų saulutėmis. Šventoriuje palaidotas buvęs sovietinių lagerių kalinys, didelio intelekto kunigas Saliamonas Samuolis, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis 1987 metais autoavarijoje.

Klebonijos kiemo viename pastate yra 2001 metais įkurtas Šakių dekanato muziejus. Jo įkūrėja buvo jau dabar Amžinybėn išėjusi  muziejininkė Bronė Sakalauskienė, pasižymėjusi dideliu darbštumu ir sumanumu. Ji yra surinkusi per 5 tūkstančius eksponatų, kuriuose atsispindi krašto iškilių dvasininkų gyvenimas ir veikla. Eksponuojama daug knygų, senų nuotraukų, liturginių drabužių, įvairių devocionalijų, pogrindinės veiklos antspaudų. Visa tai apžiūrėjome su dideliu dėmesiu ir įdomumu.  Zanavykų kraštas Lietuvai davė 4 vyskupus, per 180 kunigų. Iš jų daug kas pasižymėjo visuomenine švietėjiška veikla,  saugant ir propaguojant mūsų dvasinės ir materialinės kultūros lobius. Daug kas iš jų atsidūrė ir Sibiro lageriuose, kai kas patyrė ir kankinio dalią. Dabar muziejumi rūpinasi  parapijos referentė Jolita, kuri nežiūrint išeiginės dienos, mus labai gražiai priėmė ir buvo  malonu su ja pabendrauti. 

Šakiai didžiuojasi ir 2015 metais įrengtu 24 įvairių dydžių varpų karilionu su fontanu.  Šie varpai buvo nuliedinti Olandijoje.  Idėją įrengti miesto buvusioje turgaus aikštėje šį karilioną pasiūlė kaunietis architektas Šarūnas Kiaunė, konstravo Mindaugas Kasiulevičius, varpų skambesio derinius atliko kompozitorius ir varpininkas Giedrius Kuprevičius. Kariliono varpai skamba 8 val. ryto, vidudienį ir pasibaigus darbo dienai. Gaila, kad mums nepasitaikė išgirsti jų skambesio.

Šakiuose jau pirmos sovietinės okupacijos metais įsikūrė pogrindinė antisovietinė organizacija „Geležinis vilkas“. Po karo Šakių apylinkėse aktyviai veikė Tauro apygardos partizanai. 1952 metais, minint Vasario 16-ją, Šakių gimnazistų būrys ant vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką Trispalvę vėliavą. Už tą „antitarybinę veiklą“ represuota 17 jaunuolių. Iš jų vienuolika nuteisti ilgiems metams kalėti, kiti pašalinti iš mokyklos, terorizuotos jų šeimos.

Pabuvus Šakiuose, pasukome nutiestu tiltu per Siesarties upelį Sintautų link. Prieš karą šis upelis buvo žymiai platesnis ir gilesnis. Pasakojama, kad čia po tiltu žvejai pagaudavę nemažai lydekų ir ešerių. Rudenį ant tilto susirinkdavę žydų būriai – jie besimelsdami ir atgailaudami kratydavę savo drabužių skvernus, tikėdami, kad taip atsipalaiduosią nuo nuodėmių.

Artėjant prie Sintautų mus iš tolo pasitiko saulėje švytintys prelato Antano Maskeliūno iniciatyva 1995 metais atstatytos bažnyčios bokšto iškyšuliai. Bokštai pasistiebę beveik pusšimčiu metrų aukščiu. Tai bene aukščiausias statinys visame Šakių rajone. Matyt toks aukštis turėjo raiškiau pakylėti ir čia gyvenusių ar atvykusių žmonių akis į patį Dangų, turėjo padėti atsipalaiduoti nuo kasdienybės dulkių. Jau ir pats bažnyčios – Švč, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vardas lyg verčia žmogų įdėmiau pažvelgti į tą didžiulę mus gaubiančią dangaus mėlynės pilnatvę, kurios žvaigždėmis pažymėta ir pati Europos Sąjungos vėliava.

Į bažnyčios bokštus įkelti gerų žmonių išsaugoti senieji istoriniai varpai, pažymėti 1695 ir 1712 metų datomis. Dar prieškario Nepriklausomybės laikais šios didingos mūrinės bažnyčios Didįjį  altorių brolių Vailokaičių lėšomis įrengė žinomas skulptorius Vincas Grybas. Dabar pagal išlikusias formas jį restauravo skulptorius Rytas Belevičius ir restauratorė Rūta Čigriejūtė.  Jautresnį žmogų žadina mąstyti altoriaus pagrindinėje dalyje įmontuotas Krucifiksas: tik geranoriško  pažinimo procese žingsnis po žingsnio galime priartėti prie norimo objekto esmės, jį geriau įžvelgti ar pamatyti. Įėjus į bažnyčią matome tik Nukryžiuotojo abstraktų vaizdą. Artėjant prie altoriaus pamažu ryškėja Nukryžiuotojo figūra, o priartėjus – išvystame ir paties Kristaus erškėčių spinduliais vainikuotos galvos veidą. Norint geriau pažinti žmogų – taip pat reikia prie jo prisiartinti, stengtis su juo pabendrauti.

 Ankstesnėje Sintautų Bažnyčioje – 1855–1863 metais klebonavo žymus Lietuvos švietėjas ir rašytojas kunigas Antanas Tatarė. Jis savo laiku suremontavo  buvusią bažnyčią, pastatydino kleboniją, varpinę, pagyvenusių žmonių prieglaudą. Ketindamas apylinkėje organizuoti šilko gamybą, įveisė didelį šilkmedžių sodą, rūpinosi parapijiečių ne tik dvasiniu gyvenimu, bet ir jų buitimi. Šią gražią jo veiklą nutraukė carinės Rusijos represijos. Kunigas buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu ir ištremtas į Penzos guberniją. Kraštą užgriuvo nauja rusinimo banga. Antano Tatarės pastangomis suremontuota bažnyčia sudegė 1907 metais kilusio gaisro metu, o jo pastatytame gyvenamajame name, kuriame ir jis pats gyveno, nuo 1945 iki 1995 metų veikė Sintautų bažnyčia. Dabar čia įrengta Antano Tatarės ekspozicija.

2013 metais Sintautai prie restauruotos senosios mokyklos pastato pasipuošė raiškiu skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtu poetui Pranui Vaičaičiui paminklu. Jį tarsi papildė kitais metais sudaryta ir išleista žinomo knygininko Vidmanto Staniulio knyga  „Šalis ta Lietuva vadinas“, kurioje yra įdėta daug įdomių straipsnių apie poetą Praną Vaičaitį.

Sintautų kapinėse  susikaupimo malda  pagerbėme  čia palaidotą  poetą Praną Vaičaitį. Prie jo kapo mūsų bendrakeleivė Ina Bedarfienė iš knygelės „Kas našlaičius priglaus?“  raiškiai paskaitė poeto sukurtą eilėraštį  „Yra šalis..“ Pagerbėme ir šiose kapinėse palaidotus didelį Lietuvos patriotą, dabartinės lietuvių kalbos stilistikos kūrėją bei blaivybės  propaguotoją profesorių Juozą Pikčilingį ir signataro Jono Vailokaičio tėvus.

Miestą, esantį Šešupės ir Širvintos santakoje iki Pirmojo pasaulinio karo vadino Vladislavovo (ATR valdovo Vladislovo Vazos garbei), paskui Naumiesčiu, o nuo 1934 metų, pastačius Vincui Kudirkai paminklą , žmonės jį pavadino Kudirkos Naumiesčiu. Kudirkos Naumiestis buvo mūsų kelionės pagrindinė vieta. Jis yra ir mano gimtasis miestas, todėl čia vykstu visada su kažkokiu širdies virpuliu, nors jame teko gyventi tik ketverius metus, bet visada prisimenu tėvų pasakojimus apie greta buvusį Širvintos miestelį, apie čia gyvenusius žmones,  apie varpininką Vincą Kudirką. Jo vardu pavadintoje aikštėje dažnai stovėdavęs ir mano kūdikystės vežimėlis. Mama (jos mergautinė pavardė – Ona Matulaitytė, vadinta Onute) buvo aktyvi pavasarininkė, gera giesmininkė ir darbšti šeimininkė, o tėtis priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, buvo žinomas kaip geras siuvimo meistras, turėjo savo amato dirbtuvę, mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, mėgo groti tuomet populiariu instrumentu –  mandolina, mėgo skaityti knygas ir spaudą.

Kudirkos Naumiestį kai kas vadinę jau dingusiu miestu. Antrojo pasaulinio karo metu ši vietovė buvo beveik visiškai sunaikinta. Likę naumiestiečiai pasakojo, kad 1944 metų rugpjūčio mėn. miestą barbariškai naikino sovietinė kariauna, nors jame nebuvo nei  vokiečių kariuomenės, nei priešlėktuvinės gynybos. Pokario metais ypač nuožmiomis represijomis garsėjo į Lietuvą iš Rusijos atsibastęs atėjūnas Karmaliugin, vadovavęs Kudirkos Naumiesčio KGB struktūrai. Nežiūrint to, šiame mieste, kaip ir kitose Lietuvos vietose, kūrėsi pogrindinės, ypač jaunimo, antisovietinės organizacijos. Vienas iš aktyviausių tokio sambūrio narių, prieš metus miręs –  naumiestietis Artūras Flikaitis buvo nuteistas 10 metų kalėti. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jis aktyviai reiškėsi demaskuojant sovietinio okupanto vykdytus nusikaltimus. A. Flikaitis  buvo vienas iš tų, kurie 2000 metais suorganizavo Tarptautinį kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą, buvo Visuomeninės tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariu.

Įvažiavus į miestą sustojome P. Mašioto gatvėje prie Prano Sederevičiaus namo. Jau jame gyvena kiti žmonės, buvęs namo šeimininkas – liaudies skulptorius ir tapytojas, pats susiprojektavęs ir pasistatydinęs savo būstą, pragyvenęs jame 28 metus, 1979 metais iškeliavo į Viešpaties namus, palikęs savo kūną ilsėtis miesto Meištų kalnelio kapinėse. Tačiau jo sukurtas skulptūrų ansamblis šiai sodybai paliko gyvybės dvasią. Šį palikimą sudaro 21 skulptūra – tikras vadinamo primityviojo liaudies meno pavyzdys. Jos sukurtos naudojant cementą, betoną ir įvairias metalo konstrukcijas. Prano Sederevičiaus pirmieji kūriniai buvo arklių figūros. Jie vyrauja ir jo tapybiniuose paveiksluose. Paskui jis pradėjo kurti žmonių biustus, turėjusius jam  didelį autoritetą.  Prie pat gatvės šoniniame sodybos kampe stovi JAV buvusio prezidento Džono Kenedžio skulptūrinis biustas, greta jo rikiuojasi Atlanto nugalėtojai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, skulptorius Vincas Grybas… Kiek toliai – pasistiebęs sparnuotas mitologinis žirgas Pegasas. Pagal graikų mitologiją – tai žirgas, kuris savo kanopos smūgiu Helikono kalno viršūnėje išskėlęs Hipokrenės šaltinį, kurio ištryškęs vanduo teikiantis talento bei  įkvėpimo poetams.  Norintis tai gauti – prie pakeltų žirgo kojų stovi nedidelio ūgio žmogus. P. Sederevičius aiškindavo, kad tai „Venclovų Antaniukas…“ Netoliese  tarp dviejų žirgų galvų – įsitaisęs ir paties kūrėjo, pasipuošusio gražiu šventišku kaklairaiščiu, bareljefinis autoportretas. Kitoje namo pusėje į mus žvelgia poetas Pranas Vaičaitis.

Su Pranu Sederevičiumi teko keletą kartų susitikti, pabendrauti. Jis skundėsi, kad miesto sovietinė valdžia pyksta ant jo už pasirinktą kūrybos tematiką, net liepė toliau nuo gatvės laikyti jo sukurtus Vytauto Didžiojo, Vinco Kudirkos, kanauninkų Juozo Tumo-Vaižganto ir Antano Dailidės biustus. Pasakojo, kad jis buvęs ir ministrantas – šv. Mišių patarnautojas, pažinojęs didelį autoritetą turėjusį kanauninką Antaną Dailidę, kaip teigė – poeto Prano Vaičaičio giminaitį. Sakė pragyvenimo lėšas  užsidirbantis tai vienur, tai kitur įrengdamas ar taisydamas krosnis. Didesnę dalį pinigų skiriantis sergančiai žmonai gydyti, vaistams pirkti, minėtoms skulptūroms kurti.

Po Prano Sederevičiaus mirties grėsė šių unikalių meno vertybių sunykimas. Apie tai buvo rašyta ir spaudoje. Gerai, kad laiku sukrusta. 2010 metais jas rūpestingai restauravo vietos tautodailininkė Birutė Jakštienė.

Miesto Meištų kalnelyje aplankę Prano Sederevičiaus ir jau mirusios jo žmonos kapą, nužingsniavome prie dr. Vinco Kudirkos amžino poilsio vietos. Čia jau daug kartų lankytasi, ji  visada mums brangi, artima, menanti didžiojo varpininko gyvenimo žingsnius, jo nuveiktų darbų didybę. Paminklas simbolizuoja lyg vėtros nulaužtą ąžuolą, bet išlikusias gyvas, į savo žemę įaugusias šaknis, kurias sunaikinti nepajėgė jokios rusiškojo imperializmo atmainos. Virš paminklo yra ir kryžius – jo vidinio tikėjimo ženklas.

1976 metais išleistoje Vinco Kudirkos kūrinių knygelėje „Laisvos valandos“ buvo patalpinta ir „Tautiška giesmė“. Tai leido norintiems dar kartą prisiminti tikrąjį Lietuvos himną. Sovietiniais metais šią knygelę turėdavau visada su savimi, kada tik vykdavome su būreliu žmonių į Kudirkos Naumiestį, prisidengdami tuomet leidžiamu teiginiu „Geriau pažinkime savo gimtąjį kraštą“. Į knygelės puslapį, kuriame atspausdinta „Tautiška giesmė“ laikiau įdėjęs storesnį knygos puslapių skirstuką. Stovint prie V. Kudirkos kapo, paduodavau vienam iš kelionės dalyvių tą knygelę, kad paskaitytų iš jos kokį nors eilėraštį. Iš karto lyg natūraliai atsiversdavo 43 puslapis su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Jie raiškiai skaitomi lyg jungdavo V. Kudirkos ir mūsų tuo pačiu ritmu plakančių širdžių Lietuvos dvasią. Kartais su patikimesniu būreliu šią giesmę ir pagiedodavome.  Dabar  jau laisva krūtine, pagerbdami  Vincą Kudirką , susikibę rankomis pagiedojome Lietuvos himną.  

Dr. Vincas Kudirka mirė 1899 metų lapkričio 16 dieną. Jo bendradarbis Kazys Grinius nekrologe, išspausdintame 1899 metų „Varpo“ 6 numeryje rašė: Neišpasakytai jis buvo prisirišęs prie savo prigimtos žemės – Lietuvos. Nors ne kartą turėjo progą gauti šiltą vietą Maskolijoj, tačiau jam nė per mislį neperėjo noras atsiskirti nuo savo motinos Lietuvos, ir nei kareivis koksai tvirtai išliko ant savo vietos iki paskutiniam kvėpavimui. Karsatas buvo įneštas į bažnyčią, už velionį paaukotos šv. Mišios. Prie kapo buvo pastatytas medinis kryželis. Kaip pasakojo mokytojas Stasys Ankevičius, – buvę artimi daktaro bičiuliai po trejų metų sukrutę atvežė iš Vilniaus prie jo kapo pastatyti paminklą, tačiau kapo kauburėlis jau buvo išsilyginęs, ir tiksli palaidojimo vieta užmiršta. Vienas prisiminė, kad užkasant karstą, į duobę buvo įmestas metalinis vainikas. Kasinėjant jis buvo surastas. Tokiu būdu surasta ir tiksli palaidojimo vieta. Tačiau jau kitų – 1903 metų pavasarį rusų valdžia vandališkai kapą išniekino – policijos viršininko įsakymu iškapotas jame iškaltas „Tautiškos giesmės“ ketureilis. Šį juodą darbą atliko naktį, kad niekas nepastebėtų. Sovietinės okupacijos metais lyg pasityčiodami partokratai iš dr. Vinco Kudirkos, greta jo kapo, nepalikdami jokio tarpinio takelio, palaidojo sovietinius aktyvistus. Kapo atnaujinimo darbai prasidėjo su Lietuvos atgimimu – 1989-jų metų vasarą, V. Kudirkos atminimo saugotojos  mokytojos Natalijos Manikienės ir Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininko pavaduotojo Romo Treiderio iniciatyva. Buvo parengtas kapo sutvarkymo projektas. Kalbininkas profesorius Pikčilingis parengė plokštės įrašo tekstą. 1990 metų birželio mėn. ant kapo buvo uždėtas antkapis ir pastatyta akmeninė plokštė su atkurtais „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Paminkle iškapotų žodžių vieta palikta tuščia, kad primintų Rusijos priespaudos metus.

Į miesto centrą važiavome per Šešupę nutiestu gelžbetoniniu tiltu. Jis pradėtas statyti minint Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį. Prisimenant garsiąją V. Kudirkos satyrą „Lietuvos tilto atsiminimai“ jis turėjo būti pavadintas Vinco Kudirkos vardu, jo turėkluose buvo įmontuoti du skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti V. Kudirkos bareljefiniai atvaizdai. Eismas per tiltą pradėtas 1939 metų birželio mėnesį, tačiau jo oficialus atidarymas buvo atidėtas. Užklupo okupacija. Sovietų okupacinė valdžia stengėsi iš žmonių atminties ištrinti tautines vertybes. Naikintas ir Vinco Kudirkos atminimas. Buvo nuimti ir paminkliniai bareljefai. Tiltas pavadintas mums svetimo raudonarmiečio V. Zimino vardu. 1988 metais tiltui grąžintas dr. Vinco Kudirkos vardas, o 1996 metais, minint satyros „Lietuvos tilto atsiminimai“ 100 metų sukaktį, vietos klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis jį iškilmingai pašventino.

Stabtelėjome prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios. Ji pastatyta 1783 metais pagal karmelito architekto J. Vališausko projektą. Iš pradžių ji buvo bebokštė, o 1870 metais kunigo Juozapo Marmos rūpesčiu užbaigtas architektūrinis projektas – pristatyti du bokštai. Vėlesnio klebono Saliamono Oleko iniciatyva šventorius buvo aptvertas tvora, apsodintas medžiais, iš Bažnyčios gatvės į šventorių pastatyti puošnūs elektinio stiliaus vartai su šventųjų skulptūromis.  Baigiantis II pasauliniam karui, bažnyčios pastatas   labai nukentėjo  nuo sovietinių lėktuvų bombardavimų… Ji  atstatyta  visų parapijiečių pastangomis. Bažnyčioje  gražiai pabendravome su dabartiniu jos klebonu kanauninku Donatu Jasulaičiu – Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos nariu, Šakių dekanato dekanu, pasižyminčiu savo darbštumu ir veikla. Jo iniciatyva leidžiamas 600 egzempliorių tiražu gražus iliustruotas ketvirtinis žurnalas „Mūsų parapija“, turintis ne mažą būrį skaitytojų.  Kanauninkas mums  išsamiai nušvietė  šios bažnyčios    istoriją,  pasidžiaugė savo likusių parapijiečių iniciatyvomis, pasiguodė mieste gyvenančių žmonių retėjimu, ištikusia emigracijos banga. Šioje bažnyčioje vargonininkavo buvęs miesto burmistras Zigmas Skirgaila, Vinco Kudirkos paminklo statybos sumanytojas, 1910 metais pozavęs Vytautą skulptoriui ir architektui Antanui Vivulskiui kuriant Žalgirio  paminklą Krokuvoje, sukūręs nemažai giesmių, dainų ir lietuviškas Mišias.  Prie bažnyčios šventoriaus tvoros  esančios nedidutės  aikštelės 1955 metais su mumis bendravusio kanauninko D. Jasulaičio iniciatyva  pastatytas ir pašventintas architekto Andriaus  Kubiliaus sukurtas Genocido aukų paminklas.

Jau iš tolo miesto centrinėje aikštėje išvydome boluojantį Vinco Kudirkos paminklą, kuris buvo pastatytas prieš namelį, kuriame daktaras Vincas Kudirka gyveno atsikėlęs iš Šakių. Paminklo pastatymo darbus pagrindinai atliko ir dalyvavo projektavimo procese tuomet artimas paminklo autoriaus skulptoriaus Vinco Grybo pagalbininkas, vadintas auksinių rankų meistru Pranas Mikutaitis. Jį atidengė iš Kauno atvykęs Respublikos prezidentas Antanas Smetona 1934 metų birželio mėn. 10 dieną. Paminklą  pašventino vyskupas Mečislovas Reinys, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir sovietinių  gulagų kankiniu. Jo simbolinis antkapis įrengtas Vilniaus Katedros Lietuvos kankinių koplyčioje. V. Kudirkos paminklas vaizduoja ekspresyvų Kudirką, savo pakelta dešine ranka šaukiantį keltis, keltis dirbti Lietuvos labui. Kairėje rankoje – jo leistas „Varpas“. Žemesnėje figūros dalyje reljefo forma pavaizduota Kudirkos vėlė, skambinanti Laisvės varpu – kelkite, kelkite, kelkite… Priešinga paminklo pusė vaizduoja Kudirką kalėjime.  Vakariniame šone – Vinco Kudirkos sukurto Lietuvos himno žodžiai, o rytiniame šone – chrestomatinės, gilią prasmę turinčios jo kūrybos eilutės: Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną, – namas negrius, iš baimės jūs neišlakstykit, tik vieton ano stulpo tą pačią dieną tuoj kitą statykit.

Kudirkos paminklas buvo lyg rakštis akyse sovietiniams partokratams. Greta jo 1945 metais buvo įrengtos raudonarmiečių kapinės, pastatytas didžiulis obeliskas, kurį vietiniai žmonės vadino kaminu. Buvo rimtai užsimota nugriauti paminklą. Miesto metraštininkas Romas Treideris savo rašinyje „iš Kudirkos Naumiesčio istorijos“ pateikia tokį epizodą: Kudirkos Naumiesčio MGB viršininkas Michail Karmaliugin pavadinęs paminklą „bolvanu“, ne kartą žodžiu įsakė buvusiam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Stasiui Matulaičiui jį nugriauti. Jis aiškinęs atėjūnui, kad Kudirka buvęs revoliucionierius, kurio parašytas himnas giedamas. Į tai čekistų viršininkas spiegiančiai atrėžęs „On bolšoj nacionalist“. Tada Matulaitis paprašęs jo, kad parašytų raštą. Jo jis nerašė, bet vėl įsakė per dvi savaites paminklą nugriauti. Stasys Matulaitis žodinio nurodymo nevykdęs. Tačiau buvo nugriautas Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 metais prie Širvintos upelio tilto. Atstatytas 1990  metais.  Tiltas, vedęs į Mažosios Lietuvos miestelį – Širvintą, kurio pokaryje  nebeliko, dabar   užbarikaduotas  vielų tinklu.    Prisiminėme, kad 16 amžiaus viduryje mums žinomo Ragainės klebono M. Mažvydo iniciatyva  Širvintoje  buvo pradėta bažnyčios statyba. Miestelyje stovėjo dviejų ir trijų aukštų raudonų plytų  gyvenamieji namai, buvo akmenimis grįstos gatvės,   didelis prekybos centras. Širvintos gyventojai palaikė glaudų ryšį su Kudirkos Naumiesčiu. Šie miestai net vadinti   dvyniais. Per Širvintą ėjo  ir mūsų knygnešių kelias. 1914 metais miestą sugriovė įsiveržusi Rusijos kariuomenė. Jis buvo atstatytas. 1945 metais jį vėl sunaikino ta pati kariuomenė, pasivadinusi Raudonąja armija. Dabar ten  – prie Lietuvos sienos žvangina ginklais  įsikūręs Rusijos karinis poligonas, visi šio krašto buvę lietuviški vardai surusinti.   Širvintos miestas pavadintas Kutuzovu…

Paskutinė mūsų apsilankymo vieta – dr. Vinco Kudirkos muziejus.  Jo įkūrimas turi įsimintiną istoriją. Ji susijusi su pokario metais veikusiu jaunųjų istorikų būreliu ir 1932 metais paskutinėje Kudirkos gyventoje vietoje pastatytoje jo  vardu pavadintoje mokykloje. Mokiniai, paskatinti būreliui vadovavusios mokytojos Elenos Akimavičienės, rinko etnografinę medžiagą, numizmatikos dalykus, užrašinėjo žmonių atsiminimus. Mažame mokyklos palėpės kambarėlyje buvo išdėstyti pirmieji eksponatai. Šiuos eksponatus praplėsti literatūros tematika istorijos mokytoja E. Akimavičienė pasiūlė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Natalijai Manikienei. Plečiantis ekspozicijai, 1960 metų gruodžio mėn. mokykla oficialiai šventė savo muziejaus atidarymą. 1968 metais mokyklos muziejaus iniciatyva buvo surengtas Vinco Kudirkos gimimo 110-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvavo ir 1965 metais V. Kudirkos tėviškės klėtelėje įsteigto muziejaus vedėjas mokytojas Stasys Ankevičius ir daugelis kitų svečių. 1966 metais avarijoje žuvus istorijos mokytojai Elenai Akimavičienei, jau naujojoje, bet nedidutėje mokyklos patalpoje įsikūręs muziejus pradėjo keisti savo profilį literatūrine linkme. Muziejaus vadove tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Natalija Manikienė. Ji ypač rūpinosi surinkti dr. Vinco Kudirkos  palikimą. N. Manikienė savo energinga veikla daug prisidėjo ir prie naujo V. Kudirkos muziejaus įkūrimo. 1991 metais buvo įkurtas V. Kudirkos fondas naujam muziejui statyti. Pastatą suprojektavo architektas Audrius Ambrasas. 1993 metais prasidėjo muziejaus statyba. „Dr. Vinco Kudirkos muziejus“ atidarytas 1998 m. gruodžio 5 d., švenčiant Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100 metų jubiliejų.  Pastaruosius dvejus metus vyko muziejaus rekonstrukcija, galima sakyti, jo kapitalinis remontas.  Atnaujintas muziejus,  kaip  Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys,   savo duris lankytojams atvėrė šių metų vasario mėnesį.

Į muziejų jo nedarbo  dieną (pirmadieniais ir sekmadieniais   spalio – balandžio mėn. jis  neveikia)  mums padėjo patekti kanauninkas Donatas Jasulaitis, paprašęs muziejaus administracijos mus įleisti. Jo dėka muziejaus durys mums ir buvo atidarytos. Geranoriškai mus sutiko muziejaus vedėja. Ji mus supažindino su muziejaus naujai įrengta  ekspozicija, su meile ir nuoširdumu  pravedė mums ekskursiją.   Pirmučiausiai į akis krito Audriaus Tamošaičio sukurta simbolinė mozaika „Varpas“. Iš karto pajutome čia alsuojančią didžiojo varpininko, lietuvybės ugdytojo dr. Vinco Kudirkos gyvąją dvasią, pasigrožėjome 19 amžiaus pabaigos tradicine zanavykų apranga.  Antrame aukšte įrengtas  „labirintas“ mus vedė nuo knygnešystės epochos iki mūsų Valstybės atkūrimo datos.  Pamatėme šio krašto šviesuolių nuveiktus didelius darbus statant laisvos Lietuvos rūmą. Muziejuje ryškiomis spalvomis atskleista ir dr. Vinco Kūrybos asmenybė, jo kūrybinė veikla, pasiaukojantis darbas dirbant Lietuvos tautinio atgimimo darbą. Jis smerkė tuos tautiečius, kurie dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto tapo  minkštaduoniais, slepiasi nuo tėvynės balso, braido svetimame liūne. Apie tai turėtų susimąstyti ir kai kurie dabartinės valdžios – Seimo ir Vyriausybės nariai. Vincas Kudirka iki paskutinio atodūsio rūpinosi tautinės kultūros likimu, nežiūrint paūmėjusios ligos, jausdamas pareigą, su senkančiom jėgom redagavo pirmąjį 1899 metų „Varpo“ numerį. Prisimintini „Aušros“ leidėjo dr. Jono Basanavičiaus žodžiai, kad Vincas Kudirka budindamas lietuvius iš miego pasistatė sau ir savo mylimai Tėvynei tokį paminklą, kurį nė vislab ryjantis laikas nė žmonių neapykanta ir nedorybė niekados nepanaikins ir kursai amžinai, kaip kokia saulė, švies lietuvių tautai, iki jiji bus tauta vadinama.  Gaila, kad šiame muziejuje nėra mokytojo Stasio Ankevičiaus surasto bei restauruoto V. Kudirkos smuiko, kuriuo jis kūrė „Tautiškos giesmės“ muzikinį apvalkalą. Mokytojas man ne kartą yra sakęs, kad po jo mirties šis istorinis smuikas turėtų būti saugomas Kudirkos Naumiesčio įkurtame dr. Vinco Kudirkos muziejuje. Deja, Mokytojo noras neišpildytas – po jo mirties ši istorinė relikvija kažkodėl nukeliavo kitu adresu…

Grįžtant į namus, jau prietemyje,  užsukome į Griškabūdį. Iš karto mūsų dėmesį patraukė medinė aštunkampė klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčia, suprojektuota  jau anksčiau mūsų minėto architekto karmelito Juozapo Vališausko ir pastatyta 1796 metais. Tai bene vienintelė tokio architektūrinio plano išlikusi bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčioje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis 1933 metais pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatydino gelžbetoninę varpinę, kuri savo materialine išvaizda yra priešybė greta stovinčiai grakščiai medinei bažnyčiai. Šventoriuje prie tos pačios varpinės palaidotas ir pats kunigas Juozas Vaičaitis. Pažymėtina, kad inžinierius Antanas Bistrickas suprojektavo ir Kauno Šv. Antano Paduviečiio bažnyčią. Iš Griškabūdžio valsčiaus yra kilęs vienas pirmųjų Lietuvos istorikų, ieškojusių istorijos duomenų Vatikano archyvuose, pirmasis lietuvis apgynęs disertaciją istorijos tematika, rašęs istorijos vadovėlius, 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo ir 1917 metų Lietuvių konferencijos dalyvis, Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas, Lietuvos universiteto dėstytojas kunigas Jonas Totoraitis. Šiam iškiliam Lietuvos sūnui atminti bažnyčios šventoriuje yra pastatytas tautodailininko Vido Cikano sukurtas kuklus paminklas.  Priešais bažnyčią, kitoje kelio pusėje esančioje aikštėje 2012 metais buvo atidengtas paminklas lietuvių kalbos normintojui ir visuomenės veikėjui Jonui Jablonskiui. Jį sukūrė  skulptorius Romualdas Kvintas.

Griškabūdyje yra gimęs lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupantui dalyvis Simas Kudirka. Jis 1970 metais per JAV ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose  vandenyse, peršoko Į JAV krantų apsaugos laivą, paskui prievarta grąžintas į sovietinį laivą, nuteistas 10 metų kalėti. Po trijų metų jo motinai – JAV pilietei po didelių pastangų pasisekė sūnų išvaduoti, su šeima išvyko į JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje, demaskuodamas sovietinį okupantą. 2000 metais grįžo į Lietuvą, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Griškabūdyje gimė ir žinomas Lietuvoje vyskupas Juozas Preikšas. Miestelio kapinėse yra palaidotas, praėjęs sovietinių lagerių košmarą, žinomas žurnalistas, publicistas, filosofas, vertėjas ir rašytojas Valentinas Gustainis.

Pokario metais Griškabūdyje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, buvo įsikūrusi stribų būstinė. Čia ypač savo sadistiniu žiaurumu garsėjo MGB viršininkas Kondratov ir stribas Kostas Glikas, vėliau tapęs kolūkio pirmininku, partokratų A. Sniečkaus ir J. Paleckio draugu. Glikas terorizavęs net tas lietuvių šeimas, kurios jį globojo vokiečių okupacijos metais. Dabar tą buvusį stribų buveinės namą žymi lentelė su užrašu: „Šiame name Šakių NKVD ir NKGB 1945 – 1947 metais vykdė gyventojų genocidą“. Šio genocido aukas ir žuvusius Lietuvos partizanus pagerbėme prie netoliese jiems įrengto Memorialo su labai prasmingu įrašu: … Sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs.

Sekime dr. Vinco Kudirkos ir kitų  kovotojų dėl Lietuvos laisvės keliu. Žengdami  į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio erdvę, papuoškime šventų Kalėdų eglutę Tėvynės meilės bei  savo kilnių darbų vainiku.

Autorius yra Kauno deputatų klubo narys, išvykos vadovas

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Istorija, Kelionės, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. mociute:

    Geriausi linkejimai gerbiamam ponui Zigmui ir nuosirdziausia padeka uz visas nepamirstamas keliones panasias i sia po Lietuva ir Karaliauciaus krasta pagerbiant iskiliausius Lietuvos zmones, gudziais okupacijos metais (1975-1985).
    Stiprios sveikatos ir sekmes visur ir visada!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *