„Aš noriu būti tyras“ (2)

Beatričė Rastenytė | D. Rastenienės nuotr.

Beatričė Rastenytė | D. Rastenienės nuotr.

Parašiau šį pavadinimą todėl, kad labai patinka ta eilėraščio eilutė, įstrigusi iš filmo, kuriame vaikinuką, įklimpusį į narkomaniją, tačiau iš jos išsikapsčiusį ir išleidusį poezijos rinkinį, vaidino Leonardas DiKaprio (Leonardo DiCaprio). Tai amerikiečių drama  „Krepšinio dienoraštis“ („The Basketball Diaries“) , kurią 1995 m. pastatė režisierius Skotas Kalvertas (Scott Kalvert) pagal autobiografinę to paties pavadinimo Džimo Kerolo (Jim Carroll) knygą.

Gal mes visada norime būti tyri? Prieš Kalėdas šis jausmas labai sustiprėja. Per adventą dažniau lankome teatrus, koncertus, skaitome poeziją. Per šventes rengiame karnavalus.Negi tai vis dar ateina iš Senovės Graikijos, kai poezija, chorinė muzika ir teatras buvo religija?

Šis laikas turi ne tik savo istoriją. Jis magiškas. Kalba gyvuliai, gimsta Išganytojas.

Apie stebuklus pasakoja pasakos: Pelenė tampa karaliene, nors jai buvo skirta, kaip gražesnei konkurentei, tik tvarkytis virtuvėje, Spragtukas, pakabintas ant naujametinės eglutės, laukia savo išgelbėtojos, Sniego karalienė sušaldo Kajaus širdį… Stebuklai vyksta maginiu laiku. Turime būti atsargūs, ramūs, susikaupę, kad galėtume būti linksmi ir laimingi. Visose pasakose nuskriaustiesiems atlyginama geru. Visose pasakose meilė nugali piktos raganos burtus. Tamsa. Mes uždaryti tamsoje. Viskas priklauso nuo mūsų poelgių. Trumpiausią žiemos dieną sutinkame šeimos rate, būdami kartu net ir su savo protėvių vėlėmis. Tai joms paliekame nenukraustytą Kūčių stalą, vaišes.

Lietuviškos Kūčios | V. Daraškevičiaus nuotr.

Lietuviškos Kūčios | V. Daraškevičiaus nuotr.

Romuviečiai švenčia Saulėgrąžą. Vidury ratelio – Tadas Šidiškis | V. Darškevičiaus nuotr.

Romuviečiai švenčia Saulėgrąžą. Vidury ratelio  – Tadas Šidiškis | V. Daraškevičiaus nuotr.

Bet yra viena pasaka, Hanso Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen) „Mergaitė su degtukais“, be laimingos pabaigos, bet pamokanti… Ir iš tikrųjų: kam nėra tekę atsidurti šaltą žiemos naktį, Naujųjų metų naktį vienam vienutėliam, gal ir vienišam? Visi švenčia. Gražu kaip pasakoje. Apsnigti medžiai. Už langų šurmuliuojantys žmonės. Bet šalta. Šią pavojingą naktį belieka draugai ir pasitikėjimas. Belieka apmąstymai.

Religinės sistemos siūlo įvairių išganymo būdų. Ritualizmas šiais laikais siejamas su pasaulėjimu. Šventė – tai visuotinis ritualas. Pavyzdžiui, dovanų rinkimas. Juk apie dovanas reikia daug  galvoti, pajausti, kad įtiktum, skirti tam laiko, savo sielos, dovanomis įsiperkame į gyvenimus, tampamesocialūs. Ateizmo išganymas – daryti tai, kas neša laimę, tai ir egzistencializmas: per savo būtį mes viską suprantame, todėl svarbu žinoti, kaip pasielgti, kad laimėtum, gal kartais ir pralaimėtum, todėl svarbu įsiklausyti, perprasti elgesio kodus, išgirsti savo intuiciją, žinoti gyvenimo taisykles. Argi nebuvo taip, kad jautėmės nuskriausti, bet laimėjom? Budizmas siūlo atsikratyti visų geismų. Geismai – tai gyvenimo skonis. Kokia jų kaina? Eticizmas – išganymas gerais darbais, gera energija grįžta. Monizmas – išganymas susiliejant su absoliutu, absoliuti būties pajauta. Krikščionybė siejama su auka. Tačiau ar auka visada būna nuoširdi? Kada jaučiamės laimingi ir tikri?

Pranešę pasauliui, kad esame gyvi, ir Žemės planeta nežinia kurį milijardinį kartą apsuko ratą aplink Saulę, ir mes kartu išgyvenome šiuos metus, po garsaus to išgyvenimo pažymėjimo patiriame pirmojo Naujųjų metų ryto siaubą – šiukšles, nesusprogusias petardas, tuščius besimėtančius šampano butelius…

Ar mes esame tyri?

Kalėdos. Vilnius, Rotušės aikštė, 2009 m. | V. Daraškevičiaus nuotr.

Kalėdos. Vilnius, Rotušės aikštė, 2009 m. | V. Daraškevičiaus nuotr.

Kategorijos: Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

2 komentarai

  1. Skalvis:

    Tyr-as gali būti tik Ryt-tas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *