Prisiminimai Kalėdoms artėjant: Kūčios ir eglės šakelė (0)

D. Rastenienės nuotr.

D. Rastenienės nuotr.

Kartais žiemiškai šalvenant ima ir atplaukia artėjančio stebuklingojo kalėdinio laiko nuojauta. Atrodo, lyg tik ten už snieguoto šalto metų užbaigų horizonto galėtų tūnoti šilta ir jauki neišsipildžiusių svajonių fėja… Žinoma, nenusakomo Kalėdų stebuklo laukimo pojūtis ryškiausias vaikystėje. Dabar, kai aš jau nebesvajoju, o būtent tam skirtą laiką užpildau prisiminimais, imu ir pasvarstau, dėl ko gi taip anuomet laukta Kūčių?

Nepatikėsite, bet ankstyvoje vaikystėje ant mano šeimos Kūčių stalo niekada nebuvo dvylikos patiekalų. Ką ten dvylikos – penkis geriausiu atveju surinkdavom. Motulė būtinai virė spanguolių kisielių, grybų rasalą ir pirko silkių… Žinoma, kepė kūčiukus, bet ir juos ne visada. Buvo, kad ima ir pritrūksta kaimo parduotuvėlėje miltų. Vienais metais teta iš miesto perdavė mažų, kietų riestainiukų, taip išgelbėdama mūsų Kūčias. Su broliu džiaugsmingai sulaužėme riestainius, o mama vietoj kūčiukų juos sumerkė į tirštą saldų aguonpienį… Nepuošėm kalėdinės eglutės, negavome jokių dovanų… Gal net tokio žodžio kaip dovana nevartojome? Niekas neminėjo gerojo dosniojo Kalėdų senelio, tik iš vyresnių kaimo vaikų girdėta, kad man dar tolimoje mokykloje lankosi Seneliu Šalčiu perrengtas mūsų dėdė Kostas… O vis tik kalėdinio stebuklo laukimo nuojauta, ypatinga šventinė nuotaika buvo tokia stipri ir saldi! Šio žurnalo redaktorei paprašius prisiminimų apie įspūdingiausias Kūčias, pajutau, kad konkrečius jutiminius prisiminimus nusveria nenusakoma šventinė (be pagrindinių šventės komponentų) nuotaika, jos laukimo ilgesys… Bet jei jau pažadėjau, tai rašysiu apie dvejas labiausiai atmintin įsirėžusias.

Būtent vieną trumpiausią metų dieną mirė mano bobulė. Va taip iš pat ryto atgulė ant savo lovelės ir nutilo. Niekaip vaikiškoje mano vaizduotėje netilpo mirties sąvoka, niekaip neįsivaizdavau tolesnės savo egzistencijos be bobulės. Ir vis tik vakarop ji numirė. Kai teta, nusirišusi nuo galvos skarelę, parišo jos stingstantį smakrą, protestuodama išėjau iš bobulės pirkios, pažadėdama niekada čia nesugrįžti… Mano namai čia pat, nuokalnėje. Atsisėdau prie lango ir tamsoje laukiau tėvulio, grįžtančio iš pirties. Sugrįžęs jis uždegė lempą, ant medinio stalo išpylė dar ryte virtas bulves, supjaustė silkę… Dar lūkuriavom – turėjo ateiti kūčiavoti Imelis, vienišas mažoje senoje trobelėje gyvenantis kaimynas. Kaip šiandien prisimenu, kad jis aliuminiame dubenėlyje atsinešė iš metalinės dėžutės iškrapštytus konservus „Tefteliai pamidorų padaže“. Ach, kaip jie man skaniai paslaptingai kvepėjo…

Prisimenu ir Kūčias po metų. Buvo šalta gili žiema. Tais metais kūčias pavalgėme anksti. Sugulėme. Su broliu mėgom balsu pasvajoti, o čia dar stebuklingiausioji metų naktis! Po kažkokių kitų kalbų brolis dar užklausė, ko gi aš dabar labiausiai norėčiau, jei pats ponas Dievas, persirengęs ubagu, imtų ir užeitų mūsų norų pildyti… Neprisimenu, ką balsu jam atsakiau, bet pagalvojau apie lygiai prieš metus mane palikusią bobulę. Gal iš jos pačios buvau girdėjusi, kad norint sulaukti namiškių vėlės, reikia lėkštelėje padėti eglės ar rūtos šakelę. Rūtos buvo po giliomis pusnimis, o didelė šakota ir paslaptinga eglė augo patvoryje prie mūsų šaltinėlio. Nepatikėsite, bet aš, maža, silpna mergaitė, išsiropščiau iš šilto patalo, pasiryžusi bet kokia kaina nulaužti eglės šakelę, duoti bobulei ženklą, kad aš jos labai, labai pasiilgau… Nusilaužiau. Tais metais buvo šviesi Kūčių naktis. Dar aš pagalvojau ir broliui pasakiau, kad bus Dievulis daug ryškių žvaigždžių danguj uždegęs, kad vėlėms ir kitiems šios paslaptingos nakties stebuklams būtų šviesiau namus surasti.

Lėkštelės neradau. Atverčiau vieną šaukštą ir uždėjau ant jo mūsų didžiosios eglės mažą šakelę… Buvo jau gerokai mūsų įmigta, kai į langą pabeldė: tuk tuk tuk… Iš baimės susigūžiau. Po minutėlės jau daug smarkiau beldė į duris: tuk tuk tuk… Ar jūs įsivaizduojate, ką aš tada jaučiau? Ką aš pagalvojau? Motulė atšovė duris. Į mūsų mažą kambarėlį linksmai įsiveržė gerai pažįstamas vyras, kurį visi vadino Žvalgu. Gal anuomet buvo tokios pareigos, nes jis dirbo mūsų kaimo girininkijoje. Žvalgas buvo į mūsų kraštus atkeliavęs iš tolimosios Žemaitijos, kalbėjo kitaip ir gyveno ten toliau, už kapinių… Pabudo ir brolis. Abu negalėjome nuleisti akių nuo didelės nematytos dėžės Žvalgo rankose.

– Vaikai, ar laukėte Kalėdų senelio? Grįžtu iš girininkijos, o prie mano vartų Kalėdų Senelis bestovįs, dėžę belaikąs, gerų vaikų beieškąs… Senas, sušalęs. Aš tuoj sutikau jam pagelbėti, jo dovanas geriems vaikams išnešioti…

Vėl nepatikėsite! Iš raudonos dėžės ištraukė du sidabru blizgančius maišiukus, pilnus spalvotų saldainių, apvalių meduoliukų ir dar po niekada nematytą minkštą, kvepiantį zefyrą. Tai galėjo atsitikti tik stebuklingą ilgiausią metų naktį, tik su mano mylimos bobulės žinia! Tą naktį visi mūsų galukaimio vaikai gavo po tokį blizgantį maišelį neregėtų gardumynų.

Gal po poros metų sužinojau kitą nuostabiausios savo gyvenime dovanos istoriją. Pasirodo, Žvalgas buvo pakviestas į rajono centrą ir Miškų ūkio administracija jam pavedė Naujųjų metų proga apdovanoti visų girininkijoje dirbančių žmonių vaikus. Tai buvo pati tarybinių profsąjunginių naujametinių dovanojimų tradicijos pradžia. Gerasis mūsų Žvalgas mielai pasižadėjo misiją įvykdyti. Iki traukinio išvykimo dar buvo laiko, tad Žvalgas užėjo į geležinkelio stoties bufetą, susitiko pažįstamų, išgėrė, liko nuo traukinio, dar pasibuvo, išgėrė… Ir šviesią žvaigždėtą, šaltą naktį, pėsčias žingsniuodamas snieguotu miško keliu namo, sumąstė apdovanoti ne kažkur išsibarsčiusius, nepažįstamus miškų ūkio darbininkų vaikus, o savo mielus kaimynus… Girdėjau, kad po smagiųjų dalytuvių Žvalgą kvietėsi aukšti viršininkai, aršiai barė, įrašė tarnybinį papeikimą… Galbūt, bet man atrodo, kad tai – tik oficialioji nuomonė, o iš tikrųjų kalėdinį stebuklą „suveikė“ anoji mūsų didžiosios eglės maža šakelė.

XX a. 7-asis dešimtmetis, Dzūkija

Saules_arkliukai_2013_Nr_4_Virs_1Tekstas buvo publikuotas spausdintinuose „Saulės arkliukuose“: Saulės arkliukai, 2013, nr. 4.

 

Kategorijos: Grožinė kūryba, Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *