D. Apalianskienė. Ar leisime mankurtizmui imti viršų? (25)

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Dijana Apalianskienė | Asmeninė nuotr.

Liūdna matyti, kad tauta šitaip suklaidinta, kai kalbama apie Vyčio paminklo statymą Vilniaus Lukiškių aikštėje.

Regis, daug kam to Vyčio kaip ir nereikia, atseit – tai praeities simbolis, nebemadinga, geriau palikime plyną lauką vaikams, šunims lakstyti –  liūdnai pamirštant, kad svarbios praeities įamžinimas, tai ne tik savotiška padėka praeičiai, bet ir tylus pažadas ateičiai – mes žinome, mes  neužmiršome ir neužmiršime.

Juk be praeities žinojimo negali būti ir gražios, sveikos ateities. Praeitis – tai ištisa istorijos pamoka, ištisos  studijos, kurias privalu išmokti, viską išsiaiškinant iki svarbiausių detalių,  kad praeities kančioms nebūtų leista  vėl kada pasikartoti, kad gerai žinodami savo praeitį, ramiai  galėtume  atsverti  „vanagėlių“ tautos praeitį  menkinančias klejones.

Deja, daug mumyse  to istorijos žinojimo svarbos nesupratimo, netgi ir  ta demokratijos išraiška – bendrų reikalų viešas svarstymas – dažnai labiau primena  kokias tai  turgaus erzelynes, nei  rimtas diskusijas. Bet  ar gali, žmogus, dėl to kažką labai ir kaltinti – juk nesunku įžiūrėti, kaip šiandiena bandomas nureikšminti bet koks tautiškumas, tautinė savimonė  ir  visais ruporais  siūloma vienodų visuomenių standartai – tas visas  bespalvis,  beženklis vienodumas.

Bet juk  ir gyvenant  daugiatautėje  Europos, pasaulio visuomenėje GALIMA  ir būtina išlikti savimi: su sava praeitimi, su savo kalba ir savais papročiais.  Pasauliui reikalinga įvairovė – ji vis labiau ir labiau vertinama. Nusimetę   tautinį rūbą, patapsime tokie  kaip ir visi kiti – būsime neįdomus sau ir kitiems.

Ir dar  nesunku įžiūrėti,  kaip visomis  pastangomis bandoma  „lipdyti“ ir  naujas žmogus.  Žmogus, nelabai žinantis  savosios praeities, savų šaknų ir niekur  nepriklausantis.

Keičiami Lietuvos švietimo sistemos rėmai, bandoma drastiškai mažinti lietuvių  kalbos ir literatūros pamokų reikšmė, pati lietuvių kalbos svarba  Lietuvos vidurinio ir aukštojo  mokslų  sistemose – taip pat nevisada  visapusiškai išaiškinami praeities  istoriniai įvykiai, ypač tie,  itin skausmingi karo, pokario laikotarpių  įvykiai.

Visai neseniai, Lietuvos Švietimo Ministerijos parėdymu,  buvo pakeisti viduriniojo mokslo baigimo  egzaminų rėmai, kai moksleivis, bebaigiantis vidurinę,  jau nebūtinai turi laikyti lietuvių  kalbos ir literatūros egzaminą. Mokinys turi įvairias pasirinkimo galimybes.

Lietuvos žmonės su pagrindu susirūpinę tam tikrais netikėtais pakeitimais Lietuvos švietimo sistemoje. Štai ką apie tokius Švietimo Ministerijos parėdymus,  viename  iš neseniai  Lietuvos spaudoje pasirodžiusių  straipsnių kalbėjo  humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė:  „Pagal,  naujai išleistą švietimo ministrės įsakymą  iš valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos nuosekliai buvo išbrauktas žodis „lietuvių“. Žodis „lietuvių“ pasiliko tik programos pavadinime.

Lyg šiol, laikant egzaminus pagrindinis autorius turėjo būti iš lietuvių literatūros, o antrąjį mokiniai rinkdavosi iš visų programos autorių literatūriniame rašinyje arba iš savo mėgstamiausių rašytojų samprotavimo rašinyje. Pasirašyta egzamino programa, įteisinusi nuostatą, kad lietuvių literatūrą brandos rašinyje galima pakeisti užsienio literatūra, paneigia ir esminį Bendrojoje programoje įvardytą gebėjimą – mokinys mokykloje per lietuvių literatūros pamokas turi susidaryti lietuvių literatūros įvairovės ir visumos vaizdą.

Naujų reikalavimų įvedimas, tai tiesioginis ir  esminis  vidurinės mokyklos bendrosios programos principo pažeidimas – ugdyti sąmoningą asmenybę, kuri pažįsta, supranta savo šalies – Lietuvos – literatūros ir kultūros savitumą, mokykloje įgyja pagrindus, kad galėtų kūrybingai pratęsti tai, ką esame paveldėję iš protėvių“. ( Danutė ŠEPETYTĖ. Dar vienas smūgis lietuvybei, Vakarų Ekspresas, 2017-11-27)

Juk lietuvių  kalba yra mūsų valstybinė kalba. Tą garantuoja mūsų  šalies Konstitucija. Tai  argi  valstybinės kalbos nuniveliavimas, jos  sumenkinimas  nėra prieštaravimas mūsų šalies Konstitucijai?

Taigi, vyksta  kaip ir  koks neigimas  ne tik  mūsų valstybinės kalbos, bet ir mūsų istorinių simbolių.  Tas, kas  šimtmečiais buvo garbinama, puoselėjama –  kartais  ir slapta  (kai buvo okupacijos) – šiandiena,  Lietuvai jau esant laisvai,  staiga tampa vos ne nepageidaujama, nereikalinga.

Apie tai visai neseniai „Lietuvos žinioms“ sakė  žymus  mūsų  režisieriaus  Eimuntas  Nekrošius : „kyla klausimas, kodėl kitos tautos gali didžiuotis patriotizmu, o Lietuvoje nepadoru būti patriotu? Kokia priežastis? Žmonės vengia ir pastaraisiais metais tai labai jaučiama. „Būkim europiečiai!“ Man tai labai keista“. ( Mindaugas Klusas. Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“, Lietuvos Žinios, 2017 11 29).

Dar grįžtant prie paminklo Lukiškių aikštėje projekto. Gaila, kad  matomai tik  keletas ir ne itin kompetentingų (ar net ir tendencingai nusiteikusių)  žmonelių sprendžia tokį svarbų mūsų praeitį įamžinantį paminklą.

Kokia ten „raudų“ siena, koks ten kalnelis? Ar dar ir bunkeris??? Manau visi suprantame, jog Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį atspindi ne VIEN TIK partizanų pasipriešinimas okupantams. Tad toji neva „partizanų žeminė“ niekaip negali išreikšti visų kovų, veiksmų ir procesų simbolikos.

Vytis – tai  lietuvių tautos šimtmetinių kovos už laisvę, už nepriklausomybę, už savąjį valstybingumą simbolis. Reikia visiškai neišmanyti savosios istorijos, kad atsisakyti figūratyvinio Vyčio paminklo.

Vytis visiems aiškus, visiems prieinamas, suprantamas – paminklas kalbantis už save. Atspindintis ne tik  lietuvių, bet  ir  kitų mūsų šalies tautinių mažumų  laisvės siekius:  lietuvis, lenkas, žydas, totorius, karaimas ir kt.  –  visi mes viename, visi vienoje mums svarbioje Tėvynėje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Dėl paminklo:

    Nesenuau R. Miliűtė savo laudoje śnekino kultűros ministrę. Buvo užakcentuota, kad ‘bunkerį’palaiko 62 proc. visuomenės. Tai akivaizdi netiesa. Bunkeris buvo iśrinktas tik taip vadinamų ekspertų balsais. Tų ekspertų laidos dalyviai neįvardino. Matomai todėl,kad komisija sudaryta labai šališkai-vien iś ŠMC adaptų.

    • Štai jie...:

      Jūsų žiniai: „Karštas komentaras“ skelbia komisijos, kuri ir nusprendė, kad Lietuvos sostinėje, Vilniuje, Vyčiui – ne vieta, narius:

-Nacionalinės dailės galerijos vadovė dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė,

-šiuolaikinio meno kuratorė Virginija Januškevičiūtė,

-Antverpenošiuolaikinio meno muziejaus vyriausiasis kuratorius, šiuolaikinio meno žurnalo „Afterall” redaktorius Anders Kreuger,

-dailėtyrininkė Giedrė Mickūnaitė,

-skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Narkevičius,

-nevyriausybinių organizacijų Lietuvos valstybės gynybiniams pajėgumams stiprinti koordinacinės tarybos pirmininkas Algis Narutis,

-Vilniaus savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis,

-LR Krašto apsaugos ministerijos Protokolo skyriaus vedėja Salvina Taukinaitienė.

Kadangi balsavimas buvo slaptas, neaišku, kurie 7 komisijos nariai balsavo už vadinamąją „Raudų sieną“, o kuris 1 – už Vytį.

Kaip redakciją informavo Kultūros ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vadovas A.Malinovskis, į paskutinį posėdį neatvyko A.Bumblauskas.

    • Žemyna:

      O dar įdomu, kad jie patys nebuvo tikri, tad dėl viso pikto kiekvienam „ekspertui” buvo suteiktas ne vienas, o daugiau balsų 🙂 Lyg rinkimuose už Putiną balsuojant…

  2. Esmė:

    Labai teisingas straipsnio pavadinimas. Tik neteisingai apibendrinamos tautinės mažumos netgi priskiriant! ir lietuvius. Tautinė mažuma yra tokia bendruomenė, kuri neturi savo etninės valstybės (pvz., karaimai), visi kiti, kaip lenkai, žydai, rusai, yra tautinės bendrijos.

    • Žemyna:

      Šiek tiek papildysiu:
      Tautinėms mažumoms valstybių atžvilgiu priskiriamos ne tik visai be tėvynės likusios, bet ir kartu su savo etnine žeme aneksuotos tautos ar jų dalys.
      Lietuviai, kartu su savo žemėmis prijungti prie PL, BY ir RU priklauso TŲ valstybių etninėms mažumoms.
      Dar yra tautinių mažumų pasaulio atžvilgiu – jau nykstančios ar ant slenksčio atsidūrusios tautos šia prasme irgi savotiškos mažumos, kuriomis privalo rūpintis tokios organizacijos, kaip UNESCO

  3. Aidas:

    Aktualijos veja aktualijas. Kaip ten p. Karbauskio priešprieša su p. Mockumi per jo valdomas medias pasitelkiant p.p.
    Valatką ar Jakilaitį. Kerštingi tie lietuviai

  4. Žemyna:

    Kai tokie dalykai vyksta, kyla klausimas, ar ne darmai duoną valgo visokios „UNESCO”, turinčios saugoti kultūrų įvairovę?
    Kad ir kokiais kilniais pradiniais tikslais sukuriamos institucijos, visokie Ostapai Benderiai bei politikos aferistai užbėga tiems tikslams už akių, ir visi puikūs nutarimai bei sprendiniai praktikoje visai atvirkščiai įgyvendinami.
    O tie, kas tiek daug tikėjosi, stovi apstulbę, išsižioję ir nuleidę rankas.
    Dar gali tikėtis, kad bus nubaustas pričiuptas eilinis kišenvagis, o štai tokio masto TAUTAS apvagiantys plačiagerkliai ir visko sudirbėjai visada lieka nebaudžiami. Maža to – jie ir vadeles į savo rankas perima, vis gilindami nusivylimą ir apolitiškumą.

  5. Valdas:

    Džiugina Dijanos Apalianskienės patriotiškos mintys, vadinasi turime atsakingai mąstančią jaunimo kartą.

  6. Antanas:

    Straipsnio autorei. Lietuvoje nėra jokių tautinių mažumų!!! Perskaitykite vieną kartą, po galais, LR Konstituciją ir neklaidinkite skaitytojų!!!!! Atvirai pasakius, ta “Tautinių mažumų” tema jau atsibodusi iki vėmimo. Jei Lietuvoje ir yra kokia nors mažuma, tai – LGBT.🤣

  7. Visgi pora įsisenėjusių “mankurtizmų” dar padarė ir pati autorė. Šitiek metų kalbama, kad teisine prasme tautinių mažumų Lietuvoje nėra, kad Lietuvos teritorija tautine prasme yra vientisa – lietuviška. Tai matosi ir iš Konstitucijos nuostatų. Tai, kad tie Lietuvoje gyvenantys žmonės, kurie savęs nelaiko lietuviais, yra vadintini kitataučiais, o jų gyvenimas svečioje šalyje yra reglamentuotas žmogaus teisių deklaracija, taip pat dera žinoti.

    Nelabai susivokiama ir kas yra Vytis. Pagal Konstituciją Vytis yra valstybės herbas, o herbo naudojimas yra reglamentuotas įstatymo, pagal kurį varijuoti Vyčio vaizdą negalima. Taip pat negalima vadinti Vyčiu paminklo, jeigu skulptūros vaizdavimas jame neatitinka herbo vaizdo. Taigi, naudojant Vyčio pavadinimą neaišku apie ką kalbama – apie herbą, ar raitelį, o gal tik žirgą…
    Iš liaudies dainų žinome, kad vykdavo brolelio išlydėjimo į karą ceremonialas, kuriame svarbų vaidmenį atliko ir sesutė, kuri ir žirgą balnodavo ir kardą jam paduodavo. Jos dalyvavimas rodytų Tėvynės motinos įvaizdį. Taigi paminklas gal turėtų vaizduoti ne tik brolelį ir žirgą, bet ir sesutę kaip Motiną Tėvynę paduodančią ant pabalnoto žirgo sėdinčiam broleliui kardą arba jam stovint prie žirgo – balną. Tokiu atveju paminklą derėtų vadinti ne Vyčiu, o Raiteniu, Tėvynės Raiteniu. Taip taptų aišku apie ką kalbama, dabar gi pavadinama Vyčiu ne Vytis ir tuo važiuojama…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: