D. Apalianskienė. Ar leisime mankurtizmui imti viršų? (25)

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Dijana Apalianskienė | Asmeninė nuotr.

Liūdna matyti, kad tauta šitaip suklaidinta, kai kalbama apie Vyčio paminklo statymą Vilniaus Lukiškių aikštėje.

Regis, daug kam to Vyčio kaip ir nereikia, atseit – tai praeities simbolis, nebemadinga, geriau palikime plyną lauką vaikams, šunims lakstyti –  liūdnai pamirštant, kad svarbios praeities įamžinimas, tai ne tik savotiška padėka praeičiai, bet ir tylus pažadas ateičiai – mes žinome, mes  neužmiršome ir neužmiršime.

Juk be praeities žinojimo negali būti ir gražios, sveikos ateities. Praeitis – tai ištisa istorijos pamoka, ištisos  studijos, kurias privalu išmokti, viską išsiaiškinant iki svarbiausių detalių,  kad praeities kančioms nebūtų leista  vėl kada pasikartoti, kad gerai žinodami savo praeitį, ramiai  galėtume  atsverti  „vanagėlių“ tautos praeitį  menkinančias klejones.

Deja, daug mumyse  to istorijos žinojimo svarbos nesupratimo, netgi ir  ta demokratijos išraiška – bendrų reikalų viešas svarstymas – dažnai labiau primena  kokias tai  turgaus erzelynes, nei  rimtas diskusijas. Bet  ar gali, žmogus, dėl to kažką labai ir kaltinti – juk nesunku įžiūrėti, kaip šiandiena bandomas nureikšminti bet koks tautiškumas, tautinė savimonė  ir  visais ruporais  siūloma vienodų visuomenių standartai – tas visas  bespalvis,  beženklis vienodumas.

Bet juk  ir gyvenant  daugiatautėje  Europos, pasaulio visuomenėje GALIMA  ir būtina išlikti savimi: su sava praeitimi, su savo kalba ir savais papročiais.  Pasauliui reikalinga įvairovė – ji vis labiau ir labiau vertinama. Nusimetę   tautinį rūbą, patapsime tokie  kaip ir visi kiti – būsime neįdomus sau ir kitiems.

Ir dar  nesunku įžiūrėti,  kaip visomis  pastangomis bandoma  „lipdyti“ ir  naujas žmogus.  Žmogus, nelabai žinantis  savosios praeities, savų šaknų ir niekur  nepriklausantis.

Keičiami Lietuvos švietimo sistemos rėmai, bandoma drastiškai mažinti lietuvių  kalbos ir literatūros pamokų reikšmė, pati lietuvių kalbos svarba  Lietuvos vidurinio ir aukštojo  mokslų  sistemose – taip pat nevisada  visapusiškai išaiškinami praeities  istoriniai įvykiai, ypač tie,  itin skausmingi karo, pokario laikotarpių  įvykiai.

Visai neseniai, Lietuvos Švietimo Ministerijos parėdymu,  buvo pakeisti viduriniojo mokslo baigimo  egzaminų rėmai, kai moksleivis, bebaigiantis vidurinę,  jau nebūtinai turi laikyti lietuvių  kalbos ir literatūros egzaminą. Mokinys turi įvairias pasirinkimo galimybes.

Lietuvos žmonės su pagrindu susirūpinę tam tikrais netikėtais pakeitimais Lietuvos švietimo sistemoje. Štai ką apie tokius Švietimo Ministerijos parėdymus,  viename  iš neseniai  Lietuvos spaudoje pasirodžiusių  straipsnių kalbėjo  humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė:  „Pagal,  naujai išleistą švietimo ministrės įsakymą  iš valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos nuosekliai buvo išbrauktas žodis „lietuvių“. Žodis „lietuvių“ pasiliko tik programos pavadinime.

Lyg šiol, laikant egzaminus pagrindinis autorius turėjo būti iš lietuvių literatūros, o antrąjį mokiniai rinkdavosi iš visų programos autorių literatūriniame rašinyje arba iš savo mėgstamiausių rašytojų samprotavimo rašinyje. Pasirašyta egzamino programa, įteisinusi nuostatą, kad lietuvių literatūrą brandos rašinyje galima pakeisti užsienio literatūra, paneigia ir esminį Bendrojoje programoje įvardytą gebėjimą – mokinys mokykloje per lietuvių literatūros pamokas turi susidaryti lietuvių literatūros įvairovės ir visumos vaizdą.

Naujų reikalavimų įvedimas, tai tiesioginis ir  esminis  vidurinės mokyklos bendrosios programos principo pažeidimas – ugdyti sąmoningą asmenybę, kuri pažįsta, supranta savo šalies – Lietuvos – literatūros ir kultūros savitumą, mokykloje įgyja pagrindus, kad galėtų kūrybingai pratęsti tai, ką esame paveldėję iš protėvių“. ( Danutė ŠEPETYTĖ. Dar vienas smūgis lietuvybei, Vakarų Ekspresas, 2017-11-27)

Juk lietuvių  kalba yra mūsų valstybinė kalba. Tą garantuoja mūsų  šalies Konstitucija. Tai  argi  valstybinės kalbos nuniveliavimas, jos  sumenkinimas  nėra prieštaravimas mūsų šalies Konstitucijai?

Taigi, vyksta  kaip ir  koks neigimas  ne tik  mūsų valstybinės kalbos, bet ir mūsų istorinių simbolių.  Tas, kas  šimtmečiais buvo garbinama, puoselėjama –  kartais  ir slapta  (kai buvo okupacijos) – šiandiena,  Lietuvai jau esant laisvai,  staiga tampa vos ne nepageidaujama, nereikalinga.

Apie tai visai neseniai „Lietuvos žinioms“ sakė  žymus  mūsų  režisieriaus  Eimuntas  Nekrošius : „kyla klausimas, kodėl kitos tautos gali didžiuotis patriotizmu, o Lietuvoje nepadoru būti patriotu? Kokia priežastis? Žmonės vengia ir pastaraisiais metais tai labai jaučiama. „Būkim europiečiai!“ Man tai labai keista“. ( Mindaugas Klusas. Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“, Lietuvos Žinios, 2017 11 29).

Dar grįžtant prie paminklo Lukiškių aikštėje projekto. Gaila, kad  matomai tik  keletas ir ne itin kompetentingų (ar net ir tendencingai nusiteikusių)  žmonelių sprendžia tokį svarbų mūsų praeitį įamžinantį paminklą.

Kokia ten „raudų“ siena, koks ten kalnelis? Ar dar ir bunkeris??? Manau visi suprantame, jog Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį atspindi ne VIEN TIK partizanų pasipriešinimas okupantams. Tad toji neva „partizanų žeminė“ niekaip negali išreikšti visų kovų, veiksmų ir procesų simbolikos.

Vytis – tai  lietuvių tautos šimtmetinių kovos už laisvę, už nepriklausomybę, už savąjį valstybingumą simbolis. Reikia visiškai neišmanyti savosios istorijos, kad atsisakyti figūratyvinio Vyčio paminklo.

Vytis visiems aiškus, visiems prieinamas, suprantamas – paminklas kalbantis už save. Atspindintis ne tik  lietuvių, bet  ir  kitų mūsų šalies tautinių mažumų  laisvės siekius:  lietuvis, lenkas, žydas, totorius, karaimas ir kt.  –  visi mes viename, visi vienoje mums svarbioje Tėvynėje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *