E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: psichologinių operacijų ištakos; psichologinių operacijų vykdymo politika ir jų teikiamos galimybės (XVII) (3)

Monumentas Čingischanui Hohoto mieste, šiaurės Kinijoje | Wikipedia.org nuotr.

Monumentas Čingischanui Hohoto mieste, šiaurės Kinijoje | Wikipedia.org nuotr.

Pirmiausia prašau atleisti, – buvo ištikęs gripas, tad teko trumpam atidėti darbus į šalį ir savaitėlę kaip reikiant pačiaudėti.  Sveikatos ir stiprybės Jums visiems, gerbiamieji, ir, – kaip įprastai, tęsiame „Propagagandos žodyną“. Šįkart pakalbėsime apie psichologinių operacijų ištakas ir kitų, šiek tiek labiau už mus informaciniame kare patyrusių valstybių, patirtis.

Pirmiausia: svarbu įsidėmėti ir prisiminti, kad propaganda, kaip reiškinys, nėra tas pats, kas psichologinė operacija. Ji yra tik viena iš daugelio sudedamųjų psichologinės operacijos dalių.

33. Psichologinių operacijų ištakos

Istorija yra kupina karo strategijos, taktikų ir metodų pavyzdžių, paprastai priskiriamų psichologinių operacijų sričiai.

Bene seniausią šiandien žinomą psichologinę operaciją sugalvojo Aleksandras Didysis*, kitaip dar vadinamas Aleksandru III Makedoniečiu (gr. Μέγας Αλέξανδρος και Αλέξανδρος Γ’ ο Μακεδών = Megas Alexandros).  Keliaudamas ir kariaudamas, jis užėmė didžiules teritorijas. Jose leisdavo valdyti vietiniams lyderiams, tačiau, kad, jam pasitraukus, vietiniai gyventojai vėl nesukiltų, palikdavo tam tikrą savo kareivių skaičių. Ilgainiui dėl to jo paties armija sumažėjo ir iškilo pavojus, kad, sutikus didesnes priešiškas pajėgas, jis pralaimės. Vienintelė išeitis buvo grįžti atgal, persigrupuoti ir atstatyti savo pajėgų kiekį. Tačiau Aleksandras Didysis sugalvojo kitą išeitį: įbauginti galimus priešininkus. Jis įsakė savo ginklininkams pagaminti didžiulių skydų ir šalmų, kurių dydis keliskart viršytų įprastinio vyro, ir palikti juos armijos užnugaryje. Aleksandro Didžiojo armijai įkandin sekę priešai netruko surasti ginklininkų dirbinius ir… patikėjo, kad jei stotų į kovą, jiems tektų kautis ne su paprastais kariais, o su didžiuliais milžinais. Pastarųjų jie neįveiktų. Palikta „neįtikėtino dydžio ginkluotė“, pora išmoningų istorijų apie milžinus, paskleistų vietinių gyventojų tarpe ir… Aleksandro Didžiojo gudrybė suveikė.

Psichologinių operacijų naudą pabrėžė ir vienas iš gabiausių žmonijos istorijoje karo strategijos ir taktikos specialistų, senovės Kinijos generolas, filosofas ir rašytojas Sun Dzi (孫子). Būtent jam priklauso garsusis posakis, šiandien laikomas vienu iš pamatinių psichologinių operacijų principų: „Šimtą kartų kautis mūšiuose ir šimtą kartų laimėti – nėra meistriškumo viršūnė. Pavergti priešo kariauną be kovos – štai tikra meitriškumo viršūnė.“

Jis taip pat nurodė pagrindinius strateginio puolimo principus, naudojamus ir įprastinio (konvencinio) karo veiksmams, ir psichologinėms operacijoms vykdyti: „Apskritai karo veiksmų strategija yra tokia: pirma – išsaugoti priešo valstybės sostinę, o antra – ją sunaikinti. Pirma – išsaugoti priešo kariuomenę, o antra – ją sutriuškinti. Pirma – išlaikyti priešo dalinius nepaliestus, o antra – juos suardyti. Pirma – išsaugoti priešo kuopas nepaliestas, o antra – jas išsklaidyti. Pirma – išsaugoti priešo būrius, o antra – juos sumušti. (…) Todėl geriausias būdas įgyvendinti karo veiksmų planą – paleisti vėjais priešo užmačias. Tada – užpulti jų sąjungininkus. Vėliau – sutriuškinti priešo kariuomenę. Ir tik paskiausiai – apsupti jų miestus tvirtoves. Tvirtovės puolamos tik tuomet, kai tai neišvengiama. (…) Todėl tas, kuris sugeba kariauti, pavergia priešo kariauną be mūšio; užima svetimas tvirtoves be apgulties; sunaikina svetimą valstybę be ilgos kovos. (…) Todėl naudos galima išspausti ir neatšipinus ginklų. Tai yra pagrindinė strateginio puolimo taisyklė.“ (Cituojama iš: Sun Tzu  [= Sun Dzi;  孫子].  Karo menas. Kaunas, 2007.)

525 m. pr. m.e. psichologinę operaciją pasitelkė su egiptiečiais kariavę persai. Jie panaudojo senovės egiptiečių įsitikinimą apie… kates. Senovės Egipte tikėta, kad katės geba sugauti besileidžiančios saulės, taigi jų pagrindinio dievo Ra, šviesą, ir savo akyse išsaugoti ją iki aušros. Todėl Egipto įstatymai draudė žaloti ar užmušti katę, išskyrus žynių atliekamas specialias ritualines apeigas. Tai žinojęs Persijos armijai vadovavęs Kambizas II** prieš Peluzijaus mūšį įsakė persų kariams sugauti apylinkėse tiek kačių, kiek tik suras. Kai persai, iššukavę aplinkinius miestus ir kaimus, apsirūpino pakankamu kačių skaičiumi, Kambizas II įsakė kariams jas prisirišti prie savo skydų (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma: laikyti). Prieš pat mūšį šimtus panikos ištiktų kačių persai paleido ir į mūšio lauką. Neįtikėtina, tačiau būtent tai padėjo persams pasiekti triuškinančią pergalę: egiptiečiai nedrįso net laidyti į persus strėlių, vengdami sužeisti jiems šventus gyvūnus.  

XIII amžiuje klasikinį psichologinės operacijos modelį naudojo Čingischanas – totorių mongolų lyderis, užkariavęs daugiau teritorijos, nei kuris nors kitas žmonijos istorijoje žinomas karvedys. Anot Timočio Huningo (Timothy D. Huening), Čingischano „sėkmės raktas buvo jo gebėjimas nugalėti savo priešo valią. Jo technika buvo pagrįsta paklusnumo reikalavimu iš tų, kas dar nebuvo asimiliuoti, ir, jei kas nors drįsdavo stoti prieš jį, net jei ir pačia švelniausia forma, – visišku išdrįsusių pasipriešinti ir jų žmonių sunaikinimu.“ (Cituojama iš: Huening D. T. Advancing the Art and Science of Psychological Operations Requires a Serious Investment,  2009.) Nors totoriai mongolai garsėjo išskirtiniu nuožmumu ir, pasak istorinių šaltinių, ten, kur praeidavo jų kariuomenė, telikdavo dykra, Čingischanas naudojo vieną ypatingai gudrų triuką: „jis visada pasigailėdavo keleto, palikdavo gyvus, kad išplatintų žinią aplinkiniuose kaimuose, stiprintų jo reputaciją  ir skleistų baimę ir siaubą visame krašte.“ (Cituojama iš ten pat.). Jis taip pat garsėjo gabumais tokiems veiksmams, kuriuos šiandien vadiname „maskuote“, „operatyvinių veiksmų saugumu“ (angl.: OPSEC), savitų „įtakos agentų“ naudojimu ir sėkmingomis pastangomis trikdyti savo priešininkų „sprendimų priėmimo procesus“.

Antai savo pajėgų priešakyje jis siųsdavo „įtakos agentus“ vykdyti „bendravimo akis į akį“ (angl.: face-to-face) tipo psichologines operacijas: skleisti gandus apie nesuskaičiuojamą totorių mongolų kariuomenės dydį, žiaurumą, neįveikiamumą, „antgamtines“ paties Čingischano galias ir panašiai. Naudodavo ypač greitus savo pajėgų manevrus sukurti vadinamajai „maskuotei“ (angl.: deception): iliuzijai, kad kariuomenė didesnė, nei ji būdavo iš tikrųjų. Čingischanas taip pat įkūrė specialius karių junginius, skirtus užtikrinti ypač greitą komunikaciją tarp jo paties kariuomenės dalinių ir jų vadų, „strėlės greitumo raitelius“ (angl.: arrow riders) ir aktyviai medžiojo priešininko žinianešius, šitaip trikdydamas ir paralyžiuodamas priešo kariniams veiksmams būtiną informacijos sklaidą. Visos šios priemonės sudarė itin veiksmingą psichologinių operacijų derinį, ilgainiui palaužusį daugelio Čingischano priešininkų valią ir padėjusį sukurti tiek bauginančią totorių mongolų reputaciją, tiek ir iš anksto demoralizuoti jų priešininkų pajėgas.

Jeigu ieškotume istorinių psichologinių operacijų pavyzdžių, labiau susijusių su mūsų kraštais, tai, reikia pripažinti, Čingischano metodams dažnai prilygdavo kryžiuočių elgesys. Levas Karsavinas nurodo, kad kai kryžiuočiai, kariavę su seldžiukais, užėmė Konstantinopolį, jų žirgai iki kelių braidė kraujyje.  Kas apie ordino bauginimo metodus numatytose užkariauti baltų ir finougrų žemėse***, tai „kryžininkų pėdas, (…) žymėjo „plėšimai, gaisrai ir dideli netikinčių kraujo latakai.“ (Cituojama iš: Matusas J., dr. Senovės Prūsų žemės nukariavimas. Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius. Kaunas: Spindulio B-vės spaustuvė, 1940.) Įdomu tai, kad istorikų sutartinai laikomi karinės sąrangos visuomene prūsai pasižymėjo vienu bruožu, kuris tikrai būtų naudingas ir šiandienos baltų ainiams: pasikliovimu savo jėgomis. Kaip rašo dr. J.Matusas, „Prūsai (…), žygiuodami į Lenkiją, tuoj pastebėjo keistus karius (vokiečių riterius. – aut.). Kai jiems buvo paaiškinta, jog šie atvykę prūsų pavergti, tai jie tik nusijuokė.“ (Cituojama iš ten pat.)

Psichologinių operacijų sričiai priskiriama ir tuometiniais laikais kartais naudota „maskuotė“ (angl.: deception). Pažymėtina, kad maskuotės informacinio karo ir propagandos srityje gali būti:

  1. tiesioginės;
  2. kartais priešininkui ir / ar oponentui gali būti sudaroma tik iliuzija, kad kas nors esą vyksta, yra daroma ar atsitinka.

Kadangi maskuotė ir iliuzijos sudarymas, kaip informacinio karo priemonė ir priešiškos propagandos technika, yra palyginti daugialypis, efektyvus ir pakankamai klastingas reiškinys, ateityje jį panagrinėsime atskirai.

Nors Petro Dusburgiečio kronika laikoma tik iš dalies patikimu šaltiniu, visgi galima manyti, kad vienas jo minimas kryžiuočių naudotos „maskuotės“ faktas gali būti teisingas. P. Dusburgietis mini, kaip prūsų lyderis Svantopolkas pastatė prie Vyslos porą tvirtovių ir gaudė „vokiečių laivus, kuriais jie vežė maistą ir šiaip reikmenis į Elbingą ir toliau. Beje, Svantopolkas buvo manęs pulti ir šį punktą. Bet atvykęs čia pamatė daug karių, dėl to pasišalino. Tuo tarpu, kaip rašo Dusburgas [Dusburgietis], tai buvusios persirengusios moterys. Girdi, tokių atsitikimų paskui ir daugiau buvę (plurries in aliis locis)“. (Cituojama iš ten pat.)

Kaip sakoma, „nauja – tai užmiršta sena“. Atidžiau pasidomėjus tų laikų šaltiniais tampa akivaizdu, kad jau XIII a. kryžiuočių ordinas (1237 m. susijungęs su Kalavijuočių ordinu, nuo tada vadinamas Livonijos ordinu) vykdė ypač aktyvų, kaip šiandien pavadintume, informacinį karą prieš ugrofinų ir baltų gentis.

Kartu su krikščioniškajai Europai šokiruoti beigi sugraudinti skirtomis dezinformacijomis apie esą žiaurius, necivilizuotus, visų krikščionių pražūties ir taip toliau trokštančius „laukinius pagonis“ į kronikas apie riterių žygius karuose su baltais ir ugrofinais būdavo nuolat įpinama būdingų tiems laikams šventų, stebuklingų nutikimų. Antai P. Dusburgietis pateikia įkvepiančią istoriją apie tai, kaip „Kulme mirštąs vyras pasakoja žmonai,  kad matęs, kaip Marija smilkiusi užmuštųjų kūnus ir jam liepusi džiaugtis, kad teksią mirti.“ (Cituojama iš ten pat.) Ordinas taip pat taikė išskirtinę naujų narių motyvavimo sistemą: „kuris įstodavo į vienuoliją, savaime pasidarydavo laisvas nuo ankstyvesnių skolų.“ (Cituojama iš ten pat.) Jau pirmajame Kryžiuočių ordino statute buvo nurodyti ir šie, didinę jo patrauklumą potencialiems nariams, veiklos principai: savarankiška valdžia, dalyvavimo aukštojoje politikoje ir valstybinės organizacijos siekis, turto kaupimas. Be to, nariams nereikėjo mokėti bažnytinės dešimtinės, galėjo turėti savo kunigus, buvo laisvi nuo visų valstybinių mokesčių ir taip toliau.

Tuo tarpu mūsų protėvių reakcija, tenka pripažinti, buvo lėtoka. Jeigu kryžiuočiai pirmąkart užpuolė lietuvių teritoriją, t.y., kalbant šių dienų sąvokomis, pradėjo ne tik informacinį karą, bet net ir tiesioginius įprastinio (konvencinio) karo veiksmus jau 1283 m., – pirmą svarią informacinę „kontrataką“ mūsų protėviai surengė tik  po daugiau kaip 30 metų. T.y., kai didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai pasiekė lig tol sėkmingai dezinformuotą, tad paslaugiai rėmusią ekspansiją į Baltijos šalis ar, mažų mažiausiai, tingiai snaudusią Vakarų Europą****. Be to, tie, kas atidžiai skaitėte straipsnį apie šiandieninę „užnuodyto šulinio“ propagandos techniką, lengvai įžvelgsite tam tikrų paralelių taip šios diskreditacinės taktikos – ir Ordino pastangų diskredituoti Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laiškų turinį.

Ypač aktyvus informacinis karas tarp lietuvių ir Ordino įsiplieskė  laikotarpiu prieš Žalgirio mūšį. Priežastis paprasta: lietuviai norėjo atgauti Žemaitiją, gi Ordinas – ją išlaikyti. Abi pusės naudojo diplomatinius argumentus, viešųjų ryšių akcijas, psichologines operacijas, išmoningas dezinformacijas (Prisimintina, kad tuometinėje Europoje žinių apie ugrofinų ir baltų kraštus labai stigo arba jos buvo propagandiniu atžvilgiu jau „apdorotos“, iškreiptos ir tendencingos.). Pavyzdžiui, Ordino didysis magistras tyčiojęsis iš lietuvių, esą jie turį daugiau bokalų, ąsočių ir šaukštų, negu ginklų, o blaivūs būna tiktai iki pietų ir panašiai.

 Pasak istoriko Rimvydo Petrausko,   „abi pusės pirmiausia pradėjo (…) savotišką informacinį karą. Jis tęsėsi ir iki konflikto, ir po. Visoje Europoje abi pusės platino tekstus, kuriais siekė parodyti savo veiklos teisėtumą ir bandė patraukti kitas jėgas į savo pusę. Turime suprasti, kad informaciniai karai šiuolaikiniame pasaulyje nėra kažkokia naujovė. Priemonės ir komunikaciniai metodai dabar kitokie, bet tikslas tada buvo panašus. (…) Modernūs ir išsilavinę sekretoriai iš Lietuvos bei Lenkijos bandė sugalvoti argumentų, kaip pagrįsti, kodėl jų pačių valdovai, prieš tai dovanodami Ordinui Žemaitiją, veikė ne iki galo teisingai. Ir argumentų jie rado. Vienas jų buvo, neva dovanojimas buvo neteisėtas, nes nebuvo atsiklausta pačių žemaičių bajorų nuomonės. Dar vienas argumentas buvo, kad Vytautas neva savo vienintelės paveldėtojos dukters pritarimo negavo.“ (Cituojama iš: Petrauskas R. „Faktai ir mitai apie Žalgirio mūšį: ar Jogaila išties ilgai meldėsi, o Vytautas apgavo kryžiuočius?“ (interviu), 2017 m. liepos 15 d. )

1409 m. gegužės mėnesį Ordino valdomoje badaujančioje Žemaitijoje kilo sukilimas. Vytauto Didžiojo žemaičiams siųstus grūdus Ragainėje.. sulaikė vokiečių riteriai. Žinant Vytauto Didžiojo būdą, nestebina jo pareiškimas, kad „nuo šiol žemaičiai yra ir mano reikalas“. Stebina kitkas: vidurvasarį, t.y., vos po mėnesio, Vytauto Didžiojo kariuomenė jau stovėjo Žemaitijoje. Be to, jis iš karto įdiegė savą infrastruktūrą: paskyrė savo kaštelionus, valdininkus ir pakamarius. Galima teigti, kad visiems veiksmams kruopščiai rengtasi iš anksto. Tokiu atveju viešas neva emocingas Vytauto Didžiojo pareiškimas laikytinas informacine operacija viešajai nuomonei paveikti, t.y., „dirvos ruošimu“ (angl.: preparing a soil) būsimam kariniam konfliktui*****.

Pamenate, ankstesniuose straipsniuose minėjau, kad psichologinės operacijos gali būti naudojamos tiek diplomatiniais politiniais tikslais, tiek ir parengiant mūšio lauką kautynėms? Vytautas Didysis tikrai turėjo būti gabus tokiems dalykams, jei, pasak istorikų, jis tyčia išrikiavo savo pajėgas taip, kad išorėje būtų geriau ginkluoti, tvirtesni, išvaizdesni kariai su stipresniais žirgais, tuo tarpu mažiau grėsmingai atrodantys būriai, su menkesne ginkluote, – stovėtų už jų.

O kas apie informacinio karo veiksmus ir psichologines operacijas jau po Žalgirio mūšio, vėlesniais amžiais, tai, pavyzdžiui,  J.Dlugošo pateiktą ir tuometinės priešiškos propagandos vykdytojų plačiai išpopuliarintą gandą, kad esą Jogaila buvęs bailys, todėl ilgai meldęsis ir nėjęs mūšin… Šiuos dargi ir mene plačiai įtvirtintus šmeižtus (taip taip, teisingai: tai yra ta pati „gandų ir šmeižtų skleidimo“ propagandos technika, gerbiamieji!) XX a. sėkmingai paneigė švedų istorikas S.Ekdalis (Sven Ekhdal). Jo manymu, mūšio rytą lietuvių – lenkų kariuomenei saulė turėjusi šviesti tiesiai į akis. Kiekvienas, kas nors truputį susidūręs su karybos menu, žino, kokia tai nepatogi pozicija. Todėl Jogailos delsimas laikytinas taktiniu sprendimu.

Vėlesniais amžiais korupciją, kaip konfrontacijų kūrimo ir įtakos politiniams procesams darymo priemonę, Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu taikė Rusijos caras Petras I. Kas apie santykius su carine Rusija, tai iš tos pusės Lietuvos istorinės atminties, valstybingumo tradicijų naikinimas praktikuotas jau XVII a.. Antai Vilnių plėšusiems neraštingiems caro kazokams buvo duotas griežtas įsakymas iš valstybinių pastatų ir aukštuomenės namų rinkti visus senus popierius, ypač dokumentus, ir pristatyti juos į Maskvą. Šiandieninis lenkų etninės mažumos naudojimas geopolitiniams priešiškos propagandos skleidėjų tikslams, pasitelkus principą „nes mes ir jūs esame slavai“, – taip pat nieko naujo, nes būtent šia manipuliacija buvo pagrįsta carinės Rusijos imperijos skaldymo politika XIX a. Kai kurie šiandieniniai trijų Baltijos valstybių tarpusavio skaldymo argumentai tų pačių jėgų Rytuose buvo naudojami jau prieš šimtą metų: paskaitinėję Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos spaudą rastumėte tvirtinimų, kad esą su estais bendradarbiauti neverta, nes atseit nesą jokių „tarpusavio kultūrinių ryšių“ (nors jau XII a. kuršių vikingai su Saaremos estais ne tik kad bendravo, bet rengė bendrus karo žygius į švedų, danų, norvegų žemes!). O kariuomenės Lietuvai atseit iš viso neapsimoką nei stiprinti, nei iš viso turėti, nes mes esame „maža šalis“… Ir taip toliau, ir panašiai.

Palyginimui galima paminėti, kad JAV pirmosios pischologinės operacijos aktyviai naudotos Nepriklausomybės karo (1775–1783) metais. Europoje ypač dideliu talentu joms rengti ir vykdyti išsiskyrė Napoleonas Bonapartas. Tiek Vakarų, tiek ir Rytų propagandos tyrinėtojai nors ir nenoromis, bet pripažįsta, kad Spalio bolševikinio perversmo organizatorius Rusijoje Vladimiras Iljičius Leninas, kaip, beje, ir Josifas Gebelsas, buvo kone genialūs propagandistai.

Jeigu vertintume artimesnę praeitį ir mūsų sąjungininkų užjūriuose patirtis – visos konfliktuojančios pusės daugiau ar mažiau sėkmingai naudojo psichologines operacijas II Pasaulinio karo, Šaltojo karo metais, Vietname,  Persijos įlankos kare ir kitur.  Pažymėtina, kad, išskyrus karo Vietname atvejį, JAV vykdytos psichologinės operacijos buvo sėkmingos. Net ir tuo atveju, kai tarptautinėje arenoje jiems teko grumtis su daug labiau patyrusiais ir daug klastingesniais SSSR  (rus.k.: СССР) propagandistais.

Taigi, gerbiamieji. Kaip ir ką darė amerikiečiai, kad nuo pirmųjų žingsnių skubiai mokytis psichologinių operacijų meno po II Pasaulinio karo jie ne tik išvystė šią sritį iki itin aukšto lygmens, bet ir turi Psichologinių operacijų veteranų asociacijas? Dėl ko psichologinės operacijos laikomos vienu iš pagrindinių ginklų šiandienos informacinio ir įprastinio karo arsenale ir kokias galimybes, tinkamai naudojamos, jos sukuria?

34. Psichologinių operacijų vykdymo politika ir jų teikiamos galimybės

Pasak Roberto Delanio (Robert F. Delaney), maždaug 1970 m. JAV pradėta atidžiai analizuoti ir tobulinti psichologinių operacijų vykdymo politiką. Nustatyta, kad: „dabartinis psichologinių peracijų organizavimas  vis dar tebėra pernelyg filosofinis ad hoc ir daugiausia orientuotas į administracines karjeras; iš esmės JAV kariuomenė yra vis dar smarkiai apribota ir varžoma įvairių instrukcinių vadovų (angl.: manual), nelankstumo, ir pati sistema taip pat, nors kariuomenė ir išradingai sukūrė personalo, besidominčio psichologinėmis operacijomis, asmeninės karjeros, karinės pagalbos ir [su tuo susijusių] civilinių reikalų modelį. Dabar yra tinkamas laikas atidžiai peržiūrėti karinių ir civilinių operacijų vykdymą psichologinėje, informacinėje,  kontrapropagandos ir kultūros srityse.“ (Cituojama iš: Delaney F. R. Psychological Operations in the 1970s.) Pasak R.F.Delanėjaus, pirmas amerikiečių iššūkis buvo nustatyti, kur ir kokios jų vykdomos veiklos iš dalies nusileidžia sovietų vykdytų priešiškos propagandos veiksmų efektyvumui ir dėl ko taip nutinka. Po to jiems teko pripažinti, kad reikmė skubiai patobulinti savo psichologines operacijas ir sutelkti tam Amerikos turimas psichologines, akademines, diplomatines, karines pajėgas yra daugiau nei akivaizdi, nes:

  1. „…stinga nuoseklios, apimančios visas valstybės ir vyriausybės veiklas psichologinių operacijų doktrinos“.
  2. „… vis dar yra pasipriešinimas psichologinių iniciatyvų vystymui, [kuris padėtų] tradiciniams diplomatiniams metodams ir sverto poveikiui.”
  3. Karinės struktūros, kurioms „psichologinės operacijos yra politiškai ir taktine prasme ypatingai svarbios šioje pokyčių eroje, labai nesėkmingai veikė, prisitaikydamos prie techninių ir profesinių standartų, būtinų šiandieninėje komunikacinėje aplinkoje.“
  4. Informacinėms agentūroms „reikalinga reorganizacija ir patikra.“
  5. Diplomatiniu požiūriu „privalu pripažinti realybę “ ir pradėti veikti lanksčiau.
  6. Nėra kitos alternatyvos, kaip tik „pripažinti nuoseklios psichologinės doktrinos, pagrįstos teisėtais, apibrėžtais ir pasiektinais užsienio politikos ir nacionalinio (valstybės) saugumo  poreikiais ir tikslais, būtinybę.”
  7. „… departamentai (…) neturėtų ilgiau vengti patobulinti doktriną ir technikas“. (Cituojama iš: Delaney F. R. Psychological Operations in the 1970s.)

Taip pat buvo nuspręsta imtis štai tokių žingsnių:

  1. Siekiant pagelbėti egzistuojančios informacijos sklaidos organizacijoms, t.y., įvairioms valstybės ir vyriausybės remiamoms ir kuruojamoms agentūroms ir panašiai, – suaktyvinti atitinkamus mokslinius tyrimus bei įvairiopą paramą psichologinių operacijų srityje dirbančios žvalgybos veikloms.
  2. Sutelkti užsienio politikos ir karybos sričių pastangas.
  3. Pritarti nuostatai, kad karinių sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo procesai rizikuoja būti klaidingi, jei nepaisoma psichologinio matmens (psichologinės dimensijos).
  4. Formuoti tokią psichologinių operacijų vykdymo politiką, kad ji taptų nuoseklia ir veiksminga nacionalinės (valstybinės) strategijos ir pozityvios JAV vyriausybės skleidžiamos propagandos, administracinių civilinių, informacinių ir kultūrinių reikalų bei atitinkamų veiklų dalimi.

Pastebėtina, kad po Šaltojo karo periodo šioje JAV politikoje iš tiesų įvyko reikšmingų pokyčių: galima teigti, kad už šalies saugumą atsakingos tarnybos ir JAV diplomatija tvirčiau suvienijo jėgas, taip pat išvystė būtinos įveikti priešišką propgagandą ir priešiškas psichologines operacijas informacijos sklaidą tiek tarpusavyje, tiek ir JAV visuomenei. Akivaizdžiai suaktyvėjo minėtų tarnybų, karinės srities specialistų ir akademinės visuomenės atstovų bendradarbiavimas. Ypatingai didelis dėmesys buvo skirtas atitinkamų, konkrečiai JAV reikmėms ir šiai šaliai kylantiems iššūkiams pritaikytų metodologijų, koncepcijų, technikų, psichologinių operacijų poveikio kriterijų ir jų matavimo sistemų ir veiksmingos kontrapropagandos vystymas.

O bene svarbiausias amerikiečių pasiekimas buvo tai, kad jiems iš tikrųjų pavyko mobilizuoti kovai kone visą visuomenę. Kaip šį laikotarptį apibūdino F. R. Delanėjus, „Žurnalistas virto propagandistu, mokytojas – kultūros ambasadoriumi, karininkas – psichologinio fronto priešakinių linijų kariu, o [politinis] patarėjas pajudės iš [ankstesnio] veikimo intuityviai (kuris vis dar bus reikalingas)  – į aukštesnį profesionalios komunikacijos lygį. (…) Pamatysime pokytį karinėje, profesionalių specialistų apmokymų, kultūrinių ir psichologinių kontaktų su pasauliu  srityse. Tautos kūrimas bus įtrauktas į mūsų karinės pagalbos pilietinei kultūrai planus; karinė taktika bus sustiprinta padidinant dėmesį komunikacijoms; ir šio dešimtmečio pabaigoje nacionalinė strategija vertins psichologinę dimensiją kaip lygiai taip pat priimtiną ir įprastą, kaip kad vertino tankus ir automatinius ginklus 1918 m. lapkritį.” (Cituojama iš ten pat.)

Apibendrinant galima teigti, kad paprastai psichologinių operacijų vykdymo politika yra laikoma savotiškomis gairėmis, kurių laikydamasi kokia nors valstybė siekia konkrečių politinių, ekonominių, karinių ir psichologinių tikslų. Šie tikslai ir vykdymo politika valstybėse dažniausiai yra nustatomi aukščiausiu, t.y., jų vyriausybės lygiu, o jų pagrindą sudaro tautos etiniai ir moraliniai įsitikinimai.

Remiantis ilgametėmis JAV specialistų teorinėmis ir praktinėmis patirtimis, tinkamai naudojamos psichologinės operacijos valstybei suteikia šias galimybes******:

  1. Laikantis darnios valstybinės psichologinių operacijų politikos, integruotos su kitais valstybės masto instrumentais, psichologinės operacijos sudaro didžiulį indėlį, siekiant valstybės išlikimo, gerbūvio, efektyvios gynybos, saugumo ir panašių tikslų. Kaip tai veikia? Nepriklausomai nuo to, ar jos vykdomos viešai, ar ne, psichologinės operacijos tiesiog daro tam tikrą įtaką pasirinktos auditorijos (savos ar užsienio valstybės) požiūriams, emocijoms, nuomonėms ir/ar elgesiui. Tačiau pažymėtina, kad egzistuoja galimos psichologinių operacijų sėkmės ribos. Pavyzdžiui, karinėje srityje psichologinės operacijos, deja, negali kompensuoti neefektyvių taktinių operacijų. Arba, jei vyriausybė apriboja savo žmonių dalyvavimą  valstybės gyvenime ir jos kūrime (visais lygiais, t.y., kai, pavyzdžiui, valstybėje – totalitarinis režimas), teigiami psichologinių operacijų rezultatai irgi negali būti įgyvendinti, jeigu nėra taikoma ypatingai stipri žiniasklaidos ir pačių valstybės gyventojų kontrolė. Manau, šis paaiškinimas daugeliui padės susivokti, dėl ko Putino Rusijos „smegenų plovimo” politika ir propagandos sklaida savai visuomenei toje šalyje suveikė iš dalies sėkmingai: tiesiog buvo įvesta neįtikėtinai didelė Rusijos gyventojų, žiniasklaidos, viešos nuomonių raiškos, politinių įsitikinimų ir panaši kontrolė. 
  2. Padidinti valstybės vykdomų karinių veiklų efektyvumą. Pažymėtina, kad, nors karinės psichologinės operacijos gali būti pasitelktos norint paskatinti įvairiopą atsaką iš pasirinktos auditorijos, dažniausiai jų naudojimas karinėje srityje apsiriboja jas vykdančios tautos politiniais ir kariniais tikslais.
  3. Diplomatijos bei diplomatinių derybų srityje psichologinės operacijos taip pat gali padėti valstybių užsienio politikai: gauti neutralių šalių paramą ir padidinti bendradarbiavimą; sustiprinti ar susilpninti kokius nors aljansus (sąjungas); užkirsti kelią kieno nors agresijai ar, siekiant neigiamų tikslų, trikdyti susivienijimo galimybes; tam tikrais atvejais jos gali nulemti visišką taikiniu pasirinktos valstybės kapituliaciją (taip pat ir išankstinę).
  4. Psichologinės operacijos gali pakeisti moralę. Darniai vykdomos, subalansuotos tarpusavyje psichologinės operacijos gali suformuoti itin depresyvias nuotaikas priešininko ir / ar oponento pajėgų tarpe ir jo civilinėje visuomenėje, ypatingai – jei jų vykdymui naudojamos kokios nors manipuliacijos tautinėmis mažumomis, tikrai ar tariamai nesąžiningas elgesys su tautinėmis mažumomis  arba jeigu panaudojami kokių nors naujų ir galingų ginklų išvystymo argumentai. Panašiai, jeigu siekiama efekto   „namų fronte” (savoje vasltybėje) arba sąjungininkų pajėgų atžvilgiu, teigiamą moralę stiprina naujienos apie pergales, žinios iš namų bei kita informacija, skatinanti dalyvavimo vienoje komandoje, bendrų patirčių ir tikslų jausmą.
  5. Sumažinti ar padidinti pajėgų efektyvumą mūšio lauke. Nuoseklūs psichologiniai išpuoliai, integruoti į kitas karines operacijas, gali smarkiai sumažinti priešininko pajėgų efektyvumą. Pastebėtina, kad papildomi svarbūs veiksniai ir atitinkamos temos moralei mažinti ir palaužti šiuo atveju būtų: auganti sąjungininkų galia; žema priešininko civilinė moralė; jo pramonės pajėgumų ir kitų svarbių objektų sunaikinimas ir panašiai. Pozityvios psichologinės programos, skirtos draugiškoms, sąjungininkų pajėgoms, gali padidinti efektyvumą mūšio lauke, bet tokia propaganda privalo būti patikima ir pabrėžti pozityvias vertybes.
  6. Skatinti savidestrukciją priešininko ir / ar oponeto pajėgų, šalininkų tarpe. Priešo kareiviai, kurie ilgą laiką patiria psichologines operacijas, gali būti paskatinti pasiduoti, dezertyruoti ar susilaikyti nuo ryžtingos kovos iki galo (angl.: last ditch resistance).
  7. Maskuoti ir skleisti apgaulę. Psichologinės operacijos gali būti naudojamos apgaulingai informacijai pateikti.
  8. Kurti tautos ir jos valstybės vienybę. Jei naujai susikūrusi (ar atkurta) tauta, valstybė yra sudaryta iš įvairiais atžvilgiais skirtingų socialinių ir kitų grupių, psichologinės operacijos gali ir privalo būti naudojamos padėti sukurti nacionalinį (tautinį) pasididžiavimą, savivertę ir priklausymo vienai tautai ir valstybei jausmą*******, jei ta tauta yra tam politiškai įgali (t.y., jei, pavyzdžiui, valstybėje nėra diktatūros ir totalitarinio režimo).
  9. Informuoti visuomenę apie valstybės tikslus, perspektyvas, siekius ir panašiai. Krizių atvejais psichologinės operacijos gali būti naudojamos visuomenei sutelkti ir nuraminti.
  10. Grąžinti, atkurti tiesioginius interesus. Psichologinių operacijų kampanijos gali atverti naujus informacinius kanalus arba sukurti susidomėjimą naujais dalykais, prisotinant žiniasklaida informacija, nešančia tvirtą žinią visuomenei. Tokiu atveju net ir viešumoje dominuojantys skundai gali pasitarnauti teigiamam tautos ir valstybės tikslui, nes jie suteikia galimybę skelbti palankias tam tikrų sričių specialistų nuomones ir komentarus. T.y., veikiant atsakingai ir naudojant patikimą, skaidrią informaciją savos valstybės žmonėms, ši psichologinių operacijų savybė gali būti sėkmingai naudojama siekiant neutralizuoti priešiškos propagandos skleidėjų kuriamas ir eskaluojamas „taikinio” depresyvias, išankstinio pasidavimo nuotaikas ir panašiai.
  11. Sukurti ar sunaikinti įvaizdžius ir / ar simbolius.
  12. Sukurti auditoriją. Pristatant informaciją, kuri yra patikima ir kuria kokios nors valstybės žmonės gali pasikliauti, gali būti sukurtas aukštas pasitikėjimo lygis (o tai savo ruožtu didina tiek dalyvavimo valstybės gyvenime ir jos kūrime, tiek ir skaidrumo valstybėje jausmą. Mano asmenine nuomone, būtent pastarojo pas mus šiek tiek stinga…)

Tai tiek šį kartą, ponios ir ponai. O kitąsyk pabandysime panagrinėti, kaip būtent kuriamos sėkmingos psichologinės operacijos ir pasigilinti į vieną kitą propagandos techniką.

Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Bus daugiau

Paaiškinimai:

* Aleksandras I Didysis (gr. Μέγας Αλέξανδρος και Αλέξανδρος Γ’ ο Μακεδών = Megas Alexandros arba Aleksandras III Makedonietis. 356 m. pr. m. e. liepos 21 d. Pela (Makedonija) – 323 m. pr. m. e. birželio 10 d. Babilonas) – Makedonijos karalius (336–323 m. pr. m. e.).

**Kambizas II – Persijos karalius, persų imperijos įkūrėjo karaliaus Kyro Didžiojo sūnus.

*** 1202 m. dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose įsikūrė Kalavijuočių (vėliau Livonijos) ordinas.  1226 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems Kulmo (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su prūsais, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti. 1230–1249 m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę kuršiams, žemaičiams, taip pat ir lietuviams. Vėliausiai užkariauti buvo sambiai (kai kuriuose šaltiniuose vadinami: sembai), skalviai ir nadruviai. 1237 m. po 1236 m. pralaimėto Saulės mūšio Kalavijuočių ordinas susijungė su Kryžiuočių ordinu (nuo tada – Livonijos ordinas). 1260 m. kilo Didysis prūsų sukilimas, kurio vienas iš pagrindinių vadų buvo Herkus Mantas ir kuris tęsėsi iki 1274 m. Kai kuriuose Estijos istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad būtent Didysis prūsų sukilimas paskatino paskutinio Kalavijuočių ordino dar galutinai neužimto regiono, Saaremos salos, sukilimą ir padėjo saaremiečiams išlaikyti laisvę daugiau kaip šešerius metus. 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes. Galutinai prūsai buvo užkariauti 1285 m.

****Savaime aišku, tuometines ugrofinų ir baltų galimybes priešintis prieš juos nukreiptoms informacinėms kampanijoms smarkiai mažino religinės, kultūrinės ir panašios aplinkybės. Jei mūsų protėvių lėtumą iš dalies dar galima pateisinti, tai jų šiandienos ainiai, galintys naudotis panašiomis techninėmis priemonėmis, kaip ir priešiškos propagandos skleidėjai, juolab palankesnėmis viešosios nuomonės sąlygomis, – privalėtų suktis kur kas greičiau… Ir, duokdie, sėkmingiau.

***** Taip pat plačiai žinomas faktas, kad prieš Žalgirio mūšį ordino magistras bandė panaudoti, kaip šiandien pavadintume, „klasikinę provokaciją“: atsiuntė Vytautui ir Jogailai du herbais išpuoštus kardus, kuriuos įteikę riteriai įžūliais, grubiais žodžiais ragino lietuvių ir lenkų lyderius greičiau pradėti mūšį. (Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad esą magistras atsiuntė ne tik du kardus, bet ir, labiau Jogailą ir Vytautą suerzinti – raudonai dažytus kiaušinius.) Pasak R.Petrausko, Jogaila ramiai atsakęs, kad „priima kardus kaip Dievo paramą teisingumui apginti“.   

****** Pagal: Field Manual 33-5.

******* Atsižvelgiant į galimą būsimą kritiką, pavyzdžiui, Alkas.lt kaltinimus galimai per daug akcentuojamomis tautos vertybėmis, galimus pravardžiavimus, esą Alko ratai yra atseit kažkokie „tautiniai radikalistai”, „talibanų organas” ir panašiai, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad šioje teksto vietoje minimi požiūriai ir koncepcijos yra visiškai nesusiję su šiais, mano asmenine nuomone, nepagrįstais kaltinimais. Tai yra teiginiai, pagrįsti tuo pačiu šaltiniu – JAV  specialistų parengtu „Field Manual 33-5”.

Parengta pagal:

Delaney F. R. Psychological Operations in the 1970s.

Field Manual 33-5.

Huening T. Advancing the Art and Science of Psychological Operations Requires a Serious Investment. 2009.

Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T. 1. Romėnų imperija, krikščionybė ir barbarai. 1991.

Matusas J., dr. Senovės Prūsų žemės nukariavimas. Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius. Kaunas: Spindulio B-vės spaustuvė, 1940.

Žalgirio mūšis. 1410.

Petrauskas R. Faktai ir mitai apie Žalgirio mūšį: ar Jogaila išties ilgai meldėsi, o Vytautas apgavo kryžiuočius? (interviu), 2017 m. liepos 15 d.

http://www.estonica.org

http://www.veidas.lt/tag/zalgirio-musis

https://lt.wikipedia.org/wiki/Vokie%C4%8Di%C5%B3_ordinas

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *