A. Butkus. Juzefo Pilsudskio adoracijos fonas ir tonas (45)

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | Alkas.lt koliažas

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | Alkas.lt koliažas

Pirmosios gruodžio savaitės skandalus papildė dar vienas: siūlyta iškilmingai pažymėti Lenkijos valstybės viršininko (taip jis pats titulavosi) ir Rytų Lietuvos okupanto bei aneksuotojo Juzefo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Visą kampaniją lydėjo Lietuvoje gyvenančių ar atvykusių žurnalistų J. Pilsudskį liaupsinantys straipsniai, ciniškai „randami“ jo nuopelnai Lietuvai ir jos valstybingumui, o dėl Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupacijos siūlyta vos ne vienos rusų humoristinės laidos personažo žodžiais – suprasti ir atleisti.

Adamas Michnikas: „Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus“

Bravo! Dar pamiršta pridurti – ir be Lvovo. Gal pridurs nuvykęs į Ukrainą, nors abejoju – ukrainiečiai nelinkę nusiiminėti kepurių buvusių okupantų garbei. Galime tęsti: R. Dmovskis neįsivaizdavo Lenkijos be visos Lietuvos ir netgi be pietinės Latgalos. Stalinas neįsivaizdavo Rusijos be gimtosios Gruzijos (1921 m. ją aneksavo), Hitleris neįsivaizdavo III Reicho be gimtosios Austrijos (anšliusas 1938 m.), taip pat be Čekoslovakijos Sudetų o netrukus ir be pačios Čekoslovakijos (aneksija 1938 m.), be Klaipėdos (aneksija 1939 m.), o šiais laikais Putinas neįsivaizdavo Rusijos be Krymo (aneksija 2014 m.) ir galbūt Donbaso… Visa „chebra“ neįsivaizdavusiųjų. Joje J. Pilsudskis chronologiškai pirmas ir yra pavyzdys bei mokytojas likusiems.

J. Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos ne tik be Vilniaus, bet ir be Kauno. Gviešėsi ir Klaipėdos, kuri tuo metu nepriklausė niekam, nes 1919 m. Versalio sutartimi buvo atskirta nuo Vokietijos. 1920 m. lapkričio mėnesį Želigovskio gaujos pradėjo puolimą Kėdainių link, iš ten tikėdamosi pulti ir Kauną, bet prasibrovė tik iki Giedraičių ir Širvintų, kur Lietuvos kariuomenė jas sumušė ir perėjo į kontrpuolimą. Čia J. Pilsudskį nuo tolesnių veiksmų sulaikė ne R. Valatkos teigiama J. Pilsudskio „meilė Lietuvai“ ar, anot V. Savukyno, jo nenoras užimti visą Lietuvą, o Lenkijos sąjungininkai ir globėjai, pirmiausia Prancūzija. Nuo kontrpuolimo Prancūzija sulaikė ir Lietuvą, netiesiogiai leidusi suprasti, jog „lenkų mušti negalima“, ir liepusi išlaikyti status quo. J. Pilsudskis tolesnio konflikto nebeeskalavo, vengdamas susikurti dar didesnį regiono silpnintojo ir destabilizatoriaus įvaizdį ir tenkindamasis tuo, ką jo „neklusnusis“ generolas buvo okupavęs. Plėsti konfliktą ir „vaduoti“ dar „Lenkų Infliantus“ (Latgalą) jis taip pat nesiryžo (nors šito labai prašė Želigovskio gaujose tarnavę Latgalos dvarininkai), nes tai būtų reiškę karą dar ir su Latvija. Juo labiau, kad Latvija diplomatiniais kanalais jau buvo įspėjusi Lenkiją, kad, jei Želigovskio pajėgos patrauktų į Kauną, Latvija neliksianti neutrali ir būsianti priversta stoti Lietuvos pusėn.

Sakoma, J. Pilsudskis buvo lietuvis ir save laikė lietuviu, ne lenku. Bet tai nepateisina jo agresijos prieš kaimynines valstybes. Stalinas buvo grynakraujis gruzinas, Hitleris – austras. Paklauskite gruzinų ir austrų, ar XX amžiuje jiems nuo to buvo geriau? Išgamų pasitaiko kiekvienoje tautoje, bet jomis nesididžiuojama. Nacių kolaboranto norvego V. Kvislingo pavardė net tapo bendriniu žodžiu. V. Mickevičius-Kapsukas ir A. Sniečkus su J. Paleckiu irgi buvo lietuviai, irgi mokėję šnekėti lietuviškai. Ar tai kaip nors atperka jų veiklą kitos valstybės naudai? Okupantas yra okupantas, kad ir su kokia vėliava jis eitų – raudona ar balta-raudona.

R. Valatka: „Pilsudskis buvo romantikas. Jis vis dar svajojo apie LDK ir Lenkijos federaciją“

Nežeminkit J. Pilsudskio ir nedarykit iš jo retrogrado bei donkichoto, nes taip išeitų, kad jis svajojo kaip zombis, nesuvokdamas, jog XX a. Europos realijos buvo visai kitokios nei XVI a.! M. Servanteso Don Kichotas irgi svajojo apie praėjusius riterių laikus. Ir elgėsi atitinkamai, o tai jį darė pajuokos objektu, nes toks elgesys neatitiko epochos. Jis irgi buvo romantikas.  Be to, apie kokią dar LDK (su kunigaikščiu?) svajota, kai nepriklausomybę skelbėsi aplinkinės tautos, iki tol net neturėjusios savų valstybių? Ir pati Lenkija juk ne buvusią karalystę atkūrinėjo. Buvusi Suomijos kunigaikštystė 1917 m. gruodžio 6 d. deklaravo Suomijos Respubliką. Buvusių chimerinių imperijų neatkūrinėjo nei austrai su vengrais, nei turkai. Tokiu pilsudskiniu donkichotizmu vėliau užsikrėtė tik Italijos dučė B. Musolinis, viešai teigęs siekiąs atkurti didžiąją Romos imperiją. Gal ir jį pavadinkit romantiku? O ar ne romantikas buvo A. Hitleris, „kūręs“ didįjį reichą?

„Kas būtų, jei būtų“

Valatka: „Sovietai būtų Lietuvą užgrobę ir sovietizavę iškart, jei tik 1920 m. rugpjūtį nebūtų patyrę triuškinamo pralaimėjimo prie Varšuvos“. Tai ar pergalė prie Varšuvos suteikė Pilsudskiui teisę netrukus grobti kaimyninių valstybių žemes? Beje, tą pergalę lenkai vadina „stebuklu prie Vyslos“, nes patys pripažįsta, jog ją lėmė ir M. Tuchačevskio kariuomenės neorganizuotumas: nuo pagrindinių pajėgų buvo beviltiškai atsilikęs ariergardas su amunicija, maistu ir kt. Sieti lenkų pergalę prie Varšuvos ir Pilsudskio adoravimą su teise netrukus brautis į Lietuvą bei okupuoti visą jos rytinę dalį su Vilniumi yra tas pat, kas teisinti Lietuvos antrąją sovietinę okupaciją (1944-1990), dangstantis Stalino „triuškinama pergale“ Vokietijos-SSRS kare.

Mes nežinom, kas būtų, jei būtų, užtat puikiai žinom, kas buvo. Išgelbėjęs nuo bolševikų Varšuvą, J. Pilsudskis tų pat metų rudenį ėjo gelbėti litvinų nuo litvinų. Ir ne bet kaip, o liepęs L. Želigovskiui suvaidinti maištą. Kitose šalyse už tokį maištą ir nepaklusnumą generolo lauktų antpečių netektis ir karo tribunolas. Bet Želigovskis buvo pagirtas tarp vyrų. Visai kaip V. Putino generolai „romantikai“, 2014 m. „išgelbėję“ Ukrainos Krymą nuo, tarkim, galimos turkų okupacijos. Krymas gelbėtas irgi pagal pilsudskinį-želigovskinį scenarijų. Praėjus kuriam laikui, gal tas pats Lietuvoje dirbantis žurnalistas ir rusų generolus siūlys pagerbti už karinį romantizmą. Ir sakys, kad tai būsiąs gražus gestas, sutaikantis ukrainiečius su jų etniniais broliais rusais.

Pagerbkime J. Pilsudskį ir už karinio perversmo pamoką europiečiams, ir už Baltijos regiono destabilizavimą, už penkiašalio karinio aljanso (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija) idėjos sužlugdymą, nes aljansai nesudaromi, jei viena jo narė yra agresorė kitai narei. Būdamas prastas strategas, jis susilpnino ne tik Lietuvą, bet visą Baltijos regioną. Praktiškai šiuo veiksmu J. Pilsudskis padėjo pamatus II pasauliniam karui, nes sukeltuoju konfliktu leido manipuliuoti Maskvai ir Berlynui. O stiprios užtvaros nebuvimas padėjo bolševikams ir naciams tik stiprėti ir nusitaikyti būtent į šį J. Pilsudskio išdraskytą Europos regioną.

Pagerbkim maršalą už „Pilsudskio-Hitlerio paktą“ bei draugystę su Hitleriu nuo 1934 m. iki mirties. Galime irgi paspėlioti, „kas būtų“, jei J. Pilsudskis nebūtų miręs, vėžio pakirstas 1935 m. gegužę. Gedintis Hitleris tada net mišias užsakęs  Berlyno Šv. Jadvygos bažnyčioje, liepęs viduryje jos pastatyti butaforinį karstą, uždengtą Lenkijos vėliava. Su Hitleriu mišiose J. Pilsudskio gedėjo visa nacių grietinėlė (į laidotuves Lenkijoje buvo deleguotas H. Geringas).

Nesistebėkim tokia draugyste. Pasak vieno britų diplomato, J. Pilsudskis „neturėjo jokių civilizuoto bendravimo įgūdžių, tačiau turėjo visus tamsaus genijaus požymius“. Toks tokį pažino.

Tad traukinio užpuolimas Bezdonių stotyje ir Vilniaus tramvajui įrengti skirtų pinigų pagrobimas yra niekis, palyginti su tolesniais jau tarpvalstybiniais gangsteriniais „Ginioto“ žygiais ir galbūt jų planais, kuriuos įgyvendinti sutrukdžiusi mirtis (čia irgi į temą „kas būtų, jei būtų“).

Lenkiškasis paternalizmas ir mesianizmas

Pripažinkim ir tai, kad J. Pilsudskis veikė ne tik savo nuožiūra, bet ir palaikomas aplinkos. Arogantiškas ir net šovinistiškas lenkų požiūris į šalyje bei aplink ją gyvenančias kitas tautas turėjo (ir tebeturi) senas istorines tradicijas, o vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo buvo įteisintas dar 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje. Ir nors konstitucija neįsigaliojo, minėtoji nuostata iš lenkų sąmonės niekur nedingo. Taip pat nedingo požiūris, jog visi trys hibridinės šalies padalijimai (1772, 1793, 1795) buvo Lenkijos padalijimai, o vasalinė Lietuva joje buvo tik tuometinės Lenkijos Respublikos teritorijos dalis, kaip, tarkim, Škotija yra Didžiosios Britanijos dalis. Tad lietuvių pretenzijos turėti atskirą valstybę galėjo atrodyti kaip ankstesnės Lenkijos Respublikos skaldymas, kaip separatizmas ir pan.

Nenuostabu, kad lietuvių atgimimo laikais, o ypač 1918-1920 m. lenkų visuomenėje buvo beveik visuotinai laikomasi nuostatos, jog „renegatai litvomanai išgalvojo tautiškumą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo“, o „šiuolaikinė lietuvių literatūrinė kalba, sukurta litvomanų, yra dirbtinai išgalvota“. Todėl net pilsudskiniame federacijos projekte buvo numatyta laikytis lenkiškumo persvaros principo, o į pakraščių tautas, tarp jų ne tik į lietuvius, bet ir į baltarusius bei latvius – buvo žiūrima kaip į atsilikusias, nesubrendusias valstybingumui, todėl nevertas turėti savo valstybę; bandymai priešintis Lenkijos ekspansijai buvo laikomi tų tautų nebrandumo požymiu. Suprantama, kad visos kaimyninės tautos tokio lenkų projekto iš tolo kratėsi. Lenkų nacionalistai būsimojoje Lenkijos valstybėje lietuviams buvo numatę tautinės mažumos statusą. Siauresniuose Lenkijos ir Lietuvos unijos atnaujinimo projektuose pirmaujanti pozicija irgi buvo numatyta lenkams; etninės Lietuvos teritorijoje tai turėję būti vietiniai lenkai – dvarininkai, dvasininkai, karininkai, mokytojai ir kt. Natūralus lietuvių priešinimasis tokioms idėjoms, lietuviškumo žlugdymo perspektyvai Lenkijos visuomenę siutino ir skatino planuoti intervenciją – jos planai buvo atvirai diskutuojami. Kartu buvo ciniškai stebimasi „nedėkingų lietuvių“ antilenkiškomis nuotaikomis Lietuvoje (cituota iš: K. Buchowski. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius, 2012).

Lenkų nesiskaitymą su aplinkinėmis tautomis iš dalies skatino ir garsieji JAV prezidento V. Vilsono 14 punktų, kuriuos jis paskelbė 1918 m. sausio 8 d. Tryliktasis punktas buvo skirtas išimtinai Lenkijai. Jis skamba taip: „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, kuri turėtų apimti teritorijas su neginčijama lenkų populiacija, jai turėtų būti užtikrintas laisvas ir saugus priėjimas prie jūros, o politinė ir ekonominė nepriklausomybė bei teritorinis vientisumas turėtų būti užtikrintas tarptautine sutartimi“. Apie Baltijos tautas tuose punktuose nėra  nė žodžio, o formuluotė „neginčijama lenkų populiacija“ leido lenkams įžiūrėti tą populiaciją ten, kur jiems patiko. Pabrėžtina, jog iki Želigovskio intervencijos pietryčių Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis nerodė lenkų daugumos: 1912 m. Vilniuje lenkai sudarė 30,9 proc. gyventojų, o aplink Vilnių – nuo 1,7 iki 12 proc. Net Kauno-Kėdainių-Raseinių ruože lenkų fiksuota daugiau – 23,2 proc.

Kaip vertinti J. Pilsudskį?

„J. Pilsudskio negalima vertinti vienareikšmiškai“,– teigia A. Michnikas. Be jokios abejonės! Kiekvieno veikėjo, juo labiau valstybės vadovo, vertinimas yra keliabriaunis, žiūrint, kas ir iš kur vertina. Barbora Radvilaitė lietuviams yra romantiškos meilės karaliui pavyzdys, lenkams – paleistuvė, susukusi Žygimantui Augustui galvą. A. Suvorovas rusams yra didis karvedys, Rusijos kovų su Turkija didvyris, lietuviams ir lenkams – T. Kosciuškos sukilimo slopintojas ir pirmosios Lenkijos Respublikos vienas iš duobkasių. Napoleonas Bonapartas prancūzams yra nacionalinis didvyris, rusams – okupantas.

Pamėginkim nevienareikšmiškai įvertinti ir J. Pilsudskį. Aukščiau minėtosios liaupsės imtos iš lenkiškų istorijos naratyvų, kuriuos Lietuvoje atkakliai bruka jau minėtieji autoriai. Tačiau vieno dalyko niekas nenuneigs nei Lenkijoje, nei Lietuvoje – būtent J. Pilsudskis tarpukariu sustiprino lietuvišką savimonę, lietuvių patriotizmą, valstybinės lietuvių kalbos pozicijas, pagarbą šiai kalbai. Sustiprino net neturėdamas tokio tikslo ir to nežinodamas. Jei ne Vilniaus okupacija, Lietuva būtų likusi dvikalbė, lenkų kalba ko gero būtų iš inercijos išlaikiusi aukštesnį socialinį prestižą, o dalies lietuvių tautinė savimonė iki šiol būtų buvusi šizofreniškai susidvejinusi – tai lietuvis (baltas), tai lenkas (slavas), priklausomai nuo situacijos.

Analogišką pavyzdį dabar turime Ukrainoje, kur Rusijos agresija sutelkė ukrainiečių tautą, sustiprino jų tautinę savimonę bei ukrainiečių kalbos reikšmę.

Tad ačiū J. Pilsudskiui, kad padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius.

Trumpesnis šio straipsnio variantas buvo paskelbtas www.lzinios.lt

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

45 komentarai

  1. Antanas:

    Pilsudskis – Lietuvos išdavikas ir kas mano kitaip, tegul pirmas meta į mane akmenį.

  2. Juozas P.:

    Kodėl niekas, absoliučiai niekas – nei straipsnių serijos autoriai, nei iškilūs komentatoriai net neužsimena apie dar vieną Pilsudskio grieką – ką ans pridirbo Gedimino pilyje?

  3. O kodėl dėl pilnesnio vaizdo Butkaus nėra pasidomėta su kuo suderintas ar organizuotas buvo Lenkijos Seimo maršalkos ir Michniko beveik vienu metu pasirodymas Lietuvoje. Juk pirmasis, sakydamas kalbą Lietuvos Seime, tarsi davė Lenkijos nurodymus, kad Lietuva į Jogailą turėtų žiūrėti lenkiškai, o antrasis išvedžiojo, kad į Pilsudskį žiūrėtina, kaip net į nusipelniusį lietuvybei. Panašu, kad dėl tokio jų apsilankymo galėjo būti sutarta Skvernelio su Kačinskiu per pokalbį su juo už uždarų durų. Taigi, ar apie tai nieko neužsimenant nėra nekaltai apeinami valstiečių valdžių “nuopelnai”…

  4. Nu ir Butkus:

    Varė ,varė ant Pilsudskio ,o galų gale :ačiū už Vilniaus krašto 20metų okupaciją… Parodija.

  5. kaunietė:

    Ačiū Alvydui už straipsnį. Jis teisus, O paskutinės pastraipos ironija labai tinkama. Daugiau savigarbos, mieli tautiečiai, ir nereikia lenkų bijoti. Jie labai bijo mūsų tvirtos tautinės nuostatos, nes supranta kas tai yra.

    • O ta valstybinė, tautinė savigarba būtų – nesidėti su Lenkija, nes, kaip Oskaras Milašius yra įžvelgęs, kad bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Taigi tas, kas dedasi su Lenkija, veda Lietuvą į prapultį. Tad, ar nebūtų mums tas nesidėjimas su ja konkretus savigarbos laikymasis tokiu atveju.

      Kas dėl paskutinės pastraipos, tai apie tokį išgamą, kaip Pilsudskis, vargu ar derėtų kalbėti ironizuotai. Tai per daug lietuviui skaudus dalykas, čia ironija ne tas žanras. Be to, matytųsi, kad ta ironija autoriaus yra lygiuotasi ir į patį ironiškai savo kalbą baigusį Michniką, o tai reikštų, kad lygiuotasi į vieną gretą su jo kalboje Lietuvai propaguotu lenkišku Pilsudskio vertinimo nevienareikšmiškumu, užuot parodžius savigarbą. Štai ir ta savigarba…

  6. jurgis:

    lyg iš anksto žinodami, kaip Pilsudskio minėjimui priešinsis lietuvių “nacionalistai”, prokurorai prašė sustiprinti jo Širdies kapo apsaugą. Skaitykite: http://www.diena.lt/naujienos/vilnius/nusikaltimai-ir-nelaimes/prokurorai-praso-sustiprinti-j-pilsudskio-sirdies-kapo-apsauga-815428

  7. Lietuvoje NĖRA tautinių “mažumų”, tik tautinės BENDRUOMENĖs.

    Lietuvos lenkų BENDRUOMENĖ (vienijanti iš Lenkijos į Lietuvą atvykusius etnografinius lenkus).
    Lietuvos baltarusių bendruomenė (vienijanti į daugiausia Šalčininkų ir Vilniaus rajonus atvykusius baltarusiškai kalbančius baltarusius, kurie šiandien yra laikomi “vietiniais lenkais”).
    Lietuvos tuteišių (“vietinių”) bendruomenė, kuri daugiausia apjungia vietinius lietuvius, laikančius save lenkais, kalbančius buityje “po prostu” kalba (lietuvių, baltarusių, lenkų, rusų kalbų mišiniu).

  8. Artimiausias tautinės MAŽUMOS pavyzdys – LYVIAI Latvijoje. Visi kiti Latvijoje yra tautinės BENDRUOMENĖS.

    Kadangi Lietuvoje nėra “tautinių mažumų” – galima denonsuoti Konvenciją:

    TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA

    31 straipsnis

    1. Kiekviena Šalis bet kada gali denonsuoti šią Konvenciją, apie tai pranešdama Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

    2. Denonsavimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

  9. Lietuvių ir lenkų diskusijos (valstybių ir atskirų asmenų) primena klaidžiojimą po pelkėtą lauką rūke – po kojomis nėra tvirto pagrindo ir migloje nesimato orientyrų.

    Skirtumai, kurie trukdo susikalbėti:
    Lenkija nepripažįsta kitų tautų “etninių žemių” nei savo valstybės teritorijoje, nei užsienyje.
    Lietuviai (genetiškai / pasąmonėje) jaučiasi esantys didelio 5000 metų laikotarpio baltiško arealo “nuo Berlyno / Riugeno vakaruose iki Maskvos / Tambovo rytuose” paveldėtojais.

    Lenkija siekia surinkti atgal į vieną valstybę teritorijas, kuriose ji kelis šimtus metų turėjo kultūrinę ir politinę įtaką.
    Lietuviai siekia atstatyti praradimus, kuriuos baltų gentys patyrė per paskutinius 2000 metų. Istoriškai tai pulsuojantis tarp praradimų ir atgavimų baltiškas arealas, paskutinis pulsavimas į išorę buvo LDK išsiplėtimas į rytus baltų žemių ribose (be Pskovo ir Maskvos). Palyginimui – 800 metų (7 -15 a.) Pietų Ispanija buvo užimta arabų (maurų). Prieš 800 metų Lenkija inicijavo vakarų baltų užėmimą (nuo 1228 m.) Kryžiuočių ordino rankomis – rezultate šiuo metu ketvirtadalis Lenkijos sudaro etninės baltų žemės. Netgi sostinė Varšuva yra baltiškos kilmės žodis, reiškiantis “vietą, kur seklioje upės vietoje gaudoma žuvis, panaudojant spąstus žuvims – varžas”.
    Remiantis Ispanijos Rekonkistos patirtimi, galima prognozuoti baltišką rekonkistą Šiaurės Lenkijoje.

    Lenkija sąvokai “lenkas” suteikia platesnę prasmę, nei tik tautybė. Todėl lenkais laikomi kitų tautybių asmenys, kurie gyveno ir kultūriškai realizavosi lenkų kalba kurdami Lenkijos gyventojams.
    Lietuviai laiko lietuviais visus Vilniaus apylinkėse gimusius menininkus, nes jų šaknys baltiškos, taip pat Žemaitijos bajorus, kalbėjusius lenkų kalba (Pilsudskis, Oginskis ir t.t.) ir etninėse lietuvių žemėse dabartinėje Baltarusijoje gimusius veikėjus (A.Mickevičius, T.Kosciuška). Lenkijoje jie laikomi “lenkais”. Lenkijoje lenku laikomas netgi prūsas M.Kopernikas, nes jis kūrė Lenkijos užkariautoje prūsų žemėje “Varmė”.

    Lietuviai žino savo tėvų ir senelių procentinę etninę sudėtį, pvz. 1/4 žemaitis + 1/4 dzūkas + 1/2 aukštaitis.
    Lenkai Lietuvoje laiko save lenkais, nes” jie taip apsisprendė”, nors pagal archyvus visų protėvių pavardės būtų lietuviškos (nes Vilniaus apylinkės yra etninės lietuviškos žemės, ginčas gali būti ar tai Pietų Aukštaitija, ar Šiaurės Dzūkija – bet jokių būdu nei Lenkija, nei Baltarusija).

    Svarbiausia klaida – “Tautinės mažumos” sąvoka, kuri vartojama neteisingai, nes Lietuvoje nėra tautinių MAŽUMŲ, tik tautinės BENDRUOMENĖS. Todėl nesusipratimu galima laikyti Tautinių mažumų apsaugos konvencijos ratifikavimą Seime. Būtina šią konvenciją DENONSUOTI.
    Tautinės MAŽUMOS pavyzdys Latvijoje – lyviai. Jų gyvenamos vietovės yra lyvių kilmės, todėl saugomi lyviški pavadinimai. “Ryga” taip pat lyviškas žodis.
    O kokius lenkiškus pavadinimus nuo išnykimo turi saugoti tautinių mažumų konvencija? Visi Vilniaus apylinkių pavadinimai yra lietuviški, “lenkiškais” jie tampa tik po privalomo iškraipymo. Tikriausia konvencija turi saugoti nuo išnykimo pavadinimą “Soliecznyki”, kaip originalų “lenkišką”?
    Šalčininkai paminėti pirmą kartą 1311 metais. Tada artimiausi lenkai gyveno kažkur ties Vyslos ir Narevo upių santaka – už kelių šimtų kilometrų.

    Lenkijos simbolikos propaganda Vilniaus apylinkėse (mokyklose) yra nesusipratimas, nes nelogiška mokyklų klasėse virš lentos kabinti simboliką, pirmoje vietoje iš kairės kabinamas Lenkijos valstybės herbas (Lietuvoje nėra Lenkijos valstybės teritorijų, o moksleiviai nėra Lenkijos valstybės piliečiai), antroje vietoje kaba katalikiškas kryžius (nors klasėje gali būti kitų konfesijų moksleiviai arba ateistai), ir tik trečioje vietoje kaba Lietuvos valstybės herbas. Kaip taisyklė, klasėje būna ir kitos valstybės (Lenkijos) valstybinė vėliava.
    Moksleiviai mokomi svetimų etnografinių regionų, esančių už šimtų kilometrų nuo Vilniaus apylinkių, dainų ir šokių (aprengiant tautiniais rūbais, kurie Vilniaus apylinkėse neturi jokių istorinių tradicijų).

    AWPL partijos vadovaujamos savivaldybės žymi tam tikrą teritoriją antrais LENKIŠKAIS gatvių ir vietovių pavadinimais, lietuviams sukeldami įtarimus dėl galimos antros Lenkijos okupacijos, nes pirmoji okupacija (1919-1939) nėra pasmerkta, o lentelių kabinimas išimtinai antraja lenkų kalba labjau primena tam tikros teritorijos pažymėjimą, kaip būsimą atskyrimą nuo likusios Lietuvos.
    Klausimas – kodėl būtent lenkų kalba? Kodėl nėra nei rusų, nei baltarusių kalbomis, nors daugumą Vilniaus apylinkių nelietuvių sudaro būtent imigrantai arba jų palikuonys iš Baltarusijos ir tebekalbantys buityje baltarusišku dialektu “Po prostu” su lenkiškų, lietuviškų, rusiškų žodžių priemaišomis?

  10. “Suvalkų trikampio”*(Šiaurės Dzūkijos žemės DAINAVA)* ir Vilniaus apylinkių *(Pietų Aukštaitijos žemės LIETUVA, 1920-1939 Lenkijos okupaciniu laikotarpiu pavadinto “Vilniaus kraštu”)* sulenkintų lietuviškų pavardžių

    *KATALOGAS:*

    Giniotas – Pilsudski
    Narutis – Narutowicz
    Uogintas – Oginski
    Mickus – Mickiewicz
    Balandis – Bolądz
    Karvelis – Korwel
    Aukštulis – Oksztul
    Jurgelis – Jurgel
    Andriulaitis – Andrulojc
    Petrulis – Petrul
    Motiekaitis – Macejkianec
    Vanagėlis – Wanagel
    Bačiulis – Baczul
    Šarkelis – Szarkel
    Brazys – Brazis, Brozowski
    Šimkus – Szimkus
    Vaitulis – Wojtul
    Vaidila – Wojtyła
    Vainila – Wojniłło
    Verbyla – Wierbiel
    Pirštelis – Pirsztelis, Pirsztel, Пирстелеев, Пірстелэяаў
    Tolmantas – Talmont
    Oželis – Kozlowski
    Kazlas – Kozlowski
    Kiškis – Kiszkis, Zajanczkowski
    Mažulis – Mazul
    Meška – Mieszko
    Radžvilas – Radziwiłł
    Goštautas – Gasztol
    Katkus – Chodkiewicz
    Sapiega – Sapieha
    Tamošius – Tomaszewski
    Tėvelis – Tevel
    Krepštulis – Krepsztul
    Laucelis – Lawcel
    Jasiukaitis – Jasiukait
    Daškus – Daszkiewicz
    Kupčelaitis – Kupczelait
    Mažeika – Mazeiko
    Kuklys – Kuklis
    Juselis – Jusel
    Adomaitis – Adamajtis, Adamait
    Giliūnas – Giliun
    Andriulaitis – Andraloit
    Masiulionis – Masiulianiec
    Žygelis – Zigiel
    Vagnorius – Wagner
    Dvynelis – Dvinel
    Gaidys – Gaidis, Gojdz, Gojd, Goyd, Gajdamowicz
    Gaidelis -Gaidel, Gaiduliewicz
    Vabalys – Wabalis
    Masėnas – Masian
    Mažutis – Mazuto
    Laurys – Lawris
    Tatolis – Tatol
    Narkeliūnas – Narkeliun
    Obuoliūkštis – Obolikszto
    Blažys – Blażys
    Gedžiūnas – Gedziun
    Gaigalas – Geigal,
    Gulbinas – Gulbinowicz,
    Jokūbėnas – Jakubenas
    Juodelis – Jodelis
    Baliulis – Balulis
    Gintautas – Gintowt
    Meilūnas – Mejłun
    Petrašiūnas – Pietraszun
    Jasiulionis – Jasielonis
    Skirtūnas – Skirtun
    Gečys – Giečys
    Maišelis – Maiszel
    Jankūnas – Jankun
    Jočys – Joczys
    Rėkštys – Rekst
    Kukėnas – Kukian
    Ožkelis – Aškilovič
    Ožkelaitis – Aškiloic
    Laurynaitis – Lavrinovič
    Tamulaitis – Tomialoic
    Andriulaitis – Andruloic
    Rudys – Rudzis, Rudz
    Jasiulionis – Jasiulianec
    Paukštė – Paukšta
    Grigonis – Grigianec
    Ožkinis – Aškinec
    Lazdinis – Lazdin, Lazdinec
    Narbutas – Narbutt
    Baublys – Baublis
    Giedraitis – Giedrojc
    Norvaiša – Narwojsz, Norwajsz, Norwojsz
    Vaišnys – Wojsznis
    Dūdaitis – Dudojt
    Tėvelis – Tewel
    Tomašiūnas – Tomaszun
    Radžiūnas – Radziun
    Jokūbėnas – Jakubenas
    Valeišis – Wołejszo
    Gotautas – Gotowt
    Vilkaitis – Wiłkojt
    Beinoras – Bejnar
    Paukštelis – Pauksztełło
    Burba – Burbo
    Rimšelis – Rimszeł
    Daugirdas – Dowgierd,
    Daugėla – Dowgiało
    Butrimas – Butrym
    Plokšta – Plokszto
    Girdžius – Girdziusz
    Staniškis – Staniszkis
    Triušelis – Trusiewicz
    Žagelis – Żagiell
    Matuiza – Matujzo
    Balinis – Baliński
    Vareikis – Worejko
    Subačius – Subocz,
    Subatys – Subatkiewicz
    Batūra – Baturo
    Norkus – Narkiewicz
    Lapinas – Łapyński
    Šiekštelė – Szieksztełło
    Butkus – Butkiewicz
    Linkus – Linkiewicz
    Šumilas – Szumilas
    Pajaujis – Pojawis
    Miežonis – Mieżonis
    Kareiva – Korejwo

  11. Lietuvos pretenzijų Lenkijai
    KATALOGAS

    1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
    2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
    3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
    4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
    5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įsirašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791-10-20 Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę. Pati konstitucija 1792 metais buvo panaikinta;
    6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
    7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
    8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
    9. …
    10. …

    Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
    1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
    2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
    3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
    4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
    5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).

  12. _Varšuva siekia, kad Lietuvos lenkai turėtų galimybę savo pavardes lietuviškuose asmens dokumentuose rašyti lenkų kalboje vartojamais rašmenimis._

    *Acakimas* Lenkijai dėl *paklausymo* dėl galimybės lietuviškuose pasuose lenkais laikančių save žmonių pavardes ir vardus rašyti lenkiškomis raidėmis:

    Tai bus įmanoma, kai bus sujungti į vieną bendrą raidyną du raidynai – lietuviškas ir lenkiškas.

    Lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės:
    Aa Ąą Bb Cc Čč Dd Ee Ęę Ėė Ff Gg Hh Ii Įį Yy Jj Kk Ll Mm Nn Oo Pp Rr Ss Šš Tt Uu Ųų Ūū Vv Zz Žž.

    Lenkų kalboje naudojamos 32 raidės: a ą b c ć d e ę f g h i j k l ł m n ń o ó p r s ś t u w y z ź ż. Trys papildomos raidės q v x gali pasitaikyti iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose, jei paliekama originali rašyba. Ą, Ę, Ń ir Y niekada nebūna žodžio pradžioje, todėl didžiosiomis raidėmis užrašomos tik tada, kai visas žodis rašomas didžiosiomis raidėmis.

    Sudėjus į vieną – gautųsi tokia lietuviškai lenkiška abėcėlė iš 42 raidžių:

    a, ą (lietuviška), ą (lenkiška), b, c, č, ć, d, e, ę (lietuviška), ę (lenkiška), ė, f, g, h, i, į, y, j, k, l, ł, m, n, ń, o, ó, p, r, s, š, ś, t, u, ų, ū, v, w, z, ž, ź, ż.

    Tik liks problema – kaip sureaguoti, skaitant lietuvišką tekstą, į raidžių junginį SZ, CZ ir panašiai. Skaityti “sėzė”, “cėzė”?
    Kaip skaityti raidę W? Kaip dvi V raides – tipo “vėvė”?
    Jeigu tekste bus parašyta vengriškas vardas “Tomasz Szarka” – jį skaityti vengriškai “Tomas Sarka” ar lenkiškai “Tomaš Šarka”? Kaip tekste perspėti skaitytoją, kad nesuklystų?

  13. _Tuo metu kai kurie Lietuvos politikai piktinasi Lenko kortos dalijimu tautinių mažumų atstovams, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovų vykdoma politika Vilnijos krašte._

    *”Ašigalio kortelė” (Karta Polaka)* yra diskriminacinis tautiniu pagrindu dokumentas. Kad nebūtų diskriminuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, būtina sudaryti vienodas sąlygas visiems (NEPRIKLAUSOMAI NUO TAUTYBĖS), turintiems Lietuvos Respublikos piliečio pasą:

    1. Laisvai dirbti Lenkijos Respublikos teritorijoje be papildomo leidimo;
    2. Vykdyti ekonominę veiklą Lenkijos Respublikos teritorijoje vienodomis sąlygomis kaip ir Lenkijos Respublikos piliečiai;
    3. Gauti Lenkijos Respublikoje nemokamą švietimą;
    4. Iškilus pavojui Lenkijoje, gauti nemokama sveikatos priežiūra tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Lenkijos piliečiai;
    5. Turėti galimybę nemokamai aplankyti muziejus Lenkijos teritorijoje.
    6. Gauti pirmenybės tvarka lėšų iš Lenkijos valstybės ar savivaldybių biudžetų.

    Tada jokių problemų su “kortomis”.

    Ta “Ašigalio kortelės” teiginio dalis, kad ši kortelė patvirtina priklausomybę kokiai nors tautinei grupei yra daugiau deklaratyvi – neturi jokio istorinio pagrindo Vilniaus “krašto” vietinims gyventojams, kurių protėviai dar XIX amžiaus viduryje buvo lietuviai ir lenkais savęs nelaikė, nes nemokėjo lenkiškai.

  14. DOVANA LENKIJAI JOS 100 METŲ JUBILIEJAUS PROGA

    Siūlau Lietuvoje sudaryti darbo grupę, kuri parengtų lenkų kalbos rašybos reformą pagal čekų, lietuvių, latvių pavyzdį, įvedant į lenkų kalbos raidyną raides V, Š, Č, Ž ir jomis pakeičiant raidžių junginius SZ, CZ, atsisakant W raidės ir kitų diakrinių raidžių, reiškiančių minštą / kietą tarimą.

    Šį naują raidyną padovanoti Lenkijai, kaip Lietuvos dovaną, 2018-11-11, minint Lenkijos 100-ąsias metines.

    Vartojant šį raidyną, Lenkijos lenkų ir Lietuvos piliečių, laikančių save lenkais, pavardės būtų rašomos VIENODAI.

    Ir nebebus daugiau konfliktų šia tema.

    • Žemyna:

      TADA nemokėjo lenkiškai? 😉
      Tik jaunoji LT karta jau neblogai pramoko savo „gimtosios” kalbos! Tačiau padėkos už jų mokykloms sudarytas išskirtines sąlygas Lietuva padėkos taip ir nesulaukė.
      O vyresni kalba, kaip kalbėję…
      Matau sugrįžusį sena interneto fronto karį – Zbygniewą .
      Kažin, kur dingo Pakir… ir Worras (iš buvusios VLKK pokalbių svetainės)

    • Tvankstas:

      Nuostabiai surašyti pasisakymai, su mielaširdinga šypsena.
      AČIŪ !

  15. Pikc:

    Zbignevui – pagarba! Šauniai surašyta!

  16. Algis:

    Gaila, kad straipsnis nukištas į archyvą ir svetainėje nebematomas. Gal Lenkijos ambasada liepė nukišti?

  17. Tvankstas:

    Dėkingas prof. A. Butkui už tokį gerą glaustą straipsnį.
    Alkas galėtų tokį straipsnį laikyti ilgai matomu, nesuprantamas elgesys – nukišti į archyvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: