M. Kundrotas. Kai jie ateina tavęs (17)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vokietijoje įsitvirtinus naciams vienas pastorius-disidentas taip įvardijo savo šalies padėtį. Kai jie atėjo sunaikinti žydų, aš jų negyniau, nes žydas nebuvau. Tada jie atėjo sunaikinti profsąjungų, aš jų negyniau, nes jokiai profsąjungai nepriklausiau. Po to jie atėjo sunaikinti katalikų, aš ir jų negyniau, kadangi buvau protestantas. O kai jie atėjo sunaikinti manęs, tai manęs ginti jau nebebuvo kam.

Susidūrimai su totalitarinėmis ideologijomis visada panašūs. Jos palaipsniui naikina atskiras visuomenės ir politinės sistemos grupes vieną po kitos. Pavyzdžiui Prancūzijos jakobinai iš pradžių sunaikino senosios monarchijos šalininkus, po to – lafajetininkus, dar po to – žirondistus, o galiausiai ėmė pjautis tarpusavyje, kol patys buvo sunaikinti barasinės pelkės. Komunistai iš pradžių sunaikino carą, jo aplinką ir sekėjus, tada – „buržuazines“ partijas, dar po to – alternatyviąją kairę – eserus ir menševikus, o tada prasidėjo valymai pačioje kompartijoje, stalinistai iš pradžių sunaikino trockistus, o po to ir bucharinininkus.

Šiandien vokiečių pastoriaus įvardytus etapus galima pervardyti taip. Iš pradžių jie atėjo sunaikinti tautininkų. Po to – krikščionių. O po to – ir konservatorių. Kiekviename etape liko gausios grupės žmonių, kurių laukė sunaikinimas, bet jie naiviai tikėjosi, kad jiems pasmerkus tuo metu naikinamą grupę ar bent nutylėjus, juos pačius sunaikinimas aplenks. Jie klydo. Liberalbolševizmas – turbūt, klastingiausia iš ligšiol gyvavusių totalitarinių ideologijų – šluoja bet kokias alternatyvas iš savo kelio ir belieka tikėtis epilogo, kol pradės pjautis savi su savais.

Liberalbolševizmas skelbia absoliučią laisvę, kaip pirmapradę vertybę, grindžiančią visas kitas. Neapsigaukime. Apie laisvę ypač daug kalbėjo tiek jakobinai, tiek komunistai. Gal kas nustebs, bet apie ją gana daug kalbėjo ir naciai. Kas abejoja – tepaskaito „Mein Kampf“. Iš tiesų paliekama tik viena laisvės versija, ir, tiek, kiek laisvė yra galimybė rinktis, vienas pasirinkimas.

Liberalbolševikinė žiniasklaida čia vaidina didžiausią vaidmenį. Ir formaliai sunku prikibti. Juk privati žiniasklaida turi teisę leisti į eterį tik tai, kas jai patinka. Blogiau, kai visuomeninis transliuotojas, išlaikomas piliečių, mokesčių mokėtojų pinigais, kala į galvas vienašalę propagandą. Esame indoktrinuojami už savo pačių pinigus. Vienaip ar kitaip – įdomu stebėti, kaip iš didžiosios žiniasklaidos portalų ir kanalų vienas po kito nyksta nors kiek konservatyvesnei minčiai atstovaujantys veikėjai.

Antra svarbi erdvė, kur siekiama sunaikinti opoziciją – akademinė erdvė. Liberalbolševikinei sistemai svarbu įteigti mažai išsilavinusiam vartotojui, kad alternatyvi – tautinė, krikščioniška ar konservatyvi – mintis būdinga tik… Mažai išsilavinusiems žmonėms. Daktaro diplomas ar juolab – profesoriaus vardas tokiems veikėjams suteikia autoritetą. Užtai svarbu užkirsti kelią tokių asmenų doktorantūrai bei profesūrai, o esamus daktarus ir profesorius tiesiog išguiti iš akademinių erdvių.

Trečia erdvė – partinė. Daugumoje sisteminių partijų įsivyravus liberalbolševikams siekiama užkirsti kelią bet kokioms alternatyvioms politinėms formuotėms. Pirmiausiai – užginant joms finansavimą tiek iš privačių, tiek iš biudžetinių šaltinių, taip sunaikinant jų administracinius aparatus ir užkertant bet kokias prieigas prie visuomenės. Antra – priverčiant didinti savo narių skaičių, rankiotis atsitiktinius žmones ir taip idėjiškai degraduoti, arba supanašėjant į liberalbolševikinę sistemą, arba virstant politinių klounų šutvėmis, kas leidžia jau teisėtai išstumti šias partijas į informacinį, intelektualinį ir politinį užribį.

Informaciniame lauke lengva pastebėti tris tendencijas. Pirmiausiai – kiekviena save gerbianti sisteminės žiniasklaidos priemonė leidžia sau po žiupsnelį alternatyvios informacijos, taip išlaikydama objektyvumo įvaizdį, nors liberalbolševikinė propaganda visa tai užgožia, atitinkamai auklėdama ir ugdydama tos priemonės auditoriją. Antra vertus – šios priemonės įsileidžia dvi antisistemininkų kategorijas. Pirmoji – klounai, įskaitant tiek visiškus kvailius, tiek priverstus jais apsimesti, kad gautų eterio. Antroji – žmonės, turintys tokį autoritetą, kad juos blokuoti būtų tiesiog pavojinga. Bet tiktai po truputį, tiktai kol kas.

Šios trys tendencijos – kruopštus alternatyvios informacijos dozavimas, klounų demonstravimas, leidžiantis diskredituoti pačias alternatyviąsias idėjas, bei flirtas su alternatyviai kalbančiais autoritetais – kaip jau minėta, sudaro objektyvumo įvaizdį. Trečioji tendencija dar turi savą specifiką. Iš autoritetų pirmenybė teikiama tiems, kurie mažiausiai pavojingi – tai yra, veikia tiktai intelektualinėje erdvėje, vengdami rinkiminės politikos. Tokie intelektualiai alternatyvūs pasiplepėjimai priimami kur kas lengviau, nei aktyvi politika, suteikianti piliečiams konkretų pasirinkimą.

Tuo tarpu iš politiškai aktyvių antisistemininkų pirmenybė teikiama klounams. Tiesa, pastaruoju metu ir jiems tiesioginis žodis vis labiau ribojamas: maža ką – atvirame eteryje pasirodys, kad vienas ar kitas politikas tik apsimetė klounu, arba dar daugiau – žiniasklaidos tik įsivaizduotas klounu, o čia staiga ims ir pateiks ką nors protingo. Užtai gausu reportažų, kuriuos rengia ta pati liberalbolševikinė žiniasklaida: pilietis X vėl padarė tą ir tą kvailo.

Stebint autoritetingųjų antisistemininkų veiklą daugumą jų galima skirstyti į dvi kategorijas: naivuolius ir apsimetėlius. Kai kurie jų atvirai kritikuoja liberalbolševizmo stabus – laisvąją rinką, lytinius iškrypimus, kosmopolitinę Europos Sąjungos versiją – bet čia pat vis priduria, kad tai – istorinės būtinybės. Šie reiškiniai pateikiami, kaip blogybės, bet istoriškai nulemtos. Taip skaitytojo, klausytojo, žiūrovo sąmonėje pakertama bet kokia valia priešintis, juk priešintis istorinei lemčiai gali tik don Kichotai ir kamikadzės. Kiti gi nuoširdžiai teigia alternatyvias idėjas, bet leidžia ar net padeda sistemai sudoroti mažiau populiarius kolegas.

Pastarasis scenarijus primena Anglijos karalių Čarlzą I-ąjį Revoliucijos priešaušriu. Sukilėliai pareikalavo ištikimiausio karaliaus bendražygio – lordo Stratfordo – galvos. Bailus karalius sutiko. O įkandin lordo Stratfordo nusirito ir paties karaliaus galva. Šis scenarijus ypač dažnas akademinėse erdvėse, kur teisingų pažiūrų – ar bent jas deklaruojantis – dėstytojas Petras Petraitis leidžia sistemai sunaikinti studentą Joną Jonaitį, o po to sunaikinamas ir pats.

Panaši baimės atmosfera tvyro ir partijose. Daugumoje sisteminių partijų yra bent po vieną, kartais – po kelis ar net kelias dešimtis politikų, mąstančių ir net veikiančių alternatyviai. Bet pamėginkite juos susodinti už vieno stalo su atvirais antisistemininkais – iš alternatyvių partijų ar net su bepartiniais. Išdrįs vienas kitas. Kai kurie jų gal ir nuoširdžiai tiki, jog sisteminėse partijose, atsiribojus nuo atvirų „marginalų“ bei „radikalų“, jiems pavyks pasiekti savo teisingų tikslų. O kitiems tikraisiais tikslais tapo užtikrintas, saugus ir sotus gyvenimas, o alternatyvios idėjos – tiktai priemonė surinkti alternatyvius balsus liberalbolševikinėms partijoms.

Pagarba tiems, kurie ir drįsta, ir suvokia būtinybę telkti visas antisistemines – tautines, krikščioniškas ir konservatyvias – jėgas. Kokioms partijoms ar visuomeninėms asociacijoms jie bepriklausytų. Duok, Dieve, jiems sėkmės. Deja, dauguma šiltai sėdinčiųjų – kol kas – asmeninę ramybę ir gerovę laiko kur kas aukščiau deklaruojamų idėjų.

Grįžtant prie žiniasklaidos temos – viskas būtų tvarkoje, jei liberali žiniasklaida įsivardytų liberalia, o kairioji – kairiąja, kaip įsivardija tautinė, konservatyvi ir krikščioniška žiniasklaida. Tada vyraujantys diskursai sutaptų su garbingu savęs identifikavimu. O kai bandoma vaizduoti objektyvumą iš tiesų demonstruojant visišką subjektyvumą – tai, paprasčiausiai, niekinga.

Nežiūrint liberalbolševikinio diktato kuriasi alternatyvios žiniasklaidos kanalai. Sunkiau akademinėse ir partinėse erdvėse. Bet jau šiandien aišku, jog išgelbėti nuo raudonai žydros tironijos gali tik alternatyviai mąstančių piliečių solidarumas. Ne, tai ne dviejų priešų vienybė prieš trečiąjį. Ne tautininkų su Kremliaus šalininkais. Ne krikdemų su anarchistais. Tai būtų tokios pat keistos koalicijos, kaip ir konservatorių su liberalais ar konservatyvių valstiečių su socialdemokratais. Bet konservatorių, krikščionių ir tautininkų solidarumas – natūralus.

Už dorą ir šeimą. Už dvasingumą ir tautiškumą. Už laisvę veikti ir socialinį solidarumą. Už suverenią valstybę ir demokratinę respubliką. Pagaliau – už darnų žmogų darnioje visumoje – bendruomenėje, tautoje, žmonijoje ir gamtoje. Argi ne tai – visų mūsų bendra svajonė?

Visi už vieną, vienas – už visus. Tai nėra tik romantinis šūkis Aleksandro Diuma knygoje. Tai – gyvenimo ir išlikimo būtinybė mums visiems, tikintiems įvardyta svajone. Alternatyva – tik viena. Laukti, kol JIE ateis TAVĘS.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Citata: “Šiandien vokiečių pastoriaus įvardytus etapus galima pervardyti taip. Iš pradžių jie atėjo sunaikinti tautininkų. Po to – krikščionių. O po to – ir konservatorių”.
    Pradėkim nuo galo: konservatorių negaila, nes kiek kartų jie buvo valdžioje, tiek kartų apiplėšė liaudį.
    Krikščionių irgi, nes šitą užkrečiamą ligą krauju, gaisrais ir žudymais užnešė kryžeiviai.
    Tautininkai.
    Jei apie partiją, tai tokios nėra – bent jau dalyvaujančios ir ne tik dalyvaujančios visuomenės gyvenime, bet ir kovojančios už lietuvių kaip tautos išlikimą.
    Jei apie žmones, kurie yra lietuviai kaip tauta ir nori bei siekia, kad lietuviai išliktų, tai jų neišnaikins niekas, kad ir kaip norėtų:
    https://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc&t=8s

  2. VIRGINIJUS:

    Naivumas puošia žmogų! Bet tik iki 18 metų.
    Vėliau ši savybė tinka tik mulkiams…
    Ir tikintiems konservatorių, krikščionių ir tautininkų solidarumo natūralumu.

    • !!!:

      Tikras krkščioniškų pažiūrų tautininkas ir yra koncervatorius…nemaišyk su liberalbolševikais kurie uzurpavo šį pavadinimą.Bolševikai todėl ir yra bolševikai kad jų nęt ir pas krikdemus netrūksta.

  3. Kemblys:

    Marius Kundrotas:
    ,,Daugumoje sisteminių partijų įsivyravus liberalbolševikams siekiama užkirsti kelią bet kokioms alternatyvioms politinėms formuotėms.” – SISTEMINIŲ PARTIJŲ LIBERALBOLŠEVIKAMS ALTERNATYVIOMS POLITINĖMS FORMUOTĖMS

    Smagu prisiminti kas ‘kemblį’ pralinksmino Kundroto ,,Ar lietuvių kalba vis dar valstybinė?” straipsnyje. 🙂

    Kemblys:
    2017 12 09 21:20 | IP adresas: 188.69.192.231
    Marius Kundrotas:
    ,,Netgi tie lietuviai, kurie laiko save patriotais, o dalis jų tokie ir yra, dažnai taip prisodrina savo kalbą svetimos kalbos žodžiais ir žargonais, kad sunku suprasti, ar kalba lietuvis.”

    🙂 🙂 🙂 🙂 🙂

    • Preobraženskis:

      Užmiršai svarbesnę citatą:
      Žinoma, kiekvienu atveju gali pasitaikyti kraštutinumų. Tarkime, perteklinė kova su tarptautiniais žodžiais be konstruktyvaus lietuviškų alternatyvų siūlymo susina mąstymą lygiai taip pat, kaip ir savos kalbos darkymas ar šiukšlinimas. Dėsninga, jog daugelis tokių kovotojų pasirodo esą paprasčiausi veidmainiai. Jie mielai naudoja buitines tarptautines sąvokas, kaip kompiuteris ar televizorius, bet šventeiviškai piktinasi mokslinėmis tarptautinėmis sąvokomis, ypač – tokiomis, kurių dar nėra lietuviškuose tarptautinių žodžių žodynuose.
      Iš to aiškėja, kad dažno tokio kovotojo motyvas nėra kalbos gynimas ar gryninimas, o veikiau – menkai išsilavinusio žmogaus įniršis labiau išprususių žmonių atžvilgiu. Pasaulio mastu mokslas, žinija ir mąstymas žygiuoja į priekį septynmyliais žingsniais. Todėl naujos sąvokos, atspindinčios naujus išradimus ir atradimus, pasiekia mus greičiau, nei rašomi nauji žodynai ar sukuriami derami atitikmenys mūsų kalboje. Atmesti šias sąvokas reiškia atmesti pačią pažangą.

      • Kemblys:

        ,,be konstruktyvaus lietuviškų alternatyvų siūlymo” – be PAGRĮSTO lietuviškų ŽODŽIŲ siūlymo ?
        ,,citatą” – IŠTRAUKĄ ?
        ,,kovotojo motyvas” – kovotojo AKSTINAS (PASKATA ar VEIKSNYS) ?

        Filipai Filipovičiau, kaip sekasi gaminti Šarikovus?

        Pagarbiai
        Paulius Normantas

  4. nežinomas kareivis:

    Kai jie atėjo sunaikinti bolševikų, aš jų negyniau, neš aš ne bolševikas. Kai jie atėjo sunaikinti liberalų ir tada nieko nedariau nes jie ne geresni negu bolševikai. Laukiu kol naciai ateis ir pedarastų, vatnikų ir žydrūjų briuselio kolaborantų, ir vėl suklestės lietuvių tauta!

  5. Aistis:

    Brangus Tautieti, Patriote, Lietuvai visiškai nebereikia skaldančių tautą partijų. Jų nebuvo ir nėra. Buvo tik amatininkai – muzikai – valinskiečiai, darbininkai- uspaschininkai, dabar – valstiečiai – karbauskininkai, pažaliavę policininkai, prisidengę politinėmis skraistėmis , kurie skubėjo prie TAUTOS LOVIO dėl lobimo. Užtenka kurti “išdavikų – parsidavėlių- Pasaulio Elitos samdinių koalicijas. Reikia mums vienmandatinių rinkimų TIK GERIAUSIŲ TAUTOS PATRIOTŲ , KAD TURĖTUME TAUTOS TARNAUTOJUS, DIRBANČIUS DĖL SAVOSIOS TAUTOS, o ne oligarchams ar užsienio darbdaviams. Ir galvokime, kaip ir kokiomis priemonėmis to pasiekti ligi artėjančių rinkimų į Prezidento kėdę o po to ir į Seimą.

  6. Aistis:

    “Už dorą ir šeimą. Už dvasingumą ir tautiškumą. Už laisvę veikti ir socialinį solidarumą. Už suverenią valstybę ir demokratinę respubliką. Pagaliau – už darnų žmogų darnioje visumoje – bendruomenėje, tautoje, žmonijoje ir gamtoje. Argi ne tai – visų mūsų bendra svajonė?”,- rašė gerb.Kundrotas. Tačiau “darniais” atėjo į valdžią valstiečiai su pažaliavusiais policininkais… bet tarp jų tik VIENETAI DORŲJŲ, TAUTAI IŠTIKIMŲJŲ LIETUVIŲ. Tad sumažinus Seimą ligi 71 nario, išrinkto TIK VIENMANDATINĖSE apygardose, SEIMO NARIO – tautai prisiekusio tarnauti lietuvio- tik tuomet galėsime pradėti kurti TEISINĘ VALDYMO SISTEMĄ, Tautos ir valstybės teisingas ekonomines ilgametes kryptis, tik tuomet galėsime pradėti gelbėti lietuvių tautą. Mūsų laimei- Tautoje gyvena per 80 procentų lietuvių. Tad , sekant kaimynais ESTAIS, MES PAGALIAU PRIVALOME IŠSIRINKTI TAUTIEČIUS, KURIE TARNAUTŲ TIK TAUTAI IR MŪSŲ VISŲ INTERESAMS: MŪSŲ PER MAŽAI, KAD GALĖTUME KITAIP ELGTIS. NES LABAI NEUŽILGO, VAŽIUOJANT SENA VAGA, TAUTOS ATEITIS LABAI LIŪDNA – IŠNYKIMAS.

  7. Romas:

    Geras straipsnis, yra apie ką pamąstyti.

  8. ŽR - 852431431 - DABAR::

    Žinių radijuje DABAR S. Skvernelis
    Tel. 852 431 431 laukiami klausimai. Arba Facebooke

  9. Jurgis Bielinis:

    Mariau, Tave aš senai pastebėjjau. Tu šaunus Žmogus. Man labai patiko Tavo isireiškimas apie liberalus ” Mirties vardas”.

  10. Romas:

    Verta pažymėti tai, kad totalitarinės ideologijos neatsiranda staiga, „gatavam“ pavidale. Pradžioje tai būna patraukli, pažangi idėja (pvz. tautiškumo). Nuo ko prasidėjo antrasis reichas? Pralaimėjus pirmąjį pasaulinį karą dalis Vokietijos žemių buvo aneksuotos, uždėta priežiūra gamykloms, tauta jautėsi pažeminta… Pradžia buvo tautinės savigarbos atgavimas…
    Kitas pavyzdys. Carinė Rusija. Kiek amžių totorių priespaudos, baudžiavos… O čia, staiga : „ Žemę – valstiečiams, gamyklas – darbininkams, valdžią – taryboms!” Argi negraži idėja?

    Abiems atvejais, o gal ir visais, pradžia būna, kaip toje vietnamiečių pasakoje apie drakoną… Didvyris stoja į kovą. Ir tik eigoje jis pavirsta naujuoju…

    Šis straipsnis (mano nuomone), kaip tik apie tokį virsmą detaliau. Dar rūpi akcentuoti grupę visuomenės, kuri prie totalitarinės ideologijos įtvirtinimo prisideda labiausiai. Tai prisitaikėliai. Idėjos jiems nerūpi. Jie žmonės praktiški… Jų daug. Turi gerą „barometrą“, labai mikliai nustato „iš kur pučia vėjas“. Ir tuo pasinaudodami užima visus postus… Kadangi jie visada lojalūs ir paklusnūs esamai valdžiai, tai idėjinių „vedlių“ gali būti ir nedaug. Trukumą kompensuoja jie. Šis kontingentas pavojingiausias, be savo nuomonės, lojalūs ir paklusnūs…

  11. Tas:

    Netiketai idomi tema, verciant rimtai susimastyti kiekviena.Ir komentaru susilauks nevienareiksmiu.Liberalbilsevikai taip paprastai neapleis.

  12. Getas:

    Iš straipsnio “Geopolitikos akivare…” . Kokia ideologija gali pasipriešinti bolševizmui?
    Kaip galingųjų jūrinių valstybių geopolitinis teatras rutuliojosi tarpukaryje? Jas neramino Sovietų Sąjungos susikūrimas ir jos vadovaujamos tarptautinės komunistinės organizacijos – Kominterno veikla. Kokia jėga galėtų sutramdyti milžinišką valstybę, apginkluotą patrauklia masėms ideologija, tačiau praktiškai taikoma tautoms skaldyti ir valstybėms iš vidaus sprogdinti? Galingieji ir finansiniai magnatai, vadovaudamiesi geopolitine teorija, matė, po Pirmojo pasaulinio karo nuskriaustoje Vokietijoje slypinčią jėgą, galinčią sustabdyti besiplečiančią komunizmo grėsmę. Kokia ideologija galėtų apginkluoti Vokietiją? Prieita prie nacionalizmo ideologijos, kuri geriausiai patenkintų po karo pažemintų vokiečių ambicijas ir tarnautų kaip antipodas Komunistiniam internacionalui. Vokietijos Nacionalsocialistų partija pradėjo augti kaip ant mielių, jų ideologijos įrankiu tiko būti Adolfo Hitlerio asmenybė. Kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai. „Hitleris – stiprus žmogus ir Vokietijai jo reikia. Žydais Hitleris vadina tik Galicijos žydus, kurie po karo užplūdo Vokietiją. Grynai vokiškos kilmės žydus jis pripažįsta kaip absoliučiai lygiaverčius.“ – pareiškė Hamburgo bankininkas Warburgas perduodamas pinigus Hitleriui. Kaip rašo šveicaras Renė Sonderregeris 1948 m. išleistoje knygoje „Ispaniška vasara“, – „Žmogus, kurį bankininkai pasiųsdavo į Vokietiją, buvo jaunasis Warburgas, protingas, išsilavinęs ir gerai mokėjęs vokiškai. Su pačiomis solidžiausiomis rekomendacijomis Warburgas atvyko į Vokietiją. Veikiai Miunchene susitiko su Hitleriu, kuris labai mielai sukirto rankomis su turtingu amerikiečiu“ . Ir pradėjo nacionalsocialistams plaukti dešimtys milijonų dolerių, ypač dideles sumas skirdavo aukščiausią postą firmoje „Royal Dutch Shell“ užimantis seras Henris Deterdingas. Vokietijos atgimimas jam buvo laidas, kad pasaulis bus išgelbėtas nuo bolševizmo. Už sero Henrio nugaros stovėjo „Shell“ firmos įkūrėjas Markas Samuelis, žydas, kuris kadaise Rytų Azijoje rinkdavo kriaukles ir Londone jas paversdavo pinigais. Amerikiečių pinigų srautas plaukė toliau, todėl iš keturiasdešimties Vokietijos partijų daugiausia narių turėjo NSDP ir Komunistų partija, finansuojama iš Rytų.

  13. Užvedantis lydas, verčiantis skaityti toliau, ką iškart ir darysiu, bet nebūtinai komentuosiu:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *