Gaiva Paprastoji. Autsaiderių menas (video) (0)

Adam Jepessen.CL COPAIPO, 2015 Archival pigment print folded on rice paper. 88 X 109 CM EDITION OF 5 + 2 AP | Gallery taik persons nuotr.

Adam Jepessen. Cl Copaido, 2015. Archival pigment print folded on rice paper. 88 X 109 cm Edition of 5 + 2 ap | Gallery taik persons nuotr.

Šį pavasarį Amsterdame vyko didžiulė tarptautinė meno birža su keistu akcentu – autsaiderių menas (Outsider Art). Nuėjus pasižiūrėti  pasirodė, jog ten daugmaž susirinkę galerijos ir pristato autorius, nelabai telpančius į dabartinę vyraujančią madą  ar apskritai į šiuolaikinio meno kryptį… Autoriai ir darbai įdomūs, bet, matyt, sunkiai randama galimybė juos pristatyti publikai ir nelabai aišku, kokiu formatu juos pasiūlyti pirkti… Vaizdas buvo labai margas, bet bendra kokybė nustebino ir paskatino pasidomėti plačiau, kas tas „Outsider Art“, iš kur, su kuo valgomas…

Nuo seno egzistuoja filosofinė pozicija, nepripažįstanti menui teisės būti, išskyrus tik jei jis naudojamas kaip instrumentas realybės paieškoms. Pasinaudodami Džono Bergerio (John Berger) tekstais, trumpai prisiminkim teoriją:

Realybės nematome tiesiogiai. Kiekviena kultūra sukuria savo ekraną, per kurį į ją ir žiūrima. Kultūra tas ekranas ir yra. Taip gimsta „mainstreem‘as“, pagrindinė srovė.

Visada yra autsaiderių, sąžiningų, asmeniškai ieškančių, kaip realybė atrodo iš tikro, kokiais mechanizmais ji funkcionuoja – ją tyrinėjančių…

Menininkas turi teisę tyrinėti save (o ne tą realybę) tiek, kiek jis yra realybės dalis. No done yra knistis savyje, realybę iš akių pametus, ir dar daugiau, primesti save realybei, kitiems ir pasauliui – kultūrinis ekranas tuo būdu storėja, darosi vis mažiau skaidrus… Šiukšlių ir neaiškumo pakanka jau ir taip.

Kai menininkas ieško ne realybės, bet savęs, tai jau degradacijos požymis. Nes mes realybės turime ieškoti savimi – tu esi instrumentas realybės paieškai, tu pats, kito instrumento nėra. O jei pasirodo, kad tu neturi, nevaldai ar nepažįsti instrumento, technikos, amato, tai tu esi suskis ir su tavim nėra ką kalbėti.

Pagrindinei srovei, arba kultūriniam ekranui, priešinama kontrkultūra: kitas ekranas. Tik už jo nieko nėra. Jį kuriantiems ir nereikia, kad būtų – niekas už jo niekad nieko ieškoti nesiruošia ir neieškos: visi jo kūrėjai neigėjai tiki ne realybės egzistavimu, bet tuštuma. Jie ją ir taip žino ten esant. Todėl jie  kontrkultūrinį ekraną ir kuria – nes kultūrinis ekranas, už kurio prasmė slypi, jiems netinka, jie nihilistai – prasmės neturėjimas ieško prasmės neturėjimo. Karas, netgi du kartus, kurį pradėjo ne žmonės, bet liko dėl jo kalti, nihilizmas, kontrkultūra –  ir dabar gyvename viso to rezultatą…

Tada atrodo, jog autsaideriai ieško kelio atgal, o kontrkultūrininkai – į priekį, į ateitį. Ateities mūsų materialinei kultūrai gal ir nėra, bet į virtualiąją išeiti irgi ne išeitis.

Kai kelią pametei, visada dar gali grįžti iki taško, kai  žinota, kur esi, ir ieškoti iš naujo: realybė už kultūrinio ekrano yra ne praeitis; praeityje yra tik laikas, kai žmonės žinojo ją ten esant ir ieškojo. Realybė yra amžina. Ji – amžinybėje, belaikėj erdvėj. Ji – pastovus taškas, už kurio pasilaikius, galima pailsėti prieš naują paieškų ir  bandymų, kaip ją gyventi, turą. Būtent tam menas dabar ir tarnauja, ir yra reikalingas – kaip etalonas šiais, visus etalonus pametusiais laikais.

Į jį lygiuojantis, prie jo nurimstant, susikaupiant iš naujo, galima tą kelionę, naują ar tolimesnę, keliauti žmogišką, o ne technokratinę, fizinę,  o ne virtualią, su materialiniu atlygiu nieko bendra neturinčią, o ne pelną iš visko spaudžiančią… Pelną nešančią, ypač tiems, kurie patys nekeliauja, o tik pelną skaičiuoja.

Kaip tik kontrkultūra yra pelningesnė už pagrindinę srovę, taip jie retsykiais ir apsikeičia vietom: kontrkultūra tampa pagrindine srove, o buvusi pagrindinė srovė numiršta paribyje. Kadangi kontrkultūra reiškia kapstymąsi šiukšlėse, tai jie to lavono likučius sunaudoja irgi.

Kita teorija, mananti, jog menas yra labai žmogiškas užsiėmimas , t. y. pripažįstanti jam teisę egzistuoti, pradėjo nuo mitų, tiesų, estetikos svarbos, toliau nusileido iki socialinio aktyvumo pozicijos ir dabar jau mes visi pagal ją tik žaidžiame kaip iš vaikystės neišaugę vaikai… Toks jis mums dabar atrodo priimtinas todėl, kad jo antstatas – ryšys su tikrąja realybe, mitų kūrimo ar dalyvavimo juose funkcija, atminties, simbolių kalba užšifruotos, išsaugojimas ir įtakos darymas mūsų gyvenimui idėjų ir tiesų patvirtinimo ar paneigimo prasme – yra nubrauktas, jo atsisakyta kaip nesuprantamo ar dvasinio ir todėl negaliojančio.

Bet nuo to meno prigimtis nepakito: aukštiems dalykams skirtas, jis išaukština – tokia jo esminė funkcija – tai, ką jis vaizduoja. .. Kai tik ėmė rodyti socialinį blogį, paribinius, su daugumai priimtinu normalumu nesusijusius reiškinius arba tiesiog bjaurumą ir antiestetiką, tai taip visa tai ir išaukštino, išpopuliarino, pastatė visuomenės centre, padarė pavyzdžiu, pagal kurį formuojamės, kaip žmonija, toliau…

Tie procesai tikrai nebūtų nuėję taip toli, jei būtume nenustoję meno esmės teisingai suprasti ir menu naudotis pagal jo paskirtį.

xxx

Kai sakoma, kad kiekviename žmoguje slypi menininkas, turima omenyje, kad leistis į realybės paieškas, tyrinėti supantį pasaulį galim (potencialiai) visi. O dabar tai suprantama kaip teisė į saviraišką… Save reikšti gali kultūrinėmis normomis arba kontrkultūriškai. Abu keliai jau yra praminti ir neveda niekur.

Nuo ilgo į ją žiūrėjimo iš kitokios perspektyvos, pasikeitė ir pati tikrovė? Taip, pakito tai, kaip mes ją išgyvename, bet ne jos prigimtis. Žiūrint iš viršaus, vertikale, viskas išsistato hierarchiškai, matosi bendras vaizdas ir teisingoje perspektyvoje, kas didelis, o kas mažas. .. O žiūrint iš apačios, iš materijos, jos atomų ir molekulių lygyje – į kur esame redukuoti – viskas atrodo lygiaverčiai, vienodo didumo, vienodo svarbumo (tiksliau, nesvarbumo) – hierarchija išnyksta, simboliniu to pavyzdžiu gali būti tai, jog M. Heidegeriui patariama mokytis iš H. Arend.

O materija viena  ar kita forma, jos dalelės vienuose ar kituose deriniuose išlaiko kaip tik idėją, dvasią – ideali forma, atėjusi iš viršaus ir tokiu būdu mūsų pasaulį suformuojanti… O apačioje su materija viename lygyje besimalantys pasaulį tik ardo, išformuoja ir sunaudoja saviems, nieko nevertiems tikslams, nieko į pasaulį neatnešdami ir neprisidėdami ne tik prie pastangų jį formuoti, bet net ir prie pastangų jį bent jau palaikyti, išlaikyti…

Iš čia ir tiek daug nuomonių apie viską, ir ne tik jos visos kažkokios lygiavertės, bet tarp jų, gali būti, tikrai nėra jokios tikros ir jokios tiesos… Nes visi reiškiasi, interpretuoja, protui viskas įdomu – jis kaip musė, ant bet ko gali nutūpti pasidomėti… Bjaurumo estetika lygiavertė grožio estetikai?  Jums ką, galvoj negerai? Grožis formuoja tavo vidų harmoningai, o bjaurumas padaro tavyje bjaurastį; chaose be aiškių orientyrų gyvenant, nereikia stebėtis, jog vis didesnis chaosas ir žmonių viduj, kurį jie vėl, savo ruožtu, reiškia į išorę ir tuo chaoso kiekį tiktai didina.

Čia dėstomos idėjos kai kam gali nuskambėti labai jau senamadiškai, bet, kiek žinau, Platono dar niekas oficialiai neatšaukė ir iš civilizacijos bei kultūros pamatų neišėmė…

Kiekviena revoliucija nori nuversti kultūrinį ekraną, kuriame jau tiek visko prišnekėta, jog žodžiai nebereiškia nieko ir realybės dieną su žvake nesimato. Keli organizatoriai galvoja, jog  „mes tikrumą iškelsim, realybę“… T. Mertonas Dievą dažnai pakeisdavo žodžiu Realybė, vadinasi, galim suprasti, kad kuo toliau į proto teorinius sapnus ir mąstymo iliuzijas nuklystam, tuo giliau panyram į savą susikurtą pragarą, tiek žmogus savo viduje, tiek visuomenė…

Kokia ten buvo istorija XX a. pradžioje, kad kultūra nesutrukdė kilti karui ir žmonėms būti žiauriems, tai tada kultūros iš viso ir nereikia?  Pirma, niekas nežino, kiek kartų karai dar baisesni būtų buvę, jei kultūros nebūtų buvę tada taip, kaip jos jau nebėra dabar, ir antra – žodžiai ir kalbėjimas tikrai dar nieko neišgelbėjo ir nieko nepakeitė, o žmonių, kurie supranta esmę, mato realiai, įsigilina tiek, jog operuoja realybe, o ne iliuzijom, jų visada buvo mažuma. Geri mokytojai, stiprios mokyklos, švietimo programos, kalbančios apie esmę iš esmės, tokius žmones vis dar paskatindavo rastis, išsivystyti – ieškančių vis būdavo ir kai kurie rasdavo, kai ieškoti buvo imperatyvas…

O dabar kultūros nėra, kultūrinių vertybių įsisavinti stengtis nereikia, iš viso nereikia stengtis… Reikia žaisti ir gyventi savo malonumui.

xxx

Visus paskutiniuosius penkiasdešimt metų šnekančius apie meną ir apie kultūrą ir dar plačiau galima išdalyti į M.Heidegerį skaičiusius ir kažką iš jo supratusius, perėmusius, ir tuos, kurie arti prie jo nebuvę, nes, jei kažkas, kažką protingo pašnekėjęs, tapęs pripažintu ir cituojamas, visur pamate slypi M. Heidegeris – jis atvedė filosofiją iki ribos, kada baigiasi teorija ir prasideda gyvenimas. Pasakyti nebėra ką, reikia eiti ir gyventi – ir arba niekas neina toliau, visi tik kartoja jo jau praeitą trajektoriją, arba apie tai nešneka (nes ką su nesuprantančiais šnekėti…).

M. Prustas paskutinėje „Prarasto laiko beieškant“ dalyje rašė apie tą patį: „tikro meno didumas yra, jog realybę jis suranda iš naujo, padaro vėl matomą, kai mes nuo jos esame nutolę vis labiau ir labiau, kuo svarbesnės mums yra tapę tradicinės žinios ir teorijos ir kuo labiau mes jas statome į realybės vietą – rizikuojam taip ir numirti, jos niekada nepamatę, nepažinę… kai tai yra labai paprasta – ji mūsų gyvenimas ir yra.“ Ses Notebom (Cees Nooteboom) pabrėžia, jog M. Prusto kūryba kalba ne apie praeities atgaivinimą, ne nostalgijos jis vedamas rašė. Jo idėja buvus per atkuriamą praeitį pažadinti dabartį – kaip M. Heidegeris ir sakė, „filosofija – tai gyventi atsibudus.“

Pokario Amerikoje Hana Arend pakartojo patvirtindama, jog „dabartinėje Vakarų civilizacijoje žmogiškas gyvenimas yra įmanomas tik visuomenės pakraščiuose.“ Gal todėl Vakaruose seni žmonės ir išstumti į pakraščius kaip nereikalingi, vietoj jiems iš seno priklausiusios (ir Rytų kultūroje dar vis užimamos) vietos centre, kad jie tampa mums per tikri, per žmogiški? Dirbtinam beskubančiam mūsų civilizacijos netikrumui tampa netinkami ir nepriimtini? Pagarbą vyresniam dabar pakeitė konkurencija visų su visais. Prigimtinė tradicija, natūrali hierarchija išnaikinta – prieš konstituciją mes juk visi lygūs! O ko nepavyksta suvartoti, tas išspjaunama kaip nereikalinga…

Pernai man priekaištavo, jog šiuolaikinės fotografijos festivalyje Amsterdame (Unseen) matytą meną įvertinau kaip prastą, radau mažai ką gero, kai ten pakako ir naujumo, ir įdomumo, ir netikėtumo, gražumo, konceptualumo… Gal aš ne to ieškojau? Priklausomai nuo to, ko žmogus ieško, tokie jo kriterijai… kai, bendrai imant, dabar kriterijų kaip tokių visai ir nėra, prisilaikoma tik politkorektiškumo ir ideologinių priesakų (pvz., įvairias mažumas kelti į didumą, į centrą, į dirbtinai sukuriamą svarbą), kuriuos mielai paremia ir fondinis finansavimas, ir komercija.

Tikrumas, realumas, kas yra lygu originalumui tikrąja, pirmine prasme, iš karto pastato į vietą ir nurodo vertę (tiksliau, jos nebuvimą) visko, kas dirbtina, iliuzoriška, nukopijuota, tuščiaviduriška… Kiekybė jau seniai pakeitė kokybę, geriau begalybė vidutiniškumo nei vienas geras kokybiškas daiktas; o pastatyk vieną šalia kito, tai kiekybę gali išmesti ir baigsis visas biznis. Bet ar tikrai kriterijai nustoja egzistuoti, jei mes jų nebežinom? Ar tikrai niekas nebesvarbu ir lieka tik asmeniškus vienkartinius įspūdžius versti meno produktu, jei netingi ar nori iš to gyventi?

Kas yra realybė? Pavaizduoti medžių buvimą medžiais. Ne medžius atvaizduoti, ne savą medžio interpretaciją, bet medžių esmę… Ne ką tu matai, bet įžiūrėti, kas yra. Realybę galima pakeisti žodžiu Magija – kiek realybėje esi, kiek su ja susilietęs, jei ne įsišaknijęs, tiek gali iš tikro kažką reikšti, daryti įtaką, pakeisti, tapti Magu. Dailininkas yra Magas ne iliuzijų kūrimo, bet Realybės įžiūrėjimo, pamatymo prasme. Techninės naujovės gimsta pačios, techninių priemonių, vienų ar kitų, naudojimas yra sąlygojamas to, ką stengiesi parodyti, pasakyti (cituojant Man Ray pasakymą), tai – ne žaidimas, bandymai būti originaliu ar būdas save įtvirtinti.

„Markizė de Sorcy de Thelusson, Davido tapyta 1790 metais, žiūri į mane. Kas jos laikmetyje galėjo įtarti, kokioje vienatvėje ateityje gyvens žmogus? Vienatvėje, kasdien patvirtinamoje visur esančių, bekūnių, melagingų vaizdų apie pasaulį. Ir vis dėlto jų melagingumas nėra klaida: jei pelno siekis yra laikomas vieninteliu žmonijos išsigelbėjimo būdu (salvation), pinigų apyvarta tampa absoliučiu prioritetu, tada Realybė turi būti nematoma, ignoruojama arba užspaudžiama.

Šiandien bandyti tapyti realybę yra pasipriešinimo aktas, suteikiantis vilties.“ Džonas Bergeris (John Berger)

Kodėl  autsaiderių menas Olandijoje oficialiai vyravo šį sezona? Viskas ateina į madą ir vėl iš mados išeina tam tikru periodiškumu, komercija dėl to pasistengia… Bet gal ir dėl to, jog galiausiai (išliekamai) vertinga tiktai tai, kas tikra? Ieškoma, kas šitame karnavale, kur jau nieko naujo, nieko reto, nieko originalaus, vis dėlto būtų nauja, reta ir originalu?

II dalis

Kas yra domėjęsis vokiečių ekspresionizmu ar prancūzų fovizmu, afrikietiško meno įtaka kubizmui ar, pvz., P. Klee kūryba, tie su autsaiderių menu yra lyg ir pažįstami: tada toks laikas buvo, įkvėpimo, atnaujinimo buvo ieškoma tradicinės kultūros lauko pakraščiuose, ar apskritai už jos ribų. Nes menas, koks tada jis buvo, buvo paskelbtas mirusiu. Etnografika, vaikų piešiniai – ten dar buvo gyvybės. Bet, siaurąja žodžio prasme, autsaiderių menas visada buvo psichinių ligonių kūryba.

Amsterdame atidarytas Outsider Art muziejus lyg ir turėtų apimti platesnį spektrą, pvz., ir naiviąją (primityvistinę) kūrybą, visų rūšių savamokslius, valkatų, vadinamųjų bomžų, kitų už visuomenės ribų gyvenančiųjų kūrybą… Bet praktikoje beveik visi šie autsaideriai jau kada apjungti į kontrkultūrą ir ji komercializuota, t. y. užėmusi kultūros (pagrindinės srovės) vietą… Taigi rodyti nelieka ką, išskyrus, vėlgi, psichinių ligonių darbus – seniausią Europoje Outsider Art kolekciją – Hanso Prinshorno (Hans Prinzhorn) surinktą psichinėse ligoninėse, prasidedančią  XX a. pradžia. Prancūzų tapytojas ir skulptorius Žanas Diubufė (Jean Dubuffet) (1901–1985), šią vasarą eksponuojamas Stedelijk muziejuje Amsterdame, šią kolekciją labai vertino ir pripažino ją kaip savos Art Brut (brutalus menas) kolekcijos inspiraciją ir pirmeivę tame kelyje…

Mat Olandijoje maždaug nuo šeštojo dešimtmečio – paskutinės revoliucijos – jau kelios kartos subrendo, išpopuliarintos ir nusėdę muziejuose, visiškai be meninio išsilavinimo (arba bandę jį gauti atgaline data): piešiantys kaip sugeba, tepliojantys spalvomis, karpantys klijuojantys koliažus, naudojantys „readymade“, konstruojantys techniškai ar imantys tiesiai iš gamtos… Žodžiu, darantys viską, išskyrus tai, kas yra menas tradicine, siaurąja jo prasme – buvęs akademinis meno mainstream‘as, jau seniai eantis paribyje ir dabar galėtų būti klasifikuojamas kaip autsaiderių menas, jei nebūtų komerciškai toks sėkmingas – žmonės vis dėlto mielai perka tai, ką atpažįsta, kas panašu į žmogų ar jį supančią gamtą – tai ir realizmas joks ne autsaideris, nei vadinamasis Fine Art, nors oficialiame šiuolaikinio meno naratyve apie juos nepaskaitysite ir neišgirsite. Girdėsite apie CoBrA grupę – Karel Appel. Constant, Corneille, apie Willem de Kooning, Nul grupę – Armando, Marinus Boezm, Jan Hendrikse, Herman de Vries, Jacqueline de Jong… Visi maištininkai, avangardistai, revoliucionieriai, ir visi iš to gerai gyvenę ar gyvenantys, nes rinka ir ideologija tik ir laukia, kokį autsaiderį dar griebti ir padaryti de facto insaideriu, pvz., Olandiją reprezentuojančiu Venecijos bienalėje ar brangiai parduodamu Bazelio meno mugėje.

Olandijoje yra vienas muziejus, kurio bazinė kolekcija yra XX amžiaus modernus realizmas – tai Arnhemo modernaus meno muziejus. Bet nauji pirkiniai, tą kolekciją papildantys, jau jokiu būdu nėra realistinis modernas: šią vasarą ten buvo naujai įsigytų darbų ekspozicija.  Jacqueline de Jong „Profesorius Althusser smaugia madam Nina“(1981 m.), Ad Gerritssen „Maskote“(2011 m.), Lydia Schouten „Inferno“(2007 m.), „Birth of The New Specless”(2008), „Paradise Lost”(2010 m.), Gluklya’s (g. 1969 m. Leningrade) piešiniai iš projekto Factory of Found Clothing – grynas autsaiderių menas pagal stilių – vaikiškas peckiojimas, nemokėjimas piešti anatomiškai taisyklingai, temos –  žmogžudystė, psichinė liga, skurdas, moterų persekiojimas… Tik kad autoriai – jau oficialūs meno apologetai, turtingi, gerbiami, apdovanoti… Ir jų darbai muziejuose. Muziejai dabar varžosi vieni su kitais, nesvarbu, kokio profilio seniau buvę ir kokį profilį turėtų išlaikyti bent jau dėl įvairumo n – visi nori tų pačių autorių ir tų pačių darbų…

Taip ir atsimeni, pvz., Paryžiaus salonus, įvairių šalių meno akademijų muziejus, pilnus mitologinio turinio darbų, realistinio meno didžiules kolekcijas, privalomo socialistinio realizmo stiliumi ir temomis atliktų darbų  – kur jos dabar visos ir kam jų reikia? Kam jos įdomios ir kiek pinigų išmesta į balą?  Ir su šitom kolekcijom bus tas pat, kaip ir su visu oficialiąją ideologiją remiančiu, propaguojančiu ir atspindinčiu menu, pašauktu auklėti žiūrovą reikiama dvasia – praeis nebe tiek daug laiko, ir kur jas reikės dėti, ir ką su jomis daryti, kai oficialus užsakymas pasikeis? O modernus realizmas, tame pačiame muziejuje, kadangi niekada nebuvęs masiniu ir jo ribose dirbę autoriai tai darė iš vidinio įsitikinimo ir poreikio, atrodo labai tvirtai ir toliau, kaip geras, tikras, patvarus daiktas, tik kad išėjęs iš mados laikmetyje, kai mados keičia viena kitą kas pusmetis ir kokybė tam tik trukdo …

Taigi oficialiai autsaiderių menu ir toliau vadinamas tik psichinių ligonių, protiškai neįgaliųjų, benamių, narkomanų, dienos metu surenkamų į laiko praleidimo studijas ir terapiniais bei profilaktiniais tikslais  kuriančiųjų menas. Jų darbai taip pat parduodami tam skirtose galerijose. Ir perkami. Iš dalies, kad juos paremtų, tai laikoma geru tonu, esi socialus, šitaip besielgdamas, bet ten pasitaiko ir realiai labai gero meno – gal todėl, kad tarp jų yra degradavusių profesionalių menininkų, o gal dėl to, jog jie gyvena, pasaulį matydami ne per kultūrinį ekraną, jiems jis nuo akių nukritęs, todėl jie ir yra nesocializuoti, geria, vartoja narkotikus, kad realią realybę pakeltų, pastoviai ją turint prieš akis?

Kai visi į madingus iškelti undergroundai, kontrkultūros ir popsai, viskas yra tik kopijavimas to, koks turėtų būti tikras, neprisitaikęs prie kultūros klišių, realybę radęs ir ją parodantis menas. Dabar jis visas yra ne autentiškas, iš jo pasidaryta profesija ir pragyvenimo šaltinis. Sau ir kitiems… Realūs autsaideriai komerciškai įdomūs tampa tik tada, kai numiršta, nes tam jie ir autsaideriai, kad neturėtų nieko bendra su komerciškai nusistačiusia visuomene ir meno rinka. Kad menas tapo rinka, sakė dar Dada savo laiku  ir nustojo kurti meną iš viso, nes nenorėjo būti nei preke, nei prekeiviu – su menu menas jau nieko bendra neturi. Seniai. Bet likę pagalvojo, gal dar taip greitai nepapjaukim vištos, kuri auksinius kiaušinius deda, ir apsimeta iki šiol, jog kažkokios galimybės meno ir rinkos koegzistencijai yra.

Grįžtant prie meno sezono Olandijoje, keletas priimtinų variantų yra, pvz., Hagos fotografijos muziejus vasarą rodė fotoportretų parodą – JAV fotografas Peter Hujar (1934–1987 pradėjo 50- aisiais kaip komercinis fotografas, 70-aisiais ir 80- aisiais tapo Niujorko undergraundo dalimi – draugai, bičiuliai, kolegos nufotografuoti juos pažįstant, gerbiant, jais žavintis, būnant vienam iš jų – apie būtent tokios autoriaus pozicijos atsispindėjimą jo darbuose esu jau rašiusi. Tai padaro juos vertingus, gyvus ir turinčius meninę išliekamąją vertę, ne tik išliekamą vertę dokumentine prasme. Specialistai teigia, jog nėra jokių priežasčių, kodėl jo menas neišgarsėjo taip, kaip išgarsėjo R. Mapplthorpe (1946–1989) kūryba, kai pastarasis, netgi priešingai P. Hujar, žiūrėjo tik į išorinį grožį, šlovę, sensacijas ir savęs propagavimą. P. Hujar apibūdinamas kaip „niekada negalėjęs, nenorėjęs savęs parduoti“, gilinęsis į žmones, kuriuos fotografavo, t. y. fotografavo žmogų, o ne fotografavo savo garbei. Todėl, nors kaip autsaideris išgarsėjo R. Mapplthorpe, atrodęs kitoks, neprisitaikęs, atstumtas, iš tikro jis buvo labai gerai prisitaikęs prie rinkos reikalavimų, o autsaideriu iš esmės buvo ir liko P.Hujar, tik jo atveju tai reiškia mažiau populiariu, mažiau žinomu. Iki šiol ir turbūt jau ir  visam laikui…

FoAm (Fotografijos muziejus Amsterdame) buvo įdomios autsaiderių autorių ekspozicijos: Roger Ballen ir Asger Carlsen supaišytų nuotraukų- montažų ekspozicija, pribloškianti savo bjaurumu – sakyčiau, šiuolaikinių psichų darbai, padedantys įsivaizduoti, kokį efektą savo metu, XX a. pradžioje eiliniam žiūrovui turėjo daryti tuometinių psichinių ligonių piešinių parodos, kurios mums, prie modernaus meno per šimtą metų jau pripratusiems, atrodo nekalti vaikų pakeverzojimai… bet tada lygiai taip pat buvo atstumiantys savo bjaurumu žiūrovui, pratusiam prie akademinio, saloninio meno (kurto pagal grožio dėsnius ir estetiškai harmoningo iki saldumo).

Kitas autsaiderio variantas – Gordon Parks „I am you“ , 1942–1978 m. periodo darbai. Juodaodis fotografas JAV dirbo mados fotografu žurnalams, reklamai, tik apie tai dabar jau nešnekama. Dabar jisai – legendinis, „naudojęs kamerą kaip ginklą“ kovoje prieš rasinį padalijimą ir kitokias vargšėms mažumoms tekusias neteisybes. Aišku, jo žvaigždė ėmė kilti kartu su Free Speach ir Black Panthers judėjimų susikūrimu ir populiarėjimu, ir, kadangi šią, palaipsniui, bet nesustojant vykusią revoliuciją galime matyti nugalėjus, tai Gordon Parks tikrai jos herojus ir jos legenda… Nors, kai jis fotografavo juodaodžių amerikiečių kasdienybę, primenančią visų kitų vargšų žmonių kasdienybę, jis tiesiog fiksavo pasaulį, kuris jį supo, iš kurio buvo kilęs ir netgi galbūt gailėjo išnykstant – iš čia žiūrovą apsupanti šiluma, paprastumas, kasdienybės grožis  jaučiamas kaip tikras, o ne revoliucinis ideologinis patosas, girdimas iš jo komentatorių dabar, kurį iš karto atpažintume kaip dirbtinį…

Bet įdomiausia FoAm ekspozicija man buvo Adam Jeppesen (g.1976, Danija) „Out of Camp“ – gamtos veidai, peizažai, kelionių įspūdžiai. Jie darė tokį įspūdį todėl tikriausiai, kad autoriaus išgyventi, prakeliauti, išbūti, išžiūrėti ilgoje kelionėje – 487 dienas trukęs jo solo žygis nuo Šiaurinio poliaus iki Antarktikos, o dabar, jau keletas metų, su negatyvais, surinkta medžiaga, įspūdžiais autorius dirba, apmąstydamas, išgrynindamas, vienkartinumą suburdamas į tipiškumą – kurdamas daugiau archetipinius atvaizdus, paremdamas ir techniniais eksperimentais, kurie labai vietoje ir efektingi, kadangi ateina iš poreikio sudaryti vieną ar kitą įspūdį. Pvz., sulankstytų didelio formato atspaudų serija arba didelio formato atspaudai sudėliojami iš mažo formato dalių, kiekvieną jų prismeigiant keturiais sidabriniais smeigtukais su galvutėm – kai kur jie sudaro žvaigždėto dangaus, kai kur – sidabrinio lietaus įspūdį… Galima ilgai likti žiūrėti į nuotraukas, nes jos nėra tik atvaizdai, tai greičiau realybė, pervesta į atvaizdą, ir, bežiūrint, vėl į save atvirstanti… ar kažkaip panašiai.

Tai man priminė geopoetikos kryptį literatūroje, kur tikrovę stengiamasi ne aprašinėti, ne perpasakoti, bet, maksimaliai kiek įmanoma, paversti tekstu – kad tekstas išliktų ar taptų kuo labiau artimas Realybei, kelionėse, gyvenime stebėtai, pamatytai, išgyventai – ne veltui sakoma, jog kelionės išgrynina keliaujančiuosius, jog jos yra dvasinis darbas, išmoko matyti, įpratina būti…

Bet tą patį daro ir gyvenamas gyvenimas, gyvenamas ieškant, kas jame tikra, realu, išmokstant tai įžiūrėti, mylėti ir tik tada versti jį meno kūriniu, parodyti meno kalbos priemonėmis.

Ir tada įvyksta mistika, magija, stebuklai – vadinkim kaip kam patogiau – toks menas išgyvenamas kaip apsireiškimas (S. Sontag)…

Mistikai būdinga, kad ji sąvoką visur vėl transformuoja į išgyvenimą, atvaizdą – į realybės pajautimą (Wilhelm Wund)…

Apie autsaiderių meną ir jo parodą Olandijoje, Amsterdame, Gaiva Paprastoji šių metų rudenį skaitė paskaitą. Skaitytojams siūlome sutrumpintą paskaitos videoįrašą.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kitos kultūros, Kultūra, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *