Tėvynės meilė pilku švarkeliu (nuotraukos) (1)

Romas Daujotas | J. Zvonkuvienės nuotr.

Romas Daujotas | J. Zvonkuvienės nuotr.

PAVEIZĖJIMAI 2016.* TĖVYNĖS MEILĖ PILKU ŠVARKELIU. Ir čia toji meilė – iš giliausios esmės. Iš kuklių, bet pasišventusio vieno žmogaus jėgų. Pilėnų garbei jis kantriai pylė piliakalnį. Supylė. Vienas – vien savo rankomis. Vien Tėvynę, jos žemę ir darbą mylinčiomis rankomis.

Pirmą kartą tokią stiprią Tėvynės meilę mačiau konkrečiai, mačiau iš arti. Gal tai paskutinioji karta, kuri pajėgi buvo rasti tiek meilės, tiek romantinio idealizmo, tiek Meilės Tėvynei, jos žemei, jos poetams. Ta meilė apsivilkus pilku švarkeliu. Švarkelis geros vilnos, savas. Savas, lyg priaugęs jau prie žmogaus, lyg tapęs jo dalimi. Akys tebešviečia svajinga poetiška šviesa. Tik ir jos jau pavargusios… Ir rankos nebe tokios stiprios… Dar ne taip seniai jos kantriai ieškojo ir siekė tvirto ąžuolo stuomens, kad nutašytų paminklą kunigaikščiui Margiriui. Iškėlė paminklą. Pats. Pagal jėgas. Vien savo rankomis. Atokiau – stogastulpis Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Taip pat paties padarytas. Turėjo mintį mažam savo dvarelyje įkurdinti, įamžinti visus Lietuvos kunigaikščius. Ne tautodailininkas jis. Ir net ne meistras. Tiktai tvirtas kaimo žmogus, daug ką sugebantis pats. Ir vis degantis romantiškomis idėjomis.

Gražiausių tautinių idealų idealus idealistas. Išsilavinimas aukštasis – žemės ūkio specialistas. Dirbo Skuodo rajone. Mintinai deklamuoja vos ne visą Salomėjos Nėries kūrybą. Ir Justiną Marcinkevičių. Ir Paulių Širvį… Pats rašo eiles. Tik per skubumą nebuvo kada paklausyti. Kaimo šviesuolis. Jau tokios didžios, kad ne kiekvienam aprėpiamos sielos… Tik dabar jau po nemaža metų naštele žingsniuojantis, melancholiškai nusiteikęs, vilkintis dailų seną švarkelį. Bet tikrą, iš tų laikų, kai visi tikrose krautuvėse tikras prekes pirkome. Švarkelis kaip ir jis pats – be sintetikos. Šio Žmogaus sieloje – nė ženklo sintetikos. Tai Romas DAUJOTAS.
*
Romas Daujotas iš Skuodo rajono. Jis ir senų laikų daiktus, spaudinius, instrumentus, įrankius, technikos įrenginius gerbia, brangina. Kai ką net sakraliais laiko. Yra sudėjęs mini šventyklą, skirtą senajai lietuvių religijai. Buvo sukūręs dievybių simbolius. Viskas lauke – kitaip juk ir nebūdavo. O tie akmenėliai, iš kurių viskas sudėta, – kad ir ne kažin kokie, bet tikri, buvusių gyvenimų sušildyti. Juos Romas Daujotas – su kaitria poetinės sielos širdgėla – kadaise pats rinko ir krovė į arklinį vežimą. Tai tais kolūkių laikais, kai melioracija vertė, rovė sodybą po sodybos, kai užariami buvo takai ir keleliai, kai išdraskomi šaltiniai…

Pabirę medinės trobos pamatų akmenys per Romo Daujoto rankas ritosi į vežimą arklinį… Partraukti Romo sodybon, sukrauti į vingrią sienelę, jie dar kurį laiką pratęsė gyvenimą, buvimą draugėje. Lyg artimi kaimynai čia būtų laikinai suakmenėję, o paskui kada nors vėl atgysiantys. Tėvynės meilės skatinamas Romas Daujotas įamžino ir didžius šalies sukilimus. Metalo lakšte metus iškalė, prie tvirtos kaladės pritvirtino, čia pat tam sukilimui būdingus ginklus surėmęs – šakes, dalgius, iešmus, lopetas… Tik ta itin želianti 2016-ųjų vasaros žolė, o ir kitų nubėgusių metų žolės, lietūs… jau nebe draugas… Ir tos rūdys… Ir tos visa apeinančios samanėlės… Jau nebepakanka jėgų grumtis… Ir dulkių dulkės, kur visa kas po stogu suversta… Gerbia Romas Daujotas ir seną buities kultūrą. Rasime klėtelėje visokių indų. Ir virdulių, samovarais vadinamų, dar caro laukus gerai menančių. Po žibaline lempa ar po aukšta žvakide – prie stalo, su vario virduliu ir gyvų medžio anglių kaitra iš samovaro… Su puodeliais molio ar balto porceliano būdavo sakrali arbatos gėrimo apeiga… Geruose, pasiturinčiuose namuose.
Laikai nueina nusinešdami ir savo dvasios dvelksmą. Tik senuose daiktuose palikdami savęs… Kartais veriančiai įspūdingą ilgesį tie daikteliai sukelia, kai į juos jau lyg ateivis iš kito laiko žvelgi…

Greita eiga – itin greita eiga – po neeilinio žmogaus sodybą pasižvelgėme Skuodo rajono Garbės piliečio Juozo Vyšniausko, Liudos Vyšniauskienės atlydėti. O dairėmės mudu su geru žemaitiško reikalo bičiuliu, šiandien jau edukologijos mokslų daktaru Egidijumi Skarbaliumi. Negaliu pamiršti šio apsilankymo. Tas piliakalnis šalia kūdros paties supiltas, tie paminklai kunigaikščiams, paminklai senajai tikybai, sukilimams, senos technika užtrobyje – lyg pats senas laikas ten šiek tiek užkliuvęs būtų… Su savotišku kaltės jausmu nueini nuo to visko… Kaltės jausmas – kaip padėti, kaip prisidėti prie tos teberusenančios Meilės Tėvynei… Kaip palaikyti, kaip rasti viltį šiam Žmogui pilku laiko švarkeliu…

*

Pirmoje foto – vedlys po Skuodo rajoną Juozas Vyšniauskas. Toliau – sveteliai su Romu Daujotu (antras iš dešinės) ant jo supilto piliakalnio prie jo sumeistrauto paminklo Pilėnams ir Margiriui. Stogastulpis Vytautui Didžiajam. Kukliai įkurdintas žynys… Senos technikos kiemas… Ir visa kita, ir visa kita… Fotografuota 2016 rugsėjį.

Janinos Zvonkuvienės nuotraukos.

Kategorijos: Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *