K. Dambrauskas. 1863 metų sukilimas – daugiau nei vien tik kova už laisvę (6)

Rytinis Gedimino pilies kalno šlaitas. 1927 m. | Lenkijos valstybinis skaitmeninis archyvo nuotr.

Rytinis Gedimino pilies kalno šlaitas. 1927 m. | Lenkijos valstybinis skaitmeninis archyvo nuotr.

Neseniai rasti 1863 metų sukilimo vado Lietuvoje Zigmanto Sierakausko palaikai. Galimas daiktas, kad greta aptikti ir dar vieno sukilėlių vado Konstantino Kalinausko palaikai. Šios netikėtos radybos suteikia progą dar kartą prisiminti 1863 metų sukilimą ir aptarti jo reikšmę sukilėlių palikuonims. Ta proga Lenkijos instituto Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasados, Vytauto Didžiojo universiteto ir partnerių pastangomis Vilniuje ir Kaune neseniai surengta diskusija „Kas mums liko iš 1863-iųjų sukilimo idealų?“

Diskusija paliko dvejopą įspūdį. Viena vertus, beveik visi renginio dalyviai pažymėjo, kad sukilimas mums pirmiausia kalba apie laisvę ir apie kovą už šią trapią vertybę. Tačiau, geriau pagalvojus, kuris gi istorinis įvykis apie ją nekalba? Visą Lietuvos istoriją, pradedant Brunono išsiuntimu pas šventą Petrą ir baigiant Sąjūdžiu, galėtume matyti kaip nesibaigiantį ėjimą laisvės link. Tad vargu ar suklystume sakydami, kad tokios diskusijos išvados buvo kuo nors netikėtos. Laisvė, žinoma, yra puiku, tačiau ar sukilimas mums paliko dar ką nors? Jeigu taip, kodėl prisimename tik laisvę? O jei praeities herojai primena tik laisvę, tuomet – kieno ir kokią? Galiausiai ar nenutinka taip, kad prisimindami šiuos įvykius kartu truputį pamirštame?

Diskusijos dalyviai sutiko, kad 1863 metų sukilimas nebuvo kova už lietuvių, lenkų ar baltarusių laisvę. Kaip teigė lenkų istorikas ir publicistas prof. Bogdanas Civinskis (Bohdan Cywiński), klaida būtų vertinti sukilimą iš tautinės perspektyvos, nes sukilimo metu gyvenę žmonės savo tautybę suvokė kitaip, nei ją šiandien suvokiame mes: anuomet priklausomai nuo aplinkybių tas pat žmogus save galėjo laikyti ir lenku, ir lietuviu, ir baltarusiu.

Klausimus apie sukilėlių tautybę užduoda šiandien gyvenantys ir sukilimą aptarinėjantys žmonės. Ir nors žiūrint iš istorinės perspektyvos sukilimo vertinimas tautiniu požiūriu (kurios tautos ir prieš kurias kovojo) turi mažai ką bendro su istorija, kai kur tokios tautinės istorijos interpretacijos gali vaidinti praktinį vaidmenį. Kaip sakė Europos humanitariniame universitete dirbanti sociologė ir politologė dr. Tatjana Čiulickaja, šiandieninėje Baltarusijos visuomenėje, ypač režimui oponuojančioje jos dalyje, K. Kalinauskas reprezentuoja europietiškos valstybės idėją ir yra tautą telkianti ir vienijanti figūra.

Vis dėlto Lietuva – ne Baltarusija ir poreikio sąmoningai prisiminti istoriją ne tokią, kokia ji buvo, o tokią, kokios labiau reikėtų šiandien, Lietuvoje šiuo metu nėra. Galop (tautinė) atmintis ir tapatybė ne visuomet yra užmirštamos sąmoningai. Remiantis žymiu nacionalizmo tyrinėtoju Benediktu Andersonu, kad praeityje prisimintume save kaip lietuvius, turime pamiršti, jog lietuviai (tokie, kokie esame šiandien) anuomet nebuvome. Tokia užmarštis – ne iliuminatų sąmokslo rezultatas, o gan natūralus atminties procesas (visi mūsų prisiminimai visuomet yra šiek tiek iškraipyti).

Gerą tokios atminties ir užmaršties dialektikos pavyzdį diskusijoje Vilniuje pateikė istorikas Antanas Kulakauskas. Jis prisiminė sukilimo šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ Šiandien daugeliui šis šūkis kalba apie lenkų ir lietuvių laisvę. Tačiau, pasak istoriko, anuomet Lenkija, Lietuva ir Baltarusija buvo įsivaizduojamos kaip vienas darinys. Tad tikroji šio sukilimo šūkio prasmė – už mūsų (lenkų, lietuvių ir baltarusių) ir jūsų – rusų – laisvę, mat kai kurie sukilėliai tikėjosi, kad prieš carą nukreiptą sukilimą parems ir Rusijos valstiečiai. Vadinasi, sukilimo metu kelti šūkiai kalbėjo apie universalios, nedalomos, mums ir jiems brangios laisvės idealą. Tačiau laikui bėgant originali šūkio prasmė buvo pamiršta, kad šį šūkį būtų galima prisiminti naujai. Šiandien rūpinamės pirmiausia savo ir savo sąjungininkų laisve, o Rusija mums įdomi tik kaip priešė.

Klausimas apie sukilimo aktualumą mūsų laikais išduoda paties klausiančiojo abejonę. Diskusijoje Kaune moderatorius Simonas Jazavita svarstė, kad galbūt sukilimo palikimą galėtų padėti aktualizuoti populiarioji kultūra. Pavyzdžiui, anot S. Jazavitos, vienu žymiausių sukilėlių galėtų būti pagrindinis Žiulio Verno (Jules Verne) knygos „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ herojus kapitonas Nemas. Pradiniame romano variante jis pristatomas kaip kilmingas lenkas, netekęs šeimos per 1863 metų sukilimą. Tačiau tokios kapitono Nemo biografijos nepraleido prancūzų cenzoriai, nenorėję gadinti dvišalių Prancūzijos ir carinės Rusijos santykių.

Ėjimas, žinoma, neblogas. Hipsteriai veikiausiai neprieštarautų, o gal net ir patys susėdę Pilies gatvės „Caffeine“ vienas kitam pasakotų: „Ė, seniuk, o tu žinai, kad pagrindinis kapitono Nemo knygos veikėjas Žiulis Vernas buvo rusas, kuris kovojo sukilime prieš lenkus?“ Tačiau net jei atmintis ir neapgautų, kalbant nuoširdžiai, koks gi skirtumas, dalyvavo kapitonas Nemas sukilime ar ne?

Ir vis dėlto sukilimo palikimą reikėtų aktualizuoti. Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ proto netekusi valstietė Juozapota vis kartoja: „Kiek ponų… kokie jie visi gražūs“ ir „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Gražūs ponai – be abejonės, sukilėlius į priekį vedusi bajorija, o Petriukas – į sukilimą išėjęs ir iš jo negrįžęs Juozapotos vyras. Lietuvių, lenkų ir baltarusių kova už laisvę nuo rusų ar kokio kito užsieninio jungo yra tik viena medalio pusė. Ne mažiau svarbu ir tai, kad sukilime kovojo skirtingų luomų atstovai. Šiuo požiūriu sukilimas mums primena, kad „mažas žmogus“ gali būti ne tik istorijos purtomas ir mėtomas objektas (liek prakaitą už tą šeimininką, mirk – už aną), bet ir istorijos subjektas, kuris pats pasirenka, kiek, kada ir už ką dirbti ir mirti. 1863 metų sausio 22 dieną Nacionalinis centro komitetas Lenkijoje išleido sukilimo tikslus deklaruojantį manifestą. Lietuviškas sukilimo akto variantas skelbė: „Ir nu szias dienas nebera jau newalos; nes nebera pona, ni bajora, ni mužika, ni žida, o esam wisi brolej ir wejkaj ligi arba wienodi, kejp prisz Pona Diewa, tejp ir prisz musu brangiojaj Tewine!“

Penkiasdešimtyje mūsų tautinio džiaugsmo atspalvių menkai matomas lieka faktas, kad Z. Sierakauskas ir K. Kalinauskas atstovavo vadinamųjų raudonųjų sukilėlių frakcijai – radikaliai demokratiškiems sukilimo iniciatoriams, pasisakiusiems už baudžiavos panaikinimą, istorinės Lenkijos (ir Lietuvos) nepriklausomybės atkūrimą, esmines socialines reformas (įskaitant ir žemės), nesuteikiant jokių kompensacijų žemvaldžiams. Savo tikslais raudonieji skyrėsi nuo baltųjų frakcijos, sukilimą parėmusios šiam jau prasidėjus. Baltieji, nors ir rėmė baudžiavos panaikinimo idėją, pasisakė už privilegijas stambiesiems žemvaldžiams.

Kokia gi būtų buvusi politinė šių socialinių reformų išraiška? 1857 metais Peterburge Nikolajaus Černyševskio leistame žurnale „Sovremennik“ Z. Sierakauskas rašė apie būtinybę „ugdyti mintį, kad žmonių brolybė yra tautų brolybė. Žmonija sudaro vieną šeimą […], būtinai reikia gerbti visas nacijas […]. Mūsų sūnūs arba anūkai galbūt pamatys germanų, romėnų ir visų tautų broliškas sąjungas.“ Sukilėliai propagavo federacinės valstybės idėją. Z. Sierakauskas netgi siūlė šią idėją to meto Rusijos valdžiai. 1862 metais savo pažįstamam liberalių pažiūrų Rusijos karo ministrui Dmitrijui Miliutinui jis įteikė memorandumą, kuriame „reikalavo visiškos autonomijos Lenkijos karalystei ir Lietuvai, su Rusija sujungtoms federacijos ryšiais“. Omenyje turėta gan decentralizuotos federacijos idėja, kur federalinė valdžia spręstų daugiausia su šalies gynyba, užsienio politika ir pinigų leidimu susijusius klausimus, o federacinės tautos turėtų stiprią savivaldą visais kitais klausimais. Kad tokia federacija būtų buvusi gyvybinga, anot Z. Sierakausko, reikėjo visų tautų lygiateisiškumo. Visos federacinės tautos privalėjo turėti galimybę mokyklose, valstybinėse įstaigose ir teismuose kalbėti savo gimtąja kalba.

Sukonkretinkime: Z. Sierakauskas kovojo už laisvę. Tačiau tai nebuvo liberaliai suvokiama individo laisvė būti pačiam sau ponu. Nekovojo už kurios nors vienos tautos laisvę. Veikiau tai buvo kolektyvinė kova už daugybės pavergtų žmonių iš(si)laisvinimą. Taip, sukilimas paklojo pagrindus nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tačiau kas gi sudaro šį skirtingų epochų jungiamąjį audinį? Valstiečiai, tie, kurie 1863 metais priešininkus pasitiko ištiesintais dalgiais. Smulkieji ūkininkai XX amžiaus pirmoje pusėje tapo Lietuvos socialdemokratų partijos rinkėjų baze. Raudonieji vėl buvo išsilaisvinimo kovų priešakyje: 1918 metais Lietuvos Tarybos nariai socialdemokratai Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška išreiškė nepritarimą kitų partijų atstovų siekiui Lietuvą padaryti Vokietijos protektoratu. 1918 metų vasario 16 dieną Taryba balsavo už kairiųjų ir kelių demokratų pasiūlytą Lietuvos Nepriklausomybės Akto variantą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad 1863 metų sukilėlių pavidalu užgimęs demokratinės ir lygios visuomenės provaizdis buvo sudarytas ne tik iš bajorišką „honorą“ pademonstravusių valstiečių, bet ir kovą kartu su pastaraisiais pasirinkusių kilmingųjų: Alfonso Moravskio, Andriaus Domaševičiaus, Vlado Sirutavičiaus, jau minėto Mykolo Biržiškos.

Tad blogiausia, ką galima padaryti, prisimenant 1863 metų įvykius, tai pamiršti drauge su sukilimo vadais galvas guldžiusius juozapotų „newalas“, kovojusius ne už laisvę nuo svetimo jungo, o už laisvę būti lygiems su kitais to paties Dievo sukurtais žmonėmis. Kovojusius ne už laisvę nuo svetimo ar savo pono įsakymų, o už laisvę turėti savo balsą. Būtų lygiai taip pat neteisinga, jei tokios didelės istorinės asmenybės kaip Z. Sierakauskas ar K. Kalinauskas būtų sumažintos iki nacionalinio lygmens, paverčiant juos vienos kurios nors tautos herojais. Pamiršome, kad jie kovėsi už mūsų – lenkų, lietuvių, baltarusių – ir tam tikra prasme visų carinio jungo nepripažįstančių rusų laisvę. Tad, užuot ėję herojų privatizacijos keliu, verčiau pagalvokime, kaip galėtume pasidalinti šiuo išskirtiniu atradimu su savo ir kaimyninių šalių gyventojais.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *