A. Liekis. J. Pilsudskis – Lietuvos daigas subrendęs jai piktžole (43)

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | Alkas.lt koliažas

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | Alkas.lt koliažas

Gruodžio 5 d., prieš 150 metų Švenčionių rajono Zalavo kaime sulenkėjusio lietuvių šlėktų Pilsusdskių šeimoje gimė ketvirtas vaikas (iš dvylikos) lietuvių vadintas Juozelis (Juzefas), būsimas Lenkijos viršininkas, diktatorius, maršalas ir Lietuvos rytų pavergėjas. Bet ir šiandieną daugelio lenkų ir sulenkėjusių davatkų bei šovinistų dievinamas, tarp kurių nemažai ir linkusių melstis prie lietuviško akmens su įbetonuota jame to lenkų maršalo širdimi Vilniuje, prie Rasų kapinių vartų. Daugeliui tas garbinimas atrodo lenkiškojo patriotizmo įrodymas ir, žinoma, viltis, kad jie, lenkai, bus vėl vienos galingiausios šalies (su Lietuvos provincija) – Lenkijos piliečiais ir visur tik lenkiška šnekta bus girdima ir lenkų kunigėliai mokys lietuviškos prigimties žmonelius būti „tikrais katalikais – lenkais.“

Beje, tokios nuostatos buvo būdingos ir visiems kitiems buvusiems lietuvių žemių okupantams, aneksuotojams, kolonizatoriams – germanams, prancūzams, švedams, rusams. Ir daug jų stengėsi ištrinti lietuviams tautinę savimonę, atsisakyti savo kalbos, savos Nepriklausomos valstybės siekio ir įtikinti, kad tik jų atėjūnų, okupantų ar kolonizatorių tauta, jų valstybė – vienintelė Lietuvos gelbėtoja ir pažangos garantas. Taip lietuvius ir jų bendrakilmius pagal Baltiją – prūsus, nuo Nemuno iki Vyslos „auklėjo“ germanai, kol prūsai tapo… germanais, tik „lietuvių – prūsų kilmės“; taip atsitiko su didžiausiais pietų lietuvių kraštais (į Šiaurę nuo Vyslos) ar rytų Lietuvos, patekusiais lenkų, rusų „gelbėtojų“ valdžion: suvokietinti, sulenkinti, surusinti ar sugudinti jie pamažu irgi ėmė elgtis kaip rusai, lenkai ar gudai, bet tik tada kai būdavo naudinga, prisimindavo esą „lietuvių kilmės“. Taip buvo ir su garsiuoju mūsų poetu Adomu Mickevičumi.

Teisybė, daug kas ir anais laikais tokius, kurie nebežinojo lietuviais ar lenkais, vokiečiais ar rusais esą, vadino „vištgaidžiais“ (t.y., turinčius gaidžių ir vištų organų), o šiandien – transvestitais (žemaičiuose – „išromytaisiais“). Sakoma, kad gausintis tokiai, „išromytojų veislei“ turėtų padėti ir dvigubos pilietybės įvedimas. Bet įdomu, kad patys atėjūnai, buvę okupantai, kolonizatoriai dažniausiai neprisiima „čiabuvių“ nei tautybės, nei pilietybės. O atėjūnai lenkai ir sulenkėjusieji Rytų Lietuvoje, net nepaliauja reikalavę, kad ir valstybinė kalba – lietuvių, būtų patvarkyta pagal jų užgaidas, kad lietuviai mylėtų ir šlovintų ir tą jų minėtąjį – Pilsudskių Juozelį, mat jis irgi iš lietuvių kilęs. Ir nemaža dalis lietuvių su gyva dar baudžiauninkų dvasia ir neatsikratę lenko – pono, kunigo baimės jausmo, ir šiais laikais nedrįsta tiesiai šviesiai lenkams pasakyti: tas jūsų šlovinamas Pilsudskis, nors ir lietuviškos kilmės, yra toks pat „juodas lietuviams“, kaip ir buvę jo sėbrai, kaip ir kiti, nors irgi kilę iš Lietuvos, kaip bolševikinis skerdikas Feliksas Dzeržinskis, kaip iš Marijampolės kilęs to skerdiko amato tęsėjas Nikolajus Ježovas, kaip ir daugelis kitų, garbinusių svetimus dievus ir tarnavusius jiems, smaugusius lietuvių tautą.

Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas | Archyvinė nuotr.

Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas | Archyvinė nuotr.

Tačiau ir tiek daug metų praėjus po to lenkų „didvyrio“ viešpatavimo ir mirties, dar ir šiandieną, kai kurie nepriklausomos Lietuvos „akademiniai“ istorikai, dideli valdžios vyrai ir moterys, kalbai pakrypus apie J.Pilsudskį, neretai, žiūrėk, ima kaltinti savus, lietuvius ir Lietuvą, imasi aukštinti J. Pilsudskį, kaip „globalinio“ masto veikėją, Europos ar net pasaulio gelbėtoją nuo bolševikų, ar kaip „Vilniaus problemos“ sprendėją. Nors niekada nebuvo jokios „Vilniaus problemos“ dėl lietuvių tautos ar Lietuvos kaltės, buvo tik lietuvių išsivadavimo nuo lenkų okupantų ir kolonizatorių, nuo atėjūnų – problema; buvo tik lietuvių išsivadavimo problema nuo to lenkų dievuko – J. Pilsudskio ir jo okupacinių ordų.

Lietuvių atsišaukimas „Lenkijos viršininko“ J. Pilsudskio ordų agreresijos prieš nepriklausomą Lietuvą metu | Archyvinė nuotr.

Lietuvių atsišaukimas „Lenkijos viršininko“ J. Pilsudskio ordų agreresijos prieš nepriklausomą Lietuvą metu | Archyvinė nuotr.

Kai vagis ir plėšikas įsiveržia ir apsigyvena svetimame name – tai tik jo išvijimo ir nuteisimo problema, ir kad nei jis, nei jo palikuonys, nei jokie kiti jo sėbrai nebemėgintų pakartoti tos niekšybes ar nereikalautų to, ką anas buvo pavogęs ar sunaikinęs. Juk niekas niekada ir Lenkijoje nesakė ir nesako, kad buvo ar tebėra neišspręsta Hitlerio ar Stalino Lenkijos išsivadavimo teisėtumo ar panaši problema. Tuo tarpu, kaip minėta, kai kurie lietuvių istorikai ir politikai rimtais veidais aptarinėja buvusią Lenkijos invaziją Lietuvon ir Lietuvos okupaciją bei aneksiją, taip lyg dėl to būtų buvusi kalta ir pati auka – lietuvių tauta ir jos valstybė. Gal užuot laižius galingųjų padus, tiesiai šviesiai bent dabartinei lenkų jaunajai kartai vertėtų paaiškinti, kad J. Pilsudskis ir jo bendražygiai buvo agresoriai, lietuvių tautos ir jos valstybės smaugėjai.

Visi buvę agresoriai ir kolonizatoriai atsiprašo buvusių aukų. Juk buvęs Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas atsiprašė net Izraelyje dėl vokiečių okupantų ir jų įsakymu nužudytų žydų Lietuvoje, nors okupuota šalis neatsako už okupanto padarytas skriaudas. Nors ir žydai Lietuvoje buvo kaip ir lietuviai tos pačios valstybės piliečiai ir už jų išžudymą Vokietija, kaip ir kiti okupantai, turėjo atsiprašyti Lietuvos bei kompensuoti tik Lietuvai už patirtas skriaudas, sunaikintus jos piliečių-žydų, kaip ir lietuvių, turtus. Juk tais metais dar ir žydų valstybės – Izraelio nebuvo.

Taip pat ir lenkai. Lenkija neturėtų stengtis tik teisinti J. Pilsudskį, bet, jei gerbtų nors save, atsiprašytų lietuvių tautos ir Lietuvos, pasmerktų tą vieną didžiausią Lietuvos žemės išdaviką už skriaudas lietuvių tautai ir jos valstybei. Tik paskutinis kvailys gali patikėti, kad okupacija ir vykdytas lenkinimas bei aneksija buvusi tik okupantų ir kolonizatorių „brolybės“ lietuviams išraiška. Bet yra tokių, kurie patiki ir ta nesąmone. Beje, juk ir sovietmečiu buvo nemažai tokių, kurie tikėjo, kad dėl viso blogo kalti „JAV imperialistai ir lietuvių buržuaziniai nacionalistai“ (o dabar – „rusai“, „putinas“ ar pan.).

Kita vertus, istorinių procesų, įvykių, faktų traktavimas priklauso nuo pačių traktuotojų nuostatų, vertybinių matų. Todėl ir daugeliui sovietmečio istorikų, politikų net trėmimų į Sibirą ir areštų didėjimas buvo „argumentu“, kad stiprėja ir didėja okupacinės valdžios ir komunistų partijos „vaidmuo“. Ir šiandieną, jei nesivadovaujama lietuvių tautos ir jos savarankiško valstybingumo stiprinimo matais, o rusų, lenkų ar apskritai globalistiniais ar egoistinio liberalizmo matais, galima lengvai įrodyti, kad teigiama yra, kad ir niekšų ar jų partijų, banditinių valstybių stiprinimas (vertinant iš jų pozicijų) ar pan. Bet kadangi lietuviai, konkrečiau, jų valstybės valdantieji net ir Lietuvos valstybės galybės amžiais nemėgdavo analizuoti istorinės praeities, mokytis iš jos, todėl vos susijungę su lenkais, greitai prarado savos tautos ir jos savarankiško valstybingumo svarbos suvokimą, leido lenkų ponams ir hierarchams atsisėsti sau ant sprandų, o užsileidus vis rečiau ir rečiau bepajėgdavo juos nusipurtyti.

Tai prisiminus, šiandien tampa suprantamiau, kodėl Lenkija apdovanoja Lietuvos istorikus savo ordinais, kaip „Už nuopelnus Lenkijai“, kviečiasi kartu rašyti istorinius ir politologinius veikalus, nors lietuvių tautos ir jos savarankiško valstybingumo interesai dažnai nesutapo su lenkų ir jų valstybės interesais, o ypač viršininkaujant Lenkijoje J. Pilsudskiui ir jo sėbrams, kurie vis dar tegyveno viduramažiais ir tebesivadovavo tamsiosios lenkų ar sulenkėjusios šlėktos, bet ne lietuvių tautos interesais ir jos siekiais.

Lenkijoje bene nuo XIII a. katalikų religija buvo valstybinė ir, kaip ir Šventojoje Romos imperijoje, popiežių ir vyskupų interesai turėjo būti ir tai imperijai priklaususių valstybių interesais ir atvirkščiai. Tai paaiškinama, kodėl taip lenkų ponai atkakliai reikalavo iš ištekančios už jų karalaitės Jadvygos LDK Jogailos ir jo palydovų, kad sutiktų įsileisti lenkų kunigus ir misionierius Kristaus tiesoms skelbti ir švietimui organizuoti, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia būtų pavaldi tik lenkų, Gniezno arkivyskupijai, nors popiežiai dar karaliaus Mindaugo laikais, vos ne prieš 150 metų buvo paskelbę apie atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. LDK jau nebuvo, kaip skelbė lenkai ir popiežiai, pagoniška – apie pusė jos kunigaikščių buvo apsikrikštiję, bet tik išpažino, kaip daugelis ypač Rytų slavų tautų savo bažnyčios valdovu ne Romos popiežių, o Bizantijos patriarchą. O popiežiai ir jų imperatoriai svajojo būti visos Europos valdovais – pajungti ir nepaklusniąją Bizantiją. O kadangi jos patriarcho klausė ir apsikrikštijusios slavų tautos priklaususios Lietuvos valstybei, tai tik įveikus ją bei prisijungus, buvo įmanoma pajungti savo įtakon (Šventosios Romos imperijos) ir Rytų Europos slavų tautas.

Bet lietuviai jau vos ne porą šimtmečių atmušdavo tos popiežių imperijos teroristų, surinktų iš visos Europos, gaujas, besiveržiančias su Kalvavijuočių ir Kryžuočių ordinų vėliavomis, tad pagal kai kuriuos istorinius dokumentus ir buvo sumanyta ištekinti didelę meilę popiežiams ir jo imperatoriams rodančią Lenkijos karalaitę Jadvygą už galingosios Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos. Tuo siekta įjungti Lietuvą kunigaikštystės teisėmis į Lenkijos karalystės sudėtį, karūnuojant Jogailą karaliumi, kuris karaliaudamas, bet nevaldydamas, pamažu paverstų galingąją Lietuvą „katalikiškos Lenkijos“ dalimi. Ir tai sąmokslininkams iš Romos ir Krokuvos pavyko – lietuviai susiviliojo karūna ir jos priedu – Jadvyga.

Nuo to laiko lenkų ponai ir hierarchai ėmė vis labiau pajungti savo „įtakos sferon“ Lietuvą: lenkų kunigai ir vienuoliai plūdo į tariamai „pagoniškos“ Lietuvos kraštus, vertė lietuvius net lenkiškai melstis, tuo siekdami, kad lietuviai atsisakytų savo kalbos, savos kultūros, šiandienos terminu „tautinio identiteto“ ir sulenkėtų. O sulenkėję, jau nebesiektų išsaugoti savo valstybės savarankiškumo. Ta lenkų hierarchų taktika ir strategija pasiteisino.Vis labiau įsigalint Lietuvos valstybėje priešiškai lietuviams lenkų hierarchų ir ponų valdomai katalikų bažnyčiai, daugėjo ir lietuvių, pritariančių abiejų tautų suartėjimui ir vienos valstybės sudarymui.

Tokio suartėjimo ėmė iš valdžios reikalauti besiformuojantis lietuvių bajorų luomas, siekiąs paveržti valdžią iš lietuvių didikų, kurių didelė dalis vis tebesvajojo išsivaduoti nuo sutarčių su lenkais. Pradžia Lietuvos valstybės išdavystei buvo padaryta po Žalgirio mūšio pergalės, kai 1413 m. Horodlėje susirinkę Lietuvos ir Lenkijos valdovai, bajorijos atstovai, hierarchai ir kunigai per visą naktį lenkų girdyti, apkvaišę bučiavęsi, paryčiais pasirašė Lietuvos bajorų įsipareigojimą lenkams, kad be jų žinios ir sutikimo, neskelbs niekam karo, nerinks valdovų, nedarys jokių valstybėje pertvarkymų, kurie trukdytų Lietuvos susiliejimui su Lenkija. Už tai lenkai perdavė 47 savo herbus, kad juos gavę bajorai jau yra ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos valdančiųjų luomo atstovai. Tarp tokių, gavusį tą lenkų herbą, buvo ir Vasario 16-osios Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus ir jo brolio Gabrieliaus Narutavičiaus (sąmokslininkų nužudytojo pirmojo Lenkijos prezidento) prosenelis, Žemaitijos bajoras.

Ypač susijungimo su Lenkija šalininkų daugėjo prasidėjus Lietuvos karams su Rusija, ėmus jai veržtis į rytines Lietuvai priklaususias žemes, tariamai, siekiant sujungti rusiškus stačiatikių kraštus į vieną, Rusijos valstybę. Tačiau tuose karuose „broliai“ lenkai žadėjo lietuviams padėti tik po to, kai Lietuva prisijungs prie Lenkijos, sudarys su ja vieną bendrą valstybę. Agitacijon už tokį susijungimą ypač įsijungė bajorai su lenkiškais herbais, lenkų ar sulenkėję kunigai, vienuoliai.

Daugelio parapijų istorijose yra paskojimų apie kunigus ir vienuolius grasinusius amžinom kančiom pragare tiems, kurie prieštarautų tos pačios „vieros“ kraštams apsijungti.  Pamoksluose „informuota“, kad ten, kur tik atsidurdavo drauge lietuvių ir lenkų kariai, bajorai – debesyse pasirodydavę verkiantys šventieji, tokie kaip Jurgis ant žirgo, karalaitis Kazimieras ar dangaus angelų armijos vadas Gabrielius ir jie rodę ženklus ar net reikalavę, kad lietuviai nedelsiant susijungtų su lenkais, sudarytų vieną valstybę, jei nenori virti pragare smalos katiluose.

Lyg ant mielių sparčiai Lietuvoje daugėjo ir raganų, kurios gundydavusios lietuvius nemylėti lenkų, tad ir tokias kipšų apsėstąsias, pagal Šventosios Romo imperijos valstybių patirtį, „norint tik gero tų raganų „dūšelėms”, ir Lietuvoje imta jas deginti ar skandinti. Dėl to tiek daug įtariamų suvelnėjimu lietuvių, ypač žemaičiuose, ėmė slėptis net senosiose giriose.

Bet rusams vis labiau veržiantis į Lietuvos valstybės rytines žemes, ir iš niekur kitur nesant galimybių sulaukti paramos, teko priimti lenkų siūlymą, susitaikyti ir su tuo, kad jie okupavo ir aneksavo apie pusę valstybės žemių – dabartinės Ukrainos teritoriją ir iš dalies Livoniją bei 1569 m. pasirašė Liubline susijungimo su Lenkija unijos aktą, pagal kurį Lietuvą tapo kaipo Lenkijos provincija. Po Liublino nustota Lietuvą ir pasaulyje minėti kaip svarankišką valstybę. Ta sutartimi Liubline buvo atvertos durys ne tik lenkų dvasiškiams, bet ir bajorams pirkti Lietuvoje žemes ar įsidarbinti. Nuo tada, galima sakyti, ir prasidėjo lenkų invazija pirmiausia į Rytų Lietuvos žemes, o kartu ėmė stiprėti ir lenkinimas ne tik per katalikų bažnyčias, bet ir dvarus.

Lietuviams ir jų valstybei žūties kryžius būtų buvęs pastatytas įgyvendinus vieną iš juodžiausių atbundančioms laisvėn ir lygybėn Europos tautoms 1791 m. gegužės 3 d. lenkų seimo nutarimą, pavadinta konstitucija. Pagal ją turėjo būti sugrąžintas karaliaus sosto paveldimumas, vienos – katalikų religijos – viešpatavimas, vieno luomo – bajorų – ir kunigijos vienvaldystę ir t.t. Ir toks dokumentas tada buvo priimtas, kada daug kur jau veikė renkami parlamentai, skelbta visų žmonių, o ne vieno kurio luomo, visų tautų lygiateisiškumo ir daug kitų demokratinio pobūdžio teisių. Ta lenkų konstitucija buvo didelis žingsnis atgal lyginant su net šimtmečių anksčiau skelbtu Lietuvos Statuto nuostatomis. Laimė, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta, nes joje jau nebebuvo nei lietuvių tautos, nei Lietuvos valstybės sąvokų, o tik „lenkų“ tautos ir Lenkijos vardas. Priešingu atveju, šiandien apie lietuvių tautos ir Lietuvos egzistavimą būtume galėję sužinoti tik iš senų istorijos knygų.

Bet, kaip nebūtų keista, Lietuvos Seime (2007 m.) buvo surengtas tos pražūtingosios lietuvių tautai ir jos valstybei lenkų šovinistinės – gegužės 3 d. konstitucijos – minėjimas. Jame tuometinis Prezidentas Valdas Adamkus aiškino (o jo teiginiams antrino seimūnas Emanuelis Zingeris ir kai kurie kiti Seimo nariai), kad ta lenkų imperinė konstitucija net turėtų būti pavyzdžiu ir visai Europos Sąjungai… Beje, kartas nuo karto ir dabar Seime, netikėtai pabudus kokiam lietuvių tautos „išlaikytiniui“, žiūrėk, ir vėl pasiūloma švęsti ne tik tą lenkų konstituciją, bet ir Liublino unijos pasirašymo bei panašias datas, kaip kad ir SSRS okupacijos metais, kad būdavo verčiama švęsti Lietuvos okupacijos ir aneksijos bei kitas datos, kaip padėkos „broliškajai“ rusų tautai ir komunistų partijai už „laimingą gyvenimą SSRS tautų šeimoje“. Beje, lenkų veikėjai – šovinistai irgi visada mėgdavo ir mėgsta lietuvius pavadinti „broliais“. Bet tik tada, kai lietuviai kovojo ir žuvo už lenkus, Lenkiją, bet kai po baudžiavos panaikinimo prasidėjo lietuvių tautos atgimimas, kai mes pradėjome kelti ir savos, lietuvių nepriklausomos valstybės atkūrimo idėjas, daugelį lenkų ir sulenkėjusių bajorų, dvasininkų apėmė baisus įsiūtis prieš tokius tai lietuvius. Tuomet lietuvius imta vadinti jau tik „chamais“, „litvomanais“ ar panašiai.

Nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai būtų bent pirštą pajudinę dėl lietuvių spaudos ir mokyklų draudimo panaikinimo, lietuviškų leidinėlių ar net maldaknygių spausdinimo ir platinimo, priešingai, jie kišdavo lietuviams tik savus, lenkiškus leidinius, kalė visur, kad tik rusų šnipai, katalikų Bažnyčios priešai nesimoko ir nesimeldžia lenkiškai (pasitvirtino sena tiesa – didžiausias vergo priešas yra kitas vergas).

Tokios „politikos“ laikėsi ir šiandieną, nuo lenkų didvyrių pjedestalo nenukeliamas, J. Pilsudskis ir jo gimdytojai. Ir nors jis nuo 1892 m. buvo svarbus Lenkų socialistų partijos (PPS) veikėjas bei vienas iš jos vadų, bet ir dėl rusų vykdomo lietuvių tautos dvasinio bei ekonominio engimo, ir nuo lenkų ir sulenkėjusių kunigų bei dvarininkų persekiojimo, jis nė žodeliu neužtarė lietuvių. Jis reiškėsi tik kaip lenkintojas, lenkų valstybingumo gynėjas.

Tai gal būt lėmė ir  menkas jo išsimokslinimas. Jis vos vos įstengė Vilniuje baigti rusų gimnaziją. Joje geriausiu J. Pilsudskio draugu buvo būsimasis bolševikinės Rusijos budelis, ypatingosios komisijos vadas – Feliksas Dzeržinskis, kuris ir paskatino jį domėtis socializmu, marksizmo veikalais, bet kaip matyti iš pačio J. Pilsudskio prisiminimų, jis, būdamas vienas iš lenkų socialistų vadų, nebuvo perskaitęs nė vieno socializmo teoretikų kūrinėlio. Ir, atrodo todėl, kad jo galvai jie buvę per sudėtingi, nes jis buvo tik veiksmo vaikinas.

Įstojęs į Charkovo universitetą, net pirmo kurso egzaminų nepajėgė išlaikyti. Grįžęs į Vilnių, tingėdamas ką nors „rimtai dirbti“ – gyveno pas tėvus, po to – išlaikomas vienos iš būsimų žmonų Marijos, vėliau kitos, „atsarginės“ – Aleksandros. Beje, dėl jos jis buvo perėjęs ir į liuteronų tikėjimą. Kai kurie jo bendraamžiai rašo, kad Juozas lovoje buvęs ypač pajėgus ir vienu metu turėjęs net dar daugiau „žmonų“ , o jos, bent kartelį pažinusios jo galias, nebegalėdavusios pakęsti savųjų vyrų silpnumo. Daugelio panelių ir ponių gundomas jis taip vos ne iki senatvės ir negalėjo apsispręsti, su kuria jam vertingiausia būtų vienoje poroje gyventi…

J. Pilsudskis su žmonas Aleksandra ir vaikais | wikimedia.org nuotr.

J. Pilsudskis su žmona Aleksandra ir vaikais | Wikimedia.org nuotr.

Daug kur rašoma, kad nuo vaikystės tas pilsudskiukas pasižymėjo ypač dideliais gabumais aferoms ir intrigoms. Tie jo gabumai išryškėjo partiniame darbe, iškopus į lenkų socialistų partijos lyderius. Taip tas J. Pilsudskis, artėjant Rusijos karui su Japonija, nuvyko net į Tokiją ir pasisiūlė japonams talkinti kare prieš rusus: suorganizuoti lenkų pulkus ir pulti rusus iš Vakarų, nuo Vyslos, o taip pat visoje Rusijoje rengti sabotažo, teroro akcijas, teikti informaciją apie rusų kariuomenę, kitaip sakant būti ir japonų šnipu. Japonų žvalgybininkai gal ir būtų užkibę ant tos J. Pilsudskio meškerės, bet viską sumaišė kitas didis lenkų patriotas, tautininkas (endekas) E. Dmovskis. Jis, tarsi nebūtų tikras lenkas, prikalbėjo japonams, kad J.Pilsudskis yra tik aferistas ir jo planas dėl lenkų mobilizacijos karui prieš rusus – tai tik noras išpešti daugiau pinigų (beje ir E.Dmovskis buvo atsibeldęs tuo pačiu tikslu – kad japonai finansuotų jo, endekų partiją).

Tai japonams sukėlė abejonių ir jie atsisakė remti J. Pilsudskį kaip būsimos lenkų armijos vadą, bet davė bene 20 tūkst. dolerių avanso japonų šnipų darbui organizuoti ir už būsimą teikiamą informaciją apie rusus. Tiems metams tai buvo didelė suma. Kiek ir už kokius žadamus nuopelnus japonai sušelpė (ir ar iš viso sušelpė?) lenkų tautininkų vadą E. Dmovskį, nepasisekė aptikti duomenų.

J. Pilsudskio mokytoju, atrodo, buvo ir „būsimasis tautų tėvas“ – Stalinas, vadovavęs teroristų – plėšikų gaujai, siautusiai po visą Rusiją, kad aprūpintų save, Leniną ir jo bolševikus pinigais. Ir Lietuvoje J. Pilsudskis, kaip ir Rusijoje Stalinas, siekdamas aprūpinti savo lenkų socialistų partiją lėšomis, iš patikimiausių jos narių buvo suorganizavęs nemažą ginkluotų teroristų gaują –„partijos maitintoją“.

Vienas sėkmingiausių tos J. Pilsudskio plėšikų gaujos žygdarbių – tai 1908 m. rugsėjo 28 d. pašto traukinio netoli Vilniaus (Bezdonių stotyje) užpuolimas ir pagrobimas iš jo arti 200 tūkst. aukso rublių, vežtų iš Peterburgo Vilniaus tramvajaus statybai. Tai buvo tiems laikams milžiniška suma. J. Pilsudskis, valdydamas tokius pinigus, gan sėkmingai galėjo valdyti ir partijos narius. Bet kadangi Vilniuje ar Varšuvoje aktyviau veikti buvo pavojinga, jis su bendražygiais persikėlė į Austrijos valdomą Galiciją, kurios valdžia visai nekreipė dėmesio į lenkų veiklą. O J. Pilsudskis, kaip sakoma, nuo vaikystės save matęs tik kaip didelį karvedį, įtikino ir kitus savo partijos vadus, organizuoti lenkų legionus, pats pasiskirdamas jų vadu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Pilsudskis pasisiūlė su savo legionieriais talkinti Vokietijos ir Austrijos okupacinei valdžiai. Tai jas nudžiugino. Ir 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietijos ir Austrijos imperatoriai paskelbia Lenkijos karalystės atkūrimą, o vienu iš jos Tarybos vadų –  J.Pilsudskį, paskirdami jį, kaip lenkų legionų formuotoją, dar ir karo ministru.

Tačiau laikui einant ir „lenkų legionams“ nevykstant į frontus nei prieš rusus, nei prieš prancūzus, imperatoriai – lenkų karalystės atkūrėjai – įžvelgė J. Pilsudskio sabotažą. Ir už tai jį pasiuntė į Marienburgo tvirtovę. Nors J. Pilsudskis prisiminimuose, o ir jį dievinantieji apie jo buvimą Marienburgo tvirtovėje rašė ir rašo kaip apie „kalinimą“, bet iš to meto dokumentų matyti, kad jam vokiečiai buvo išskyrę net trijų kambarių butą, virėją, leisdavo kartas nuo karto vienai kuriai ir iš žmonų pašildyti šio „lenkų tautos kankinio“, lovą.

Regis tas „įkalinimas“ išėjo jam į naudą karui pasibaigus. Kai 1918 m. lapkričio pradžioje jis sugrįžo Varšuvon, pompastiškai čia buvo sutiktas kaip Lenkijos didvyris, kaip lenkų legionų kūrėjas, vadas ir, remiamas savo draugų, lapkričio 11 d. paskelbus Lenkijos nepriklausomybę,  apsiskelbė Lenkijos viršininku, o 1926 m. gegužės pradžioje, organizavęs su savo legionais valstybėje perversmą (žuvo apie 1500 karių, pasipriešinusių tam J. Pilsudskio sąmokslui), pasiskelbė Lenkijos diktatoriumi.

Kuo J. Pilsudskis kilo aukščiau partinėje ir valstybės valdžioje, tuo tai vis skaudžiau jautė Rytų Lietuvos lietuviai. Daugėjo jo komisarų, prilendančių prie okupacinės vokiečių valdžios ir įrodinėjančių, kad Lietuva nuo amžių yra tik Lenkijos kraštas, o lietuviai yra tie patys lenkai, tik kiek kitaip šnekantys.  Okupantai vokiečiai, atkūrę marionetinę Lenkijos karalystę su J. Pilsudskiu valdžioje, daug kartų svarstė lenkų reikalavimus, kad jei ne visa Lietuva, tai bent Vilniaus kraštas būtų prijungtas prie Lenkijos karalystės. Su tokiais savo imperiniais reikalavimais lenkai vyko ne tik į Berlyną, bet ir į Vatikaną, kuriame tarp popiežių tarnų ypač buvo gausu lenkų, nepraleidusių popiežiui nė menkiausios žinutės nei apie lietuvių katalikų engimą, nei apie lietuvių aukas dėl savo Nepriklausomybės. Visa tai matyt lėmė, kad Vatikanas, vienas iš paskutiniųjų pasaulio valstybių 1924 m. pabaigoje, pripažino Lietuvos valstybingumą de jure.

Tik vokiečiams okupantams Lietuvoje suabejojus lenkų, kaip sąjungininkų nuoširdumu, ir J. Pilsudskį uždarius Magdeburgo tvirtovėje, vokiečių okupacinė valdžia palankiau ėmė žiūrėti ir į lietuvių reikalavimus atkurti valstybingumą, nepaisant ir Vilniaus bei jo krašto lenkų bei sulenkėjusiųjų melo ir skundų apie lietuvių tautos tariamas skriaudas lenkams.

Lenkai visaip trukdė, skundė vokiečiams, protestavo ir prieš 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniuje organizuojamą Lietuvių konferenciją, siekdami sutrukdyti, kad būtų išrinkta Lietuvos taryba (vėliau – Lietuvos Valstybės Taryba), įgaliota skelbti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Lenkai ir žydai atsisakė dalyvauti toje konferencijoje, atsisakė skirti savo atstovus į tą Tarybą. Bet jei žydai, kai lietuvių tauta atkūrė savo Nepriklausomybę ir jau tapo aišku kad atsilaikys, sutiko dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūrose bei ėmė remti lietuvius savanorius, tai lenkai ir toliau liko nuožmiausiais ir atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos priešais, ir niekada nepripažino Lietuvos valstybingumo de jure .

J. Pilsudskis nenuilstamai skelbė, kad nepriklausoma Lietuva yra vokiečių sąmokslo rezultatas (vėliau – bolševikinės Rusijos, jos vado Lenino). Liejo pyktį, nes tik lietuvių Tautos pasipriešinimas sutrukdė Lenkijos viršininkui J. Pilsudskiui atkurti tokią Lenkiją, kokia ji buvo iki padalinimų – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, t.y. Lenkija su įjungta visa LDK (Lietuva, Gudija, Ukraina). Atkūręs tokią Lenkiją jis planavo prisijungti ir kitas Baltijos šalis, o taip pat Rumuniją,Vengriją, Bulgariją – visą vadinamąją Rytų Europą. Tuomet to plano apmatams pritarė daug Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperinių valstybių vadų, planavusių, kad sukurta galinga Lenkija bus Vakarams užtvara nuo bolševikinės Rusijos.

Pagal tuos pačius JAV, Prancūzijos, Anglijos planus, Lietuva turėjo atitekti Lenkijai arba, jeigu tam priešintųsi, turėjo būti „grąžinta“ Rusijai, nuvertus Lenino bolševikų valdžią – Lietuvos tarybarusų baltagvardiečių ir iš Vakarų „ekspedicinių armijų“ atkuriamai Rusijos imperijai. Tad kai 1918 m. pabaigoje bolševikinės Rusijos kariuomenė įsiveržė į nepriklausomą Lietuvą ir artėjo prie sostinės Vilniaus, Lenkijos viršininkas ir jo kariauna atsisakė padėti Lietuvai apsiginti, jei Lietuva neįsijungia į Lenkiją. Pagal J. Pilsudskio planus, tik jo legionai turėjo „išvaduoti“ Vilnių, o po to jie turėjo prijungti prie Lenkijos, tariamai vykdydami „vietinių žmonių“ valią turėjo prijungti prie Lenkijos ir visą Lietuvą. 

Kai 1919 m. pavasarį Lietuvos savanoriai gan sėkmingai ėmė stumti bolševikų Raudonąją armiją iš šiaurinės Lietuvos, Vilnių ir jo kraštą puolė ir okupavo J. Pilsudskio legionai, bet jie nepadėjo įveikti rusų okupantų, o tik laukė kol lietuviai galutinai Raudoną armiją išstums už Dauguvos. Ir kai lietuviams tai pavyko, J.Pilsudskis davė nurodymą įvykdyti „atsarginį“ ėjimą: visoje Lietuvoje, o ypač gausioms slaptoms savo teroristų (POW) ginkluotoms gaujoms 1919 m. rugpjūčio antroje pusėje, sukilti „Lietuvos patriotų“ vardu ir, išvaikius Laikinąją Lietuvos Vyriausybę bei nuvertus Prezidentą Antaną Smetoną, sudaryti iš lenkų ar jiems patikimų veikėjų Lietuvos valdžią. O ši turėjo paprašyti „Lenkijos viršininko“, prisijungti Lietuvą, kaip neatskiriamą Lenkijos dalį.

Sakoma, kad J. Pilsudskiui jau buvo surastas ir baltas eržilas, ant kurio jis su palyda planavo įjoti į „išvaduotą nuo lietuvių“ laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną. Tik nepasisekė šis planas. Jaunutės Lietuvos žvalgyba išaiškino tą lenkų sąmokslą, surado jų ginklų sandėlius, suėmė bene 1 500 slaptai Lietuvoje veikusių lenkų teroristų, kurių nemažą dalį vėliau ir nuteisė.

Tuo metu atsikuriančią nepriklausomą Lietuvą turėjo užsmaugti ir Antantės vadų sumanymu Latvijoje iš vokiečių ir rusų baltagvardiečių sudaryta vadinamoji bermontininkų armija (štabas – Jelgavoje), turėjusi apie 50 tūkst. kareivių, apie 150 lėktuvų, daug pabūklų ir kulkosvaidžių. Tą armiją Vakarų šalys rėmė, kad ji apsaugotų Baltijos valstybes nuo bolševikinės Rusijos, kurią tuomet puolė baltagvardiečiai, remiami Anglijos, JAV, Prancūzijos „ekspedicinių korpusų“ (veržėsi jie į Rusiją iš Murmansko – anglų, prancūzų daliniai), iš Vladivastoko – JAV, iš pietų (Krymo, Kaukazo) ir kt. Tame ansamblyje prieš bolševikinę Rusiją Antantės valstybių vadai Lenkijai ir jos viršininkui J. Pilsudskiui buvo numatę vieną svarbiausių vaidmenų – pulti Rusijos centrą ir sunaikinti bolševizmą jo lizde – Maskvoje. Bet visiems planams maišė atsikūrusi ir pasiaukojančiai besiginanti Lietuva, kuri kaip minėta, turėjo būti arba prijungta prie Lenkijos, arba, įveikus Rusijos bolševikinę valdžią, įjungta į atkurtąją (kapitalistinę) Rusijos imperiją.

Beje, Latvijai ir Estijai, kaip savarankiškoms valstybėms, įveikus bolševikus Vakarai iš viso nenumatė teisės gyvuoti. Jos, laimėjus baltagvardiečiams, turėjo būti „grąžintos“ į „motinėlės Rusijos kapitalistų glėbį“. Bet lietuviams savanoriams sutvatinus įsiveržusią Raudoną armiją, sužlugdžius Lenkijos viršininko J. Pilsudskio surengtą savo gaujų ginkluotą perversmą „Kauno Lietuvoje“, viltimi dar kurį laiką buvo likę minėti bermontininkai, kurie nuo 1919 m. vasaros pabaigos ėmė veržtis iš Latvijos link Šiaulių, Radviliškio, Raseinių, Jurbarko, kad susijungtų su Vokietija ir atskirtų Žemaitiją nuo likusios Lietuvos ir J. Pisudskio gaujų okupuotos Rytų Lietuvos.

Archyvuose yra užuominų, kad tas bermontininkų veržimąsis buvęs suderintas su J. Pilsudskiu, su kuriuo nekartą buvęs susitikęs ir bermontininkų gaujų vadas Pavelas Bermontas, daugeliu savybių panašus į Lenkijos viršininką – taip pat be didesnio išsimokslinimo, bet labai ambicingas, nors kilęs iš rusų mužikų, bet visur save titulavęs kunigaikščiu, nors tebuvo užsitarnavęs tik jaunesniojo leitinentėlio laipsnį, bet buvo prisisiuvęs pulkininko, o vėliau, kai kur rašoma, net generolo antpečius.

Iš dallies ir J.Pilsudskis atkartojo Liublino unijos laikų lenkų ponų ir hierarchų elgesį: ir kai Lietuva kreipėsi pagalbos prieš bermontininkus, tas lenkų šlėktelė atrėžė, kad parems Lietuvą, jeigu ji susijungs su Lenkija, jeigu nebus priešinamasi lenkų legionams užimti Kauną ir kitas Lietuvos vietoves, tariamai kad jas apgintų nuo bermontininkų. Bet lietuviai savanoriai, daugelio aukų kaina, lapkričio 21 – 22 d. mūšiuose prie Radviliškio ir Šiaulių įveikė bermontininkus ir iki gruodžio 15 d. juos išgrūdo iš Lietuvos į Vokietiją.

Tačiau ir netekęs savo dvasios draugo Bermonto, Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis, skatinamas ir Antantės valstybių komisarų, toliau atkakliai rengėsi prisijungti ne tik Lietuvą, Gudiją, Ukrainą ir Rusijos žemes,  o „išvadavus“ jas nuo bolševikų, prijungti prie Lenkijos. Apie jo būsimą Rytų „išvadavimo“ žygį 1920 m. pavasarį viltingai rašė net JAV spauda.

J. Pilsudskis pasiūlė prie to savo pergalingo žygio prieš bolševikus ir Lenkijos imperijos sudarymo prisidėti ir Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai, Laikinajai Vyriausybei. Bet lenkų viršininkui atsisakius pripažinti Lietuvos valstybę de jure ir grąžinti jo gaujų okupuotą Vilnių ir kraštą, Lietuva atsisakė bendradarbiauti, pareikšdama, kad J. Pilsudskio pradedame kare prieš Sovietų Rusija, bus neutrali. Prezidentas A. Smetona netikėjo, kad lenkai įveiktų bolševikų valdomą Rusiją, nes ji jau baigė sumušti savo baltagvardiečių armijas, net ir remiamas minėtų JAV, Anglijos, Prancūzijos „ekspedicinių korpusų“.

Praktiškai Vakarams ir carinės – imperinės Rusijos gynėjams viltis tebuvo tik Lenkija ir jos karvedys J. Pilsudskis. O jis nesnaudė. 1920 m. kovo J. Pilsudskio lenkų legionai palyginus lengvai užėmė Gudijos pietinius rajonus. Balandžio 20 d. J. Pilsudskis pasirašė įsakymą nuo balandžio 25 d. visu frontu veržtis į bolševikų valdomą Ukrainą. Bet kad Lenkija nebūtų įvardijama agresore, o „išvaduotoja“, prieš tai, balandžio 22 d. J.Pilsudskis pasirašė Kamenec Podolske su raudonųjų sumuštos ukrainiečių armijos likučių atamanu Simonu Petliūra sutartį, dėl Ukrainos ir Lenkijos sąjungos, pažadėdamas atamanui būsimoje toje bendroje valstybėje bene premjero postą.

Taip Lenkijos viršininkas, tariamai lyg remiamas ir visos ukrainiečių tautos, leidosi toliau mušti bolševikų ir jų rėmėjų. Gegužės 6 d. jo pulkai užėmė Kijevą ir veržėsi toliau Maskvos pusėn. Bet Raudonajai armijai ėmus vadovauti jaunam, bet talentingam karvedžiui Michailui Tuchačevskiui, greitai lenkų veržimąsis visuose frontuose buvo ne tik sustabdytas, bet lenkai imti vyti atgal, į Lenkiją.

Liepos pradžioje Raudonoj armija priartėjo prie Varšuvos. Tai išgąsdino ne tik lenkus, bet ir jų rėmėjus – Prancūziją, Angliją, labai bijojusius raudonųjų rusų dar ir dėl to, kad jie ėmė triūbyti, jog visas Europos valstybes sujungs į vieną, Lenino straipsniuose skelbtą – Jungtinę Europos valstybę, valdomą proletariato ir jo „priešakinio būrio“ – komunistų (bolševikų) partijos. Vakarų spaudoje buvo net rašoma, kad Rusijos bolševikai siekia atkurti viduramžių Šventąją Romos imperiją. Tik joje vietoje Biblijos būsią Markso, Engelso, na, žinoma, ir Lenino veikalai, o vietoje inkvizicijos – Felikso Dzeržinskio ypatingosios komisijos (KGB) „teismai“.

Iškilus Lenkijai tokiam pavojui, o gal ir kitoms Vakarų šalims, ypač skubiai Prancūzija ir Anglija ėmė teikti kovojančiai Lenkijai „prieš pasaulinį komunizmą“ visą reikiamą jos kariuomenei paramą. O į Kremlių siuntė notas, kad Sovietų Rusija nedelsiant nutrauktų savo agresiją „prieš taikingiausiąją pasaulyje“ Lenkiją. Tačiau ir pats Raudonosios armijos vadas matė, kad jis toliau neįveiks stiprinamos Lenkijos kariuomenės, tuo labiau, kad pats nesulaukė pastiprinimų iš Rusijos – trūko jau ir šaudmenų, maisto, vaistų ir kareivių. Tiekimas ir papildomi raudonarmiečių daliniai buvo nukreipiami į pietinius ar šiaurinius Rusijos rajonus, nors jiems tuo metu ten niekas jau ir negrėsė. Pagal kai kuriuos dokumentus tai specialiai darė Stalinas, laikydamas M. Tuchačevskį didžiausiu savo konkurentu į Rusijos bolševikinės valdžios viršūnes, tad jis siekė jį sukompromituoti ir kaip karį, ir kaip politiką.

J. Pilsudskio invazija į Sovietų Rusiją ir jos okupuotus kraštus, buvo naudinga Lietuvai, nes Raudonoji armija išvijo okupacinius lenkų legionus iš Vilniaus ir didelės dalies Rytų Lietuvos. O 1920 m. liepos 12 d. Lietuvai pasirašius Taikos sutartį su Sovietų Rusija (tokias sutartis jau anksčiau buvo pasirašiusios Estija ir Latvija), ji pripažino Lietuvai ir beveik visas rytines ir pietines etines lietuvių žemes. Ir nemažiau svarbu – Rusija pirmoji pasaulyje paskelbė pripažįstanti Vilnių neginčytina lietuvių sostine ir Lietuvos valstybingumą de jure; nuo rugpjūčio vidurio, prasidėjus lenkų prie Varšuvos kontrpuolimui, ėmė perduoti Lietuvos kariuomenei ir civilinei valdžiai savo užimtas teritorijas.

M. Tuchačeskio Raudonoji armija, negaudama nei ginklų, nei maisto, ėmė prarasti kovingumą ir sustiprintai lenkų kariuomenei pradėjus kontrapuolimą, ėmė trauktis, daug kur net bėgti. Lenkų legionai rugpjūčio pabaigoje vėl pasirodė prie pietinių Lietuvos sienų ir veržėsi toliau, nors Lietuva dar prieš karą, kaip sakyta, buvo pasiskelbusi neutralia ir raudonarmiečių jos teritorijoje nebuvo, lenkai toliau puolė, pasauliui skelbdami, kad vaduoja Lietuvą nuo rusų Raudonosios armijos. Kadangi pietines sienas saugojo tik nedideli lietuvių karių daliniai, savanoriai, tai lenkai greitai užėmė Suvalkų, Seinų, Augustavo ir kitus Lietuvos rajonus.

Tačiau stiprėjantis lietuvių pasipriešinimas privertė Lenkijos viršininką J. Pilsudskį sutikti su siūlymu pradėti derybas paliauboms. Derybos tarp Lietuvos ir Lenkijos atstovų prasidėjo 1920 m. spalio 6 d. Suvalkuose. Jose lenkai sutiko, kad Vilnius ir jo kraštas turi priklausyti tik Lietuvai, kaip ir kitos lenkų vėl okupuotos pietryčių Lietuvos žemės. Tačiau lietuviai nežinojo, kad J. Pilsudskis jau buvo patvirtinęs planą, kaip prijungti Lenkijai ne tik Rytų, bet ir visą Lietuvą „demokratiniu būdu“: tariamai sukilusių „vietinių gyventojų“ reikalavimu. Tad kol Lenkijos viršininko J.Pilsudskio atstovai Suvalkuose vaidino derybas su lietuviais, jų viršininkas Balstogėn davė paskutinius nurodymus, pasirašinėjo įsakymus savo sėbrui Lucianui Želigovskiui, paskirtam vadovauti kariniams daliniams, sudarytiems tariamai iš Vilniaus ir jo krašto gyventojų, lyg „trokštančių“ būti tik Lenkijos valdžioje.

Lietuvos (dešinėje) ir Lenkijos (kairėje) derybų delegacijų susitikimas Suvalkuose 1920 m. spalio 7 d. pasirašant Suvalkų sutartį | LCVA, V. Gavėno nuotr.

Lietuvos (dešinėje) ir Lenkijos (kairėje) derybų delegacijų susitikimas Suvalkuose 1920 m. spalio 7 d. pasirašant Suvalkų sutartį | LCVA, V. Gavėno nuotr.

Nors Suvalkų sutartis, enkų reikalavimu, buvo pasirašyta spalio 8 d., bet įsigalioti turėjo tik nuo spalio 10 d. Jau kitą dieną, po tos sutarties pasirašymo, lenkų kariuomenė, vadovaujama L. Želigovskio, slapta ėmė plūsti į Lietuvą ir spalio 9 dieną okupavo Vilnių ir veržėsi toliau Lietuvon. Tuo tarpu Lenkijos viršininkas ir jo sėbrai pasauliui skelbė, kad, girdi, nepaisant Lenkijos geros valios, nepaisant Suvalkuose pasirašytos sutarties, sukilę Lietuvos gyventojai nuvertė nekenčiamą Lietuvos valdžią ir reikalauja susijungti su „broliškąja Lenkija“.

Lietuvos išdaviko Lenkijos viršininko J. Pilsudskio vadovaujamos ir  Antantės šalių apginkluotos lenkų ordos, užgrobusios Vilnių ir jo kraštą, veržėsi toliau į Lietuvą: užgrobė Švenčionėlius, Trakus, Giedraičius, puolė  Kėdainių – Ukmergės kryptimi, kad atskirtų Kauną nuo likusios Lietuvos ir sunaikintų Prezidentą Antaną Smetoną bei Vyriausybę. Ta lenkų ir jų viršininko niekšybė labai sujaudino visą Lietuvą. Poetas Maironis rašė:

Pavojuje motina – Tėvynė;
Ateina audra iš pietų.
Tai lenkas išgama tautų.
Mums neša pančius ir žudynę,
Dvarų ieškodami prarastų (…).
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis Lietuva! (…)
Petys į petį už Tėvynę!
Nuo Palangos lig Varėnos,
Sulaukę puotos kruvinos.
Kaip mūsų protėviai ją gynė,
Taip ginsime sūnūs šios dienos!“    

Ir lietuviai įrodė, kad nebe baudžiauninkai yra: susitelkę prie Ukmergės, Giedraičių, Širvintų ir kitose vietovėse  taip tvojo  lenkams,  jog jie mūšių laukuose palikę savo patrankas ir kulkosvaidžius, lėkė atgal link  Vilniaus. Tai ypač išgąsdino Lenkijos globėją Prancūziją, kurios misijos atstovai pareikalavo iš lietuvių nevyti lenkų, nes jie ir jų viršininkas ir taip grąžinsiąs  užimtas žemes. Lietuviai patikėjo prancūzų žodžiais. Ir neišvijo lenkų gaujų iš savo sostinės Vilniaus ir jo krašto. Tai buvo dar viena klaida klaidų grandinėje lietuvių santykiuose su suktaisiais lenkų vadais, kurie be paliovos rezgė sąmokslus prieš jų nenugalėtąją Lietuvą. Bet kaip ir Liublino unijos metu ir prieš ją bei po jos, pasauliui skelbdami, kad tai darą tik gindami, gelbėdami Lietuvą, tik šiuo atveju – nuo Rusijos ir jos bolševikų.

Tad daug kam ir Vakaruose ėmė atrodyti, kad dėl  Lietuvos „kivirčų“ su Lenkija kalti tik  lietuviai, jų pataikavimas Rusijai ir jos bolševikams ir, kad  Lenkijos siekimas prisijungti buvusios LDK kraštus yra ne  jos  imperialistinės užmačios, o tariamai Vakarų „demokratijos“ gynimas! Nors pačioje Lenkijoje demokratijos nė kvapo nebuvo! O ir pats J.Pilsudskis  vadovavosi  viduramžių šlėktų ir dvasininkijos nuostatomis.  

Viduramžiška dvasia tebeviešpatavo ir didelėje lenkų tautos dalyje. Tai rodė ir  tautos  susitaikymas  su J. Pilsudskiu, pasiskelbusiu ne tik maršalu, bet ir Lenkijos valstybės viršininku. Iki tol dar tokios valdymo formos  pasaulis nežinojo, kad valstybę valdytų „viršininkas“.  Dar daugiau, tas „viršininkas“ 1926 m. gegužės pradžioje organizavo Lenkijoje ginkluotą  perversmą,  pasiskelbdamas  jau diktatorimi (pagal kai kuriuos duomenis apie 1 500 lenkų karių žuvo, pasipriešinusių  naujai „viršininko“avantiūrai).

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | tvn24.pl koliažas.

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | tvn24.pl koliažas.

Beje, sakoma, kad J. Pilsudskio „vienvaldiškumas“ įkvėpė ir Italijos fašistą Musolinį, ir vokiečių nacistą Hitlerį „paimti“  valstybės  vairą tik vien į savo  rankas. Bet, atrodo, J. Pilsudskis buvo pralenkęs  tuodu – fašistą ir nacistą – savo mokinius, suktumu ir demagogiškumu, sugebėjimu mulkinti pasaulį.  Jis visą laiką skelbėsi esąs lietuviu, lietuvių tautos ir jos valstybingumo gynėju nors nuolat ją stengėsi paversti Lenkijos provincija. 

Kai Paryžiaus Taikos derybose Lietuvai buvo grąžinta Klaipėda ir jo kraštas, J. Pilsudskis  susitaręs su Prancūzijos vadais mėgino tą Lietuvos uostą ir kraštą paversti „laisvu“, bet tik jų, lenkų, valdomą. Mėgino įtikinti didžiąsias Europos valstybes, kad Lenkijai būtina  laisvai naudotis ir  Nemunu, ir Lietuvos geležinkeliais.

Tikrus spektaklius J. Pilsudskis rengė, siekdamas pasauliui įrodyti, jog Rytų ir Pietų Lietuvos rajonai  ne jo ordų okupuoti, o pačių tų  krašto gyventojų reikalavimu prie Lenkijos prijungti. Tuo tikslu J. Pilsudskio nurodymu buvo  organizuotas tokiam sprendimui priimti ir tariamas referendumas okupuotame Vilniaus krašte. Nors jame dalyvauti atsisakė ne tik lietuviai, bet ir gudai, žydai. Bet už „vietinius“ balsavo tūkstančiai atgabentų lenkų iš Varšuvos ir kitų vietų, kurie tariamos „tautos vardu“ ir nubalsavo dėl įsijungimo į Lenkijos sudėtį. Bet kadangi ir pačioje Lenkijoje buvo nemažai netikėjusių tokio balsavimo teisėtumu ir rezultatais,  J.Pilsudskis,  susitaręs su anglais, ėmė piršti Lietuvai vadintąją  P. Himanso „sutartį“: Lietuva – iš dviejų kantonų, Kauno ir Vilniaus (su galimu ir trečiuoju – Gudijos), su savomis valdžiomis, bet bendra kariuomene, valiuta bet… esant sprendžiamam Lenkijos balsui. Tą sutarties projektą šlovino Prancūzijos, Anglijos, JAV valdžios.

Lietuva suprato, kad tai lenkų valdovo nauja afera – siekis Vilniaus krašto okupacijos įteisinimo ir visos Lietuvos prijungimo prie Lenkijos.  Lietuva nesutiko su  Šveicarijos „kantonų“ principų, nes Lietuvos valstybė atsikūrė tik savo etninėse žemėse, kurių nė lopinėlis niekada nepriklausė nei lenkams, nei rusams, nei kitiems atėjūnams.

Juzefas Pilsudskis su vienu artimiausių Hitlerio bendražygių ir pasekėjų Jozefu Gebelsu (Joseph Goebbels) 1934-06-15, Varšuvoje | Wikipedia.org nuotr.

Juzefas Pilsudskis su vienu artimiausių Hitlerio bendražygių ir pasekėjų Jozefu Gebelsu (Joseph Goebbels) 1934-06-15, Varšuvoje | Wikipedia.org nuotr.

Iš vokiečių 1934 – 1936 m. spaudos atrodo, kad J. Pilsudskis ir jo komanda vedė derybas su Hileriu ir jo pavaldiniais.  Lenkijon medžioti ir „puotauti“ nuolat  vykdavo daugelis didžiųjų vokiečių nacių vadų. Iš J. Pilsudskio ir jo pagalbininkų bičiulystės su Vokietijos naciais,  atrodo, kad  rengtas ir slaptas Vokietijos ir Lenkijos susitarimas,  kad jei Lietuva nepaleis suimtų Klaipėdos ir krašto nacių vadų (Lietuva buvo pirmoji pasaulyje valstybė 1934 m. iškėlusi vokiečių naciams baudžiamąsias bylas), tai Lenkija galėsianti užimti ir Kauną, iki Nevėžio, o kitą, vakarinę Lietuvą prisijungs nacių Vokietija.

Tik po lenkų „viršininko“ J. Pilsudskio mirties ta „broliška“lenkų  draugystė su vokiečių naciais ėmė vėsti, o paskui virto priešiškumu, kai Hileris pareikalavo leisti nutiesti per Lenkijos valdomas žemes autostradą į Karaliaučių. Bet ir sunkiausiais Lenkijai laikais,  jos vadai tęsė buvusio savo „viršininko“ – J. Pilsudskio planų vykdymą: jei ne visą Lietuvą, tai nors Vilnių ir jo kraštą išlaikyti prijungtą prie Lenkijos. Net po to, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir nacių Vokietija ir SSRS pasidalino Lenkiją.  Pagal kai kuriuos archyvų dokumentus, naujasis Lenkijos vadas V. Sikorskis, 1939 m. pabaigoje iš Londono buvo  nuvykęs į Kremlių pas diktatorių Staliną, įtikinti  jį, kad nereikia Lietuvai grąžinti Vilniaus ir jo krašto, o prie jo prijungus SSRS okupuotąją Lenkijos dalį, paskelbti naujos socialistinės Lenkijos įkūrimą, jeigu „tautų tėvas“ nenorįs  perduoti lenkams  visos Lietuvos.  Bet Stalinas atsakęs, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, ir po karo liks SSRS “įtakos sferoje”.

Po to, kaip atrodo iš dokumentų, V.Sikorskis įtikinėjo Anglios vadovą V. Čerčelį, kad Lietuva, ar jau bent jos rytinė dalis, po karo turi atitekti tik Lenkijai, už tai žadėdamas paremti Angliją, kad jos „įtakos sferon“ būtų priskirtos Olandijos, Belgijos ir Danijos valstybės.

Su tais pačiais pasiūlymais jis buvo kreipęsis ir į JAV prezidentą. Tačiau ir JAV, kaip ir Anglija, vengė tada aiškiai atsakyti, teisindamiesi, kad dar dėl to reikią pasitarti su Stalinu. Bet nepaisant to, V. Sikorskis ir kiti lenkų vyriausybės (pasitraukusių iš Varšuvos) vadai Londone, siuntė žinią Lietuvoje, ypač jos Rytuose  banditaujančioms Armijos Krajovos (AK)  bandoms, kad po karo, jei ne visa Lietuva, tai bent Vilnius ir jo kraštas atiteks Lenkijai, todėl reikią naikinti veiklesnius lietuvius, versti juos palikti tą kraštą, visur rašyti ir kalbėti, kad lietuviai visur talkiną vokiečių naciams, žudą gyventojus. Ir skelbti tai taip,  kad  patikėtų Anglija, JAV, kurios po karo neleistų atsikurti Lietuvos valstybei, kaip buvusiai nacių Vokietijos talkininkei, o perduotų ją Lenkijos globai.

J. Pilsudskis Vilniuje | Audiovis.nac.gov.pl nuotr.

J. Pilsudskis Vilniuje | Audiovis.nac.gov.pl nuotr.

Reikia pasakyti, kad Lenkijos viršininko J. Pilsudskio  palikuonys gan skrupulingai tęsė jo darbus, melavo ir pasauliui, kad tik galėtų Lietuvą prisijungti. Nors, atrodo,  J. Pilsudskio,  kaip  ypač talentingo melagio ir demagogo jau niekas lyg ir nebepralenkė. Tą talentą iliustruoja  ir jo 1920 m. balandžio 20 d. kalba, pasakyta lenkų mitinge Vilniuje po krašto aneksijos. Pradžioje okupantų viršininkas gyrė lietuvius už kovingumą ir kūrybingumą, už Vilnių, kuris irgi amžiais tai paliudys, bet po to ėmė suokti, kad „šiandien lenkų triumfo diena“, nes Vilnius ir jo kraštas įjungiamas Lenkijos sudėtin ir baigė, ragindamas lietuvius, pirmiausia Kaune, priimti jo ištiesiamą ranką „santarvei ir meilei“ ir užbaigdamas: „Aš negaliu jų (lietuvių – A.L.) nelaikyti broliais“.

Lenkų okupantai Vilniuje 1920 m. | „Wikimedia Commons“ nuotr.Wikimedia Commons“ nuotr.

Lenkų okupantai Vilniuje 1920 m. | „Wikimedia Commons“ nuotr.Wikimedia Commons“ nuotr.

Lygiai taip sakydavo apie  lietuvius lenkų ponai ir vyskupai Liubline užgrobdami Lietuvos Ukrainą ir Livoniją, versdami lietuvius balsuoti už minėtąją 1791 m. gegužės 3 d. tą tik lenkams naudingą vadinamąją konstituciją ir t.t

J. Pilsudskio kalba papiktino net buvusį jo bendražygį M. Riomerį, kuris po jos pasisiūlė tarnauti nepriklausomai Lietuvai. Jis savo laiške mėgino J. Pilsudskį sugėdinti, įtikinti, kad už tas skriaudas, kurias jis padarė lietuvių tautai ir jos atkuriamai Lietuvos valstybei, jis bus amžiams prakeiktas būsimų  lietuvių kartų.

Tačiau ši jo pranašystė dar neišsipildė.

Lietuvos kariuomenės paradas atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuvos kariai žygiuoja pro Arkikatedrą Gedimino prospektu. 1939 m. spalio 29 d. | LCVA, J. Miežlaiškio nuotr.

Lietuvos kariuomenės paradas atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuvos kariai žygiuoja pro Arkikatedrą Gedimino prospektu. 1939 m. spalio 29 d. | LCVA, J. Miežlaiškio nuotr.

Lietuvos kariuomenės šarvuočiai ir jų įgulos Gedimino prospektu važiuoja Arkikatedros link. Vilnius, 1939 m. spalio 28 d. | LCVA, M. Truso nuotr.

Lietuvos kariuomenės šarvuočiai ir jų įgulos Gedimino prospektu važiuoja Arkikatedros link. Vilnius, 1939 m. spalio 28 d. | LCVA, M. Truso nuotr.

Ir Nepriklausomybę išsikovojusioje Lietuvoje tebesaugomas Vilniuje, prie Rasų kapinių granito luitas su įmūrytomis Pilsudskio širdies dulkėmis. Tas paminklas skatina lenkų šovinistus, kad lyg ir senoji lietuvių sostinė Vilnius, ir Lietuva turi priklausyti tik jiems, lenkams, kad lyg ši žemė yra lenkų, nes ant jos laikoma ir jų dievuko – J. Pilsudskio širdis ir pan. Bet, kaip minėta, net iki šiol ir lietuviai vengia tiesiai šviesiai pasakyti, kad nors J. Pilsudskis ir buvo lietuvių žemės daigas, bet Lietuvai jis buvo virtęs pavojinga piktžole.

Ir kiekvienas lietuvis tikriausiai tik džiaugtųsi, jei lenkai parodytų tikrą savo draugiškumą lietuviams ir susigrąžintų Pilsudskio širdį jo likusiam kūnui Vavelyje (rusai siūlo gruzinams pasiimti net prie Kremliaus gulinčius Stalino palaikus ir išsivežti) arba jei ji būtų pergabenta į Grūto parką, kuriame ji rastų tinkamą vietą greta Lietuvos okupantų, budelių ir išdavikų.

Kadangi Lietuvos valdžia į Vasario 16-osios 100-mečio minėjimus rengiasi pasikvieti dabartinės Lenkijos vadovus, tai tikėkime, kad jie, o taip pat lenkų kunigai ir hierarchai bus tiek garbingi ir atsiprašys lietuvių tautos ir Nepriklausomos Lietuvos už tas niekšybes, kurias mums darė jų tėvai ir protėviai – lenkai, jų viršininkas J. Pilsudskis, buvęs vienas nuožmiausių ir klastingiausias mūsų, lietuvių tautos ir jos kuriamos nepriklausomos Lietuvos priešas.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *