V. Balkus. Dviračiai Vilniuje – madinga, tačiau neefektyvu (20)

Vitalijus Balkus | Asmeninė nuotr.

Vitalijus Balkus | Asmeninė nuotr.

Mada yra rimtas reikalas. Patogu, nepatogu, tačiau, jei jau šioji įnoringa Ponia reikalauja, paklustame jai jeigu ne visi, tai daugelis mūsų. Tačiau viena, kuomet mergina rodo akrobatinius triukus, balansuodama ant Eifelio bokštą primenančių aukštakulnių, ar vyrukas užsimauna kelnes, su kuriomis jis, matyt, dar į pirmą klasę žygiavo, ir visai kas kita, kuomet mada tūkstančiams miestiečių prastina gyvenimo kokybę. Maža to, net ir reti sveiko proto balsai, kaip parodo, patirtis „į dangų“ nenukeliauja.

Tad šiandien teks man tapti visiškai nemadingam, nemoderniam, nepatraukliam ir dar užsitraukti nedidelio, tačiau labai garsiai besireiškiančio fanatikų būrelio pyktį. Taip ir būtent taip gali pavadinti tuos, kurie, pamiršę apie mūsų klimatines sąlygas, reljefą ar miestų dydžius, vis labiau apsunkina normalų susisiekimą. Man, kaip volniečiui, paskutiniu lašu tapo Žvėryne braižomi dviračių takai, naikinant tiek parkavimo vietas, tiek galimybę daugelyje sankryžų nekliudomai sukti į dešinę, nestovint amžinose piko eilėse. Bet pradėkime nuo pradžių.

Dviračių naudojimas Vakaruose

Visi matėme nuotraukas iš Amsterdamo, kur dviračių naudojimas yra kone visuotinis. Būtent šios nuotraukos ir susuka galvą tiems, kurie įsivaizduoja, kad vieno miesto patirtis gali būti perkelta mums ir visa tai veiks lygiai taip pat gerai, kaip Olandijoje. Tik, štai, iki susižavint ir prarandant kritinio mąstymo likučius, pažvelkime pirmiausiai į Vilniaus ir Amsterdamo dydį. Amsterdamo – 219 kv.m, Vilniaus 401 – kv.m. Maža to, Vilniaus mieste gyvenamieji rajonai yra išdėstyti tokiu atstumu nuo centro, kad jiems prilygsta olandų sostinės priemiesčiai ir, jei jau taip norime lyginti jų ir mūsų transporto sistemas, tuomet įvertinkime ir keliones iš Amsterdamo miestų palydovų. Štai Zandamas, turintis apie 75 000 gyventojų ir esantis vos už 9 km, – tai ne kas kita, kaip puikus mūsų N. Vilnos atitikmuo, o juk panašiu atstumu yra 90 tūkst. gyventojų turintis Amstelvenas ir dar bent keli miestai, faktiškai atitinkantys mūsų mikrorajonus.

Taigi, turime pamatyti ne vien gražias nuotraukas iš Amsterdamo centro, o visą transporto infrastruktūrą, kurioje miestų – palydovų gyventojai iki sostinės keliauja pirmiausiai traukiniais. Lygiai tą patį, beje, pamatysime, jei panagrinėsime Vokietijos didžiųjų aglomeracijų keleivių srautus. Jei buvote Frankfurte prie Maino ir teko važiuoti vietos geležinkeliais, ko gero, atkreipėte dėmesį į tai, kad kiekvienas miestelis turi stotį, o prie kiekvienos stoties yra didžiulės dviračių saugojimo aikštelės. Ir nesvarbu, esame 15-os ar 5 kilometru nuo Frankfurto atstumu, dviratis išlieka vietinio susisiekimo priemone ir leidžia pasiekti vokiškai tobulą antžeminio ir požeminio transporto tinklą.

O ką girdime iš mūsų dviračių Vasiukų entuziastų? Pasirodo, nėra nieko baisaus, jei visą kelionę nuo Perkūnkiemio iki Savanorių prospekto teks numinti dvirate transporto priemone ir, kaip suprantu, tokios kalbos randa karštą pritarimą Vilniaus vadovų širdyse. Kodėl taip yra, mes dar pakalbėsime, o kol kas dar šiek tiek faktų.

Jau mano minėtame Amsterdame iš tikrųjų dviračių naudojimas kone visuotinis ir trečdalis miestiečių naudojasi būtent šia transporto priemone ir tiek pat keliauja pėsčiomis. Juk tikrai nėra sunku kilometrą ar kiek mažiau nueiti nuo miesto geležinkelio ar metro stotelės. O jų mieste yra 52 ir atstumas tarp jų kartais nesiekia ir kilometro. Tereikia panagrinėti miestus, kur viešo transporto padėtis nėra tokia tobula, ir jau matysime kitus skaičius .

Pietų Europoje, kur iki vokiškos ar skandinaviškos tvarkos yra toli, dviračių naudojimas miestuose yra menkas. Madride – 0,3 proc., Lisabonoje – 1,0 proc., Lione – 2,0 proc . Beje, Vilniuje nuolatos dviračius naudojančių yra panašus skaičius, kaip šiuose miestuose. Neprigyja susisiekimas dviračiais ir sudėtingo reljefo miestuose. Geras to pavyzdys – Praha.

Kiek nuvažiuoja vilniečiai

Nustebsite, tačiau statistinis vilnietis per dieną sukaria kiek daugiau nei 20 kilometrų kelio. Taip, gerbiamieji būtent tiek, nes ne tik Vilnius, tačiau ir kiti Lietuvos didmiesčiai buvo dešimtmečius projektuojami pagal vieną ir tą pačią schemą, kuomet gyvenamieji rajonai ir pramoninės ir administracinės miestų dalys buvo išdėstomi atskirai. Tai labai teigiamas dalykas oro taršos poveikio mažinimo prasme, tačiau tik tuomet, jei yra tinkamas transporto tinklas, kurio dėka miestietis gali kirsti visą miestą važiuodamas į darbą ir atgal. Srautai juk didžiuliai ir, jei mes žinome, kad kiek mažiau nei pusė darbo vietų yra miesto centre ir panašiai tiek pramoninėje dalyje, o pusė miestiečių yra „miegamųjų“ rajonų gyventojai (jau nevertinu milžiniško srauto iš priemiesčių), tai nesunku suprasti – vidinė migracija neišvengiama.

Prie viso to drąsiai įvertinkime papildomą migraciją, kuomet reikia nuvežti vaikus į mokyklas, būrelius ar nuvykti į valstybines ar savivaldybės įstaigas. O kur dar transporto upeliai, plūstantys į miesto centre ar arti jo išdygusius kaip ant mielių prekybos centrus? Teiginiai, kad kokybiškai galima gyventi vien naudojantis esamu antžeminiu transportu ar pasirinkus dviračius ar kelionę pėsčiomis, švelniai tariant, prasilenkia su niūria realybe. Nori-nenori turi važiuoti savais „ratais“, jei nori suspėti ir vaikais pasirūpinti, ir pačiam darbus nudirbti.

Nenoriu tuščiažodžiauti, tad tiesiog paprastas pavyzdys, su kuriuo susidūriau aš pats. Žvėrynas – lyg ir beveik Vilniaus centras, tačiau kai mano dukrai teko važinėti į mokyklą, esančią Antakalnyje, tai užtrukdavo kone valandą, nes jokio tiesioginio susisiekimo neliko ir gyvename dabar lyg ir centre, tačiau pernelyg niekur patogiai nenuvažiuosi.

Beje, mes nepanagrinėjome dar vieno labai svarbaus veiksnio – klimato. Štai Vilniuje turime net 4 mėnesius, kuomet garantuotai turime jei ne ledą, tačiau sniego – purvo- druskos mišinį keliuose. Pridėkime prie jų dar 2-3 mėnesius, kuomet orai prasti, ir pasvarstykime, ar tokiomis sąlygomis sveiko proto pilietis gali kiekvieną dieną naudotis dviračiu ar kulniuoti pėsčiomis tuos 20 kilometrų? Jei atsakymas neigiamas, tuomet vėl grįžtame prie visuomeninio transporto klausimo ir jau žiūrint į jį paklauskime, ar jo pakanka ir ar jis pakankamai komfortiškas tam, kad juo galima būtų pakeisti asmeninį transportą. Na, ir jei ne, tuomet vėl kyla klausimas ar ne laikas pažvelgti į … Amsterdamo pavyzdį. Tik ne toje parodomojoje, „žalioje“ ir „judrioje“ dalyje, o būtent į lengvą geležinkelį ir metro.

Siūlau miesto valdžiai ir jos vadovaujamiems susisiekimo sistemų planuotojams įvertinti visas aplinkybes: Lietuvos klimatą, miesto reljefą ir plotą, gyventojų amžių ir įpročius, kelionių greitį, saugumą, komfortą ir prestižą bei ekonominį efektyvumą ir tik tada suteikti prioritetus planuojamoms transporto sistemoms.

Perfrazavus anglus, galima pasakyti, kad mes nesame tiek turtingi, kad vaikščiotume pėsčiomis ar važinėtume dviračiais. Žiūrint iš ekonominio taško – tai per didelė prabanga.

Autorius yra Žvėryno gyventojas, neipriklausomas puslicistas, visuomenininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. Rūta:

    Sutinku su autoriumi. Šiandien matau dideles spragas, planuojant susisiekimo sistemas. Panašu, kad transportinės problemos perkeltos ant SĮ “Susisiekimo paslaugos’ galvų. Anksčiau tai spręndė projektuotojai-MSPI buvo transporto specialistų-orojektuotojų grupė, kuri dalyvavo miesto Bendojo plano kūrime ir rengė transportines schemas. Manau, kad tai buvo teisinga, nes dirbo specialistai. Šiandien tokios grupės nėta, todėl transporte didžiulis chaosas. Miesto valdžia keičiasi. Atėję nauji politikai ir valdininkai neturi kuo remtis, nes nėra tęstinumo. Dabartinė valdžia remiasi dviratininkais, kurie nėra specialistai, tačiau yra agresyvūs ir turi valdžios palaikymą. Tačiau neturi akiračio ir nesugeba suvokti, kad transportas yra kompleksinė problema. Aš už dviračių takus ir sakau, kad juos reikia tiesti. Tačiau protingai. Nesuprantu dviračių takų tiesimo gatvių važiuojamos dalies sąskaita, ko reikalauja dviračių lobistai. Tai neoptimalu. Gatvę įrengti kainuoja daug daugiau negu dviračių takelį. Būtina atsižvelgti į visų transporto dalyvių poreikius. Bjauru žiūrėti į dažais atskirtus dviračių takus šaligatviuose. Transporto planavimas yra profesija, ir negalima jo atiduoti į rankas tų, kurie tiesiog mėgsta važiuoti dviračiais.
    Dabar įrengtos ‘Park and Ride” aikštelės. Kas parinko jų vietas? Kažkas turi būti atsakingas už tai, kad jos neveikia. Žvėryne pvz. stovi vos 1 automobilis. Tai tik įrodymas, kad automatiškai negalima perkelti ‘gerosios kitų miestų praktikos” Vilniui, kuriame prastai išvystytas viešasis transportas.
    Dabar rengiamas miesto judumo planas, kuris pagal ES reikalavimus privalomas tam tikros kategorijos miestams. Manau, kad šis planas nespręs Vilniaus transporto problemų, o bus tuščia deklaracija 9judėkime ekologiškai ir darniai) rinkinys.
    Siūlyčiau miesto valdžiai burti specialistų-profesionalių projektuotuojų grupę ilgalaikių transporto problemų sprendimui ir įgyvendinimui.

  2. Justas Ingelevičius:

    Visoj Olandijoje biedniems olandams efektyvu, o vat turtingam lietuviui ne. Mažiau tokiomis nesąmonė mus terštų eterį.

  3. Gediminas:

    Tai jeigu tamstai 20 km nuvažiuoti dviračiu yra problema, reikėtų susirūpinti savo sveikata. Beje, dviračiui sezonas ne 4 mėn., o 12.

  4. Eirimas:

    Ypač reljefą, Vitalijau Balkau. Juk Kaukaze gyvename, ar ne?

    • Eirimas:

      Tačiau iš esmės pritariu – veiksmingos viešojo transporto sistemos VLN nelabai turime… Dviratis problemą sprendžia tik iš dalies, ir ribotam žmonių skaičiui.

      • Dronas:

        Vilnius – miestas duobėje. Važiuojant iš vieno galo, i kitą, jau reikia pasistengt. Tarkim, kelias Antakalnis – Naujinkai, arba atvirščiai. Pirma važiuosi tai nuo kalniuko, tai i kalniuka, bet žemyn, paskui ties Lukiškių aikste, lauks neblogas kalnas ir vėl kalniukas. Trumai tariant kilsi aukštyn, iki pat Naujininkų galo. Riedant link Vingio parko, nuo kokio centro, tas pats. Vilnius stovi kur kažkada ledynas sustūmė kalvas. Su tuo teks taikytis. Reikalingas geras dviratis, kad važinėt. Žinoma, po centra nuo darbo iki kavinės važinėjantys lepunėliai, mano, jog tai vienas juokas, bet tai tik arodo, kad o Vilnių, jie dviračiu niekada rimtai nevažinėjo. Tai yra kas diena, visur kur tau reikia. Aš vazinėjau ir puikiai surantu, kad dviratis kaip transportas, Vilniuje tikrai ne kiekvienam. Tai sveikam, gana stipriam ir pakankamai jaunam žmogui, kuris turi gera diratį. Jau nekalbant apie nasamoningus “dviračių takus” kurie pribraižyti bele kaip, kur buvo vietos. Ne pats geriausias srendimas, bet geriau nei visai nieko. Dar viena bėda, tarkim važiuoja žmogus i darba, kyla i kalniukus, sušyla ir jam o to, visą diena teks tokiam vaikščioti, nes nusiraust prieš darbą, tikrai ne pas visus yra galimybė. Trumpai tariant, dviratis Vilniuje ne kiekvienam ir vargu ar kaip kadieninis reiškinys labai paplis.

  5. Vaidas:

    Kvailas, tendencingas straipsnis pritemptais faktais. Kad iš Žvėryno į Antakalnį tenktis valandą – reikia būti neblogu nevykėliu. O žiema su ledu, kai net aš netraukiu dviračio, trunka maximum 2 mėnesius. Štai pavyzdžiui šįmet ji dar neprasidėjo

  6. Hau:

    Dviračių takus reikia įrenginėti,bet ne kitų eismo dalyvių sąskaita. Minti pėdalus šalia važiuojančių automobilių nėra labai sveika. Puilus pavyzdys yra dabar rengiami takai Neries krantinėje. Saugu ir patogu. Reikia dviračių trasų ieškoti ne gatvių raudonose linijose. Prievarta visų ant dviračių nesusodinsim. Žmonėms tai turi bűti patogu ir naudinga. Talinas pvz. turi nemokamą viešą transportą. Vilniaus viešasis transportas nepatrauklus. Net vizijos nėra.

  7. Kai Šimašius gali rimtu veidu postringauti apie autobusų stoties perkėlimą į Pilaitę ar jos suskaidymą į dvi stotis dabartinėje vietoje ir Pilaitėje, šiame straipsnyje išdėstyti dalykai jam – kaip bomžui aukštoji matematika…

    Dėl reljefo nebuvo akcentuota, kad jis Vilniuje dviračiams nepalankus, ir kad minti dviračiu užteršta miesto gatve į kalną, giliai įkvepiant automobilių išmetamas dujas, yra jokia ne sveikata, o greičiau peilis sveikatai. Jau nekalbant, kad kai kuriose vietose dviračiams nepritaikytose gatvėse dviračių juostos tiesiog nupaišytos taip, kad joms paaukojama didžioji dalis šaligatvio, ir kad tai nėra jokia dviračių eismo juosta, o tik grėsmė pėstiesiems.

  8. tiek:

    Reljefo problema Vilniuj akivaizdi. Bet ją sumažintų el.dviračių,el.paspirtukų platus pritaikymas. O viešojo transporto problemą iš esmės keitų Talino pavyzdys – kam išradinėti tai,kas jau pasiteisino. Na ,ir dviračių takai privalo pagaliau įgyti savarankišką , o ne kažkokių veikėjų suoraganizuotą priepieštą statusą.

  9. Naras:

    Vilniaus reljefas dviračiui visai normalus – neįminamų įkalnių nėra. O jei kas tokių atranda, turėtų dažniau paminti, kad pagerėtų sportinė forma :).
    Rimtesnė problema, kad braižomi niekur nevedantys dviračių takai. Pvz., tiesia naują gatvę ir kartu nutiesia dviračio tako atkarpą. Kad jos niekam nereikia, mažai kam rūpi. Turėtų būti konkretus takų tinklas, kad būtų galima saugiai ir greitai nuvažiuoti, pvz., iš Pilaitės į centrą, iš Perkūnkiemio į centrą, iš Vilniaus į Trakus ir pan.

  10. Arūnas:

    Pritariu Vitalijui.
    Dviračių takai lyginant su pėsčiųjų šaligatviais beveik visiškai nenaudojami.
    Praeitą savaitę teko eiti Konstitucijos prospektu. Pėsčiųjų dar šiek yra, Dviratininkų nemačiau nė vieno.
    Į dviračių takus investuojama tikrai daug. Nauda minimali.
    Retkarčiais ir žiemos metu tenka matyti vieną kitą dviratininką ekstremalą.
    Dviračiu Vilniuje galima pasivažinėti gražiu oru.
    Reikalus sutvarkyti naudojantis dviračiu deja sunkiai įmanoma ir dėl klimato.

  11. aha:

    O mane stebina dviratininkų elgesys. Yra šalia dviračių takas, asfaltuotas ir nuvalytas nuo visokių lapų ir pan., bet ne, dviratininkas važiuoja automobilių juosta, būtinai juodai apsirengęs ir be šviesų. Mane tai erzina ir automatiškai sukelia panieką likusiems dviratininkams, kurie nebūtinai taip elgiasi. Taip ir norisi tokius pagasdint….
    O kad dviračių takai įrengti tik tam, kad užsidėti pliusą, pilnai sutinku…

  12. Tadas:

    Atsivertus komentarus atrodo, kad kas antras pas mus dviratininkas. Deja, realybė tokia, kad dabar per dieną pamatysi kokius du dviratininkus riedant tais naujais dviračių takais. Dauguma dviratininkų yra praktikuojantys tik liežuviu ir už kompiuterio ekrano.

  13. Dviratininkas:

    Kadangi autorius dviračio nenaudoja, tad jo teoriniai išvedžiojimai atitinka automobilio vairuotojo mąstymą.
    Autorius rašo:”Pridėkime prie jų dar 2-3 mėnesius, kuomet orai prasti, ir pasvarstykime, ar tokiomis sąlygomis sveiko proto pilietis gali kiekvieną dieną naudotis dviračiu”. Tai gaunasi taip, kad aš, dirbantis mokslinį darbą ir mokantis mokesčius, esu nesveiko proto pilietis? Aš nenaudoju dviračio gal 3 savaites per metus, kai dėl per didelio sniego kiekio neina pravažiuoti. Jeigu autorius turi sveikatos problemų, lašinius sugeba pajudinti tik iki automobilio, nereiškia, kad ir kiti nesveiki.
    Sutinku, kad galimybė naudotis dviračiu priklauso nuo atstumo tarp darbo ir gyvenamosios vietos bei dviračių infrastruktūros. Bet jei negerinsime sąlygų naudotis viešuoju transportu, tai miestai tik labiau dus nuo automobilių, nuodysime sava ir savo vaikus, importuosime vis daugiau naštos.

  14. Bartas:

    O Vilniaus gardas turi savą laikraštį?

  15. Kazimieras:

    Skeptikams linkiu nuvažiuoti į Kopenhageną, Malmo, Lundą ir kt. Skandinavijos miestus. Ten jau seniai žmonėms iš galvų yra išgaravę kompleksai “iš ubago ponas” . Patikėkit, ten per dieną oro sąlygos kitą kartą pasikeičia kelis kartus, reljefas panašus į mūsų, o žmonės ten važinėja žiemą -vasarą ir šypsosi. Į darbą ten atvažiavę su dviračiu, dauguma prie kompiuterio dirba stovėdami, o ne kaip pas mus Lietuvėlėje-atvažiavę į darbą su miesto visureigiu, prie kompiuterio sukrenta kėdėse pavargę ir trylinki.

  16. Šarūnas:

    Gėda alkui, kad spausdina tokias nesąmonės. Komentarų nerašau šiaip, bet čia neišėjo susiturėti. Mat ponas suknistas atsirado: jam ir autobusai “komfortiški” turi būti, ir dviratininkai ant kelio nesimaišyti, ir dar jo džipui visur vietos turi būti. Velniop tokius išperas. Važinėju dviračiu ar VVT šilta-šalta visus metus, ir nieko baisaus. Panelė dukrelė, mat pati iki mokyklos nuvažiuot negali. Būdamas pirmokas 3 km iki mokyklos pėsčiom eidavau arba “Ikarusu” važiuodavau, ir smagu buvo. Per tokius buržujus (tiesiogine to žodžio prasme) ir dūsta nuo mašinų Vilnius, nes jie iki parduotuvės nesugeba pėsti nupėdinti, o į autobusą lips jei ten limuzino kokybė bus. Tpfu!

  17. aha:

    Man regis, dviratininkus, kurie ištisus metus važinėja dviračiais, galima įrašyt į Raudonąją knygą kaip nykstančią rūšį… Kad mieste dviračių transporto problema sprendžiama automobilių trasporto sąskaita paspalvojant ar pabraižius ant asfalto, tai nenuneigsi. Rezultatas: abi pusės nepatenkintos, tik mūsų savivaldybė šypsos išdidžiai pliusą užsidėjus….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: