M. Morkūnaitė. Išgalvotas žmogus (29)

Monika Morkūnaitė | Propatria.lt nuotr.

Monika Morkūnaitė | Propatria.lt nuotr.

Stiprėjant raginimams Lietuvai ratifikuoti Stambulo konvenciją, taip pat pasirodžius informacijai, jog Teisingumo ministerija yra parengusi įstatymo projektą, kuris leistų translyčiams asmenims dokumentuose pakeisti nuorodą į lytį, laikas nuodugniau apmąstyti, ką reiškia minėtais atvejais centrine tampanti „socialinės lyties“ sąvoka.

Jau kuris laikas yra tarsi įprasta skirti biologinę lytį (angl. sex) bei vadinamąją socialinę lytį (angl. gender). Kada kalbama apie lytinę „tapatybę“, neva galinčią skirtis nuo biologinio žmogaus lytiškumo, remiamasi būtent pastarąja, socialinės lyties samprata. Ši skirtis sietina su feminisčių judėjimo pastangomis griežtai atriboti anatomiškai nulemtą kūniškumo aspektą nuo kultūriškai „primestų“ nuostatų apie lytį. Taigi suformulavus atskirą nuo fiziologinių duomenų socialinės lyties sampratą, tapo įmanoma kalbėti apie tai, kad žmogus gali įgyti tokią lytį, kokią jam diktuoja jo protas, jausmai, valia – iš esmės bet kas, kas tik leidžia išsilaisvinti iš gamtinės būtinybės „diktato“.

Žmogaus pojūtis, kad jo socialinės lytis skiriasi nuo biologinės, gamtos mokslų vis dar laikomas sutrikimu (klasifikacinis kodas F64). Tačiau mums svarbus ne šios idėjos pagrįstumas, o įtaigumas ir populiarumas Vakarų pasaulyje. Sunku suprasti, kaip tokia akivaizdžiai logikai bei patirčiai prieštaraujanti idėja galėjo tapti šitokia paveiki ir išsikovoti, jog į ją ne tik būtų žiūrima rimtai, bet ir būtų priiminėjami ja pagrįsti įstatymai. Tarp tokių yra ir leidimas dokumentuose nurodyti „kitą“ nei vyras ar moteris lytį bei naudotis viešaisiais tualetais priklausomai nuo „mintyse, be ne kūne“ esančios lyties.

Sąvokos „socialinė lytis“ beprasmiškumą atskleidžia elementari, faktais grindžiama logika. Kadangi lytis yra vienas iš biologinių žmogaus požymių, ji yra nesirenkama, o atsinešama kaip tam tikra duotybė – tai, kas yra neatsiejama nuo fizinio žmogaus pavidalo.

Teigimas, jog lytis reiškiasi taip pat ir socialinėje plotmėje, be jokios abejonės, yra teisingas, nes žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Bėda ta, kad lytis niekada negali būti vien tiktai socialinis reiškinys. Tai reiškia, jog būdama biologinis požymis lytis kartu reiškiasi ir socialiai, bet niekada nėra vien socialinės plotmės faktas.

Pavyzdžiui, buvimas valstybės piliečiu yra grynai socialinis reiškinys, nes tai nėra niekaip nulemta biologijos – gimus kūdikiui ir nieko apie jį nežinant neįmanoma pasakyti, ar jis yra kokios nors valstybės pilietis. Tačiau sprendžiant iš fizinių požymių neabejotinai galima nurodyti jo lytį. Kaip tad yra įmanoma mąstyti pastarąją ne biologiškai?

Iš esmės tai yra tas pats, kas, tarkime, atskirti biologinį amžių nuo socialinio amžiaus. Jei žmogui pagal jo kūno parametrus yra šešiasdešimt metų, tačiau „mintyse“ jis jaučiasi esąs šešerių – kodėl neturėtume leisti jam lankyti vaikų darželio?

Dažniausiai išgirdę tokį klausimą žmonės sutrinka ir ima apeliuoti į tai, kas yra savaime akivaizdu – biologiją. Juk neva jeigu leistume kiekvienam to norinčiam suaugusiajam staiga mesti darbą ir pasilikti vaikų darželyje, o vaikams – užimti suaugusiųjų vietas, visuomenėje, švelniai tariant, kiltų chaosas. Bet kodėl tuomet leidžiame dokumentuose keisti lytį, naudotis priešingos lyties viešaisiais tualetais? Kuo tai skiriasi nuo išsigalvoto amžiaus, ūgio, svorio, rankų ar kojų skaičiaus?

Paprastai sakoma, jog socialinė lytis apima įsitikinimų apie savo lytiškumą visumą, kitaip tariant, tai, kaip pats asmuo save „identifikuoja“. Negana to, manoma, kad vyriškumo ir moteriškumo normos yra socialiai suformuotas konstruktas, anot feminizmo teoretikės Juditos Batler (Judith Butler), tam tikras „ritualas“, kurį kasdien atliekame pagal tai, ko iš mūsų tikisi visuomenė. Pastaroji regima kaip diktatoriškas, represyvus mechanizmas, patalpinantis asmenį į ankštus rėmus su iš anksto apspręstomis normomis bei elgesio taisyklėmis.

Ko gero, niekas nesiginčytų, kad neįmanoma sukurti visiškai aiškaus ir apibrėžto vyriškos ir moteriškos lyties savybių sąrašo, lygiai taip pat niekas neneigia, jog, tarkime, vyras dėl tam tikro auklėjimo arba įgimto charakterio gali būti švelnus ir jautrus, o moteris – grubi ir valdinga (nepaisant to, kad, kaip rodo moksliniai tyrimai, esama tam tikrų tendencijų tiek charakterio, tiek profesijų pasirinkimo atžvilgiu). Tačiau socialinės lyties samprata ima naikinti pati save, vos tik pasakoma, jog vyras gali identifikuoti save kaip moterį, o moteris – kaip vyrą. Ką tai reiškia? Juk jei sutinkame, kad nėra pastoviai apibrėžto lyčių savybių „rinkinio“, ši mintis ima tam prieštarauti, nes pasakant, jog vyras gali laikyti save moterimi, nutylint kartu teigiama, jog yra objektyviai žinoma, ką reiškia būti moterimi – nors būtent šią nuostatą kaip tik ir neigia feministinės ir joms prijaučiančios teorijos.

Taigi visiškai nenuostabu, jog iš to nuosekliai išplaukia dvinarės (t. y. vyriškos ir moteriškos) lyčių sistemos neigimas. J. Batler buvo visiškai nuosekli klausdama, ar vyrų ir moterų kategorijos apskritai turėtų egzistuoti. Tuomet, akivaizdu, priklausomai nuo fantazijos ir kūrybingumo, galima išrasti dvidešimt, trisdešimt ar šešiasdešimt tokių socialinių lyčių. Vis dėlto problema šitaip toli gražu „neišsprendžiama“. Tarkime, žmogus ima identifikuoti savo lytį kaip drag queen (vienas iš Niujorko žmogaus teisių komisijos siūlomų lyčių „tipų“). Kas tai yra? Kaip atskirti, ar jau esi, ar vis dar nesi drag queen? Kokie požymiai tam reikalingi? Esmė ta, jog, vėlgi, neigiant objektyvius lyčių apibrėžimo kriterijus, tokius, kaip biologinės lyties atveju, hormonai ir chromosomos, tampa neįmanoma sukurti pastovaus bet kokios lyties apibrėžimo. Kodėl tad tokio tipo identitetas apskritai siejamas su lytimi, o ne tiesiog, pavyzdžiui, charakteriu, elgesiu ar aprangos būdu?

Kitaip tariant, tai, į ką nurodo, socialinės lyties sąvoka, nėra niekaip susiję su lytimi. Jeigu aš tapatinu save su drag queen arba, pavyzdžiui, kiek banaliau, vyru, iš tiesų pasakau tik tai, kad, tarkime, laikau save fiziškai stipria, kovinga, drąsia, ryžtinga ar valdinga. Bet kur čia rasti lytiškumą?

Grįžkime prie pavyzdžio apie biologinį ir „socialinį“ amžių. Tarkime, šešiasdešimties metų žmogus įsivaizduoja esąs šešiametis. Kaip tai suprasti? Galbūt jam atrodo, kad jis negali susikaupti rimtam darbui, nuolat nori žaisti, išdykauti ir pan.? Bet kuo tai susiję su amžiumi kaip tokiu? Iš tiesų toks žmogus neįsivaizduoja, kad yra šešiametis, jis būtent galvoja, kad negali susikaupti rimtam darbui ir nori žaisti bei išdykauti. Kitaip tariant, logine prasme jis gali pasakyti visiškai tą patį turinį neapeliuodamas į amžių. Tad kodėl turėtume sakyti, jog jis įsivaizduoja esąs šešerių? Toks teiginys paprasčiausiai būtų perteklinis, nes nenurodytų į jokį papildomą turinį prie to, kas jau ir taip buvo pasakyta.

Taigi mąstant apie biologinius dalykus išimtinai socialiniu požiūriu ir atsietai nuo biologijos, kuri ir apibrėžia šiuos dalykus, neišvengiamai patenkama į paradoksus. Pasirodo, jog apie tai neįmanoma pasakyti nieko turiningo, todėl manymas, kad lytis, amžius ar ūgis tėra galvoje, yra klaidingas. Tai yra fizinės, o ne mentalinės savybės (nors tai jokiu būdu nepaneigia fakto, jog apie tas fizines savybes galima mąstyti).

Tačiau nereikia padaryti klaidos manant, kad biologinis esencializmas, teigiantis pastovias ir nekintamas biologines savybes, suredukuoja žmogų iki primityvios, mažai nuo gyvūno ar augalo besiskiriančios būtybės. Priešingai – Vakarų filosofijos istorijoje labai aiškiai matyti, kad pagarbus požiūris į empirinę tikrovę buvo derinamas su solidžių žmogaus racionaliųjų galių pripažinimu, o drauge tai buvo ir aiškiausias objektyvios tikrovės teigimas (kas puikiai atsiskleidžia, tarkime, Tomo Akviniečio mąstyme). Ir atvirkščiai – maždaug XVII a. prasidėjęs mentalistinis posūkis lėmė, kad pažinimo pagrindų buvo imta ieškoti pažinimo subjekto sąmonėje, vis labiau abejojant empirikos ir apskritai išorinio pasaulio patikimumu. Ką jau kalbėti apie teorijas, kur labai rimtai imta svarstyti žmogaus kaip pavojingo gyvūno ar mašinos prigimtis (palyginimui – jau minėtas Tomas Akvinietis žmogų laikė būtybe, turinčia Dievo mąstymui analogiškas proto galias). Taigi matome, jog atsitiko taip, kad pagarbos objektyviems biologiniams dėsniams ir empirinei tikrovei nunykimas lėmė ir žmogaus statuso degradavimą. Užuot laikę jį dievišku mąstymu apdovanota būtybe, dabar išvis vargiai galime pasakyti, kas jis yra.

Vis dėlto feministinių teorijų kontekste tai vėlgi atrodo nuoseklu ir visiškai suprantama būtent todėl, kad šios teorijos iš principo neigia metafiziką. Juk objektyviai duotos biologinės lyties atmetimas kaip tik ir parodo, kad toks mąstymas užsisklendžia išimtinai socialinėje, šiapusinėje plotmėje, šitaip paneigdamas ne tik savo mąstymo ir pažinimo teisingumo išorinį kriterijų, bet ir patį žmogų paversdamas plaukiojančiu konstruktu, neturinčiu šaknų objektyvioje, nuo kintamumo ir socialinių bei kultūrinių faktorių nepriklausančioje tikrovėje. Tai yra tas pats, kas savo noru užmerkti akis ir vaidinti akląjį: juk akivaizdu, kad žmogaus protas, užgriebiantis anapusybę, besidriekia kur kas toliau nei apima socialinis gyvenimas, o biologija šiuo atveju kaip tik ir parodo, kad esama dalykų, nepriklausomų nuo žmogaus valios – pradedant gimimu, baigiant gimstant atsinešamais bruožais, tokiais kaip lytis.

Bėda ta, jog sekuliari, reliatyvizmo užvaldyta sąmonė negali pakęsti jokių išorinių duotybių. Ji verčiau kurs beprotišką, logikai ir patyrimui prieštaraujantį pasaulį su šešiasdešimčia lyčių, bet nepripažins, jog viršum jos gali slypėti kažkas didesnio, aukštesnio, kažkas, kam, kad ir kokios reikšmingos bebūtų, niekada nesugebės prilygti žmogaus kūrybinės galios.

Nesunku pastebėti, jog feministinės teorijos, teigiančios socialinių lyčių daugį, yra neįgalios ir prieštaringos ir griežtai analitiniu požiūriu. Juk paprastai pasakoma, kad dvilypis lyčių suvokimas, kaip ir apskritai moteriškumo ir vyriškumo sampratos, yra socialinis konstruktas, iš kurio neva reikėtų išsilaisvinti. Tačiau drauge nepastebima, jog šitoks manymas pats savaime yra komplikuotas. Jeigu jis pretenduoja į teisingumą, peržengiantį tas „represyvias“ socialines struktūras, įtvirtinančias griežtą dviejų lyčių perskyrą, vadinasi, pats yra aukštesnės, taigi, nesocialinės prigimties. Tuomet išeina, jog tokį suvokimą, kad lyčių „stereotipai“ tėra socialinis konstruktas, feministėms įkvėpė kažkas, kas išeina už to socialumo ribų, vadinasi, dieviška, transcendentinė būtybė. Kaip kitaip konstruktyvistai galėtų peržengti socialumą, kurio reiškinius lyg iš šalies kritikuoja?

Bet šitaip pametama pati socialinio konstruktyvizmo esmė, nes imama remtis kažkuo, kas yra objektyvu ir nepajudinama. Kita vertus, jeigu pasakome, kad ši idėja pati yra socialinis konstruktas, kaip užtikrinti jos teisingumą? Šitaip tokia teorija, vėlgi, ima naikinti pati save, mat pati būdama socialiai sukonstruota gali būti visiškai laikina ir todėl negali pretenduoti į jokį pastovų, objektyvų teisingumą, kurio siekia. Tokiu atveju visi jos teiginiai apie vyrų ir moterų vaidmenis yra visiškai lygiaverčiai bet kokiems kitiems teiginiams, taigi ir tiems, kurie sako priešingai. Tokia teorija, nesiremianti į objektyvų filosofinį pagrindą, yra iš esmės bevertė ir tautologiška, galiojanti pati sau ir per save, taigi kartu negalinti kelti jokių pretenzijų dėl to, kad pasaulis ar atskira socialinė sankloda būtų tvarkoma pagal jos siūlomą modelį.

Vadinasi, net ir turint gerą intenciją – išlaisvinti vyrus ar moteris nuo tam tikrų suvaržymų, paskatinti atskleisti savo talentus ir pan., galiausiai gali būti prieinama prie visiškai distopinių idėjų, prieštaraujančių pačioms sau. Pasakant, jog lytį galima mąstyti vien tik kaip socialinį reiškinį, netrunka pasimatyti, kad tokiu atveju išvis neįmanoma suformuluoti jokio pastovaus nei vieno lyties „tipo“ apibrėžimo, nes jie ne tik yra reliatyvūs ir atviri prasmėms, bet ir neturintys nieko, kas būdinga lytiškumui kaip tokiam.

Mėginimas atsieti žmogų nuo jam objektyviai suteiktų duotybių priveda prie karštligiško noro atsistoti į Kūrėjo vietą ir kurti žmogų taip, kaip patinka – nusistatyti savo lytį, amžių, pirštų skaičių ar bet ką, kam tik yra ūpo. Šiandien pasaulyje lėtai populiarėjantis kitos rasės prisiskyrimas yra tik nauja to paties tikrovės neigimo forma. Tačiau tokie sumanymai yra iš anksto užprogramuoti pralaimėjimui. Tikrovei nerūpi tai, kad žmogus, gimęs vyru, laiko save moterimi – ji paprasčiausiai yra kurčia tokiam teiginiui. O bet kokie mėginimai perrėkti tą realybę galiausiai baigiasi nesėkme.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *