M. Kundrotas. Vidurys. Ar visada auksinis? (8)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Jei kam teko derinti styginį muzikos instrumentą, tas žinos: įtempsi per mažai – prastai skambės, pertempsi – nutrūks. Dažnu atveju tai galioja ir politikai, ir apskritai – žmogaus būčiai. Tiek santykiams tarp žmonių, tiek santykiams tarp idėjų.

Viena didžiausių klaidų idėjų pasaulyje – įsivaizdavimas, kad viena idėja galima paaiškinti visą žmogaus ir pasaulio būtį. Ar tai būtų individo, ar tautos, ar žmonijos, ar religijos, ar mokslo, ar tvarkos, ar vienybės, ar laisvės idėja. Kraštutinis užsiangažavimas ties viena idėja reiškia ribotumą ir priveda prie žmogiškosios būties bei sąmonės skaidymo. Pavyzdys – klausimas lietuviui: ar jis pirmiau lietuvis, ar tam tikros religijos atstovas. Tai – tas pats, kaip klausti vaiko, ar jis labiau myli tėtį, ar mamą.

Sveika vidurio pozicija – tai darna ir pusiausvyra tarp skirtingų idėjų, išreiškiančių vienos visumos aspektus. Šiuolaikiniame politikos pasaulyje tai – tautinis socialinis konservatizmas su švelniai žaliu atspalviu. Konservatizmas be socialinio dėmens – beširdis. Socializmas be konservatyviojo dėmens – beprotis. Jie abu be tautinio dėmens – bekraujai.

Socialiai abejingam konservatoriui vis vien, kad žmogus gyvena skurde ar net miršta badu, kad tik būtų galima jam pamokslauti iš aukšto bokšto apie moralę, kultūrą ar patriotizmą. Socialistui, stokojančiam konservatyvios sąmonės, visuomenė – eksperimentų laukas, žmogus – tiktai sraigtelis materialiame valstybės mechanizme, o dorybės – lengvai keičiami konstruktai. O jiems abiems be tautos – be konkrečios prigimtinės ir dvasinės bendruomenės – politika lieka tiktai abstrakcija be aiškios jungties ir be tapatybės.

Dėl žaliojo sando, tai – tas pats socialinio jautrumo principas, išplėstas nuo žmonijos iki gamtos. Vis daugiau Vakarų tautininkų – nuo Nacionalinio fronto Prancūzijoje iki Danų tautos partijos – iš naujo atranda šį esminį humanistinės pasaulėžiūros elementą. Mums gi, baltams, tai nėra kažin kas naujo. Kad ir kokiai religijai save priskirtume, baltiškosios pasaulėžiūros darna su gamtos pasauliu glūdi mūsų prigimtyje ir dar gyvoje istorinėje atmintyje.

Aukso vidurys politikoje, filosofijoje, moralėje ir kultūroje reiškia pasaulėžiūrinę pilnatvę. Tinkamai įtemptą stygą, kuria išgaunamas švarus ir grynas garsas be falšo. Bet yra ir kitokių vidurio pozicijos atvejų. Kai vietoje ir / ir turime nei / nei.

Santykiai su Rusija – tipinis atvejis. Prezidentės lūpomis ištartas fundamentalus teiginys: Rusija – teroristinė valstybė. Teisingas teiginys. Bet po to vienintelė nuosekli išvada būtų visiškas diplomatinių santykių nutraukimas, kaip tarpukario Lietuva buvo nutraukusi santykius su Vilnių užgrobusia Lenkija. Na, mažų mažiausiai – tranzito į Karaliaučių nutraukimas.

Ne ką geresnis atvejis – santykiai su Lenkija. Viena vertus leidžiamės šantažuojami dėl „lotyniško“ raidyno raidžių, nors lotynų abėcėlėje nėra raidės w, tarsi nuolaidžiaudami savo lenkakalbių piliečių bendruomenei, nors jų raidyne nėra raidės q. O čia pat smerkiame Lenkijos savarankiškumo politiką šeimos, migracijos, teismų reformos ir valstybingumo klausimais, palaikydami Briuselio viršvalstybinę biurokratiją.

Istorinės atminties klausimu suskatome ginti apšmeižtą partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bet leidžiame toliau taršyti Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Kazį Škirpą ir kitus mūsų valstybingumo kūrėjus bei kovotojus. Taip nei įtinkame tiems, kurie norėtų mūsų istoriją perdirbti pagal savus vertinimo kriterijus, nei išlaikome savo tautinį orumą. Apie tokius atvejus sakoma: nei Dievui žvakė, nei velniui žarsteklis.

Panaši padėtis ir kultūroje, ir socialiniame gyvenime. Viena vertus kuriami tikrai gražūs istoriniai filmai apie savanorius ir partizanus, kita vertus kitais filmais propaguojami iškrypimai. Priimamas Darbo kodeksas, faktiškai įteisinantis baudžiavą, valstybės valdžiai nusiplaunant rankas dėl augančių kainų, kita vertus – siūlomi grašiai valstybės išmokų pavidalu.

Visi šie atvejai liudija greičiau pusėtiną poziciją blogąja prasme, nei aukso vidurį gerąja. Kultūros srityje apskritai trūksta aiškios paradigmos, joks modelis nėra įgyvendinamas iki galo.

Socialinis modelis kuria išnaudotojus, priklausomus proletarus ir parazituojančius „bomžus“. Istorinės atminties požiūriu dergiamės iš savo didvyrių, bet vis tiek esame laikomi šovinistais. Rusiją tiktai erziname, atsisakydami rimtos kovos su šia banditine valstybe. Lenkiją taip pat erziname, užuot parėmę ją kaip tik ten, kur glūdi mūsų bendri interesai.

Nesame nei tautininkai, nei kosmopolitai, nei socialistai, nei kapitalistai, nei konservatoriai, nei liberalai. Jau blėstant Sąjūdžiui kai kas taikliai pastebėjo: sovietų laikais buvo vienos idėjos kultas, dabar – beidėjiškumo kultas. Vargu, ar įmanoma stebėtis, kai vakarykščiai komunistai ir komjaunuoliai iš pradžių tapo aršiais patriotais, o po to – liberalais ir kosmopolitais. Iš tiesų jie nebuvo nei vienais, nei kitais, nei trečiais. Tai – tiktai kaukės tuštybei pridengti.

Aukso vidurys, kaip jau minėta, glūdi skirtingų pozicijų darnoje, ne tuštumoje. Tautiškumas puikiai dera su pagarba žmogaus asmeniui ir bendražmogiškąja dora. Kultūrinis konservatizmas dera su socialinio solidarumo principais. Galimybė dirbti ir užsidirbti pagal savo išsilavinimą ir gabumus – su parama tiems, kuriems trūksta galimybių. Nacionalinis suverenumas – su darnia tarptautine politika, atspindinčia bendrus interesus ir tarptautinį teisingumą.

Nuosekliai įgyvendinama bloga pozicija – mažesnis blogis, nei pusėtinumas. Nuo nuoseklios pozicijos galima atsispirti, galima prieš ją sukilti, o dviejų ar daugiau pusėtinų pozicijų mišinys sudaro klaidingą įspūdį, jog viskas nėra taip jau blogai. Čia tinka dviejų varlių įvaizdis. Viena varlė įkrito į karštą vandenį, iššoko ir liko gyva. Kitai varlei vanduo buvo kaitinamas palaipsniui – ji po truputį priprato, aptingo ir galiausiai – išvirė.

Atrodo, panašiai esame kaitinami ir mes. Truputis patriotizmo, truputis kosmopolitizmo, truputis konservatizmo, truputis liberalizmo, bet visko – po truputį. Palaipsniui liberalizmo ir kosmopolitizmo dozės didinamos, o konservatizmo ir patriotizmo – mažinamos. Taigi, pusėtinumas – apgaulingas, anksčiau ar vėliau jį turi pakeisti nuoseklumas arba į vieną, arba į kitą pusę. Tai neišvengiama, toks būties ir sąmonės dėsnis.

Tikrasis aukso vidurys atsiskleidžia tik per jungiamų pozicijų nuoseklumą ir atsvarų sistemą. Tą atsvarų sistemą sukuria bendrybės, glūdinčios kiekvienos pozicijos viduje, o ne kiekybinis tų pozicijų ribotumas. Sveikas internacionalizmas atsveria galimus nacionalizmo kraštutinumus todėl, kad sveikas nacionalizmas yra internacionalinis, o ne dėl to, kad viena kitam prieštarautų. Kultūrinė dešinė dera su socialine kaire todėl, kad abi šios pozicijos išreiškia rūpestį ta pačia bendruomene, pirmoji – dvasiniais, antroji – medžiaginiais jos poreikiais.

Klasikinė dešinės ir kairės skirtis, dešinėje siejant nacionalizmą ir liberalizmą, o kairėje – socializmą ir kosmopolitizmą, yra dirbtinė, o mažų mažiausiai – atgyvenusi. Jei apskritai galima rasti logiką tokiuose deriniuose. Kalbėti apie konservatyvias dorybes, tautinę tapatybę ir socialinę vienybę atskirai nėra nuoseklu, o dažnu atveju – ir veidmainiška.

Tiesa yra daugialypė, tačiau ne viskas yra tiesa. Dirbtinis skirtingų pozicijų jungimas nėra aukso vidurys. Derinti galima tik tai, kas iš tiesų dera. Šiandien rimčiausia politinė, kultūrinė, socialinė ir moralinė skirtis – ne tarp klasikinės, dogmatiškai suprastos dešinės ir kairės, o tarp liberalizmo ir normatyvizmo, tarp savanaudiškumo ir atsidavimo, tarp žmogaus sau ir žmogaus kitam. Prieš liberalizmą šiandien stoja tiek nacionalizmas, tiek konservatizmas, tiek socializmas, tiek žalioji ideologija. Ši skirtis nėra situacinė. Keturias išvardytąsias ideologijas vienija bendri gėrio supratimai, besiskiriantys tiktai šio gėrio aspektais.

Susivokimas savyje, savoje tautoje ir valstybėje, atitinkamai sąlygoja tarptautinius santykius. Jei pripažįstame savo tautos teisę kurti savo valstybę ir savarankiškai spręsti savo reikalus, tai nuoseklu šią teisę pripažinti kiekvienai tautai, ar tai būtų Kinijos okupuotas Tibetas, ar nuo Ispanijos siekianti atsiskirti Katalonija. Žinoma, jei tai – tautos daugumos valia.

Atitinkamai Lenkija turi teisę kurti savo visuomenei bendrąjį gėrį pagal savo supratimą, be direktyvų iš šalies, kol tai dera su teisingumo principais kiekvienos tautinės bendrijos atžvilgiu. Tikslinga ir teisinga remti Lenkiją kovoje su Briuselio biurokratais, kaip ir pasakyti mandagų „Ne“ jos kišimuisi į Lietuvos ar kitų šalių vidaus reikalus.

Rusija turi teisę tapti normalia tautinės demokratijos valstybe savo istorinėse žemėse, leisdama okupuotoms šalims atsiskirti, jeigu tik jos to sieks. Bet kuriuo atveju, laikant šią valstybę teroristine, kvaila ir bailu elgtis su ja, tarytum su normalia valstybe. O jeigu jau elgiamės su ja, kaip su tokia, tuomet aštrūs žodžiai jos atžvilgiu skamba veidmainiškai.

Tebūnie mūsų „Taip“ – „Taip“, o „Ne“ – „Ne“. Būkime garbingi sau ir kitiems. Tik tada galėsime teisėtai tikėtis pagarbos sau iš kitų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *