B. Puzinavičius. Apie Lukiškių aikštės memorialo projektus – ar turėtume tylėti ir nesikišti? (14)

Epilietis.lrv.lt nuotr.

Epilietis.lrv.lt nuotr.

Nemanau, kad teisūs tie, kurie sako, jog architekto, skulptoriaus, kokios nors kitos srities meno kūrėjo, kritiko ar meno istoriko išsilavinimo neturintiems žmonėms nederėtų kištis į profesionalių menininkų rengiamus viešųjų erdvių planavimo, skulptūrų, paminklų, monumentų kūrimo projektus ir tik tylomis stebėti, ką daro profesionalai ar tokiais save laikantys asmenys. Be abejo, monumentus, memorialus ar paminklus turėtų kurti meno kūrėjai profesionalai (architektai, skulptoriai). Bet ir kūrinių užsakovai bei jų „vartotojai“, t. y. visuomenė, jos atstovai (Lukiškių aikštės atveju – taip pat ir Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs kelis nutarimus šiuo klausimu) irgi turėtų būti išklausomi, į jų pageidavimus ir argumentus atsižvelgiama.

Ypatingai dėmesingai ir jautriai reikėtų išklausyti laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių, rezistentų, patriotines ir Tėvynės gynimo idėjas puoselėjančių organizacijų atstovus, atsižvelgti į jų lūkesčius. Juk viešose erdvėse statomi monumentai – tai ne laikinų modernaus meno parodų eksponatai, sukurti siauram profesionalų ar modernaus meno gerbėjų ratui, bet visai visuomenei skirti istorinės atminties ženklai, statomi ne tik dabartinei, bet ir būsimosioms kartoms, reprezentuojantys iš kartos į kartą perduodamas pilietines ir patriotines vertybes.

Negalima sakyti, kad jau beveik 20 metų besitęsianti Lukiškių aikštės tvarkymo (ar darkymo) epopėja visuomenei nerūpi, nors pozityvaus rezultato taip ir nepavyksta pasiekti. Galima konstatuoti, kad ir pastaruoju metu Lukiškių aikštės klausimai nestokoja dėmesio. Žiniasklaidoje pasirodė nemažai rašinių, kuriuose ne tik menininkai, bet ir plačiai žinomi kitų profesijų žmonės aštriai kritikavo Lukiškių aikštės rekonstrukcijos procesą, Kultūros ministerijos vadovybę, kuri Šiuolaikinio meno centrui pavedė surengti vadinamąsias Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti, paskyrė akivaizdžiai šališką ir šio memorialo sukūrimu nesuinteresuotą projektų vertinimo komisiją (žr. N. Rasimavičiaus, V. Valiušaičio, A. Medalinsko, V. Sinicos, V. Radžvilo, dailininko A. Každailio, architekto A. Karaliaus, skulptoriaus V. Simanavičiaus ir kitas pastarojo laikotarpio publikacijas bei pasisakymus Lukiškių aikštės tvarkymo, paskirties ir memorialo kūrimo joje klausimais įvairiuose informaciniuose portaluose). 

Pirmieji, sakyčiau, akivaizdžiai apgailėtini minėtų Kūrybinių dirbtuvių bei projektų atrankos ir vertinimo komisijos darbo vaisiai jau akivaizdūs. Todėl visuomeninis judėjimas „Vilniaus forumas“ paskelbė pareiškimą, kuriame konstatuojama, jog: „daroma viskas, kad Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė, […] visuomenei mėginant primesti įvairius paminklo pakaitalus ir surogatus be aiškių valstybingumo žymenų“ ir reikalaujama Kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonson (Jonsson), kaip nesugebančios ar nenorinčios deramai spręsti paminklo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje klausimą, atsistatydinimo, ar atstatydinimo. (žr. Vilniaus forumas kviečia apginti vyčio paminklą, tiesos.lt.  2017 m. spalio 10 d.).

Vilniaus forumo iniciatyvinė grupė parengė peticiją su atitinkamais reikalavimais ir paragino neabejingus piliečius ją pasirašyti. Lapkričio 8-tosios ryto duomenimis šią peticiją jau pasirašė 1667 žmonės. (žr. peticijos.com).

Spalio 30 dieną įvykusiame visuomeninių judėjimų „Talka Kalbai ir Tautai“ bei „ Vilniaus forumas“ atstovų susitikime aptartos ne tik ilgalaikio bendradarbiavimo siekiant išsaugoti Tautą ir Valstybę pagrindinės kryptys ir būdai, bet ir pasirengimas „Talkos“ inicijuojamam mitingui, kuriame bus reikalaujama įtvirtinti Lukiškių aikštės, kaip valstybės reprezentacinės aikštės, statusą ir tinkamai įamžinti istorinius Lietuvos valstybingumo siekius bei žuvusiųjų už šalies Laisvę atminimą. Mitingas bus surengtas  lapkričio 17 dieną, 12 valandą Lukiškių aikštėje.

Susitikime buvo pabrėžta, kad mitingas galėtų ir turėtų tapti paskata patriotiškiems piliečiams burtis į plačią visos Tautos talką Lietuvai išsaugoti. Nutarta kreiptis į visuomenę, o ypač į visas patriotines ir pilietines organizacijas prašant skleisti žinią apie įvyksiantį mitingą ir kviesti aktyviai dalyvauti jų narius.

Tačiau aktyvių, patriotines nuostatas puoselėjančių visuomenės atstovų susirūpinimo, atrodo, negirdi kita suinteresuotoji pusė – Kultūros ministerijos, Šiuolaikinio meno centro, projektų atrankos ir vertinimo grupės atstovai. Atsitvėrę nuo visuomenės tylos siena jie patyliukais ir toliau bando prastumti tik jiems patiems priimtinus sprendimus, o gal ir rezga planus, kad ir vėl, jau kelintą kartą, projektas būtų sužlugdytas ir joks monumentas Lukiškių aikštėje nebūtų pastatytas. 

Lapkričio trečią dieną vadinamųjų Kūrybinių dirbtuvių Lukiškių aikštės memorialui sukurti organizatoriai pasiūlė balsuoti už penkis tariamo memorialo projektus, kuriuose faktiškai jokio valstybę reprezentuojančio monumento bei laisvės kovotojų atminimo memorialo nėra. Priminsime, kad šiuos 5 projektus organizatorių paskirta vertinimo komisija slaptai ir neaiškiu būdu atrinkto iš trisdešimties atrankos komisijai pateiktų. 

Manau, kad neturėtume balsuoti ir dalyvauti šitoje tariamai demokratines sprendimų priėmimo procedūras imituojančioje parodijoje, leistis būti kvailinami legitimuojant šališkus Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro sudarytos komisijos sprendimus, kurie akivaizdžiai prieštarauja žinomiems Seimo nutarimams ir visuomenės apklausų rezultatams. (žr: V. Sinica. Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu. alkas.lt., 2017-10-05; A. Medalinskas. Ar gebame pagerbti mirusiųjų už laisvę atminimą? lzinios.lt, 2017-10-31).

Memorialo Lukiškių aikštėje kūrimo procesas man primena protu sunkiai suvokiamą ir dar sunkiau žodžiais įvardijamą dalyką. Jis gal net primena pasakojimus apie tai šen, tai ten esą pasirodančius ateivius iš kosmoso, kurie nors ir negirdi, nesupranta Žemės gyventojų kalbos, nebendrauja su jais, bet vis tiek tariasi išreiškiantys jų valią, bandydami žmonėms „įpiršti“ savo nesuvokiamų eksperimentų rezultatus. Tie „ateiviai“, atrodo, pasižymi ir dar vienu neeiliniu gebėjimu – apakinti ir apkurtinti tam tikras žmonių grupes, šiuo atveju – Lietuvos Respublikos Seimo narius, kurie tarsi negirdi ir nemato, kas dedasi jų pašonėje ir kaip „įgyvendinami“ jų pačių priimti sprendimai.

Bet, tikriausiai, Seimas ir girdi, ir mato, kas vyksta, o jo priimti nutarimai – tėra tik širma, už kurios slepiasi Seimo abejingumas Lukiškių aikštės problemoms, atvėręs kelią Kultūros ministerijos klerkų „kūrybinei veiklai“. Ir nesvarbu, kad dėl to Lukiškių aikštė nebus suformuota kaip pagrindinė Lietuvos valstybės aikštė, joje nebus pastatytas deramas valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas.

Iš lapkričio pradžioje paviešintų penkių Lukiškių aikštės memorialo projektų gal mažiausiai „ufonautiškas“ yra Gintaro Čaikausko, Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio, Rimanto Dichavičiaus ir Arūno Sakalausko projektas „Atminti ir pagerbti“. Dabartinis šio projekto variantas, manau,  yra netinkamas realizuoti, bet gal ir galėtų būti laikomas pagrindu tolimesniam projekto tobulinimui, vystymui bei kūrybinėms paieškoms.

1. Projekto ,,Atminti ir pagerbti'' vizualizacija | cac.lt nuotr.

1. Projekto ,,Atminti ir pagerbti” vizualizacija | cac.lt nuotr.

Projekto aiškinamajame rašte sakoma, kad jį sudaro trys pagrindiniai elementai: 1) akmeninis apskritimas aikštės grindinyje – „Šimtmečio ratas“; 2) paaukštinta granitinė „Tūkstantmečio juosta“ su skulptoriaus Arūno Sakalausko kuriama „Laisvės kario“ skulptūra; 3) stiebas su istorine Lietuvos valstybės vėliava. (žr.: Projektas „Atminti ir pagerbti“).

Pirmiausia kyla klausimas, kodėl aikštės, kuri neva kuriama kaip valstybę reprezentuojanti aikštė, pagrindinis vertikalus akcentas yra Lietuvos valstybės istorinė, bet ne dabartinė valstybinė vėliava? Juk visi žinome, kad Lietuvos valstybę reprezentuoja, jos oficialus simbolis yra Lietuvos Trispalvė. Ar Lietuvos valstybė jau yra tik istorinė kategorija? Aš nesu nusiteikęs prieš istorinę vėliavą, gal ji jau ir „prigijo“ Lukiškių aikštėje, bet manau, kad šita vėliava, traktuojama kaip pagrindinis, centrinis vertikalus kuriamo monumento akcentas, nėra geras sprendimas ir abejotinos prasmės dalykas.

Didelio formato, aukštai iškeltai Lietuvos valstybės istorinei ar Vyčio vėliavai gal reikėtų paieškoti kitos tinkamos vietos. Gal ta vieta galėtų būti, pvz., ant Kreivojo arba Trijų kryžių kalno, buvusios Kreivosios pilies vietoje? Juk šitą kalną kaip tik ir rengiamasi tvarkyti. Tik kad po to tvarkymo jo neištiktų Gedimino kalno likimas! Prie vėliavos Kreivosios pilies vietoje gal tiktų ir A. Sakalausko „Laisvės karys“, nes Lukiškių aikštės projekte „Atminti ir pagerbti“, mano nuomone, jis „įkurdintas“ netinkamoje vietoje.

Lukiškių aikštės pagrindinis vertikalus akcentas, pastatytas aikštės centre, manau, turėtų būti ne vėliava, bet koks nors kitas architektų bei skulptorių sukurtas kūrinys – gal stilizuota, Lietuvą simbolizuojanti moters figūra, gal kenotafas (t. y. simbolinis antkapinis paminklas), gal stilizuotas obeliskas ar koks nors kitas vertikalus panašaus pobūdžio monumentas su aukštai iškeltu tam tikros išraiškos ir formos (gal trimačiu, tūriniu, gal plokščiu) ir prie pastatyto monumento derančiu Lietuvos valstybės herbu bei kitais valstybės ir pagarbą žuvusiems teikiančiais ženklais ir simboliais.

2. Londono kenotafas | Wikipedia.org nuotr.

2. Londono kenotafas | Wikipedia.org nuotr.

Šis pagrindinis vertikalus akcentas, manau, turėtų būti aikštės centre, ant pagrindinės Šiaurės–Pietų ašies ir, žiūrint iš Gedimino prospekto pusės, – už projekto autorių siūlomo „Šimtmečio rato“, kuris turėtų būti pagrindinis horizontalus aikštės akcentas, esantis dviejų pagrindinių aikštės ašių Šiaurės–Pietų ir Rytų–Vakarų – susikirtimo vietoje.

Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad memorialinis apskritimas – „Šimtmečio ratas“ – yra aikštės kompozicijos branduolys. Jis, esą, suprojektuotas ties ašimi, kuri jungia Aukų gatvėje esančius memorialus su šiaurinėje aikštės pusėje stovinčiu kryžiumi ir atminimo lenta 1863 m. sukilėliams atminti. Man atrodo nelogiška, kad „aikštės kompozicijos branduolys“ yra ne aikštės centre, bet nustumtas į šalį. Ir ar reikalinga ta paralelinė, papildoma Pietų–Šiaurės ašis?

Juk akivaizdu, kad pagrindinė Pietų–Šiaurės ašis yra ta, kuri jungia Aukų gatvėje esančius memorialus su aikštės centre esančiu stiebu, ant kurio iškelta Lietuvos istorinė vėliava. Projekto vizualizacijoje ši ašis pažymėta tamsesnės spalvos plokščių punktyrine linija ir tęsiasi link aikštės centre esančios vėliavos. Kaip jau sakiau, derėtų, kad ir „Šimtmečio ratas“ turėtų būti aikštės centre, t. y. pagrindinių Pietų–Šiaurės ir Rytų–Vakarų ašių susikirtimo centre. O takas, nutiestas nuo „Šimtmečio rato“ link kryžiaus ir atminimo lentos 1863 m. sukilėliams atminti, neturėtų būti vadinamas ašimi, o tiesiog taku nueiti link minimos memorialinės vietos.

Pačiame „Šimtmečio rato“ centre, t. y. pagrindinių aikštės ašių susikirtimo taške, turėtų būti aukuras su tikra, gyva Amžinąja ugnimi, o ne projekte siūlomas kažkoks pakaitalas ar imitacija (švytintis kristalas). Kadangi „Šimtmečio rate“ numatomi laisvės kovotojų, aukų pagerbimo ceremonialai (garbės sargyba ir kita), tai gal šis ratas turėtų būti didesnis?

Gal ir tinkamas užrašas „Kas lengvai pamirštama, lengvai gali pasikartoti“, bet, manau, jis turėtų būti ne projekte numatytoje vietoje, bet ant Amžinosios ugnies aukuro. Projekte šiam užrašui numatyta vieta, manau, labiau tiktų pagarbai išreikšti, gėlėms ir vainikams padėti. 

Trys akmens plokščių intarpai Šimtmečio rate su nepriklausomybei skirtų dokumentų paskelbimo datomis bei šiaurinėje rato dalyje numatytu įrašu lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame įvardinta, kiek Lietuvos piliečių per šimtą metų žuvo kovose, sukilimuose, teroro aktuose, buvo įkalinti, taip pat – kiek jų buvo ištremta ir pasitraukė nuo okupacinio režimo, manau, galėtų likti ten, kur ir numatyta projekte.

3. Vytauto Didžiojo Didysis antspaudas | Wikipedia.orgnuotr.

3. Vytauto Didžiojo Didysis antspaudas | Wikipedia.orgnuotr.

„Tūkstantmečio juostą“ siūlyčiau suskaidyti į dvi dalis. „Šimtmečio rato“ kairėje pusėje būtų jos dalis, skirta istoriniams įvykiams nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki Abiejų Tautų respublikos žlugimo, dešinėje juostos pusėje – įvykiams nuo T. Kosciuškos ir kitų sukilimų, Tautinio atgimimo iki mūsų dienų. Be to, vietoje numatomos juostos, manyčiau, geriau tiktų sienelė, nes ant sienelės, vertikalioje, o ne horizontalioje plokštumoje padaryti įrašai ir ženklai geriau matyti iš toliau, juos patogiau skaityti, jie mažiau paveikūs aplinkos taršai.

Kairės pusės „Tūkstantmečio juosta“, manau, galėtų būti įprasminta ir papuošta ant granito plokštės ar stelos pavaizduotu Vytauto Didžiojo antspaudu, kuris simbolizuotų LDK laikotarpį, o dešinės pusės – Vyčio kryžiaus ordino Didžiojo Kryžiaus atvaizdu, simbolizuojančiu aukščiausią įvertinimą tų, kurie kovojo, dirbo Lietuvai, paaukojo dėl jos savo gyvybes. (Tas ordino atvaizdas pakeistų, manau, netinkamoje vietoje pastatytą Vyčio skulptūrą, arba A. Sakalausko „Laisvės karį“).

 

4. Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius | Wikipedia.org nuotr.

4. Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius | Wikipedia.org nuotr.

Už LDK laikotarpiui atstovaujančios „Tūkstantmečio juostos“ būtų galima iškelti Lietuvos valstybės istorinę vėliavą, o už moderniajam Lietuvos laikotarpiui – Lietuvos Trispalvę. Taigi atsirastų tinkamos vietos abiem mums brangioms vėliavoms.

Man regis, kad jeigu aplink „Šimtmečio ratą“ sukurtume darnią skirtingo aukščio vertikalių ir prasmingų akcentų kompoziciją, kuri kartu su „Šimtmečio ratu“, Amžinosios ugnies aukuru, „Tūkstantmečio juosta“, taip pat istorinės atminties ženklais, esančiais aikštės Pietų–Šiaurės ašyje, t. y. Aukų gatvėje ir netoli Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, gal ir galėtume sakyti, kad turime aikštę su Valstybę reprezentuojančiu monumentu bei memorialiniais akcentais.

Vyčio šalininkai irgi nebūtų nuskriausti. Vienas Vytis – didžiausias ir ryškiausias – puoštų ir įprasmintų pagrindinį aikštės centre pastatytą monumentą, kiti būtų matomi Vytauto Didžiojo Didžiajame antspaude, Vyčio kryžiaus ordino Didžiajame kryžiuje, plevėsuotų Lietuvos valstybės istorinėje vėliavoje.

P.S. Nemažai kam nepatinka ir tas chaotišku vadinamas aikštės žaliosios zonos takų išdėstymas. Aikštės sutvarkymo projekto autoriai teigia, kad takai suprojektuoti ir nutiesti atsižvelgiant į pėsčiųjų srautus ir jų judėjimo kryptis. Tačiau projekto vizualizacija ir jau atidarytos aikštės nuotraukos, ypač tos, tarsi iš paukščio skrydžio, manau, leidžia suabejoti, ar projekto autoriai nuosekliai laikėsi šių nuostatų. Matome, pavyzdžiui, kad siauresnis takas, skersai kertantis aikštės žaliąją zoną iš Vasario 16-osios gatvės ir Gedimino prospekto sankirtos kampo link J. Tumo-Vaižganto ir J. Savickio gatvių sankirtos (prie Užsienio reikalų ministerijos pastato), maždaug nuo aikštės vidurio neturi tęsinio. (žr. 5 nuotrauką) . Labai galimas dalykas, kad pėstieji, tiesindami savo maršrutus, pratęs jį ir aikštės gazone išmins savąjį taką tokiu būdu sugadindami aikštės vaizdą. 

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .

14 komentarų

  1. O kur Mindaugo sukurtos Lietuvos karalystės statuso teisinis veiksnys istorijoje? Kaip rodo Popiežiaus bulė, Lietuvos Karalystės statusas nesibaigė su Mindaugu, nes jis pagal bulę teisiškai buvo tapęs paveldimu. Taigi ir po Mindaugo jis stovėjo skersai kelio Lietuvos priešams, siekusiems Lietuvos žemių pasisavinimo, atliko ne mažesnį vaidmenį už betkurį kitą istorinį veiksnį Lietuvos kovų ir išlikimo istorijoje. Nepelnytai lipama ant galvos ir vadinamiems Gedimino stulpams, kurie yra bendriausiu Lietuvos simboliu. Su vėliavomis, kuriose plazdėjo Gedimino stulpų simbolis, Lietuvos kariuomenė dalyvavo Žalgirio mūšyje. Tai Lietuvos simbolis einantis nuo mitinių laikų, tai gyvuosius su kritusiųjų vėlėmis vienijantis ženklas, tai teisingumo pasaulyje laikymosi simbolis. Tad, ar neatrodo, kad, nesuvokę savo istorijos, kuriame paminklus jai išreikšti.

    • Plunge:

      visa esme, kad tada lietuviu nebuvo. Buvo aisciai-baltai. Siandien dauguma lietuviu tame tarpe ir as, save laiko aisciais-baltais. Tai lietuviams ir latviams reiketu viena karta pasirinkti ar jie vis dar laiko save baltais ar jau lietuviai yra kazkoks tautinis pusiau lenkiskas naujadaras, gal Bumblauskas aiakiau ivardintu kas tai per lenkiskas-baltiskas naujadaras. Kaip ten butu as jauciuosi baltas ir man latviai yra broliai kuria kalba musu kalba ir yra musu krauja ir kulturos o visokie bumblauskniai lenkai Vytautai ir Mindaugai kurie dare kazkokius naujadarus ir sukure valstijele netytcia Lietuva, man jie nekelia jokiu jausmu, nes as esu baltas ir nei Vytauto nei Mindaugo niekada negarbinsiu ir juju klyskeliu. As gerbiu tai kas tikra, kultura, kalba, krastas. o ne politinius lavonus.

      • Pikc:

        Visa esmė, kad “Kadangi senovės baltų gentys bendro pavadinimo nėra turėjusios, XX a. pradžioje Kazimieras Jaunius pasiūlė jas vadinti žodžiu aisčiai, paties K. Jauniaus išvestu iš senovės rašytojų minimų estijų ar e[i]stų vardo; po to keletą dešimtmečių terminas aisčiai lietuvių literatūroje vartotas kaip neva „istoriškesnis“ termino baltai pakaitalas (tarptautinį mokslinį „baltų“ terminą, išvestą iš Baltijos jūros pavadinimo, 1845 m. knygoje Die Sprache der alten Preussen įvedė Karaliaučiaus universiteto profesorius G. H. Neselmanas).” 😉
        Eesti pois, eesti pois. 😀

        • Tvankstas:

          Tacitus 98 m. ‘Germania’ aprašė ‘aestii’ (aistijai – taip tarė tuo metu).

          • Tacito ‘Aestii’ užrašymas lotyniškai yra problemiškas. Antai gotų karalius laiške “aisčiams” šį pavadinimą rašo “Hestis”. Tokiu atveju dėl pavadinimo pirmojo garso nėra užtikrintumo. Tai būtų vienu iš pagrindų manyti, kad Tacitas šį pavadinimą paėmė užrašytą graikiškai. Todėl perašinėjant galėjo įsivelti klaida – graikų ‘L’ yra kaip lotynų ‘A’ tik be brūkšnelio. Tad ‘Aestii’ atstatytinas į graikiškai užrašytą pavadinimą ‘Lestii’. Tokiu atveju gautume į Lietuvoje esančius lietuviškus pavadinimus panašų žodį. Be to, jis netapatintinas su beveik po 1000 metų šaltiniuose randamais panašiais užrašytais genčių pavadinimais ‘Eastum’ ir pan., bet laikytinas kitu, kitos prasmės žodžiu.

      • Paties mintys aiškiausiai rodo esant pakrikusią padėtį ne tik konkrečiuose dalykuose, bet ir Tautos istorinėje sąmonėje. Suplakti Vytautą su Mindaugu yra visiškas savo istorijos neišmanymas. Vytautas buvo gryniausias, nuolankiausias Lenkijos karalystės tarnas, sutikęs, kad Mindaugo sukurta, o kitų dinastinių paveldėtojų tęsta Lietuva kaip karalystė teisiškai ir valstybiškai lygi kitoms šalims, lenkiškajam Jogailai pataikaujant, būtų pažeminta iki kunigaištystės, prišlietos prie Lenkijos karalystės tampant jos valstybine dalimi. Mindaugo politika buvo priešiška Lenkijai iš esmės. Lietuvos karalystės atsiradimas didžia dalimi ir buvo priešinimos Lenkijos kėslams į Lietuvą rezultatas. Taigi Vytautas ir Mindaugas yra priešingose Lietuvos istorinių valdovų gretose. Tad nesididžiuoti Mindaugu tiek pat tikru, kaip ir baltai, reikštų atsisakyti lemtingos lietuviškos istorijos dalies, lemtingos lietuvybei išlikti, taigi ir pačiam kaip baltui, turinčiam savo kraštą, kalbą, kultūrą, istoriją, kuri pačiam, beje, jau “politinis lavonas”. Bet juk šokant – ant savo “istorijos lavono”, yra šokama apskritai ant atminties, kurioje yra ir “kultūra, kalba, kraštas”…

        • Vindrykštė:

          Vilna, Mindaugas su Vytautu, žinoma yra skirtingi ir netapatinami, bet abudu yra negatyvių personažų pusėje. Kodėl Mindaugas turėtų būti įvardijamas kaip poztyvus valdovas jeigu jis suskaldė baltus, kas šiek tiek domisi istorija, žino kaip tai įvyko. Yra faktinei įrodymai, kaip Mindaugas prūsų (tėvynainių) žemes raštiškai perleido vokiečiams ir t.t. Šiandien mes turim iš baltų padermės dvi našlaites Latvija ir Lietuvą kurios kultūriškai yra visiškai suniokotos ir yra ant išnykimo ribos. Klausimas, jeigu Mindaugas nebūtų nuėjęs šuniškais keliais ir nepabučiavės kojų popiežiui, šiandien turbūt būtų plati Baltų valstybė čia kur Latvija, Lietuva ir Karaliaučius. Jug iki Mindaugo baltai puikiai gynėsi kalavijais netgi mongolus sugebėdavo nuskriausti, baltų karyba stipriai lenkė europiečius ir lygiavosi su mongolais tad karo keliu europiečiai nesugebėjo paimti baltų, paėmė turtais ir titulais sugėlę savo gyvatėmis visų pirma Mindaugą.

  2. markas:

    Paprastume aiškumas. O kuo daugiau įvairiausių elementų, tuo labiau išplaunama idėja, nebelieka konkretumo. Aikštė – ne didelis parkas, kur daug kelelių, ties kurių posūkiais vis naujas architektūrinis-informacinis elementas kažkokia bendra visam parkui tema. Kol galų gale visi takai susieina į centrą, kuriame stovi visa apibendrinanti kulminacinė figūra. Lukiškių aikštė – mažulytė. Tad ketinimai joje rasti vietą vos ne visų Lietuvos kovų istorijos įamžinimui skirtingais elementais bei plius dar rasti skirtingas atskiras vietas reprezentacijai, paminėjimams yra tai, ko taip reikia liberal-kaprofilams: lankytojai per medžius miško nebemato. Kitaip tariant, kas tinka viskam, dažniausiai netinka niekam. Kodėl lenino aikštė buvo tokia sąlyginai tobula? Visas dėmesys į centrinę figūrą, kur matėsi net iš tolo – ne aikštėje esantiems praeiviams. Niekas netrikdė dėmesio.

  3. Vindrykštė:

    Kalbant apie aisčius-baltus ir jų vardą. Tai jog jie neturėjo (o gal ir turėjo) žodį nusakantį jų padermę,nereiškia jog jie nebuvo vientisa tauta, toks žodis nebuvo reikalingas kasdienėje šnektoje todėl ir neįgavo pavidalo, slavai taip pat vardo neturėjo, vienur kitur yra tik nuotrūpos panašiai kaip su aesti, tad žodis slavas irgi yra šių laikų išplėtotas. Galima sakyti jog baltų vardą nusisavino estai, mūsų protėviai daugiausia ir buvo minimi kaip aistijai, estijai ir t.t. netgi pati žodžio kilmė yra labai baltiška nuo žodžio esti – yra, būti. Širdis sako jog čia panašus atvejis kaip su Makedonais. Galim tik pasijuokti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *