J. Laučiūtė. Mes atsiprašėme. O jūs? (22)

Jūratė Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

Jūratė Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

Lietuva vėl išprovokuota, vėl kalama ant antisemitizmo kryžiaus. Senas, nusibodęs, bet dėl to ne mažiau skausmingas siužetas: įžūli ar/ir infantili ypata netikėtai, išdavikiškai smūgiuoja į paširdžius, tačiau gavusi grąžos, visa gerkle piktinasi, kokie nekultūringi, netolerantiški tie, kurie išdrįso duoti grąžos.

Jei panašūs apsižodžiavimai, apsistumdymai vyktų šalyje, kur visi konflikto dalyviai išpažįsta Kristaus mokymą ir juo seka, panašūs priekaištai turėtų realų pagrindą, nes daugelis dar prisimename Kristaus raginimą gavus į vieną žandą, šiukštu, neduoti grąžos, bet dar atsukti ir kitą žandą.

Tačiau yra du „bet“.

Vienas: konfliktuojama ne kur kitur, o šiandieninėje Lietuvoje, kuri yra ES narė, o ES, kaip žinia, atsisakė krikščionybės, kaip sudedamo ir privalomo ES šalims kultūros dėmens. Tad ko piktintis, jei mūsų tautiečiai stengiasi būti modernūs ir nebesigręžioja į Kristų, kad neįžeistų Mahometo…

Antras: ne tik šiandien, bet ir praeityje, kai dar lietuviai nesigėdijo viešai išpažinti krikščionybę, antrasis konflikto dalyvis ne tik nepripažino Kristaus mokymo, bet ir dabar, kaip ir prieš kelis tūkstančius metų, tebesivadovauja visai kita, su krikščionybe nesuderinama nuostata – keršto nuostata, ir keršto ne tik asmeniškai tam, kuris žudė, bet ir jo palikuonių palikuonims, ir net visai tautai.

Ar tai priimtina Europos visuomenei, kuri kaip vieną didžiausių savo vertybių įvardija toleranciją net ir tada, kai „kitas“ nei gerbia, nei toleruoja? Juolab, kai mėginama primesti kolektyvinę atsakomybę tautai, kuri ne tik nepagimdė tautinę neapykantą skatinančios neva filosofijos, neišprovokavo XX a. didžiausių taikių piliečių žudynių nacionaliniu (hitlerizmas) ar ideologiniu (stalinizmas) pagrindu, bet ir pati skaudžiai nukentėjo tiek nuo vieno, tiek nuo kito –izmo!

Gyvenimas – geriausias mokytojas. Ir šį kartą jis pirštu prikišamai parodė, kas yra kas ir ko yra vertas žmogus, pilantis pamazgas ant savo tautos, savo valstybės toje šalyje, kuri niekada nepasižymėjo draugiškumu ir pagarba Lietuvai.

Maža to, ir intelektu nešvytintis siuvėjas, ir, manykime, iš meilės pakvaišusi moteriškė netgi pasiūlė atvirai priešiškos šalies lyderiui imtis auklėti tą, jų nuomone, niekam tikusią Lietuvos valstybę. Ir abu pasisakymai yra provokatyviai susiję „laike ir erdvėje“, nes įgarsinti buvo vos ne tuo pačiu metu ir iš tos pačios tribūnos.

Su provokatoriais visur elgiamasi be tolerantiškų įmantrybių. Tiesa, Lietuva ilgą laiką buvo lyg ir savotiška išimtis, nes čia buvo garbinami Tomo Venclovos tipo „susipratę“ lietuviai, kurie laikė geru tonu kritikuoti Lietuvą būtent tose šalyse, su kuriomis Lietuvai iki šiol vis dar keblu megzti normalius, abipusiai pagarbius santykius. Bet juk sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Statkevičiaus ir Vanagaitės „duetas“ bus perpildęs lietuvių kantrybės ir saviniekos taurę, ir Lietuvos šmeižikai pagaliau sulaukė itin vieningo pasmerkimo, kas liudija atgimstantį tautinį orumą.

Beje, šį kartą savo nuomonę-nepritarimą provokatoriams viešai išsakė ne tik eiliniai piliečiai, bet ir kai kurie valdžios atstovai. Lietuvos Republikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno nuomone, „su V. Putino režimu susijusio oligarcho V. Kantoro vadovaujamos organizacijos pareiškimas – dar vienas tvirtas įrodymas, kad Dušanskienės ataka prieš mūsų partizanų vadą jokiu būdu nebuvo sensacijos paieškos, noras išsiskirti ar tik pasipelnyti, atvirkščiai – tai klientelistinės Kremliaus struktūros jau dešimtmetį besitęsiantis sistemingas anti-lietuviškas veikimas, kurio tikslas – susieti Lietuvos laisvės kovas su didžiausia žmonijos tragedija, diskredituoti mūsų valstybingumo idėją, paversti mus parijais Vakarų erdvėje. Todėl diskusija turi vykti ne apie žodžio laisvę, liečiamas ar neliečiamas temas, leidyklų sprendimus, o apie geopolitinius šių sistemingų atakų tikslus“.

Tiesa, kai kuriems interneto komentatoriams pristigo takto ir santūrumo, ir užuot diskutavę argumentais, jie nuslydo į plikus jausmus. Nemėginant jų pateisinti, visgi galima suprasti: įvairių tautybių ir lyčių provokatoriai jau ne pirmą kartą dergia mūsų tautą, primesdami jai kolektyvinę atsakomybę, bet mūsų valdžios atstovai ne tik vengdavo duoti jiems orų atsaką, bet ir plačiai atverdavo jiems vartus į aukščiausias mūsų šalies tribūnas. Matyt, vadovavosi liūdna tautine patirtimi: nekliudyk…, nes smirdės. Todėl „duoti grąžos“ griebdavosi paprasti lietuviai, nors ir būdavo graudenami, kad „grąža“ – ne ta priemonė, kuri gali padaryti mus laisvus nuo provokacijų ir šmeižto.

„Kiek supjudytų žmonių. Kiek nemeilės ir neapykantos išlieta ir liejasi. Kiek prasivardžiavimo, asmeninės ir tautinės neapykantos kurstymo. Kiek priklijuota etikečių. Kaip tai neigiamai atsiliepia ne tiems gražiems ir kilniems jausmams, kuriais lietuviai pastaraisiais metais pradėjo dalytis su žydais, o žydai su lietuviais,“ – sielojasi Sergejus Kanovičius dėl to triukšmo, kuris kilo dėl Vanagaitės ir Zurofo „benefiso“ Maskvoje. Būtų galima sielotis kartu su juo, jei autorius būtų pamėginęs paieškoti šio incidento pradinės priežasties ir įvardinęs ją kaip iš anksto kažkieno suplanuotą, o R. Vanagaitės uoliai įvykdytą provokaciją. Būtent jai ir jos mylimajam, o ne kolektyviniam skaitytojui S. Kanovičius, siekdamas objektyvios tiesos, privalėjo adresuoti savo klausimą: „Kieno vardu ir vardan ko įžeidinėjami padorūs žmonės?“ Deja, to jis nepadarė…

Kažin, kam ir kokius klausimus uždavinės ponas Kanovičius dabar, po to, kai Vanagaitė prisipažino apgailestaujanti dėl savo nepagrįstų kaltinimų partizanų vadui?

Nesupratau, į ką, ar į lietuvius, ar žydus kreipėsi S. Kanovičius, ragindamas: „Apkabinkime savo istoriją ir nebijokime. Palikime mūsų kvailus ego ir ambicijas, piktdžiugą. Supraskime – darome klaidas, už kurias ir vėl mokės mūsų vaikai. Dešimtmečiais. Pagalvokime apie juos. Jei dar galime galvoti apie ką nors, išskyrus save. Nustokime vartoję pusiau-tiesą“. Dėl visa ko priimu jo žodžius kaip kvietimą lietuviams nustoti kalbėti pusiau-tiesą, o žydams – raginimą išgirsti visą tiesą, be ambicijų, be senų žaizdų aitrinimo…

O visa tiesa ta, kad tiek šiandieninė lietuvių karta, tiek mūsų tėvai ir seneliai, kurie anaiptol ne visi buvo žydšaudžiai, kaip ir ne visi buvo žydų gelbėtojai, iki šiol nesulaukė atsakymo į nuolat juos kankinantį klausimą: kodėl tiek šimtmečių ramiai gyvenę Lietuvoje, taikingai sugyvenę su lietuviais, nepatyrę nė vieno pogromo, Lietuvos žydai (žinau, kad tik kai kurie iš jų, bet mane sugundė pono Zurofo pavyzdys panaudoti jo taip mėgstamą kolektyvinio kaltinimo figūrą), rusams okupavus Lietuvą, šoko uoliai tarnauti okupantams, ir ne tik padėjo jiems vykdyti politinį – ideologinį perversmą, bet ir fiziškai naikino okupantams neįtikusius vakarykščius kaimynus, draugus, kolegas?

O jei kažkas nuoširdžiai nori visos istorinės tiesos, tai ji tokia: chronologiškai lietuvių žemaičių žudynės Rainiuose įvyko anksčiau, nei žydų žudynės Paneriuose. Bet iki šiol nė vienas Izraelio valdžios atstovas neatsiprašė taikios, draugiškos lietuvių tautos, kuri šimtmečiais dalijosi su žydais ta pačia žeme, tuo pačiu dangumi, tačiau jų skaudžiai išduotos, vos tik pasigirdo okupantų komanda griebti ir žudyti vakarykščius bendros duonos valgytojus! Ne tik neatsiprašė, bet ir slėpė, globojo žudiką/žudikus… O juk lietuviai atsiprašė, ir ne kartą, tiek valdžios atstovai, tiek eiliniai piliečiai, nors pirmąjį kraują praliejo ne lietuviai…

Taigi, gerbiamieji, išgirskime jei ne savo sąžinės balsą, tai bent S. Kanovičiaus raginimą ir pagaliau, „pagalvokime apie tiesą, kuri, skirtingai nuo į tamsą mus skandinančio melo (tuo pačiu ir nuo Vanagaitės nuolat atnaujinamo šmeižto – J. L.), mus dar gali apšviesti“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *