S. Barkauskas: Kanklėmis pikti ir niūrūs žmonės negroja (nuotraukos) (2)

Akmeninės kanklės | A. Mėžečio nuotr.

Alanas Mėžetis kalbina liaudies instrumentų meistrą, kankliadirbį Skalmantą Barkauską:

– Papasakokite apie pačią pradžią, kas pastūmėjo rinktis būtent kankliadirbystę?

– Viskas prasidėjo nuo to, kai sesuo parsinešė Alberto Martinaičio, meistro iš Šiaulių, kankles, ilgai svajojo jomis groti ir kai pradėjo jomis skambinti, man pačiam ėmė patikti. Nejučiomis pamaniau, kad ir pats noriu groti, tik, kad jų vienų taip paprastai nepasidalysi, todėl kadangi pats jau truputį buvau „prie medžio“: drožinėjau visokius šaukštus, su draugais maži lakstėm pasigaminę savus kardus, skydus, patys dirbinomės šarvus, tai nusprendžiau, kad kodėl gi nepasidarius kanklių. Iš pirmo žvilgsnio atrodė nieko sudėtingo – dėžutė uždengta lentele, kažkokie kuoliukai, ertmės, stygos. Tai pagal tokį įsivaizdavimą kaip ten kas maždaug galėtų atrodyti, žiūrinėjau ir pavyzdžius. Pasistačiau sesės kankles ir net nežinojau koks ten medis, kaip ir kas, tiesiog paėmiau ir pradėjau drožinėti. Geriausiai atsimenu kaip uždėjau stygas ir net nežinojau, kad jos skirtingų storių, viską visai sumaišiau, nei derinti nemokėjau, nieko. Toks net sakyčiau buvo visiškai natūralus pats pirmas santykis su pačiu instrumentu.

– Vadinasi, medis Jus lydėjo nuo vaikystės? Kada pirmą kartą teko susidurti su juo?

– Pirmą kartą turbūt buvo kuomet su tėčiu radom įrankius, kartu važiuodavom į Kernavę, kitokius istorinius renginius. Man kažkaip patikdavo visada kalti, gaminti, tai tėtis pasiūlė įsigyti tuos drožybos įrankius. O nusipirkus juos ir pradėjau skaptuoti dubenėlius, drožti šaukštus. Įrankių dar buvo likę nuo senelio, buvusio batsiuvio, o kadangi tėtis, dirba mūrininku, tai leido ir įrankius imti, daryti, konstruoti. Tik, aišku, po to reikdavo ir padėti įrankius atgal į vietą, kad nedingtų.

–Koks atsiminimas aplanko Jus atsiminus tą laiką? Gamindavotės šarvus?

–Dar gerai pamenu, maždaug kuomet man buvo gal vienuolika, dvylika metų, susirinkom su draugais vieną vakarą kieme ir sumąstėm, kad reikia pažaisti kovas, pasidaryti kardus, skydus, susigalvojom taisykles, kad su kardu reikia paliesti priešininko nugarą tai taip ir pradėjom lakstyti aplink daržą. Susiskirstydavom komandomis, iš pačių pradžių tai net skydų neturėjom, tik kardus greitai pasigaminom, ir taip patiko, kad po to susitikom vėl kitą vakarą, po to dar kitą ir viskas išaugo iki to, kad patys pradėjom darytis ir kardus, ir skydus, ir šarvus. Vėliau net su draugais pasistatėm būstinę, gretos pagausėjo, tai taip po to ir lakstėm po laukus su kardais ir skydais.

Sesė pamatė, kad mes čia taip žaidžiam, pasakė, kad yra čia tokie istoriniai rekonstrukciniai klubai, kur suaugę vyrai užsiima kovomis. Parodė man tuos vyrus, o man vienuolikos, dvylikos metų būnant, jau kompiuteriu naudotis kažkiek mokant, susiradau aš jų el. paštą, parašiau jiems laišką, nusiunčiau nuotraukų kaip mes kovojom ir tiesiog sulaukėm idėjinio palaikymo, kad tik darykit, užaugsit, prisijungsit prie mūsų. Pakvietė atvažiuoti į renginius, pasižiūrėti kovų, nuvažiavom su tėčiu, paspaudėm ranką klubo vadovui ir tas ratas taip ir užsisuko, kažkaip jaučiau, kad tos veiklos mane traukia.

– O kaip atsirado Jūsų santykis su daina? Ar užaugote prie folkloro?

– Muzika man buvo toks dar neatrastas dalykas, nors aš pats dainuodavau chore, bet groti niekuo negrojau. Mama lankė Babtų folkloro ansamblį „Vėrupė“, dainuodavo ten, bet aš tuomet nemėgdavau to, man kažkaip atrodydavo bobučių reikalas tos pačios dainos, apskritai nelabai patikdavo. Galbūt tas artimesnis santykis su muzika apskritai atėjo tada kai pamačiau, kad tie suaugę vyrai iš tų istorinių rekonstrukcinių kovos klubų sustoja į gretą ir uždainuoja karinę dainą, turbūt tada ir supratau, kad čia ir yra tai. Taip paprastai ta daina ir pasidarė artimesnė, pradėjau skirti, kuri istorinė, kurios darbo ar karinės.
Grįžkime prie kanklių.

– Ko išmokote per tą laiką gamindamas kankles?

– Pasirinkti tinkamą medį. Kuo ilgiau užsistovėjęs medis – tuo geriau jis skamba. Kiekvienas medis tarsi turi savo balsą. Pavyzdžiui liepa skamba minkščiau, uosis giliau, kiečiau. Obelis – skardesnė. Patys medžio ruošiniai būna nuo dešimties iki dvidešimties metų amžiaus, kadaise buvę atidėti žmonių, dažnai tenka tiesiog tyrinėti patį ruošinį, kiekvieną jį paėmus atskirai pasimato, kad jisai yra skirtingas. Tai tarsi kaip spręsti tokį rebusą: apžvelgti ar yra šakų, įtrūkimų, kaip pačios šakos, rievės eina, žiūrėti kokią tai turės įtaką garsui, jau paėmus į rankas pastuksenti. Skaptuoju ir vėl stuksenu, klausau pačio garso. Jau, žinoma, yra ir tam tikrų nusistovėjusių kanklių formų, kurios teikia daugiau vilties, kad skambės ir pats instrumentas.

– Ar darbas su technika, kuri leidžia pagaminti kankles greičiau, neatima tariamos dvasios iš instrumento?

– Manau, kad atima, vis tiek tie elektriniai įrankiai, kurie greitai sukasi, kad ir tie patys diskeliai ar šlifavimo priemonės, jos neša tokią disharmoniją, nes tu prisilieti prie pačio medžio ir tu jau jį ir kitaip ir net mažiau jauti. Jau kažkoks tai kitas įrenginys jį šveičia, šlifuoja. Labiausiai ir siekiu, tokių sąlygų, kad galėčiau dirbti tik su rankiniais įrankiais, lėtai, atsisėdęs, išimti pačiam tą kiekvieną medžio drožlę, nes neretai kitą kartą tie patys elektriniai prietaisai tampa gana pavojingi.

– Kokie žmonės dažniausiai užsako kankles? Koks jų požiūris į šį instrumentą?

– Neretai tai žmonės iš folklorinio ar tautinio rato, bet būna visokiausių žmonių, pastebėjau tokią tendenciją, kad moterys dažnai nori kanklių, kuomet gimsta vaikas šeimoje, joms norisi tada ir dainą ar lopšinę padainuoti, tarsi suteikti tą kanklių skambesį savo vaikui.

Paprastai kai gaminu kankles, tai darau jas būtent tam žmogui, kuris jų ir nori. Pirma su juo susipažįstu ir tik po to darau instrumentą, nes vis tiek į tą instrumentą tarsi sudedi savo rankas, mintis apie patį žmogų. Neretai, iš tiesų, atrodo, kad kanklėmis pikti ir niūrūs žmonės negroja.

– O kaip manote, kada pats instrumentas įgauna tą dvasią? Ar tada, kai jis pagaminamas? Ar kai su juo yra grojama ilgesnį laiko tarpą?

– Manau, jis įgauna dvasią tada, kai užsideda deka, toji lentelė ant viršaus. Tik tada, kai tu ją priklijuoji, tada jau viskas, vidaus jau nebepakeisi. Manau, kad būtent tada yra tas momentas, galbūt ir mano pačio išmonės sugalvotas. Pati deka turi išpjaustytus raštus, ornamentus ir ją uždarius viduje pasidaro tarsi rezonuojanti ertmė, todėl kai užklijuoju pačią deką, spausdamas ją su kitomis lentelėmis, niekada neuždengiu tų raštų. Man atrodo, kad kanklės negali būti paliktos uždusintos, nes tada gali nelikti ir pačio garso, todėl neretai palikęs atvirus raštus ir palieku pačias kankles per naktį sugyti ir manau, kad būtent tada ir ateina tas garsas.

Dar neretai, kur po deka, kanklių viduje matosi meistro įrašai: vardas, pavardė, pagaminimo metai, įdedu tokią savotišką paslaptį, neišduodu ką ten parašau, tačiau visose darytose kanklėse nematomoje vietoje, palieku įrašą apibūdinantį patį kanklių skambesį. Tai tarsi linkėjimas instrumentui, o tada uždarau ir ramia galva palieku joms tą įrašą. Pavyzdžiui, jeigu darau kankles kažkam iš pajūrio regiono, bandau susieti tą garsą su jūros ošimu ir kas įdomiausia, kad dar nė karto nebuvo pavedę.

– Turbūt kitas Jūsų kiek neįprastas projektas yra kanklės iš akmens. Kuo jos Jums pasirodė neįprastos, jas pagaminus?

– Įdomu apskritai buvo apjungti tradicinį kanklių modelį su pačiu akmeniu, kadangi tokios kanklės yra gan neįprastos. Vėlgi išliko toks pats netikėtumo jausmas, kuomet darau medines kankles, dedu stygas ir nežinau kaip skambės. Tai lygiai taip pat padariau ir akmenines. Sudėjęs kuoliukus ir veržiklius jų pačių garsas nepasirodė labai garsus, bet buvo labai giliai aidintis.

– Kokiu gyvūnu save pavadintumėte?

– Koks aš gyvūnas? Gal… bebras, (juokiasi) drožiu medį, kodėl gi ne?

– Kaip manote, kokia būtybė galėtų būti priskirta kanklėms?

– Kanklės paprastai tapatinamos su karstu, laivu. Likusios nuo tų laikų, kai laidodavo žmonės įdėdami kūną į luotą ir paleisdami jį į jūrą. Kanklės buvo prilyginamos luotui, dvasiniam instrumentui, kuris išlydėdavo žmogų į dausas, taip pat kaip pats luotas išplukdydavo. Ir net kanklių pati forma primena luotą – įdėtum į vandenį tai laikytųsi ant vandens.

Dažnai sakydavo jeigu žmogus jau merdi, tai jeigu šalia jo grosi kanklėmis, kol grosi, tol žmogaus siela neišeis į kitą pasaulį. Kai tik nustosi groti, tada ji gali palikti kūną. Kanklės kaip instrumentas tarsi užlaiko žmogų šiame pasaulyje. Ypatingai, jeigu miršta artimas žmogus, tai sako reikia skubėti, eiti gaminti kankles, kad tą dvasią, kuri dar nepaliko mūsų, įsikūnytų į kankles, kad jos skambėtų to žmogaus balso tembru.

Tokia įdomi istorija nutiko tėviškėje, pas tėvus. Mano kambarys būdavo virš tėvų kambario ir tąkart buvau pasidaręs lentyną, susistatęs kankles palubėj, jų buvo gal kokios aštuonios ir manęs tuo metu namie nebuvo. Mama prabudo naktį ir girdi, kad kažkas kanklėmis groja, pagalvojo, kad Skalmantas prabudo ir groja sau naktį, bet kai ryte atsikėlė prisiminė, kad manęs namie nėra. Vėliau, po šito jos pasakojimo aš nubėgau į tą kambarį ir paėmęs visas tas kankles atsinešiau prie mamos ir visoms stygas braukydamas klausinėjau: „…kurios, kurios ten skambėjo?“. Aišku, galima ir logiškai įvardinti, kad galbūt ten kokia pelė prabėgo per lentyną, per stygas, galima visaip permąstyti, tačiau vis yra ir ta mistiškoji kanklių pusė, kuri turi savyje žavesio.