Č. Iškauskas. Nors žydai man buvo geri…

Blogų žydų gyvenime aš nesutikau. Girdėjęs, kad miesteliuose išbambindavo jų namų langus, piktai pašiepdavo, rėkaudavo kažkokias dainuškas. Pas žydą krautuvininką neturtėlis galėdavo dykai gauti kokią silkę, „bargan“ – saują uknolių („ui, ponulis atidos vėliau“) ar žiupsnį druskos. Kai kas ant jų grieždavo dantį, kad nešvarūs, nuolat dvokia naftalinu ar supelijusiais drabužiais, kad „sėdi ant lietuvio kupros“, atsiskyrę, kad turi savo keistus papročius…

Mama prieš vestuves, būdama gal 14-15 metų (ištekėjo 16-kos), tarnavo pas miestelio žydą ir per tą trumpą tarnybą išmoko keletą jų žodžių, geresnių manierų. Sakydavo, kad jie tarnaitei buvo geri…

Paskui buvo rašoma, kad daug žydų mėtė gėles po Raudonosios armijos tankų vikšrais, žlegėjusiais Kauno Laisvės alėja 1940-aisiais, nes joje jie matė išsigelbėjimą nuo Europą užtvindžiusios „rudojo maro“ bangos. Daug jų buvo ir 16-oje lietuviškoje divizijoje, ir sovietinių partizanų būriuose, ir pokarinėje valdžios nomenklatūroje…

Rašant straipsnius „žydiška“ tematika, mane perspėdavo: būk atsargus, pasverk kiekvieną žodį, tai labai jautrūs reikalai… Kodėl? Juk buvo šaltiniai, argumentai, nuorodos. Vis tiek 2011 m. pasirodžius straipsniui „Žydai A.Hitlerio tarnyboje“ arba, kaip atsvarai, straipsniui „Žydai – bolševikų tarnyboje“ bei po kelerių metų publikacijai „Ar lietuviai – atsiprašinėtojų tauta?“ buvo prikišama, tokie straipsniai, nei daugiau, nei mažiau, kenkia Lietuvos ir Izraelio santykiams.

Pirmą kartą su žydišku įniršiu susidūriau per išleistuvių iš VU balių: tuometiniuose „Bočiuose“ linksminosi studijas baigusios žmonos kursas, o pirmame aukšte vyko žydų vestuvės. Išėjusius prasivėdinti vaikinus ir merginas ėmė įžeidinėti apgirtę vestuvininkai, aš puoliau ginti saviškės, na ir pasipylė smūgiai. Pasijutai begulįs ant grindinio, apsuptas įkaušusių žydukų, iš kurių baigiantis egzekucijai vienas kilniai sušuko: „Vyrai, gulinčių nemuša…“ Ir už tai, kaip sakoma, dėkui. Nežinau nei šio buitinio konflikto priežasčių, nei pasekmių, bet gumbus gydžiausi rimtai. Nemanau, kad iš to galima daryti toli siekiančius apibendrinimus.

LRT dirbę žydai irgi nebuvo priešiški. Vyresnieji kolegos turėjo globėjiškų polinkių. Ypač jaunus specialistus užtarė patyrusi žurnalistė Zlata (Zina) Erbšteinaitė-Gurvičienė. Po karo šiuos radijo rūmus užplūdo žydiška pamaina. Kaip atsiminimuose rašė P. Lipeika, 1944-ųjų liepą iš Maskvos į Vilniaus radiją atvyko nauji šeimininkai. Radijo komiteto pirmininke tapo Lietuvos komunistų vadovo Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė, redaktoriais – Zina Erbšteinaitė, R. Levinas, muzikos redaktoriais – Chaimas Potašinskas, Julius Špygelglazas, orkestro vadovu – Abelis Klenickis. Z. Erbšteinaitės globa buvo reikalinga dar ir todėl, kad, konfliktui iškilus, neįkliūtume tuometiniam Glavlito viršininkui Borisui Gurvičiui. O progų buvo. Kartais konfliktai nutildavo LRT komiteto pirmininko Jono Januičio kabinete…

Radijuje buvo keletas linksmų vyrukų žydiškomis pavardėmis. Prisimenu Anatolijaus Velerio savikritiškus anekdotus, Eduardo Potašinsko sąjūdietišką aktyvią veiklą. Pikti liežuviai plakė, kad jie veikė savanaudiškai, nenuoširdžiai, bet, man rodos, tai tebuvo kalbos.

Kas atsitiko, kad atkurtos nepriklausomybės eroje lietuvių ir žydų santykiai vėl tapo purvino turgaus lygio? Kai kas tai kildina nuo senų senų laikų, kiti gi – nuo XX a. pradžioje pasirodžiusių Siono išminčių protokolų, kuriuose esą aprašomi žydų planai užvaldyti pasaulį. Tyrimuose paaiškėjo, kad tai tebuvo carinės Rusijos slaptųjų tarnybų klastotė (Leonidas Donskis rašė, kad tekstai buvo sufabrikuoti iš XIX a. vokiečių ir prancūzų antisemitinių pamfletų, o jau kito amžiaus I pusėje jie pateko į A. Hitlerio rankas)…

Niekas neslepia, kad Lietuvoje antisemitizmas jau toli gražu ne buitiniu lygiu sustiprėjo 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kilus pasaulinei ekonominei krizei. Nors Antanas Smetona slopino antižydiškas nuotaikas (tarpukario Lietuvoje nebuvo nė vieno pogromo, kur būtų nužudytas žydų tautybės žmogus), nusižiūrėjus į nacius, jie pradėti stumti iš ekonominio ir politinio gyvenimo. Sovietinės okupacijos metais žydų ir lietuvių santykiai ypač paaštrėjo. Beveik perpus sumažėjo žydiškų vidurinių mokyklų. Hebrajų kalba buvo netoleruojama. Šeštadieniai neteko švenčių dienos statuso. Turto nacionalizacija skaudžiausiai palietė būtent žydus. Tašką padėjo vokiečių okupacija: įsisiautėjo holokaustas…

Apie jį daug žinome. Kaip ir tai, kad daug lietuvių dalyvavo žydų pogromuose. Daug jų stovėjo prie žudynių duobių. Bet žinome ir tai, kad buvo daug žydų gelbėtojų nuo teroro. Pasak prof. Geniaus Procutos, nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo gelbėjama ir slepiama apie 2500-4000 žydų, tame dalyvaujant maždaug 25 000 žmonių. Kiekviename miestelyje, neišskiriant nė manojo Balbieriškio, vyresnieji gali papasakoti, kaip tas ar anas slėpė žydus, jų vaikus, gelbėjo juos nuo mirties, tiesė paskutinę duonos abišalę…

Bet mažai apie juos žinome, jie TV laidose reti svečiai. Prezidentė užkabina medalį ir – į užmarštį. Kiek tokių beliko? O juk yra jų vaikai, anūkai, galintys perduoti tėvų ir senelių atmintį. Tai garbinga atmintis.

Vertinant šiuos lietuvių poelgis, disonansu nuskambėjo žydų tautos atsiprašymo – už lietuvių dalyvavimą holokauste – gaida. „Tėvui vizitas į Izraelį buvo, ko gero, pats sunkiausias“, – prieš keletą metų LTV laidoje prisiminė Algirdo Brazausko dukra Audronė Usonienė, 1995 m. lydėjusi Prezidentą į legendinę kelionę, kurios metu Kneseto narių akivaizdoje anuometinis Lietuvos vadovas nulenkė galvą prieš 250 tūkstančių Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų Lietuvos žydų atminimą ir paprašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie trėmė, žudė, plėšė. Tais pačiais metais už Komunistų partijos padarytus nusikaltimus Lietuvos žmonių atsiprašė ir ilgametis jos narys Česlovas Juršėnas. Tolygi atsiprašymų vertė? Vargu. Ar tai padaryta ne per „lengva ranka“? Ar turėti tautos įgaliojimai tam atsiprašymui? Turbūt ne.

Dar 2003 m. monsinjoras Alfonsas Svarinskas straipsnyje „XXI amžiuje“ kaip visada tiesiai šviesiai retoriškai klausė: „Kodėl A. Brazauskas neatsiprašė Lietuvos žmonių už savo ir savo bendraminčių nusikaltimus? Ir iki šiol nė vienas okupantų bendrininkas neatsiprašė. Keista, Lietuvoje – baisūs nusikaltimai, o kaltininkų nėra.“ Ir atsakydamas į žurnalisto klausimą tęsė: „Ar lietuviai dar turi jausti kaltę dėl žydų tragedijos Lietuvoje? Teatsako tie du tūkstančiai ar daugiau lietuvių, kurie gelbėjo žydus, rizikuodami savo gyvybe. O jei kas ir nusikalto, teatsako prieš vietos, kurioje nusikalto, teismą. Lietuva, kaip valstybė ar tauta, nepadarė nė vienai tautai blogo. O kiekvienoje tautoje yra nusikaltėlių.“

Šių laikų rašytojėlės ir vėl kelia lietuvių kaltės klausimą. Kartu juodindamos pokario pogrindį, rezistencinę kovą ir jos lyderius, visokios vanagaitės kartoja už savo nugarų stovinčių įtakingų žydų organizacijų vadovų žodžius: lietuvis kaltas kaltas kaltas… Visi kalti. Net tas, kuris baisiose kančiose krito didvyrio mirtimi. Bet paskui staiga atsiprašo: mat, klydo. Be iš esmės klydo smulkmenose, et, tokiose kaip partizanų vado Vanago bandymas nusižudyti ar sandėris su KGB. Ir mes patikėsime? Atrodo, lyg vyras, eilinį kartą parėjęs namolio girtas, atsiprašo žmonos, o rytoj vėl girtas ir vėl atsiprašo…

Įskiepyti lietuviui amžiną tautinę kaltę už padarytus ir nepadarytus nusikaltimus – reiškia jį pažeminti, priversti nusilenkti taip žemai, kad ant sprando vėl galėtum uždėti okupanto apynasrį.

Iš tiesų, žydai man buvo geri, nes niekur jų neužkliudžiau. Nebent kiek savo rašiniuose… Tačiau nuolankumas („Tas prakeiktas nuolankumas…) suės mus negyvai. O graužti iš vidaus pradeda savas kirminas. „Savas“ – kabutėse.

Kaip tas vanagas, vaikystėje akmeniu kritęs ir negyvai užkapojęs mano ganomą žąsiuką. Oj, kaip aš jį laidojau paupio smėlyje, oj, kaip verkiau…

O vanagas pakilo į žydrą dangų ir toliau žvalgėsi eilins aukos…