M. Kundrotas. Tarpjūris – iliuzija ar galimybė? (15)

Tarpjūris – iliuzija ar galimybė? | Youtube.com nuotr.

Tarpjūris – iliuzija ar galimybė? | Youtube.com nuotr.

Tarpjūrio idėja labiausiai siejama su Lenkijos lyderio Juzefo Pilsudskio asmenybe. Jau po Pirmojo pasaulinio karo jis planavo federaciją, kurią sudarytų Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, Rumunija, Vengrija, tuometinė Čekoslovakija ir tuometinė Jugoslavija. Ši idėja turėjo priešininkų pačioje Lenkijoje – ypač iš Romano Dmovskio ir jo šalininkų – tautinių demokratų (endekų) pusės.

Lenkų endekai siekė unitarinės etninės Lenkijos valstybės, kurioje tautinės mažumos būtų sulenkintos. Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai ši federacija siejosi su Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita), kurioje lenkai užėmė pirmaujančias pozicijas, o kitos tautos palaipsniui asimiliavosi. Žinoma, jaunoms, atgimstančioms tautoms šis projektas pasirodė atmestinas. Kitos šalys į šią federacijos idėją žiūrėjo gana abejingai. Daugelis jų tiktai pradėjo vaduotis arba ką tik buvo išsivadavusios iš svetimų okupantų, degė tautine dvasia ir mažiausiai norėjo dar vienos daugiatautės valstybės.

Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai prieštaravimas šiai idėjai kainavo dalį teritorijų, o dviems pastarosioms – ir valstybingumą. Klausimas, ar J. Pilsudskio federacijoje jos būtų turėjusios daugiau valstybingumo, nei Sovietų Sąjungoje, tapdamos sąjunginėmis respublikomis. Valstybė federacijoje bet kuriuo atveju tampa tik valstija. Galima tiktai diskutuoti, kuris šeimininkas geresnis, nes šioms šalims Lenkija aiškiai siūlė savo hegemoniją.

Kai kurie istorikai ir politikai kaltina „etnocentrines“ Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovybes, kad jų atsisakymas supriešino jas su Lenkija ir atidavė tiek Vokietijos, tiek sovietų Rusijos valiai. Bet pagrindinis kaltininkas buvo pats J. Pilsudskis, kuriam ambicijos ar įžvalgos stoka trukdė suvokti po Žečpospolitos suirimo pasikeitusias realijas. Jei vietoje federacijos būtų pasiūlyta suvereni valstybių sąjunga, tai kitų šalių reakcija tikrai galėjo būti kitokia.

Šis klausimas kyla ir šiandien, kalbant apie Europos Sąjungą. Už Briuselio biurokratų šįsyk stovi du hegemonai – Vokietija ir Prancūzija, nors vien jų valia aiškinti Briuselio sprendimus būtų kiek supaprastinta. Iš tiesų kyla globalistų projektas su dviem dominuojančiom valstybėm, kurių politinius elitus sudaro tie patys globalistai. Jau šiandien Briuselis laiko savo valią aukštesne už sąjunginių valstybių ir jų tautų valią. Įskaitant jų valią tokiais klausimais kaip migracija, šeima, lyties etika, net institucinė valstybių sąranga ir ekonominė politika. Vėl grįžtame prie klausimo, ar gyvensime valstybių sąjungoje, ar sąjunginėje valstybėje.

Federalėjanti Europa iš vienos pusės ir agresyvėjanti Rusija iš kitos skatina kuo skubiau ieškoti sąjungininkų kovoje už tautinę valstybę ir jos suverenumą. Žinoma, stipriausios mūsų sąjungininkės šiandien – Jungtinės Amerikos Valstijos, sudarančios NATO pagrindą. Vis dėlto vargu, ar to pakanka. Istorija rodo, kad krizės atvejais JAV stiprėja izoliacinės nuotaikos. Reikalingas atsarginis planas, kuris, pasitraukus JAV, mus apsaugotų, o išliekant stipriai partnerystei su JAV ją dar labiau sustiprintų.

Šiame kontekste vėl grįžtame prie Tarpjūrio klausimo. Višegrado šalys – Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija – šiandien sudaro bloką, kuris aiškiai pasisako prieš Europos Sąjungos virsmą į sąjunginę valstybę, prieš masinę migraciją, o Lenkija ir Vengrija taip pat – už tautines valstybes ir klasikines dorybes, taip pat – šeimos ir lyties etikos klausimais. Tai galėtų būti natūralios sąjungininkės Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims.

Kita galima ašis – tai Baltokarpatija arba Baltijos-Juodosios jūros blokas, apie kurį svajoja lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautininkai. Faktiškai jis atitiktų Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Višegradas ir Baltokarpatija drauge galėtų sudaryti politinę, ekonominę, kultūrinę ir karinę sąjungą, išlaikant valstybių suverenumą vidaus politikos klausimais.

Deja, šios sąjungos sukūrimas yra probleminis dėl visos eilės priežasčių. Pirmiausiai tai – Baltarusijos vasalinė priklausomybė nuo Rusijos. Jos vadovybė ir ją palaikantis intelektualinis elitas griežtai atmeta Baltokarpatijos projektą ir siekia dar gilesnės integracijos su Rusija. Kita problema – išlikęs Lenkijos hegemoninis kompleksas. Vargu, ar jis pakenktų Vengrijai, Čekijai ar Slovakijai, bet jau šiandien trukdo užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva ir Ukraina. Pastarajai net pasakyta, kad su Stepanu Bandera Ukraina į Europą neįžengs.

Panašiai elgiasi Vengrija. Užuot kvietusi Ukrainą į Višegrado šalių grupę ir taip šią grupę sustiprinusi ji kelia pretenzijas dėl tautinių mažumų švietimo, Ukrainos valdžiai nusprendus, kad visi šalies moksleiviai turi gerai mokėti valstybinę kalbą.

Latvija šiandien labiau orientuojasi į Estiją, nei į Lietuvą, Estija – į Suomiją, nei į Latviją, o Suomija – į Skandinaviją ir joms visoms sąjunga su Baltarusija ar Ukraina atrodytų keistai. Pagaliau, pačiose Višegrado šalyse šiandien trūksta vienybės, iš jų tik Lenkija tvirtai pasisako prieš Rusijos imperializmą, o kitos su ja daugiau arba mažiau flirtuoja.

Tarpjūriu labiausiai galėtų būti suinteresuotos JAV, kurios čia turėtų tvirtą atsparą NATO, o drauge – atsvarą konkuruojančiai Europos Sąjungos rinkai. Jei Lietuvoje atsirastų rimta tautinė politinė jėga, atstovaujama Seime ir Vyriausybėje, o gal net Prezidentūroje, pirmas žingsnis galėtų būti diplomatiniais kanalais paskatinti JAV politikus palaiminti Tarpjūrio projektą. Tuomet gal ir santykiai su kitomis galimomis narėmis taptų šiek tiek sklandesni. Ypač tai prasminga būtų šiuo metu, kai JAV prezidentas aiškiai nėra globalistų žmogus.

Atskiro dėmesio verti Lenkijos ir Baltarusijos klausimai, kalbant apie Lietuvą. Kaip jau minėta, baltarusių tautininkai pritaria suverenių valstybių sąjungai Baltijos-Juodosios jūros ašyje. Vis dėlto šis kontingentas nėra vieningas. Didelė jo dalis seka vadinamąja litvinizmo tradicija ir istorinę Lietuvą laiko tik baltarusių – litvinų – valstybe, o šiuolaikinius lietuvius – jos paribiais. Jie visai bevelytų pasiimti istorinę Lietuvos sostinę Vilnių su apylinkėmis. Blaivesni baltarusių tautininkai to atsisako, bet jų nėra daug.

Lenkijos politiniame elite, savo ruožtu, gausu žmonių, keliančių pretenzijas Lietuvai, tarp kurių – reikalavimai Lietuvos lenkų ir lenkakalbių lietuvių asmenvardžius rašyti lenkiškai, jų gyvenamų teritorijų vietovardžius – mažų mažiausiai dviem kalbomis, o moksleivius mokyti istorijos iš lenkiškų vadovėlių. Radikaliausieji apskritai sako: Vilnius bei Lvovas dar išgirs Lenkijos kareivių žingsnius.

Kai kurių Lietuvos politikų ir intelektualų teiginiai, kad padarius Lenkijai nuolaidų santykiai atšils, skamba naiviai. Tai primena seną anekdotą apie Vilniaus užgrobimą.

  • Litvyne, mane skriaudi!
  • Še tau suverenitetą!
  • Litvyne, mane įžeidi!
  • Še tau uniją!
  • Oi, litvyne, palauk… Želigovskis dar tars savo žodį!

Jei vienoje pusėje daromos nuolaidos, kita pusė tai gali suprasti kaip kilnumą arba kaip silpnumą. Jei tikėtume nuoširdžia Lenkijos politikų valia, galėtume laukti, kol mūsų nuolaidos asmenvardžių, vietovardžių ar kitu klausimu bus suprastos kaip kilnumas. Bet ar tikrai taip?

Šią prielaidą paneigia mažiausiai du faktai. Lietuvoje pagal susitarimą jau šiandien leidžiama pavardę Tomaševskis rašyti – Tomaševski. Tiesą sakant, tai jau – didelė nuolaida, nes pagal valstybinės lietuvių kalbos taisykles turėtų būti Tomaševskis. Ar to Lenkijai užteko? Ne. Reikalaujama, kad Tomaševski būtų rašoma lenkiškomis raidėmis: Tomaszewski. Antras faktas – Latvijos pavyzdys. Ten ligšiol būtų rašoma – Tomaševskis. Ar Lenkija reikalauja Latvijos keisti įstatymus? Ne. Ji to laukia tik iš Lietuvos. O kodėl? Greičiausiai dėl to, kad į Lietuvą ligšiol žvelgiama kaip į atsiskyrusią Žečpospolitos teritoriją ir Kresus?

Nuolaidos dėl tikrinių vardų ar istorijos mokymo gali tapti tik tarpiniu etapu kelyje link politinės ir teritorinės autonomijos, o galiausiai – ir visiško lenkakalbių teritorijų atsiskyrimo. Jau to užtenka, jog tokių nuolaidų būtų atsisakyta. Paskutinis galimas kompromisas – leisti kitataučiams Lietuvos piliečiams rašyti asmenvardžius antrajame paso lape nors ir ivritu.

Kaip šie klausimai susiję su Tarpjūrio bloko kūrimu? Akivaizdžiai. Lenkijai, kaip ir Vengrijai, teks atsisakyti savo hegemoninių pretenzijų, jeigu jos bus suinteresuotos tokiu bloku. O jei tuo labiau suinteresuoti mes? Kursime bloką vieni su ukrainiečiais? Teritoriškai mus skiria tiek Lenkija, tiek Baltarusija. Reikalingas tiltas arba per vieną valstybę, arba per kitą, ir abu variantai – probleminiai. Baltarusija šiandien – Rusijos vasalė, o rytoj ten gali ateiti litvinistai. Beje, litvinistai dažnai yra ir prolenkiški, o tai jau – dviguba problema.

Kai kas siūlo išvis atsisakyti Tarpjūrio idėjos, bet orientuotis į Šiaurės šalių sąjungą. Išties su latviais ir estais tai tikslinga, bet net su suomiais, o juo labiau – su skandinavais tokia sąjunga būtų tolygi savižudybei. Tai jau – visiškai kitos kultūros visuomenės. Jose klesti kraštutinis kultūrinis liberalizmas, ardantis dorovinius pagrindus, šeimos instituciją ir tautines struktūras. Pradedant imigracijos klausimais, baigiant lytinių iškrypimų plėtra, už kurių kritiką jau galima patekti į kalėjimą. Tai – laimėjusio liberalizmo valstybės.

Maža to. Ūkiškai jau esame vienoje sąjungoje su skandinavais. Per skandinavų bankus jau mokame pensijas jų pensininkams. O skandinavų politikai ir diplomatai moko mus liberalizmo. Ar tikrai reikia dar vienos sąjungos su šalimis, su kuriomis nėra nieko bendro?

Grįžtant prie Tarpjūrio idėjos reiktų pabrėžti, jog šio bloko kūrimui ir gyvavimui nėra būtinybės priešintis su Europos Sąjunga ar juolab – NATO. Dėl NATO net atvirkščiai: daugelis numatomų Tarpjūrio šalių jau yra NATO ir siektina, kad jos nare kuo greičiau taptų Ukraina, o sėkmingu atveju – ir Baltarusija. O dėl Europos Sąjungos jau šiandien yra šalių, kurios yra Europos Sąjungos narės, bet nėra NATO, ir atvirkščiai. Galimi persidengiantys blokai, kurie tačiau nėra tapatūs vienas kitam savo šalių naryste.

Jeigu Europos Sąjunga grįžtų prie Tautų bei Tėvynių Europos idėjos, Tarpjūris galėtų likti sąjunga sąjungoje. O jei Europos Sąjunga vis labiau gravituos link federacinės ir kosmopolitinės Europos, tuomet turėtume alternatyvą.

Deja, sunkiausiu klausimu lieka tai, kaip išspręsti paties Tarpjūrio valstybių prieštaras. Idant Tarpjūris sudarytų integralią teritoriją, jam gyvybiškai būtina arba Lenkija, arba Baltarusija. Be to kyla ir loginis klausimas. Baltarusijos atveju viskas būtų aišku, jeigu jos narystės būtų atsisakyta iki geresnių laikų. Bet net latviams sunku suprasti lietuvių ginčus su lenkais, dar sunkiau būtų įtikinti vengrus ar čekus, kodėl kuriama sąjunga be Lenkijos. Jeigu jiems tektų rinktis, greičiau būtų pasirinkta Lenkija, nei Lietuva.

Lieka vienintelė viltis, kad Lenkijos valdžioje nuostatos keisis. Tai – sunku, bet įmanoma. Pasirinkimas tarp liberalaus kosmopolitizmo ir ambicingo, ekspansyvaus nacionalizmo ten nėra vienintelis. Savo laiku Lenkijos valdžioje buvo atstovaujama tautinė partija „Savigyna“ („Samoobrona“), kvietusi užmiršti bet kokias sąskaitas su Rytų kaimynais. Nors ši partija ilgainiui išstumta į užribį, o pastaruoju metu virto Kremliaus satelite, tai liudija, kad Lenkijoje įmanomas nacionalizmas, draugiškas lietuviams, baltarusiams ir ukrainiečiams. Jis gali atgimti.

Pats Tarpjūrio projektas reikalauja permainų visų galimų valstybių narių valdžiose. Kita vertus tam tikrus namų darbus galime padaryti jau dabar ir būtent mes. Pirmiausiai tai – aktyvus Tarpjūrio idėjos propagavimas Lietuvos visuomenėje. Ši idėja galėtų tapti raktine Lietuvos patriotinių partijų programose geopolitikos klausimu. Po to tai – glaudūs ryšiai su galimų valstybių narių politikais ir intelektualais, propaguojant šią idėją.

Pasikeitus valdžiai Lietuva galėtų pakviesti Latviją, Estiją ir Ukrainą sudaryti keturšalę sąjungą, tegul kol kas geografiškai atskirtą Lenkijos ir Baltarusijos (kaip dabar Lenkija skiria euro zonos šalis). Su tokia sąjunga kur kas rimčiau skaitytųsi ir problemiškiausia galima bloko narė – Lenkija. O susitarus su Lenkija kliūtys vientisam blokui tiesiog pradingtų.

Daugelis rimtų įvykių prasideda nuo svajonės. J. Pilsudskio svajonė gali tapti tikrove, atsisakius J. Pilsudskio hegemoninių ambicijų. Iš to išloštų visos galimos šalys narės. Tad svajokime, kurkime, dirbkime.

Pranešimas, skaitytas 2017-10-28 Tautos Santalkos konferencijoje „Lietuvos išlikimas: geopolitiniai aspektai“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *