M. Kundrotas. Kodėl žodžio laisvei būtinos taisyklės? (32)

zenklas Laisve_lrp.lt

lrp.lt nuotr.

Holokausto verslininko meilužei ir galimai Kremliaus propagandos audrašauklei pilstelėjus melo pamazgų, šįsyk – ant vieno iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų, Adolfo Ramanausko-Vanago, amerikietiško tipo dešinieji kilniaširdiškai atsiduso: bjauru, bet juk nuomonės laisvė!

Daug kas prisimena Voltero posakį, kai kurių priskiriamą jau Aristoteliui. Nepritariu tam, ką sakai, bet paguldysiu galvą už tavo teisę tai sakyti. Šis principas formaliai atgulė į liberalizmo kanoną. O kas liberaliose visuomenėse jo laikosi? Pamėginkite sukritikuoti homoseksualizmą ar masinę imigraciją – sužinosite ir patirsite visą liberalios inkvizicijos svorį. Tiesa, kol kas tiktai kai kuriose Vakarų šalyse, bet tai jau ateina ir pas mus. Neapykantos nusikaltimų koncepcijos forma.

Kvaila kovoti su tuo, kas natūralu. Krikščioniškai bendruomenei normalu išmesti iš bažnyčios asmenį, propaguojantį reinkarnaciją ar spiritizmą. Demokratinei visuomenei normalu uždrausti antidemokratinių partijų veiklą. Tautinei visuomenei normalu riboti, o kraštutiniais atvejais – uždrausti antitautinę propagandą. Pagaliau, moralės dėsnius pripažįstančiai visuomenei normalu riboti žodžio ir veiksmo laisvę, kai to reikia apsaugoti moralei. Tai pripažįstama ir Lietuvos Konstitucijoje, tad apeliacijos į jos užtikrintą išraiškos laisvę kartais gana stipriai perdedamos.

Žvilgtelkime į 25-ąjį Konstitucijos straipsnį.

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

(Pabraukta autoriaus).

Nors šis Konstitucijos straipsnis pakankamai pasako apie holokaustologės insinuacijas, jis skambėtų dar tvirčiau, jei prieš konstitucinę santvarką būtų įrašyta: tautinei ir pilietinei tapatybei, tautos ir valstybės interesams, toliau – kaip tekste. Šiandieniniame Seime užtektų patriotiškų deputatų iš įvairių frakcijų tokiai Konstitucijos pataisai, o jei kas – galima būtų šauktis piliečių referendumo. Gal tai būtų netgi prasmingiau, nei prieštaringai vertinama daugiapatystė – atleiskite – daugybinė pilietybė.

Absoliučios laisvės, kaip ir absoliučios tolerancijos, nėra. Tai apskritai nėra įmanoma. Vakarų liberalai, o taip pat – jų įkandin žengiantys kairieji šiandien susiduria tiek su teorinėmis, tiek su praktinėmis dilemomis, kaip suderinti skirtingų grupių laisvę ir toleranciją joms. Pavyzdžiui – žydų interesus su musulmonų, musulmonų – su homoseksualų ir transseksualų, ir taip toliau. Tenka nusistatyti hierarchijas, tačiau skirtingos liberalų ir kairiųjų grupės jas taip pat nustato skirtingai.

Laisvė ir tolerancija įmanomos tik nusistatytų bendrų vertybių ribose. Jei nusistatoma, kad pagrindinės vertybės yra ABC, tai vienybė jose gali suteikti pagrindo toleruoti skirtumus klausimais EFG. Nors liberalai skelbia, kad laisvė – pagrindinė vertybė, o visos kitos – išvestinės iš jos, tokią pseudomatematinę formulę galima išreikšti kitaip: laisvė savaime apskritai nėra vertybė, o tiktai prielaida vertybėms reikšti arba jas naikinti. Liberalai teisūs, sakydami, kad konservatyvių, tautinių ar krikščioniškų pažiūrų žmonės siekia riboti laisves. Skirtumas nuo Jūsų, mielieji liberalai, tik toks, kad Jūsų oponentai tą natūralų žmogišką dėsnį pripažįsta.

O jei žvelgsime dar giliau – kyla klausimas dėl pačios laisvės esmės. Asmuo, priklausomas nuo sekso, pinigų ar narkotikų, save laiko laisvu nuo draudimų tuo disponuoti, bet yra šių dalykų vergas. Priešingai, asmuo, atsisakantis narkotikų, o lytiniais santykiais ar pinigais disponuojantis santūriai ir drausmingai, yra laisvas. Atskiras klausimas, ar jis tampa laisvesnis, jei taisykles šiose srityse jam nustato kas nors iš šalies – religija, visuomenė, valstybė. Tai – ištisos monografijos vertas klausimas.

Ne visa, kas amoralu ar kenksminga žmogui, reikia drausti įstatymais. Pavyzdžiui palaidas lytinis gyvenimas ar piktnaudžiavimas alkoholiu gali būti laikomi pasirinkimo laisve. Tačiau tik tol, kol tai – individualus sprendimas. Jei tai pradedama propaguoti, reklamuoti, privalo suveikti konstitucinis principas – dorovės apsaugos principas. Kas kita – smurtas, pradedant nuo kūdikio žudymo gimdyvės įsčiose, baigiant psichologiniu smurtu per šmeižtą ir patyčias. Tai privalo būti uždrausta.

Žodžio laisvė, kaip ir veiksmo, turi ribas. Neišvengiamas. Vienintelis pasirinkimas, kas ir kurioje vietoje tas ribas nubrėš. Ar liberalai su savo bičiuliais kairiaisiais radikalais, ar konservatoriai, krikščionys ir tautininkai. Ar šios ribos bus nubrėžtos politinio korektiškumo, ar moralės pusėje.

Apie tai spręs visuomenė. Rinkdama savo Seimo ir Europos Parlamento narius bei Prezidentą. O šiems pareigūnams, savo ruožtu, prasminga būtų dažniau pasitelkti visuomenę referendumuose. Ypač klausimais, susijusiais su bendromis taisyklėmis, pagal kurias teks gyventi visiems.

„Absoliuti“ žodžio laisvė, apie kurią kalba liberalai, leistų griauti žmonių gyvenimus, o galiausiai – ir pačią tautą bei jos valstybę. Tam turi būti užkirstas kelias. Ir geriausia būtų, jei dėl to apsispręstų šios valstybės piliečiai. Tai būtų tikroji žodžio laisvė, skirianti liberalizmą nuo demokratijos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. !!!:

    Įdomu kokia katė perbėgo tarp maitvanagės ir tapkino juk visai ne seniai į vieną dūdą pūtė.

  2. Kėulė Rūkė:

    O tai kas yra “moralė” ir “dorovė” ? Kur kokiuose įstatymuose , nutarimuose , dyrėktyvose tai yra apibrėžta ir patvirtinta?

  3. kaunietė:

    Kremliaus propagandistei reiktų atimti Lietuvos pilietybę, lai gyvena pas Putiną arba pas Zurofą.

  4. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Oi joj joj, ponas Mariau Kundrotai, tai sakai: “Holokausto verslininko meilužei ir galimai Kremliaus propagandos audrašauklei pilstelėjus melo pamazgų….”
    Prasikrapštyk akutes, patreniruok smegenėles ir tada pamatysi kas taip daro. Atsakymas tamstai: Tai daro Lietuva į rytus tv, tai daro tokia Lietuva į rytus žurnalistė Daiva Žeimytė ir ant pačio galo, galiuko ta apie kurią ir pats rašai. Be visų šių koordinuotos veiklos to vėmalo niekas nematytų ir negirdėtų. O juk iš interviu matosi, kad Daiva Žeimytė lyg ir turi priešingą nuomonę, tačiau vėmalą praleido, dezinformaciją praleido. Tam intervių daugiau klausimų be atsakymų. O tai reiškia pamazgos pilamos be pagrindo.

  5. Romas:

    Autoriaus samprotavimai apie žodžio laisvę, liberalizmą, ribų būtinumą, yra naudingi. Ribos turi būti. Toliau kalbama, kad šias ribas (žodžio laisvei) gali nustatyti įstatymas arba demokratinis susitarimas (referendumu).
    Bet viena priemonė ribų nustatymui liko nepaminėta, tai – kas (naudojantis žodžio laisve) yra kalbama – TIESA ar MELAS.
    Tiesos neapribosi, ji anksčiau ar vėliau taps žinoma. O melą reikia demaskuoti. Tai trumpiausias kelias.

  6. Vilnietis:

    Man atrodo, kad viskas yra kur kas paprasčiau. Moteriškei, seniai neturėjusiai vyro, užkaito smegenėlės po ilgai trunkančių žydiškų orgazmų… Štai ir visa paslaptis.

  7. Romas:

    Labai jau į “vienus vartus” varot, net neįdomu. O svarbiausia subjektyvu.
    Nežinau, kaip ten buvo su Adolfu Ramanausku – Vanagu. Todėl nekomentuoju. Jūs irgi nežinot, bet “varot” vienpusiškai ir be ribų… Kodėl?

    Todėl, kad tokia Vanagaitės pateikta versija apie žinomą partizaną jums nepriimtina, per “sunki”. Tiksliau tai versija ne Vanagaitės, o KGB archivų.

    • Vilnietis:

      Pačiam, tovarišč, KGB archyvai, įtariu, kaip krikščioniui – Biblija, kaip musulmonui – Koranas, kaip judėjui – Talmudas. Ne? Man, pvz., tos vištaitės versija nepriimtina jau vien todėl, kad aš ją seniai pažįstu kaip nuluptą. Man tik gaila jos tėvelių: pagimdė ir užaugino tokią savo Tėvynės “patriotę”…

    • Kemblys:

      Ar dažnai knaisiojiesi ,,KGB archivuose”?

    • Žemyna:

      Nei KGB, nei juolab „šlovingoji rašytoja” nėra šaltinis. Tie dokumentai buvo rašomi pagal nurodymus, politinius vėjus ir pan.
      Vakar buvo paskelbtas Vanago bendražygio paneigimas.
      Tais laikais visur buvo privaloma vykdyti ir viršyti 5-mečio planus. Visose srityse. Taip pat ir tardant bei išgaunant tiesą arba „tiesą”.
      Svarbu buvo pateikti kūrybingai surašytą ataskaitą apie savo pasiekimus. Juk tai reiškė apdovanojimus, juosteles antpečiuose, kilimą karjeros laiptais ir didesnę algą. Ar skirdavo premijas už „prakalbinimą” – nežinau, tačiau kodėl neturėtų? Juk kitose srityse skirdavo.

  8. Romas:

    Man “tovarišč” – Tiesa. Ir nesvarbu iš kieno lupų. O KGB archyvai (šiuo atveju) vienintelis šaltinis. Todėl mano nuomonė neutrali, negalutinė.
    O jūs tiek pat žinodami – teisete…

    • Vilnietis:

      Na, jei pačiam KGB archyvai yra šaltinis (turiu omeny – objektyvus šaltinis!), tada aš – Romos popiežius. Matyt, gerbiamasis, mažai nugyvenai ir nežinai, kaip veikė to meto propagandinė valdžios mašina. Man, beje, jau 65 metai ir aš savo kailiu patyriau, kaip veikė sovietinė “makaronų kabinimo ant ausų” sistema. Sveiku protu tą įsivaizduoti sunku. Kažkas panašaus į pasaką “Alisa stebuklų šalyje”…

  9. Romas:

    Esame galima sakyti bendraamžiai, man 62, gimęs tenai (Krasnojarske), iš tremtinių šeimos. Todėl dėl KGB, manau mūsų nuomonės sutampa. Argi aš sakiau, kad tai objektyvus šaltinis? Sakiau, kad vienintelis. Todėl (kartoju) – mano nuomonė – neutrali, negalutinė.
    Reikia atidžiau skaityti.

    Mes nesusikalbam dėl skirtingo požiūrio į Tiesą.
    Daugumas žmonių ją “lanksto” pagal Bibliją, Koraną, Talmudą partinius ar asmeninius interesus, pagal simpatijas ir antipatijas, pagal patriotizmą (ar tokia tiesa nepakenks…).
    Aš nesu iš šitos daugumos. O pats panašu, kad iš jos.

    • Vilnietis:

      Tiesa, mielas tremtiny, yra tokia, kad partizanai (ne perrengti partizanais čekistai ar vienas kitas banditėlis!!!) visdėlto kovojo už laisvą Lietuvą, o NKVD, KGB, parteicai ir kiti mūsų “vaduotojai” kovojo prieš laisvą Lietuvą. Man atrodo, bičiuli, kad pats ieškai užpakaly dantų, bet, žinai, jų ten nebūna…

    • Žemyna:

      Prašom: šaltinis – pats Zurofas:
      „… jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai…”
      delfi.lt/news/daily/lithuania/su-a-ramanausku-vanagu-kovojes-partizanas-tai-kraupus-smeiztas.d?id=76189453
      Dar kartą: šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai….
      Už tokį liudijimą jo „institutas” gal net neteks finansavimo, nes nebesuredaguoja savo sakinių, prieš jas ištardamas…
      Jei ir iš tiesų taip buvę, kad Ramanauskas persekiojęs, šaudęs, tai šaudęs ne už tai, kad žydas, o už tai, kad buvo komunistas, ir dar iš tų, kas entuziastingai padėjo čia ateiti okupantui, o paskui uoliai jam talkino tremiant, kalinant ir baudžiant vietos gyventojus! O gal rusai kartu su kolaborantais būtų savo noru, taikiai išsinešdinę?… Pakėlęs kardą….
      Taigi, ponas Z., pats iškišo ylą iš maišo, pats pirštu bedė ten, kur reikia…
      Ar pagal jį gintis nuo okupanto ir jo pakalikų – nusikaltimas? O ką šiandien daro Izraelis, kai jo teritorija apšaudoma?
      Kai kažką jo paties žemėje paskelbi priešu ir jį ginklu puoli, kitam žudikui padedi, neatmesk galimybės ir pats žūti.
      Tuo pačiu adresu ir to, kas pats buvo tų įvykių liudininkas, liudijimas:
      „Su A. Ramanausku-Vanagu kovojęs partizanas: tai kraupus šmeižtas”

  10. Romas:

    Čia jau įdomiau. Dėka Žemynos KGB archyvai tapo ne vieninteliu šaltiniu.
    Antra jos argumentacija dėl archyvinių įrašų nepatikimumo taip pat logiška. Bravo, puikus komentaras.
    Dar jeigu per Vėlines gali-mėtų išsikviesti Adolfo Ramanausko siela…
    Tik tada galima būtų sudėlioti visus taškus, ką jis galvojo, ką jautė.
    O kas dėl Vanagaitės, tai ji tik pateikė archyvinius duomenis. Kaltinti šmeižtu (jeigu šie duomenys klaidinantys) galima KGB archyvus, o ne ją.

  11. Romas:

    Ta pati, kurią paniekinamai pavadinai “Vištaite” ir prikalbėjai kitokių vulgarybių. Vien todėl, kad esi vienpusiškas.

  12. Romas:

    Turbūt teko girdėti tokią minčių dėlionę:
    – Viena-vertus…. Bet kita-vertus……
    Tokiu būdų žmogus “pačiupinėja” abi medalio puses, ir juodą, ir baltą. Jis pamato pilnesnį vaizdą. Juk Tiesa yra – Pilnatvėje.
    Deja toli gražu ne visų žmonių sąmonė sugeba talpinti vienu metu du skirtingus ar net priešingus požiūrius. Tokiam žmogui kita “medalio pusė” yra per daug sudėtinga. Jam tai “dantų ieškojimas …”

    Toks vienpusiškas – “ciklopiškas” matymas (tik iš vieno taško) būdingas visiems fanatikams.

    Kaip bendraamžiui, draugiškai patariu, padaryti paprastą eksperimentą: uždenk delnu vieną akį ir kurį laiką apžiūrinėk supančią aplinką. Po to – su abejom akim…

  13. Romas:

    Dėkoju, užuojauta priimta.

    Man kilo dar viena “šizofreniška” mintis. Kadangi ji į temą, tai pasidalinsiu. Prisiminiau knygą “Ledlaužis” parašytą KGB majoro ar pulkininko Suvorovo, kuri pasirodė knygynuose jau tarybinių laikų pabaigoje. Ji apie antrąjį pasaulinį karą. Masė skaičių ir nepaneigiamų argumentų, kurie labai aiškiai atsakė į klausimą kodėl vokiečiams, taip sekėsi karo pradžioje. Kodėl jie taip greitai, be didesnio pasipriešinimo atsidūrė prie Maskvos ir Leningrado?
    Todėl, kad rusai nesiruošė gintis, nestatė gynybinių įtvirtinimų…, jie – ruošėsi pulti… Sausumos pajėgos pritaikytos geriems Vokietijos keliams, aviacija telkiama pasienyje. Užteko Gitleriui tik truputėli aplenkti…
    Rusų aviacija buvo sunaikinta pasienio aerodromuose net nespėjus pakilti į orą. Tas pats galas ištiko ir pagrindines sausumos pajėgas. Paprasčiausiai nebeliko kam priešintis…

    Tokią knygą galėjo parašyti tik žmogus turėjęs priėjimą prie archyvų… Dauguma rusų jį apšaukė išdaviku ir šmeižiku… Ir tai suprantama. Tarybinė propaganda per filmus, dainas ištisais dešimtmečiais liejo, kad rusai niekada nepuola… Blogiečiai yra kiti – bielo-poleki, bielo-finy, dušmany…
    Kaip man tai primena Vanagaitės knygą…
    Abiems atvejais buvo pasakyta Tiesa, bet, kaip sunkiai “virškinama”.

    • Kemblys:

      Romas:
      2017 10 28 16:10 | IP adresas: 84.15.185.116
      ,,Labai jau į “vienus vartus” varot, net neįdomu. O svarbiausia subjektyvu.”

      Suvirškink ką pats rašei, ‘Romai’…

    • Vilnietis:

      Romai, matosi, kad šia tema domėjaisi labai paviršutiniškai: 1. Vladimir’as Rezun’as, lit. pseudonimas “Viktor Suvorov”, niekada KGB nedirbo; 2. Jis buvo GRU (glavnoe razvedupravlenije – vyriausioji žvalgybos valdyba) rezidentas Šveicarijoje, iš kur su šeima pabėgo į Angliją; 3. Priėjimo prie slaptų II-jo Pasaulinio karo archyvų jis neturėjo, taigi naudojosi atvirais šaltiniais ir, būdamas geras analitikas, padarė atitinkamas išvadas apie II-jo Pasaulinio karo priežastis bei pradžią; 4. Sovietų valdžia jį paskelbė išdaviku ir už akių nuteisė mirties bausme, ne dėl jo literatūrinės veiklos, bet todėl, kad jis, sovietinės žvalgybos karininkas, išdavė visas tarnybines GRU paslaptis ir agentūrą. Na, čia tarp kitko… Beje, reikia rašyti ne “Gitleris”, o “Hitleris”! Toliau. Nesuvokiu, ką bendro turi buvęs GRU žvalgybos karininkas ir žinomas rašytojas Vladimiras Rezunas – Viktoras Suvorovas su “rašytoja” Vanagaite? Pačio palyginimas, atsiprašau, kaip vyriško “daikto” su pirštu… Norėjai pasirodyti, kad esi labai išprusęs, o gavosi šnipštas… Dar kartą reiškiu gilias užuojautas!

  14. Žemyna:

    Dėl Dušanskio užrašų: Jei archyvuose nebūtų medikų išvadų apie partizano kūno sužalojimus, kitų protokolų ir aktų, galėtum palaikyti tai bepročio sadisto vizijomis. Perskaityti to teksto neįmanoma – vien nuo to apalpti galima. Tačiau – tai patvirtina medikų ir kt. liudijimai, reiškia, tai faktas – kūnas buvo sudarkytas, o nurodyta išdarkymo ir mirties priežastis – paties tardomojo veiksmai prieš save, savinaika, savižudybė!

    Ar visa tai liudija, jog kai kuriais savo „savanoriškų parodymų” išgavimo metodais net ir KGB nedrįso girtis, todėl suversdavo „autorystę” pačiai tardomai aukai?
    Įdomu tai, kad vos po kelių minučių, kai šį savo spėjimą apie Dušanskio „tiesą” įrašiau Delfio komentaruose, manasis komentaras buvo žaibiškai pašalintas… 🙁 Taigi, kažkas nenori, kad daugiau būtent taip spėliojančių rastųsi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: