Šventuolėlį mačiau (2)

Bronius Pašakarnis | J. Zvonkuvienės nuotr.

Bronius Pašakarnis | J. Zvonkuvienės nuotr.

Žemele žemaičių, brangiausioji tu, ne tuščia dar esi, ne tuščia! Yra dar tikrų tavo žmonių, dalgelį skambiai plakusių, margas pieveles pjovusių. Yra dar jų! Yra arklelį pavasario rytą kinkiusių, plūgu savo dirveles lyg duoną raikiusių. Rudenį rugelį sėjusių ir savo duonelę valgiusių. Yra dar jų! Yra! Su gražia dūšia, su rūpestinga meile per savo kiemelį einančių. Kokia dovana, kokia laimė šventą žemės žmogų susitikti, bent minutėlę trumpą jo tvirtumo globoje pabūti. Plieninio tvirtumo, angeliškos sielos žmogus! Ir nereikia net nieko daugiau žinoti – gražu tai, ką matai.
*
Taigi tikrų tikriausią šventuolėlį mačiau. Nepamirštu ir nepamiršiu. Vis gėriuosi mintyse, kaip pareina jis skubriu žingsneliu per savo kiemą. Vienoje rankoje lazdelė, kita – katinėlis priglaustas… Juodas juodas, baltom pėdytėm, baltu snukučiu – taip dailiai tas snukučio baltumas išvedžiotas. Akelės – žali spindintys guzikiukai. O jau vikruolis – tai čia, tai jau kaži kur… Nesu nei katinėlių mylėtoja, nei benamių kačių globėja. Bet ir neskriaudžiu nieko. Pamačiusi gražų – grožiuosi. Jau toks gražuolis šis!

Tai – vienas grožis.

Kitas grožis – ta gera, jauki, daug ką glaudusi, daug ką globusi tėviškai vyriška ranka. Toji, kuri katinėlį priglaudusi. Retai juk pagerbiame, retai pasigrožime tėviškai vyriškomis rankomis. Jos tiek daug žemelei ir pačiai tėvynei davė. Kiek duonos jos būna nešusios ir raikiusios, kiek daug patį gyvenimą globojusios. Garbė, tikra garbė būtų su dėkingumu pabučiuoti tokią tėviškai vyrišką ranką. Pažiūrėkite fotkelę – ten darbo ir vyriškai tėviškos rankos. Katinėlis vienoje rankoje, o kita ranka rodo ton pusėn, kur laukai, kur krūmynai, kur nebegyvena niekas… Kažkur iš ten katinėlis katės parneštas…

Va, čia ir graudumas visas, kodėl tą gražų katinėlį parodyti reikia. Ir pakalbėti reikia.

Nežinojau, kad apleistose, nebegyvenamose sodybose, kurios per laiką vien laužu virsta, katės-motinos pasilieka gyventi. Jei šeimininkai jų neišsiveža kitur. Nežinojau, kad jos tokios ištikimos… Nebėr namų, nebegyvena jau niekas, o katė vis gyvena! Čia jos namai, jos teritorija, už kurią ji atsakinga… gaudyti peles! Gyvena ir… katyčius veda. O katyčiai, kai jau iš motinos nieko nebegauna, vis tiek dar yra maži, dar nemedžioja. Kiti ir nugaišta taip… Tai kitos katės iš kitų namų, kur yra žmonės, tuos atjunkusius katyčius neša į savo kiemą. Svetimus neša! Kaip jos žino, kaip išgirsta tą tolimą bejėgį katinėlį miaukiant… Girdi! Ir atsiliepia į šauksmą. Eina gelbėti. Gelbėti mažyčių iš nebegyvenamos sodybvietės, kur nebėra nei ugnies, nei šilumos, nei žmogaus balso… Neša, kur yra. Neša į savo namus tuos katyčius-našlaičius. Ima už sprando, velka per aukštas žoles, per žagarynus, kol pasiekia kaimo kelelį tikrą – tada jau lengviau, jau parisnodama bėga sena katė svetimu gyvu nešuliu nešina. Ir parsineša į savo namus, kur prie žmonių, kur platus kiemas, kur visko yra. Svarbiausia – gerumo čia yra. Saugaus gerumo. Kol pajėgios, sako, ir pačios motinos taip išneša. Gyvūnėlis jaučia gerą širdį. Jei žmonės būtų negeri – neneštų nė sena katė iš kaži kur svetimų katyčių. Štai kaip patys gyvūnėliai savo gentimi rūpinasi. Nežinojau šito. Nežinojau. Kaip savo gentimi rūpinasi! Kokią nuovoką turi! Tai ir šis juodas katinukas spindinčiomis lyg guzikiukai akytėmis, baltu gražučiu snukučiu, tėviškai vyriškos rankos priglaustas – lai gyvena, lai gyvens čia. Ne vienas jau parneštas taip. Ir savų, naminių, yra. Kiemas platus, tvartas didelis… Visokių landų užtenka, kur gyvūnėliams gyvenimas tinkamas. Užteks vietos, užteks ir pieno lašo. Tokie tatai dalykai – čia ir mums, kiekvienam žmogui, yra ko iš namų katės gerumo pasimokyti. To ir sakyti nereikia. Ir nesakė niekas. Kas akivaizdu ir savaime suprantama, žemaitis patyli…
*
Taigi Broniaus PAŠAKARNIO tas kiemas. Jis pats ir pats ir žingsniuoja skubriai. Jo ta tėviškai gera ranka, katinėlį priglobusi. Jo tas šilumos ir meilės viskam kupinas veidas. Jo namiškė katė, džiunglių kelią įveikusi, svetimus katyčius parneša. Viskas čia jo – Bronislovo Pašakarnio. Jau daug dešimtmečių jo.

BRIZGŲ kaimas netoli Lieplaukės. Šnekus, mielas, vaišingas, daug matęs, daug žinantis, daug juokaujantis Bronius Pašakarnis besąs tvirčiausio charakterio, mielo itin šnekaus būdo ir gražiausio pavyzdžio gaspadorius. Dar ir šventos pasaulėjautos žemaitis. Tik toks galėjo taip gražiai išsaugoti tikrą tvirtai kaimišką ūkį. Kadais – labai seniai – pirktą. Troba, sako, bus mažiausiai šimto metų senumo. Atnaujinta. Čia nuo seno ant Brizgų kalvelės gyventa. Čia daug sodybų, daug įdomių žmonių aplinkui buvo. Buvo. Džiaugsmus ir vargelius pakėlusių. Seniai jau jie kas į kapelius išlydėti, kas patys laimės ieškoti išėjo, pasklido. Užžėlė takai, išėjo ir… kaimo medžiai. Kaip ir daug kur – džiunglės keroja tik.
O pas Pašakarnį viskas tebėr! Stovi sodyba ant kalvelės, kaip nuo seno stovėdavo: su keliais trobesiais, su aukštais medžiais, su gyvulėliais, su visa kuo, kas ūkyje reikalinga. Toks nuo amžių buvo teisingu laikomas žmogaus gyvenimas. Taip teisingai Bronius Pašakarnis ir gyvena. Amželis jo – kaip pats kalba, kad jau ir šimtas nebe taip labai ir toli… Tos devynios dešimtys ar jau buvo, ar bus, nelabai ir besupratau… Nežinojau, kad čia pakliūsiu, tad ir klausinėti nesiryžau.
*
Paleidęs gražuolį katinėlį, Bronius Pašakarnis toliau džiaugiasi, kad liepelė, jo brangiausioji liepa, kur vidur kiemo stovi, tebestovi sveika. Nelabai spėju suprasti jo šiltos, šiek tiek skubrios, šiek tiek lyg patrikdomos kalbos. Apie liepą – dailiausią kiemo gražuolę kalba. Liepelę tą mažą pats sodinęs – jau seniai seniai… Pasodino ir džiaugėsi. Ši augo tiesi daili… Lyg draugė geriausia Broniui. O ir jis geriausias draugas jai. Vis laiku pagenėjo, laiku palaistė. Užaugo didinga gražuolė. Tokia, kokios ir daugelyje senovės dainų apdainuotos: „…ir paauga žali lėipa kėima vėdorelie…“

Tokia liepa –  patys matome – lyg motina visiems. Dailaus stoto, tankių sveikų šakų, plačiai išskleistų. Po tomis šakomis lyg po stogu žaliu. Niekur tokio lengvo jaukumo nerasi, kaip po tokiomis dailiomis plačiai išskleistomis šakomis. Pašakarnio liepa apgobia visa ką, kas po ja. Stok po ja bet kokią dieną, bet kokiu oru – jausi, kaip savo malone ji visą tave apipila… Ramybės duoda lapelių švelnus šnarėjimas. Per kaitrą – paunksmė, per lietų – priebėga. Kiek paukštelių pavasariais joje gieda, kiek žiedelių pražysta, kiek bitelių ji prišaukia – tik imkit, tik neškit medų sveiką… Kas kvepėjimas, kas gražumas! Visa liepa visam kam tinka. Tvirtai ir giliai šaknis į Brizgų žemelę – į Pašakarnio kiemą – įleidusi, šakas dangun iškėlusi… Taip didinga – lyg paties Aukščiausiojo priveizima . Pašakarnio liepa – liepa-motina.

Iš amžių giliausių žemaičiai liepą šventu medžiu laikė. Sako, ir šventos girelės vidury ji centrinė būdavusi… Taigi ligi šių dienų išliko tas šventumo jausmas medžiams. Iš protėvių perduotas nenunyko – išliko. Pašakarnis, jo kiemas, jo liepa centre tai ir liudija. Tik nuotraukėlių, gaila, nesugebėjau gerų padaryti. O ir skubėjimas tas… Visai netyčia pataikius ten, visai nė negalvota užeiti… Nežinojau, nei kur esu, nei pas ką… Ir tai tik mirksniui. Gal ir gerai. Nebūtina ko nors klausinėti – ką pamatai, tuo ir džiaugiesi. Jei matai, ką matai…
*
…Įsimintinas įvykis neseniai Broniaus Pašakarnio kieme buvęs. Išgąstingas labai, kurs ir liepelę kliudęs. Tad ir skubėjo Bronius angeliškai mielu veidu ir širdingiausiai papasakoti – koks laimingas, kad liepelei jo nedaug tekliuvo! Labai nedaug. O galėjo kliūti daug!.. Ir štai kas galėjo.
Vieną rugpjūčio dieną užslinko eilinė liūtis – juk žinome, kokie yra visi šie 2017-ieji metai, vis lyja, lyja, lyja ir viską skandina… Tada pylė liūtis lyg ir su pagrūmėjimais… Nuskubėjo Pašakarnis kūtės duris uždarinėti. Bėga dar vienas uždaryti – pro liepelę, už jos tuojau dar vasaros virtuvėlė atdara. Vos tik pro liepelę – blokštelėjo pro jį po kojomis staigiai iš kažkur atskriejęs… ugnies kamuolys! Blokštelėjo ir Pašakarniui, ir… ir… Ir dingo! Kamuolinis žaibas – taip spėjam – ten buvo. Ir sako Bronius Pašakarnis: „Ta gera, kad da bėnt gyvs belėkau! Bet vuo jau i čė nebgera, – rodo į šoną, – ir lazduos jau reik, ėr kalba biški pasėgadėna… Biški pasėgadėna… Bet gyvs palėkau!“
*
Ir svarstome tylomis kieme sustoję, kad gal ta motina liepa ir išgelbėjo gerą ir itin tvirtą žmogų gaspadorių Pašakarnį… Ir tuos į bendrą šeimyną priglaustus katinėlius gal liepa-motina mato. Ir už juos ji – gera… Juk už gerą darbą visada atlyginta būna. Nesvarbu, iš kokios pusės.
Brizgų Pašakarnis sako dar dalgį iki šiol pats gerai valdęs, ką reikia, tą pasišienavęs – po žaibo palytėjimo jau nebe kažkas… Iki akistatos su žaibu ir žengęs be jokios lazdelės, ir darbavęsis linksmas… Pro šalį prašniokštęs kamuolinis žaibas numažino jėgų… Bet gal gerai, sako, kad pats ant tako pasipainiojo… Gal būtų į trobą pro kur nors įpuolęs ir pro kur išpulti neberadęs – kas tada būt buvę!..
Tai toks didis įvykis Pašakarnio kieme ne taip seniai buvo.

Bet viskas neblogai baigėsi. Sodyba sena liko kaip buvus. Su medžiais aukštais. Ąžuolas aukštas ir nemenkas auga. Irgi Pašakarnio sodintas. Prie vartų. Stojosi į vieną gretą su kitais aukštais medžiais. Pasivijo ūgiu. Sodyba be medžių juk būtų nyki, tuščia, be dvasios, be globos tos… Be tos medžių globos, kurios nežinome, kaip pavadinti, bet žinome ją esant. Nesunku suprasti, kad viską, net patį Brizgų kaimą, stiprina pats Bronius Pašakarnis, jo itin tvirtas ir itin geranoriškas būdas, jo sąžinė, jo užsispyrimas išlaikyti senoviškai tvirtus tikrus namus. Viską puošia žemaitiškas Pašakarnio linksmumas…
*
Pašakarnio dvarelyje yra ir kita „liepa“ – Rasa jos vardas. Jauna išskirtinio grožio moteris. Pašakarnio anūkė. Pavaišino sūriais tokiais, kad net patikėti sunku – kaip taip ir sugeba!.. Ir prie sūrio šio to. Ne, ne! – niekada ir niekas tokiais gerais dalykais jokiam ūkelyje, jokiam dvarelyje nebuvo vaišinęs.
Brizgų kaimo senbuvis Bronius Pašakarnis, kurio amžius sukiojasi apie devynias dešimtis – tik nebežinau, ar prieš, ar jau po – lieplaukiškį Vytautą Rumbutį suko prie darbo. Prie darbo, kurs nebaigtas… Viską būt pats Pašakarnis, bet kad „pasigadino biški…“ Pasidarbuoti čia Vytautą vežė Alina Čapienė. O Alinos Čapienės automobilyje ir aš sėdėjau.

Taip ir patekau į Brizgus. Taip ir tvirtą šventuolėlį Pašakarnį, ir jo seną ūkį pamačiau.
Darbštumas begalinis Pašakarnio. Iš visko matyti gera jo gaspadorystė. Žiūrėjau į kūtės sieną, vinių ir gembių prikalinėtą. Visko ten dailiai sukabinta. Pakinktai, lenciūgų visokio dydžio, koks įnagis reikalingas… Žemai būda šuneliui – iš stuobrio dailiai išdirbto. Kadais kaži kam kitam tarnavo – dabar būda, kokios niekur nerasi… Su slenksčiu. Vištos ir vištaitės lyg strainios panos bėginėja… O ten nuošaliau, jau už sodybos, už kelelio dailus arklelis. Sako, nebėr arklelio ten. Liūdnesnė naujiena. Kaip kitą gauti? Pramoginių matyti, o darbinių gerų arklelių ar yra dar kur nors Lietuvoj?..
*
Taigi Pašakarnio gyvenimas tebėra toks, kaip ir turi būti žmogaus, gyvenančio ant žemės: tvirta troba su gėlelėm po langais, platus kiemas, priešais trobą – tvartas, kur visokiausių gyvulėlių buveinė. Daržas, laukas, pievos… Nuo šios kalvelės dar mačiau ir ežero kraštelį blizguojant… Alsėdžių ežeras. Yra tikriausiai takai iki jo. Buvo, tikriausiai, daug takų, daug sodybų. Visiškai iš netyčių ir tik mirksniui čia „užmestai“ nebuvo laiko pavaikščioti, dar ką nors pastebėti. Ten tolokai šmėkšo žolės nurudusios, nešienautos,  dalgelio seniai nemačiusios. Nebuvo kam. Nėra ten kito tokio Pašakarnio, kurs gyvenimą tokį, koks turi būti, išlaikęs būtų. Nėra kito tokio. Nėra!
*
Patiko man Pašakarnis. Ir jis pats, ir jo pavardė. Minkštumas, nuoširdumas kalbos, svetingumas abiejų su anūke Rasa Lukošiūte, kuri tuos nenusakomo gardumo sūrius daro. Žinojimas, išmanymas visa ko. Ir juokavimas nuolatinis. Ir ta lazdelė, tas nuotaiką maloninantis veidas, tas tvirtas ūkio laikymas… Tas matymas ir suvokimas visko. Tokių senų, išmintingų žmonių pats nugyventas gyvenimas liudija: nereikia puldinėti niekur, turėkim žemės, gyvenkim žemelę dirbdami, gyvulėlius mylėdami, artimą atjausdami – taip, kaip bočiai probočiai nuo amžių amžių gyveno. Tegu modernumai padeda gyventi, bet jie neturi nugyventi… žmogaus prigimtinės dvasios.

Ir dar tarsi liudytų sena išmintis: kol būni stiprus, būk doras ir darbštus, žmogau. Kai amžius – tie garbingi meteliai – sumažina ar visai pakerta jėgas, būk, žmogau, tada lyg šventuolėlis – mylintis, suprantantis, besidžiaugiantis, išmintimi guodžiantis, besišypsantis…

…Netrumpinau nieko – kiek rašėsi, tiek parašiau. Nes iki šiol džiaugiuosi, kad tikrą ŠVENTUOLĖLĮ mačiau – Bronių PAŠAKARNĮ, atlaikiusį laiko – o gal ir žmonių – puolimus. Neišdavęs žemelės, tebemylintis ją tokią, kokią matom visi. Darbu ir sąžine tebemylintis. Todėl ir paguodos žodžiai patys pareina: žemele žemaičių, brangiausioji tu, ne tuščia dar esi, ne tuščia! Yra dar tikrų tavo žmonių, dalgelį skambiai plakusių, margas pieveles pjovusių. Yra dar jų! Arklelį pavasario rytą kinkiusių ir plūgu savo dirveles lyg duoną raikiusių, rudenį rugelį sėjusių ir savo duonelę valgiusių. Su gražia dūšia, su rūpestinga meile per savo kiemelį einančių. Kokia dovana, kokia laimė šventą žemės žmogų susitikti, bent minutėlę trumpą jo tvirtumo globoje pabūti.
*
Telšių rajonas, Lieplaukė, Brizgų kaimas. 2017-09 -07.
(Ačiū Tau, Alina! Ačiū, Vytautai!)

J. Zvonkuvienės nuotraukos:

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

2 komentarai

  1. Žemyna:

    Tokie žmonės – kaip angelai, nežinia iš kur šalia atsiradę. Atrodo, jų tikrovės nešvarumai, negražūs „žaidima” neveikia, apeina, lyg ir gėdydamiesi jų gerumo…

  2. Aleksandra:

    Labai malonu paskaityti apie gražius, mylinčius žmones, mažai dabar kas rašo apie gėrį. Dėkoju, Aleksandra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *