Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Pirmininko Vytauto Landsbergio 85-ečio, kuris švenčiamas spalio 18-ąją, išvakarėse vėl pasigirdo nuomonių, dažnai labiau panašių į politinį kerštavimą, kad AT–AS Pirmininkas ir valstybės vadovas – netapačios sąvokos, o su šalies Prezidentu V. Landsbergis nė iš tolo negali lygintis.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Nepriklausomybės akto signataro, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo Česlovo Vytauto Stankevičiaus, ką jis ir kiti deputatai jautė 1990 m. kovo 11-ąją – kad iš dviejų kandidatų (V. Landsbergio ir Algirdo Brazausko) renka tik AT plenarinių posėdžių vedėją ar atgimstančios valstybės vadovą?
Konstitucinės teisės specialistai ir istorikai redakcijai sakė, kad, norint išsaugoti valstybės istorinį tęstinumą, reikia prisiminti visus praeities lyderius, vadovavusius Lietuvai iš partizanų bunkerių, emigracijos ar pasaulio neskubamos pripažinti Aukščiausiosios Tarybos.
Kolektyvinė bevaldystė
„Žinoma, pirmiausia rinkome institucijos vadovą. Juk kitus dokumentus, atkūrusius valstybę, parlamentarai patvirtino vėliau. Aukščiausioji Taryba buvo steigiamoji valstybės institucija, ir teisiškai, ir faktiškai turėjusi visus tautos įgaliojimus, o jos pirmininkas – pagrindinis tuometis valstybės asmuo “, –„Ūkininko patarėjui“ teigė Č.V. Stankevičius.
Kai kurie buvę Konstitucinio Teismo nariai tvirtina, kad Lietuvai 1990–1992 metais niekas nevadovavo ( kaip jakobinų diktatūros laikais Prancūzijai, iki Aliaksandro Lukašenkos patvaldystės Gudijai ar kokiam Somaliui, kuriame viešpatauja piratų gaujos, nepaklūstančios silpnai centrinei valdžiai sostinėje Mogadiše), keli politikai siūlo pirmuoju valstybės vadovu laikyti kurį nors iš trijų pirmųjų premjerų. Garbės trokštantys menkiau žinomi Nepriklausomybės akto signatarai tvirtina, kad Lietuvai tuomet vadovavo kolektyvinis valdymo organas – AT prezidiumas.
Su kuo susitikdavo karaliai?
„Pas ką pirmiausia apsilankydavo užsienio šalių vadovai (Danijos karalienė Margarita II, Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) ir kiti) atvykę į pasaulio ką tik pripažintą Lietuvą? Gal kas žino kitą asmenį?.. Po visais svarbiausiais to meto tarptautiniais dokumentais, sutartimis su kitomis šalimis – V. Landsbergio parašai. Valstybė be vadovo – nevisavertė, palaida bala. 1990–1992 metų laikinasis pagrindinis Lietuvos įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui suteikė Respublikos Prezidento įgaliojimus. Kai piliečių referendumas patvirtino Lietuvos Konstituciją, pagal kurią dabar gyvename (įsigaliojusią tik tada, kaip ją pasirašė (1992 m. lapkričio 6 d.) aukščiausias to meto valstybės pareigūnas V. Landsbergis –red. past.), svarbiausiu valstybės veidu Lietuvoje ir užsienyje tapo Prezidentas, bet jį dar reikėjo išrinkti“, – teigė Č. V. Stankevičius, tuo metu buvęs AT–AS pirmininko pavaduotojas, tačiau niekada nebandantis mėgautis nepelnytais šlovės spinduliais kaip „kolektyvinio Lietuvos vadovo“ narys.
Č.V. Stankevičių stebina ir dar vienas „argumentas“, kodėl V. Landsbergio negalima vadinti pirmuoju valstybės vadovu, net ir „faktiniu“ – pasak oponentų, profesorius nuo 1992 m. buvo „rekordiškai visuomenės nemėgstamas“, pralaimėjo visus rinkimus ir į Seimą patekdavo tik pagal partijos sąrašus.
Kitokia statistika
Pasak Nepriklausomybės akto signataro, oficiali Vyriausiosios rinkimų komisijos statistika skelbia ką kita: 1990 m. vasario 24 d. Lietuvos Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis įtikinamai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą Panevėžio Kniaudiškių 54-ojoje apygardoje, kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salėje V. Landsbergis daugiau nei dviguba persvara sutriuškino savo varžovą, savarankiškų komunistų vadą A. Brazauską (už V. Landsbergį balsavo 91 deputatas, už A. Brazauską – 38 ), o 1996 m. spalio 20 d. V. Landsbergis pateko į Seimą jau po pirmojo rato, vienmandatėje Kauno 66-ojoje kaimiškojoje rinkimų apygardoje gavo 13 343 balsus, toli paliko visus varžovus, taip pat ir Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijos Bežemių – mažažemių reikalų komisijos pirmininką Albiną Albertyną, tais metais surinko absoliučiai daugiausia balsų iš visų AT narių (partinių sąrašų reitingavimo sistemos tuomet dar nebuvo), paneigė mitą esą Lietuvos kaimas griežia ant jo dantį dėl sugriautų kolūkių ir „Baltijos tyrimų“ visuomenės nuomonės apklausų bendrovės buvo paskelbtas populiariausiu 1996 m. politiku.
Net per 1997 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus trečias (iš septynių kandidatų) likęs V. Landsbergis surinko apie 300 tūkst. balsų ( 294 881), o tokios paramos būtų pakakę patekti į antrąjį rinkimų ratą per visus vėlesnius Prezidento rinkimus.
Labai svarbus istorijos puslapis
Anot Č. V. Stankevičiaus, kai kurie teisininkai ir politikai, stengdamiesi įtikinti
visuomenę, kad V. Landsbergis nebuvo valstybės vadovas, bando išplėšti ištisą Lietuvos istorijos puslapį – labai svarbų valstybės atkūrimo laikotarpį.
„Negi Lietuva nepriklausoma tapo tik 1993 m. vasario 14 d., pagal naująją Konstituciją visuotinai išrinkus Prezidentą? “ – stebėjosi 1990 m. Nepriklausomybės akto signataras. Tada ir Maskva dar įžūliau gali aiškinti, kad Lietuva – Rusijos atplaiša, o Pskovo desantininkai, KGB „A“ būrys 1991 m. sausį Vilniuje ir Rygos omonininkai 1991 m. liepą Medininkuose tik gynė Sovietų Sąjungos teritorinį vientisumą nuo Baltijos separatistų.
Net Kremlius pripažino
„Net Kremlius, nuolat kaltinęs Lietuvos AT narius „neteisėtai vidurnaktį“ atskyrus „sąjunginę respubliką“ nuo Sovietų Sąjungos, tada nė karto nebandė abejoti dėl V. Landsbergio statuso. Tęstinė valstybė niekada negali būti be vadovo. Juodžiausiais okupantų represijų, sovietinio genocido laikais, didvyriško ginkluoto pasipriešinimo dešimtmečiu iš pogrindžio, partizanų bunkerių šaliai vadovavo, Nepriklausomybės viltį palaikė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis–Vytautas, o kol Lietuva galutinai atsikūrė, išsikovojo tarptautinį pripažinimą – V. Landsbergis“, – tvirtino žinomas Sąjūdžio ir krikščionių demokratų politikas Č. V. Stankevičius.
Grynai politinis dalykas
Gal tada ir Lietuvos diplomatiniai santykiai su pagrindinėmis pasaulio šalimis neteisėti, nes pirmieji tų šalių ambasadoriai skiriamuosius (įgaliojamuosius) raštus įteikė V. Landsbergiui, ir Lietuvos narystė Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) fiktyvi, nes JTO generalinės asamblėjos 46-ojoje sesijoje 1991 m. rugsėjo 17 d. pasaulio valstybių vadovai Niujorke sveikino „neprezidentą“ V. Landsbergį Lietuvai tapus 165-ąja JT nare?
„Profesoriaus V. Landsbergio įgaliojimai 1990–1992 metais, tuomet jo pasirašyti dekretai nekelia jokių abejonių. Laikyti jį valstybės vadovu, prilygstančiu Respublikos Prezidentui, ar ne – grynai politinis sprendimas“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino žinomas Konstitucijos ekspertas, Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Petras Ragauskas.
Konstitucinio Teismo saviveikla
Politikai ir visuomenininkai, nelaikantys V. Landsbergio pirmuoju atkurtos valstybės vadovu, remiasi Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartimi, kad Respublikos Prezidento pareigybė išskirtinė, nesulyginama su jokiais kitais buvusiais ar esamais valstybiniais postais. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, Konstitucinis Teismas savo iniciatyva nužemino Atkuriamojo Seimo Pirmininką ir išaukštino Respublikos Prezidentus, nes Seimo kairioji opozicija prašė išaiškinti visai ką kitą. 2000 m. birželio 13 d. Seimas nutarė, kad V. Landsbergiui priklauso Respublikos Prezidento valstybinė pensija. Pataisytas įstatymas įsigaliojo tų pačių metų liepos 1-ąją, nors Prezidentas Valdas Adamkus jį grąžino Seimui. Tuomečiam AT vadovui V.Landsbergiui viešint Vokietijoje, įstatymą pasirašė Seimo Pirmininko pareigas laikinai ėjęs pirmasis jo pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas.
Seimo Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos nariai Juozas Bernatonis, Algimantas Salamakinas ir Algirdas Sysas prašė Konstitucinio Teismo patvirtinti, kad pagal Konstitucijos 71 straipsnį įstatymus pasirašo tik Prezidentas arba Seimo Pirmininkas, bet ne joks kitas valstybės pareigūnas.
Teisinių pasekmių nesukeltų
2003 m. vasario 3 d. V. Landsbergiui Prezidento V. Adamkaus dekretu Nr. 2042 suteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Tai aukščiausias Lietuvos apdovanojimas, užkabinamas tik valstybių vadovams. Jį turi visi Lietuvos Prezidentai, daugiau nei tuzinas užsienio valstybių prezidentų, karalių ir net vienas imperatorius. Niekas iki šiol nesusirūpino ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą, ar „paprastas parlamentaras“ V. Landsbergis teisėtai gali būti laikomas Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine kavalieriumi.
„Tinkamai įforminus visas procedūras, jokių nekonstitucinių teisinių pasekmių nekiltų pripažinus V. Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Tai tiesiog visuomenės pagarba profesoriui – socialinės garantijos (50 proc. Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio valstybinė renta, rezidencija), apsauga, valstybės apmokamas sekretorius“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros docentas P. Ragauskas.
Kada prasidėjo pirmoji kadencija?
Kitais metais šimtmetį švęsiančios Lietuvos Respublikos vadovų sąrašą įprasta pradėti nuo Antano Smetonos pavardės.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo, humanitarinių mokslų daktaro Artūro Svarausko, kaip tarpukariu buvo skaičiuojamos A. Smetonos valdymo kadencijos – nuo tada, kai jis tapo Lietuvos (vėliau Valstybės) Tarybos pirmininku, ar tai pačiai Tarybai pervardinus tautininkų-monarchistų vadą Lietuvos Prezidentu.
„Jokiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti tokių svarstymų. Lietuvos Tarybos pirmininku A. Smetona išrinktas 1917 m. rugsėjo 24 d. Kaip žinoma, dėl nesutarimų su kitais Tarybos nariais A. Smetona kurį laiką atsisakė pirmininko pareigų. 25 Valstybės Tarybos nariai (iš 28) Prezidentu jį išrinko 1919 m. balandžio 4 dieną. Tačiau žiniasklaida pabrėždavo visą A. Smetonos patriotinę veiklą – kaip jis dar carinės, kaizerinės okupacijos laikais vadovavo ar priklausė įvairioms lietuvių organizacijoms“, – sakė A. Svarauskas.
Viršininkas – lietuviškas titulas
Atkurtos Lietuvos plačioji visuomenė 1919 metais žinojo, kas yra karalius, caras, didysis kunigaikštis ar popiežius, tačiau pirmą kartą išgirdo titulą „Prezidentas“, stebėjosi, kodėl svarbiausiąjį šalies asmenį reikia vadinti nesuprantamu lotynišku žodžiu, o ne valstybės viršininku, kaip lenkai titulavo Jozefą Pilsudskį. Gal buvo siūlymų sulietuvinti valstybės vadovo pareigybės pavadinimą, pavyzdžiui, kaip savą valiutą 1922 m. norėta vadinti ne užsieniečiams labiau suprantamu „litu“, bet smagiu tautišku „muštiniu“ („muštuku“)?
„Lietuvai, jos politiniam elitui tuomet labiau rūpėjo kitas dalykas – ar Prezidento institucija apskritai reikalinga. Kairiosioms partijoms ji kėlė nemalonias sąsajas su monarchija, jos šiuolaikiškesniu pakaitalu, atrodė grėsminga demokratijai ir atsiduodanti autoritarizmu“, – tikino istorikas A. Svarauskas.
Brigados generolu negalėjo vadinti
Anot istoriko, daugelis po Pirmojo pasaulinio karo per „tautų pavasarį“ atsikūrusių ar susikūrusių valstybių savo vadovus vadino prezidentais. „Šį valstybės vadovo titulą Lietuva beveik automatiškai įsidiegė į savo teisinę sistemą. Juk negalėjo aukščiausio valstybės pareigūno pavadinti kokiu nors brigados generolu… Mano nuomone, mūsų valstybės kūrėjams prieš šimtą metų ypač patiko Jungtinių Valstijų politinė santvarka, o lietuvių labiausiai mėgstamas pasaulio politikas buvo Amerikos Prezidentas Woodrowas Wilsonas, gynęs didelių ir mažų tautų politinę nepriklausomybę bei jų gyvenamų teritorijų vientisumą. Lietuvos politiniam elitui W. Wilsonas buvo pavyzdinis valstybės vadovas, į kurį mūsų prezidentams reikėjo lygiuotis“, – samprotavo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas A. Svarauskas.
Eltos ir archyvinės nuotraukos
Pirmasis Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pasiuntinys Lietuvoje Maiklas Pertas (Michael J. Peart) 1991 m. spalio 17 d. įteikia skiriamuosius raštus Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui.
Vytautas Landsbergis ir Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Stanislavas Šuškevičius, kurio buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris taip pat nelaiko valstybės vadovu, 1991 m. spalio 24 d. pasirašo deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, 1991 m. gegužės 11-15 dienomis viešėjęs Jungtinėse Valstijose, kalba per „ABC News“ TV kanalo laidą.
Tai kad Landsbergis ir buvo AT pirmininkas…. Siūlau ir palikti… Prezidento rinkimus jis prakišo… Betgi privilegijų norisi, ania?
Lietuvos prezidentu Lietuvoje, gali tapti tik žmonės, tinkantys Landsbergio sukurtai Lietuvos politinei sistemai. Adamkus tapo Lietuvos prezidentu, tik todėl, kad buvo geras Landsbergio vaikystės draugas. Grybauskaitė prezidente tapo todėl, kad yra baigusi KGB aukštąją mokyklą ir labai mylima konservatorių, ir ypač Landsbergio. Brazauskas tapo prezidentu, nes prieš tai jis buvo komunistų partijos, vienas lyderių, ir labai tiko Landsbergio sukurtai Lietuvos politinei sistemai. Išimtį čia sudaro, tik Paksas, kuriam kažkokiu būdu, pavyko tapti prezidentu, tačiau jis ėjo prieš sistemą, todėl buvo nušalintas nuo valdžios, ir su juo dabar yra dorojamasi.
Indomu… o tai pats iš kur žinai kas mokėsi KGB aukštojoje mokykloje?
Landsbergio pavardė yra vokiška, nes vokiškai Lands yra žemė, o Berg yra kalnas, kitaip sakant tikroji pavardė yra “Žemės kalnas” arba Žemkalnis.
Straipsnelis po darbų pailsusiems ūkininkams durninti.
Pauliaus ior patarejo komentarai – neio į tvirą, nei į mietą arba: visiškas briedas…
Man atrodo, kad klausimas, ar V.Landsbergis buvo Valstybės vadovu, yra bereikalingas. Tačiau su tuo bereikalingu klausimu vis mučijamasi, mat norima pakeisti pavadinimą. O faktiškai V.Landsbergis buvo tikrai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos AT pirmininku, o po 1990 kovo 11 d. tapo Lietuvos Respublikos AT pirmininku. Noriu pabrėžti, kad tokių dviejų pareigybių NIEKADA ISTORIJOJE NETURĖJO joks Lietuvos prezidentas. Todėl pavadinti V.Landsbergį prezidentu, reiškia jį pažeminti, ištrinti to meto įvykių įstorinę svarbą. Visi likę prezidentai atėjo “ant gatavo”, jau paskelbtos Nepriklausomybės prezidento posto. Tai jei kas nori pažeminti ir sutrinti į miltus LTSR ir LR AT pirmininką V.Landsbergį, tai tegu ir pavadina eiliniu prezidentu. Jei taip pavadinimus kaitaliosime, tai jau gal laikas ir Lietuvos pavadinimą pakeisti? O gal V.Landsbergio vardą ir pavardę pakeiskime…. pavyzdžiui ŠMIKIU, kuris pasirašė antikonstitucinį Seimo rinkimų įstatymą ir išniekinio konstitucinį lygios rinkimų teisės principą ir sudarė sąlygas partinių gaujų privilegijoms. Galima suprasti, kad tas ŠMIKIS tyčiojasi iš LR piliečių juos įvardindamas kaip asmenis, kurie siekia prabangesnio karsto na ir t.t. Tai tikras ŠMIKIS, deja, Valstybės teisinių pagrindų pagrindinias GRIOVĖJAS. Matykime teigiamas ir neigiamas puses. Taip kad nežeminkime, V.Landsbergį vadinkime LTSR-LR AT pirmininku ir niekas istorijoje tokio univakalaus vardo NETURI. O, kad jis tuo laiku vadovavo Valstybei, tai nekelia abejonių. Kur nuvadovavo, į kurią pusę bėgius nuklojo…. čia kitas klausimas. Net ir dabar Valstybė neišsikapsto iš užslaptintų kgbsitų jungo.
spjaudykitės kiek norit, bet nepakeisit istorinės tiesos- Jis buvo atkurtos Lietuvos Valstybės pirmasis vadovas, pagal tradiciją užsienio kolegų vadintas Prezidentu. Tai yra tikra. Kaip ir tai, kad Lietuvos valdovai Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ar Vytautas buvo karaliai, nors nei Romos popiežius, nei mes, nei jūs jų nekarūnavom
Atkuriamojo Seimo pirmininku tai buvo, bet prezidentu – niekada. Jis balotiravosi Kaune į prezidento rinkimus, bet žiauriai “prakišo”. Neklaidinkite žmonių.
Kiek galima tampyti tą kvailių ginčą ?
Vytautas Landsbergis 1990.03.11 buvo išrinktas LTSR Aukščiausios Tarybos Pirmininku, po Nepriklausomybės paskelbimo 1990.03.11 tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininku ir buvo juo iki 1992 m. lapkričio mėnesio.
Tuo metu nebuvo Lietuvos Prezidento institucijos, bet Vytautas Landsbergis atliko šį vaidmenį Lietuvai ir šalyje, ir užsienyje.
Turime vertinti besąlygiškai logiškai – Vytautas Landsbergis atliko Lietuvos Respublikos vadovo (Prezidento) pareigas 1990.03.11-1992.11 ir iš to turi būti pritaikomas faktinio Prezidento statusas, taip pat iš to išplaukiančiomis garbės reiškimo ir aprūpinimo išlaidomis.
Laikas baigti tuos tuščius neloginius ginčus – pasityčiojimus.
Nepagarba faktiniam V. Landsbergio prezidentavimui yra ir mūsų nepagarba Lietuvos Nepriklausomybei su revizionistinėmis ‘istorinėmis klaidomis’.
Puikus komentaras!
Galima pridurti kad nuo 1990 Kovo 11 iki 1992 lapkricio tai buvo pats atsakingiausias laikas naujoje Lietuvos istorijoje.
O ir opozicijoje budamas 1992 -1996 V,Landsbergis Lietuvai nuveike daugiau nei visa kompartine nomenklatura kartu sudejus!,
Močiute, turite “šklerozą”. Kaune Landsbergis balotiravosi į prezidentus, kabojo didžiausi stendai Ožeškienės gatvėje su jo atvaizdu per visą namo sieną ir nelaimėjo. Lietuvoje prezidentas yra renkamas tiesiogiai Tautos, todėl sunku “pritemti” šį žmogų iki prezidento.
Gerbiamasis, V. Landsbergis 1990.03.11-1992.11 ėjo faktines Lietuvos Prezidento pareigas, tiesa, LTSR nebuvo tokių pareigų, pirmaisiais Nepriklausomybės metais vėlgi nebuvo.
Pratęsiu.
1990.03.11 naktį visa Lietuva prikaustyta prie televizorių žiūrėjo į AT susirinkusių deputatų pirmąjį posėdį. Sąjūdis turėjo 96 vietas iš 133 tai dienai. Visi prisimename sąjūdiečio V. Andriukaičio akibrokštą – AT Pirmininku rinkti A.Brazauską, o ne Sąjūdžio vadovą V. Landsbergį. Už VL -91, prieš -42, už AMB – 38, prieš -95.
Matome 5 atskalūnus nuo Sąjūdžio su V. Andriukaičiu priešaky.
Prezidento institucijos atstatymas buvo AMB ir vis daugėjančių Sąjūdžio atskalūnų stabdomas, vis aktyvuojantis naujiems veikėjams iš Sąjūdžio.
1992 m. vasarą atskalūnai tiesiog sunaikino Sąjūdį, kaip valdančiąją daugumą, tiek daug buvo aktyvuotųjų.
Po 1992 m. spalio 25 rinkimų į Seimą ir AMB pasiekus triuškinamą pergalę, palaipsniui pradėta kalbėti jau apie Prezidento instituciją ir surengtuose 1994 m. rinkimuose pats AMB juo tapo.
Jei dabar būtų kokie 2002 metai, tai pritarčiau Tvankstui, bet dabar į daug ką ir ypatingai į mūsų personą Nr.1 žiūriu visai kitaip. Laikas atskleidžia tikrąsias mūsų “geradarių” pažiūras, vertybes, jų darbų prasmę ir jų šeimininkus .
Visada turime vertinti pagal darbus ir 1990.03.11-1992.11 buvo taip, kaip buvo.
Mano įtarimus patvirtino, nors buvau visada V. Landsbergio šalininkas, 2015 m. Coudenhove-Kalergi premija ir anūko veikla dėl QWX padėjo tašką ant i.
Bet už atliktą darbą būnant Sąjūdžio lyderiu ir AT Pirmininku yra vertintinas kaip Prezidentas.
Žvelgiant į visus Prezidentus nuo 1994 m., žinant jų nuveiktus darbus, iškyla klausimas : kuris iš jų nėra vertas apkaltos ?
Visų jų veiksmuose matau Konstitucijos ir priesaikos sulaužymą, vykdžius antivalstybinę veiklą ir tai matau ne aš vienas.
Geras ir su stuburu žmogus negali stipriai pablogėti. Palūžti gali, bet ne pablogėti. Pagerėti gali visi, kai ateina į protą. Nematau priežaščių, kodėl nuo savo 55-60 metų amžiaus jau subrendęs Landzbergis galėjo pablogėti. Protas pas jį išliko. Nukvakimas mažai pasireiškia. Išvada: jis buvo blogis nuo pat pradžių. Tai giminės genas. Tiesiog mums masėms pakišo tokį pasirinkimą: arba sekretorius arba KGB. Iki šiol renkamės iš to paties sąrašo. Padoresni bijo lįsti, nes yra lengvai sudorojami. Paimk, jei gudrus, ir pradėk politokos versliuką tarp esamo verslo. Negausi finansavimo:). Guodžia tik tai, kad galėjo būti blogiau. Ateityje išsirinksite (sakau išsirinksite, nes aš nebalsuosiu) kokį Dargį, ir galėsite džiaugtis, kad Brazausko “vsio zakonno” buvo daug geriau, nei kokio naujo kosmopolito vadovavimas.
Norint suprasti Landsbergių šeimos veiklą Lietuvoje reikia perskaityti Laimos Kastanauskaitės knygą “Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)”, kurioje galima užčiuopti esmę ‘pirma – gera organizacijai, tai gera ir Lietuvai’.
Dėl ko laužomos ietys, ponios ir ponai?! Lotyniškai “prae” – prieš tai, “sedere” – sėdėti, t.y., “priešais sėdintis”, o pasak “Vikipedijos”, prezidentas – tai valstybės vadovas. Taigi jis buvo valstybės vadovas. Faktiškas ir teisėtas. O vadinti jį reikėtų taip, kaip anuomet vadinosi jo pareigybės. O jo pareigybės anuomet vadinosi kaip? Teisingai! Pirmininkas! Na, aišku, ne kolūkio…
Žmogėnas ,išdavęs sąjūdžio principus,,Garbėtroška, praturtėjęs ir suauginęs sąjūdžio nomenklatūrą su pokomunistine nomenklatūra. Tipelis, ibrukęs raudonąją Dalytę, daugumos Lietuvai gtebiusialutinai įbaudžiavinti..Paršelis, pasisakęs už žemės pardavinėjimą užsieniečiams ir prie tautos teisę į referendumus.
Stebiuosiu, kodėl tautiškasis alkas patalpino tokį padlaižišką tekstą, pašlovinantį lietuvybę ir sąjūdį išdavusį tipelį..
Aukso žodžiai apie mūsų Nr.1. O Alkas garbindamas šį asmenį, prieštarauja pats savo vertybėms.
O, vargše, vargše alzhaimeriu o gal smegenų suminkštėjimu serganti tauta – dar 30 metų pilstys iš tuščio į kiaurą, kol prisimins, kas buvo Prezidentas. O per tą laiką gal ir savo tėvą, motiną- pamirš…. m a n k u r t i z m a s.
Gal visdėlto nederėtų painioti pareigybių pavadinimo? Juk direktorius – tai direktorius, vedėjas – tai vedėjas, viršininkas – tai viršininkas, pirmininkas – tai pirmininkas, ministras – tai ministras, prezidentas – tai prezidentas ir t.t. Mano tikrai labai gerbiamo prof. V.Landsbergio pareigybės anuomet vadinosi “pirmininkas”. Taigi, kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi…