A. Aleksandravičius. Net Kremlius Vytautą Landsbergį laikė Prezidentu (23)

Pirmasis Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pasiuntinys Lietuvoje Maiklas Pertas (Michael J. Peart) 1991 m. spalio 17 d. įteikia skiriamuosius raštus Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui | Archyvinė nuotr.

Pirmasis Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pasiuntinys Lietuvoje Maiklas Pertas (Michael J. Peart) 1991 m. spalio 17 d. įteikia skiriamuosius raštus Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui | Archyvinė nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Pirmininko  Vytauto Landsbergio 85-ečio, kuris švenčiamas spalio 18-ąją,  išvakarėse vėl pasigirdo nuomonių, dažnai  labiau panašių  į  politinį kerštavimą, kad AT–AS Pirmininkas ir valstybės vadovas –  netapačios sąvokos,  o su šalies Prezidentu V. Landsbergis  nė iš tolo negali lygintis.

 „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Nepriklausomybės akto signataro, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo  Česlovo Vytauto Stankevičiaus, ką  jis ir kiti deputatai  jautė 1990 m. kovo 11-ąją – kad iš dviejų kandidatų  (V.  Landsbergio ir Algirdo Brazausko)  renka tik AT plenarinių posėdžių vedėją ar atgimstančios valstybės vadovą?

Konstitucinės teisės specialistai ir istorikai redakcijai sakė, kad, norint išsaugoti valstybės istorinį tęstinumą,  reikia prisiminti visus praeities lyderius, vadovavusius Lietuvai iš partizanų bunkerių, emigracijos ar  pasaulio neskubamos pripažinti Aukščiausiosios Tarybos.

Kolektyvinė bevaldystė

„Žinoma, pirmiausia rinkome institucijos vadovą. Juk kitus dokumentus, atkūrusius valstybę,  parlamentarai patvirtino  vėliau. Aukščiausioji Taryba buvo steigiamoji valstybės institucija, ir teisiškai, ir faktiškai turėjusi visus tautos  įgaliojimus, o jos pirmininkas  – pagrindinis  tuometis valstybės asmuo “, –„Ūkininko patarėjui“  teigė Č.V. Stankevičius.  

Kai kurie  buvę Konstitucinio Teismo nariai  tvirtina, kad  Lietuvai 1990–1992 metais  niekas nevadovavo ( kaip jakobinų diktatūros laikais Prancūzijai,  iki Aliaksandro  Lukašenkos patvaldystės Gudijai ar kokiam Somaliui, kuriame viešpatauja piratų gaujos, nepaklūstančios silpnai centrinei valdžiai sostinėje Mogadiše), keli politikai siūlo  pirmuoju  valstybės vadovu  laikyti   kurį  nors iš trijų pirmųjų  premjerų. Garbės trokštantys menkiau žinomi Nepriklausomybės akto signatarai tvirtina, kad Lietuvai tuomet  vadovavo  kolektyvinis  valdymo organas – AT prezidiumas.

Su kuo susitikdavo  karaliai?

„Pas ką pirmiausia apsilankydavo užsienio šalių vadovai (Danijos  karalienė Margarita II, Prancūzijos prezidentas  Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) ir kiti) atvykę į  pasaulio ką tik pripažintą Lietuvą?  Gal kas žino kitą  asmenį?..  Po visais svarbiausiais to meto tarptautiniais dokumentais,  sutartimis  su kitomis šalimis – V. Landsbergio parašai. Valstybė be vadovo – nevisavertė, palaida bala. 1990–1992 metų laikinasis  pagrindinis Lietuvos  įstatymas  Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui suteikė  Respublikos Prezidento įgaliojimus.  Kai piliečių referendumas patvirtino Lietuvos Konstituciją, pagal kurią dabar gyvename (įsigaliojusią tik tada, kaip ją  pasirašė (1992 m. lapkričio  6 d.) aukščiausias to meto  valstybės pareigūnas  V. Landsbergis –red. past.), svarbiausiu  valstybės veidu Lietuvoje ir užsienyje tapo Prezidentas, bet jį dar reikėjo išrinkti“, – teigė Č. V. Stankevičius, tuo metu buvęs AT–AS  pirmininko pavaduotojas, tačiau niekada nebandantis mėgautis nepelnytais šlovės spinduliais kaip „kolektyvinio Lietuvos vadovo“ narys.

Č.V. Stankevičių stebina ir dar vienas „argumentas“, kodėl V. Landsbergio  negalima vadinti pirmuoju valstybės vadovu, net ir „faktiniu“ – pasak  oponentų, profesorius   nuo 1992 m.  buvo „rekordiškai  visuomenės nemėgstamas“,   pralaimėjo visus rinkimus ir į Seimą  patekdavo tik pagal partijos sąrašus.

Kitokia statistika

Pasak  Nepriklausomybės akto signataro,  oficiali Vyriausiosios rinkimų komisijos  statistika skelbia ką kita: 1990 m.  vasario 24 d. Lietuvos Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis įtikinamai  laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą Panevėžio Kniaudiškių 54-ojoje apygardoje,  kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salėje V. Landsbergis daugiau nei dviguba persvara sutriuškino savo varžovą,  savarankiškų komunistų vadą A. Brazauską (už V. Landsbergį balsavo 91 deputatas, už A. Brazauską – 38 ), o 1996 m. spalio 20 d.  V. Landsbergis pateko į Seimą jau po pirmojo rato, vienmandatėje Kauno 66-ojoje  kaimiškojoje rinkimų  apygardoje gavo 13 343 balsus, toli paliko visus varžovus, taip pat ir Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijos Bežemių – mažažemių reikalų komisijos pirmininką Albiną Albertyną, tais metais surinko absoliučiai daugiausia balsų iš visų AT narių (partinių sąrašų reitingavimo  sistemos tuomet dar nebuvo), paneigė mitą esą Lietuvos kaimas griežia ant jo dantį dėl sugriautų  kolūkių ir „Baltijos tyrimų“ visuomenės nuomonės apklausų  bendrovės buvo paskelbtas populiariausiu 1996 m. politiku.

Net  per 1997 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus trečias (iš septynių kandidatų)  likęs  V. Landsbergis surinko  apie 300 tūkst. balsų ( 294 881), o tokios paramos  būtų pakakę  patekti į antrąjį rinkimų ratą per visus vėlesnius Prezidento rinkimus.    

Labai svarbus istorijos puslapis

Anot Č. V. Stankevičiaus,  kai kurie teisininkai  ir politikai, stengdamiesi   įtikinti

visuomenę, kad  V. Landsbergis nebuvo valstybės vadovas, bando išplėšti  ištisą Lietuvos istorijos puslapį – labai svarbų  valstybės atkūrimo laikotarpį.

„Negi Lietuva nepriklausoma tapo tik 1993 m. vasario 14 d.,  pagal naująją Konstituciją visuotinai išrinkus Prezidentą? “ – stebėjosi 1990 m. Nepriklausomybės akto signataras. Tada ir  Maskva dar įžūliau gali  aiškinti,  kad Lietuva – Rusijos atplaiša, o Pskovo desantininkai, KGB „A“ būrys 1991 m. sausį Vilniuje ir Rygos omonininkai 1991 m. liepą Medininkuose  tik   gynė Sovietų Sąjungos teritorinį vientisumą nuo Baltijos  separatistų.

Net Kremlius pripažino

„Net Kremlius, nuolat kaltinęs Lietuvos AT narius „neteisėtai vidurnaktį“ atskyrus „sąjunginę  respubliką“ nuo Sovietų Sąjungos,  tada  nė karto nebandė abejoti  dėl V. Landsbergio statuso. Tęstinė valstybė  niekada negali būti be vadovo.  Juodžiausiais okupantų represijų, sovietinio genocido laikais, didvyriško  ginkluoto pasipriešinimo dešimtmečiu  iš pogrindžio, partizanų bunkerių šaliai vadovavo, Nepriklausomybės viltį palaikė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis–Vytautas,  o  kol Lietuva galutinai atsikūrė, išsikovojo tarptautinį pripažinimą –   V. Landsbergis“, –  tvirtino žinomas Sąjūdžio ir krikščionių demokratų  politikas Č. V. Stankevičius. 

Grynai politinis dalykas

Gal tada ir  Lietuvos diplomatiniai santykiai su pagrindinėmis pasaulio šalimis neteisėti, nes pirmieji tų šalių ambasadoriai skiriamuosius  (įgaliojamuosius) raštus įteikė V. Landsbergiui, ir  Lietuvos narystė Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) fiktyvi, nes  JTO generalinės asamblėjos 46-ojoje sesijoje 1991 m. rugsėjo 17  d.  pasaulio valstybių vadovai  Niujorke sveikino  „neprezidentą“ V. Landsbergį  Lietuvai tapus 165-ąja JT nare?

„Profesoriaus V. Landsbergio įgaliojimai 1990–1992 metais, tuomet jo pasirašyti  dekretai nekelia jokių abejonių. Laikyti jį valstybės vadovu, prilygstančiu Respublikos Prezidentui,  ar ne – grynai politinis sprendimas“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino   žinomas Konstitucijos ekspertas,  Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Petras Ragauskas.

Konstitucinio Teismo saviveikla

Politikai ir visuomenininkai, nelaikantys V. Landsbergio pirmuoju atkurtos valstybės vadovu, remiasi Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartimi,  kad Respublikos Prezidento pareigybė išskirtinė, nesulyginama su jokiais kitais buvusiais ar esamais valstybiniais postais.  „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, Konstitucinis Teismas savo iniciatyva  nužemino Atkuriamojo Seimo Pirmininką ir išaukštino Respublikos Prezidentus, nes Seimo kairioji opozicija prašė išaiškinti visai ką kitą. 2000 m. birželio 13 d.  Seimas nutarė, kad V. Landsbergiui priklauso  Respublikos Prezidento valstybinė pensija.  Pataisytas įstatymas  įsigaliojo tų pačių metų liepos 1-ąją, nors Prezidentas Valdas Adamkus jį grąžino Seimui. Tuomečiam AT vadovui  V.Landsbergiui viešint Vokietijoje, įstatymą pasirašė Seimo Pirmininko pareigas laikinai ėjęs pirmasis jo pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas.

Seimo Lietuvos demokratinės darbo partijos  frakcijos  nariai Juozas Bernatonis, Algimantas Salamakinas ir  Algirdas Sysas prašė  Konstitucinio  Teismo patvirtinti, kad pagal  Konstitucijos 71 straipsnį įstatymus  pasirašo tik  Prezidentas arba Seimo Pirmininkas, bet ne  joks kitas valstybės pareigūnas.

Teisinių pasekmių nesukeltų

2003 m. vasario 3 d. V. Landsbergiui  Prezidento V. Adamkaus dekretu  Nr.  2042 suteiktas  Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Tai aukščiausias Lietuvos apdovanojimas, užkabinamas  tik valstybių vadovams.  Jį turi visi Lietuvos Prezidentai,  daugiau nei tuzinas užsienio valstybių prezidentų, karalių ir net vienas imperatorius.  Niekas iki šiol nesusirūpino ir nesikreipė į  Konstitucinį Teismą, ar  „paprastas parlamentaras“  V. Landsbergis teisėtai gali būti  laikomas Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine kavalieriumi.

„Tinkamai įforminus visas procedūras, jokių nekonstitucinių   teisinių pasekmių nekiltų pripažinus V. Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Tai tiesiog visuomenės pagarba profesoriui  –  socialinės garantijos (50 proc. Prezidento  mėnesinio darbo užmokesčio dydžio  valstybinė renta, rezidencija),  apsauga, valstybės apmokamas sekretorius“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros docentas P. Ragauskas.

Kada prasidėjo  pirmoji kadencija?

Kitais metais šimtmetį švęsiančios Lietuvos Respublikos vadovų sąrašą įprasta pradėti  nuo Antano Smetonos pavardės. 

„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo, humanitarinių mokslų daktaro Artūro Svarausko, kaip  tarpukariu buvo skaičiuojamos  A. Smetonos valdymo kadencijos – nuo tada, kai jis tapo  Lietuvos  (vėliau Valstybės) Tarybos pirmininku,   ar  tai  pačiai Tarybai  pervardinus tautininkų-monarchistų vadą  Lietuvos Prezidentu.

„Jokiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti tokių svarstymų. Lietuvos Tarybos pirmininku A. Smetona išrinktas 1917 m. rugsėjo 24 d. Kaip žinoma, dėl nesutarimų su kitais Tarybos nariais A. Smetona kurį laiką atsisakė pirmininko pareigų. 25 Valstybės  Tarybos  nariai (iš 28) Prezidentu jį išrinko 1919 m. balandžio 4 dieną. Tačiau žiniasklaida pabrėždavo visą A. Smetonos patriotinę veiklą – kaip jis dar carinės,  kaizerinės okupacijos laikais  vadovavo ar priklausė įvairioms  lietuvių organizacijoms“, – sakė A. Svarauskas.

Viršininkas – lietuviškas titulas

Atkurtos Lietuvos  plačioji visuomenė  1919 metais žinojo, kas yra karalius, caras, didysis kunigaikštis ar popiežius, tačiau pirmą kartą išgirdo titulą „Prezidentas“, stebėjosi, kodėl svarbiausiąjį  šalies asmenį reikia vadinti nesuprantamu  lotynišku žodžiu, o ne  valstybės viršininku, kaip lenkai  titulavo Jozefą Pilsudskį.  Gal buvo siūlymų sulietuvinti valstybės vadovo pareigybės pavadinimą, pavyzdžiui, kaip savą valiutą  1922 m. norėta vadinti ne užsieniečiams labiau suprantamu  „litu“, bet smagiu tautišku  „muštiniu“ („muštuku“)?   

„Lietuvai, jos politiniam  elitui  tuomet labiau  rūpėjo kitas dalykas – ar  Prezidento institucija apskritai reikalinga. Kairiosioms partijoms ji  kėlė nemalonias sąsajas su monarchija, jos šiuolaikiškesniu  pakaitalu, atrodė grėsminga demokratijai  ir atsiduodanti autoritarizmu“, –  tikino istorikas A. Svarauskas.

Brigados generolu negalėjo vadinti

Anot istoriko, daugelis po Pirmojo pasaulinio karo per „tautų pavasarį“ atsikūrusių ar susikūrusių valstybių savo vadovus vadino prezidentais. „Šį  valstybės vadovo titulą Lietuva beveik automatiškai įsidiegė į  savo teisinę sistemą.  Juk negalėjo aukščiausio valstybės pareigūno pavadinti kokiu nors brigados generolu… Mano nuomone, mūsų  valstybės kūrėjams prieš    šimtą metų ypač patiko Jungtinių Valstijų  politinė santvarka, o lietuvių labiausiai mėgstamas pasaulio politikas buvo Amerikos Prezidentas  Woodrowas Wilsonas,  gynęs  didelių ir mažų tautų politinę nepriklausomybę bei jų gyvenamų  teritorijų vientisumą. Lietuvos politiniam elitui W. Wilsonas  buvo pavyzdinis valstybės vadovas, į kurį mūsų  prezidentams reikėjo lygiuotis“,  – samprotavo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas A. Svarauskas.

Eltos ir archyvinės nuotraukos

Pirmasis Jungtinės  Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos  Karalystės pasiuntinys Lietuvoje   Maiklas Pertas (Michael  J. Peart)  1991 m. spalio 17 d. įteikia skiriamuosius raštus Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui.

Vytautas Landsbergis ir Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Stanislavas Šuškevičius, kurio buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo  pirmininkas  Egidijus Kūris taip pat nelaiko valstybės vadovu, 1991 m. spalio 24 d. pasirašo deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, 1991 m. gegužės 11-15 dienomis viešėjęs Jungtinėse Valstijose, kalba per  „ABC News“ TV kanalo laidą.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *