A. Butkus. Baltų krikštas ir krikščionėjimas (53)

„Saulės mūšis“ filmo stop kadras

„Saulės mūšis“ filmo stop kadras

Krikšto laikas

Istorijoje įprasta laikyti, kad krikšto data yra toji, kada krikštijasi genties ar šalies valdovas.

Dėl Lietuvos krikšto datos esama keleto nuomonių – tų datų nurodomos net trys: 1009, 1251 ir 1387 m. (LI 2012, 26, 29, 40, Kviklys 1985, 29). Pridėjus dar Vytauto vykdytą atgautosios Žemaitijos krikštą 1413 m., datų būtų jau keturios.

Latvijos atvejis keblesnis – Latvija resp. šiaurės baltai iki vokiečių ekspansijos nebuvo suvienyti ir savo valdovo neturėjo. XII a. gale šiaurės baltų ir finų (lyvių) žemėse pasirodę vokiečiai misionieriai orientavosi į atskirų bendruomenių ar genčių krikštą, bet jis nebuvęs sėkmingas. XIII a. pradžioje krikštas tapo karo pretekstu (1202 m. krikščionybei platinti Rytų Baltijoje buvo įkurtas Kalavijuočių ordinas); vokiečių karas su šiaurės baltais ir finais truko beveik iki to amžiaus pabaigos – 1290 m. [1] Nugalėtieji baltai ir finai, per karus netekę diduomenės, nebuvo nei masiškai krikštijami, nei kryptingai krikščioninami iki pat Reformacijos (XVI a.). Tačiau latvių istoriografijoje krikšto data priimta laikyti pirmosios bažnyčios pastatymo ir vyskupystės įkūrimo datą. Tokia vyskupystė buvo įkurta 1184 m. lyvių gyvenamojoje Ikškilėje (28 km į pietryčius nuo Rygos), o po metų buvo apkrikštyti pirmieji lyviai mainais į pažadą pastatyti jiems mūro pilį gintis nuo lietuvių (HLK I, 6).
Dėl panašių priežasčių neaiški ir prūsų bei Prūsijos lietuvių krikšto data. Pirmasis mėginimas pakrikštyti prūsus buvo 997 m., – jį Pagudėje mėginęs atlikti vyskupas Adalbertas buvo prūsų nužudytas netoli Drusens uosto Vyslos deltos rytinėje pusėje [2].

Pačių latvių, tiksliau, šiaurės baltų krikštijimas vykęs lėtai, priešokiais, supriešinant apkrikštytąsias gentis ar net jų dalis su dar nekrikštytomis, pavyzdžiui, kuršius su kuršiais, žiemgalius su žiemgaliais. 1207 m. pirmieji pradėti katalikiškai krikštyti sėliai ir Talavos latgaliai, nors pastarieji prieš tai buvę apkrikštyti Pskovo stačiatikių [3] (HLK XI, 6-7).

Sprendžiant iš keliautojų ir kronikininkų liudijimų, taip pat iš XV a. pradžioje išleistų potvarkių matyti, kad krikščionybė buvo mažai palietusi  Latvijos kaimo gyventojus – jie tebesilaikė ankstesnės tikybos ir garbino savo dievybes šventosiose giraitėse (Šterns 1997, 53). 1422 m. Valkos landtago išleistame teisyne buvo prisakyta, jog kiekvienas žemvaldys, „turintis pavaldžių nevokiečių, privalo žiūrėti, kad nevokiečiai savo vaikus pakrikštytų per mėnesį nuo jų gimimo. Taip pat niekas negali susilaikyti nuo krikšto ar jį nuplauti“ [4], grasinant už tai mirties bausme. 1428 m. Rygos bažnyčios konsiliumo statute vėl kalbama apie latvių krikštijimą. Krikštas turįs vykti labai iškilmingai, o kunigas turįs išmokyti šios apeigos tiek tėvą, tiek motiną, kad šie galėtų ateityje patys pakrikštyti kūdikį, matydami, jog jam gresia mirtis. Tėvams krikštyti leista sava kalba, kunigas krikšto tekstą pasakydavęs lotyniškai (Šterns 1991, 60). Statutas reglamentavo ir kitas apeigas: konfirmacijos, vestuvių bei laidotuvių. Nesilaikantiems bažnytinių apeigų buvo numatytos baudos.

Lietuvos krikštas

Pirmasis nesėkmingas Lietuvos krikštas esą įvykęs 1009 m., pasibaigęs krikšto iniciatoriaus misionieriaus Brunono mirtimi. Kvedlinburgo analuose aprašytąją  Brunono Bonifacijaus misiją kai kurie Lietuvos istorikai lokalizuoja Lietuvoje, o analuose minimą Netimerą, kuris Brunono triukų paveiktas sutiko apsikrikštyti, vadina Lietuvos „karaliumi“ (Bumblauskas 2005, 18). Brunoną su 18 jo palydovų esą nužudęs kitas lietuvis – Netimero brolis Zebedenas. Ši kriminalinė interpretacija, deja, platinama ir užsieniečiams išverstoje Lietuvos istorijos santraukoje (LI 2012, 26).

Brunono misijos lokalizavimas Lietuvoje motyvuojamas tuo, jog tų laikų metraštininkai esą neskyrę Prūsijos nuo Lietuvos, o vėlesni metraščiai, pvz., XII a. Magdeburgo analai, aprašę Brunono misiją, mini ją Lietuvoje, ne Prūsijoje (Bumblauskas 2005 16). Iš tikrųjų Kvedlinburgo analuose minima vieta „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ nereiškia, jog Brunonas buvo Lietuvą pasiekęs. Pagaliau ir paties misionieriaus tikslas buvo pamėginti dar sykį tai, kas nepavyko jo pirmtakui Adalbertui – pakrikštyti Lenkijai gretimus prūsus. Netimero ir Zebedeno vardus kalbininkai laiko jotvingių, ne lietuvių kilmės, nes vardų dėmenys artimi vakarų baltų (prūsų) leksikai ir jų asmenvardynui [5] (Zinkevičius 2000, 14, Zinkevičius 2009, 124-125,). Žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės, kurios vardas gretinamas su Aitra (slavų Jatra), Molčadės dešiniuoju intaku Nemuno aukštupyje (Zinkevičius 2009, 124). Vadinasi, įvykiai vykę jotvingių žemėje, Dainavoje, į pietus nuo Lietuvos, o Netimeras galėjęs būti vienas iš jotvingių sritinių valdovų. Netgi pagal anų laikų praktiką nebūdavo keliaujama per nekrikštytų pagonių žemes (jotvingiai tebebuvo pagonys) krikštyti už jų esančių kitų pagonių (šiuo atveju – lietuvių). Prūsai irgi pradėti krikštyti nuo Kulmo ir Pamedės, t. y. nuo arčiausiai krikščioniškų žemių esančių sričių, Šiaurės Baltijoje krikštas ties Dauguvos žiotimis ir jos žemupiu pradėtas nuo ten gyvenusių lyvių – net šalies pavadinimui (Livland, Livonia) pasirinktas lyvių etnonimas, nes su jais vokiečiai susidūrė pirmiausia.

Tikrasis Lietuvos krikštas įvyko 1251 m., krikštijantis Mindaugui. Jo krikštas atėjo iš vokiškosios Livonijos, iš Rygos, ir to krikšto užsilikusių pėdsakų esama dabartiniame lietuvių maldyne. Kad pirmieji krikščioniški tekstai galėjo būti išversti iš vokiečių kalbos, dar XX a. viduryje pastebėjo kai kurie lietuvių išeivijos atstovai – A. Mažiulis, P. Rabikauskas ir kt. (žr. Norvilaitė 2003). Išsamiai šį klausimą ištyrė prof. Zigmas Zinkevičius, atkreipęs dėmesį į tai, jog žegnonės pradžia lietuvių, latvių ir prūsų kalbose turi bendrą bruožą – joje minimas žodis Dievas: Vardan Dievo Tėvo…; Dieva Tēva /…/ vārdā; prūsiškoji žegnonė, suprantama, išliko tik raštiška forma: en Emnen Deiwas ſteſſe Tawas (III katekizmas, p. 107, 109; 129 [6]). Nei lotyniškojoje (In nomine Patris…), nei lenkiškoje (W imię Ojca…) ar rusiškoje (Во имя Отца…) žegnonėje žodžio Dievas nėra, vadinasi, lietuviškoji, latviškoji ir prūsiškoji verstos ne iš šių kalbų. Pasirodo, taip XIII a. žegnodavęsi vokiečiai, tokią žegnonę išlaikę iš arijonų tradicijos [7], tad iš vokiečių kalbos ji buvo išversta į baltų kalbas – į latvių ir prūsų – todėl, kad šias tautas vokiečiai krikštijo tiesiogiai, jas pavergę, o į lietuvių kalbą – Mindaugo krikšto metu (Zinkevičius 2000, 26-30).

Kai kurių per mindauginį krikštą atlikto vertimo fragmentų užsilikę ir maldose. Pavyzdžiui, „Angelo pasveikinime“ frazės Tu pagirta tarp moterų žodis pagirta tiesiogiai išverstas iš lotynų benedicta ‘gerai pasakyta’; lenkų poteriuose vartojama reikšmė ‘palaiminta’ (Zinkevičius 2000, 34-35). Visa tai rodo, kad pirmieji poteriai į lietuvių kalbą buvo išversti irgi iš vokiečių ar lotynų kalbos mindauginio krikšto (1251) metu ir iki jogailinio krikšto (1387) įsitvirtino kaip tradicija, kurios nelaužė vėlesnis krikšto pakartojimas. Arijoniškos kilmės baltiškoji žegnonė buvo aprobuota popiežiaus nepaisant to, kad patys arijonai laikyti eretikais.

1387 m. įvyko dar vienas Lietuvos krikštas, vykdant Jogailos įsipareigojimus Krėvos akte (1385) mainais į Lenkijos sostą. Po mindauginio krikšto krikščionybės (katalikybės) plitimas Lietuvoje stagnavo – periferijoje ji platinama nebuvo. Įtakos tam turėjo Mindaugo mirtis (1263) ir po jos buvusi valdžios suirutė. Konfesiniu (ir kalbiniu) požiūriu LDK nebuvo unitarinė – tuo ji skyrėsi nuo kaimynų – Livonijos, Maskvos kunigaikštystės ir Lenkijos [8]. Rytinę Lietuvos dalį sudarė stačiatikiškos slavų žemės, tad Lietuva ir iki abiejų savo krikštų buvo pusiau krikščioniška, tačiau stačiatikybė nebuvo orientuota į Vakarų Europą ir net konfrontavo su Europoje paplitusia katalikybe; tos konfrontacijos būta abipusės. Be to, stačiatikybė Lietuvos elitui buvo vasalinių ar aneksuotųjų sričių religija, o Maskvos religinė įtaka joms tik stiprino pagoniškojo Lietuvos elito atsparumą stačiatikybei, todėl jos plitimas sustojo ties etnine lietuvių riba – Polocko-Minsko-Gardino linija (Zinkevičius 2000, 13). Žinoma, Lietuvos valstybės sritiniai kunigaikščiai slaviškosiose žemėse apsikrikštydavo; iki XV a. vidurio net apie 50 Lietuvos kunigaikščių rytinėse žemėse buvo priėmę stačiatikystę (Zinkevičius 2000, 12). Tačiau abu katalikiški Lietuvos krikštai (1251 ir 1387) rodo, kad Lietuvos valdovai rinkosi Vakarų civilizaciją ir vakarietišką orientaciją. Stačiatikių Lietuvos slavų niekas neperkrikštijo – jie kaip iki tol buvo stačiatikiai (nuo 988 m.), taip ir liko.

Jogailinis krikštas (tiksliau – krikšto atnaujinimas) buvo kur kas platesnis už mindauginį. Pats Jogaila prieš metus (1386) jau buvo apsikrikštijęs ir tapęs Lenkijos karaliumi. Lietuvoje jis fundavo Vilniaus katedrą bei 7 bažnyčias periferijoje, Aukštaitijoje, iš jų, beje, toliausia į rytus buvo Obolcų bažnyčia (ir parapija) – tarp Vitebsko ir Oršos. Bažnyčios buvo statomos išimtinai naujakrikštams lietuviams, nes stačiatikiai Lietuvos slavai (rusėnai) jau kelis šimtmečius turėjo cerkves, o kitokių katalikų, išskyrus pakrikštytuosius lietuvius, periferijoje nebuvo. Vadinasi, XIV a. ir vėliau statytos katalikų bažnyčios Lietuvos rytuose liudija buvusį lietuvių arealą.

Visi trys krikšto atvejai kai kurių istorikų diferencijuojami taip: Netimero krikštas buvęs pirmasis krikštas Lietuvoje (iš tikrųjų jotvingių žemėje), Mindaugo krikštas buvęs Lietuvos valdovo krikštas, o jogailinis – Lietuvos krikštas (Bumblauskas 2005, 18). Manyčiau, kad Lietuvos krikštu derėtų laikyti mindauginį, nes ir kitose šalyse, apsikrikštijus valdovui bei jo aplinkai, periferija dar likdavusi nekrikštyta. Pavyzdžiui, lenkų kunigaikščio Mieško krikšto data (966) laikoma Lenkijos krikšto metais, nors, tarkim, vyskupas Adalbertas pakeliui į prūsų Pagudę 997 m. dar masiškai pakrikštijo Gdansko lenkus, o ir lenkų atsimetimo nuo krikšto būta ne vieno (Rutkauskienė 2016, 13). Skandinavijos šalių krikštas irgi siejamas su jų valdovų pirmuoju krikštu (Lägerkvists 2002, 22), nors į šalies gilumą krikščionybė ten skverbėsi irgi lėtai.

Jogailinio krikšto metu ir po jo vyko parodomasis ankstesniojo tikėjimo apraiškų naikinimas: gesinama šventoji ugnis, kapojami žalčiai, kertamos šventgirės, ąžuolai ir pan. Šito darbo aktyviai ėmėsi iš Lenkijos atvežti kunigai ir vienuoliai, nes savos gausios katalikų dvasininkijos lietuviai, suprantama, dar neturėjo. Kilmingieji buvo pakrikštyti Vilniuje individualiai, pašlaksčius juos vandeniu, nekilmingiesiems karalius pažadėjo marškinius ir vilnonius drabužius, todėl norinčių krikštytis susidarė ištisi būriai, ir juos krikštijo masiškai, įbridusius į upę. Būta tokių, kurie norėjo krikštytis ne kartą, kad vėl gautų žadėtuosius drabužius (LI 2012, 42).

Interpretuojant mindauginį ir jogailinį krikštą, pasitaiko teiginių, jog mindauginiam krikštui Lietuvos diduomenė nepritarė dėl antivokiškų nuostatų, bet nesipriešino, kai valdovas (Jogaila) pasirinko lenkiškąjį krikšto variantą (Gudavičius 2007, 94). Taip teigti būtų prasminga tik tuo atveju, jei abu krikštai būtų vykę tuo pačiu metu ir krikštijęsis būtų tas pats valdovas. Dabar gi abu krikštus skiria 136 metai, krikštijosi skirtingi valdovai ir skirtingomis sąlygomis. Mindaugui mainais į krikštą nebuvo siūloma tapti Livonijos karaliumi, o valstybės žemių dovanojimas už krikštą ir netrukus už karūną vargu ar puošė patį krikšto foną. Jogailai krikštas buvo viena iš sąlygų gauti Lenkijos sostą. Be to, per daugiau nei 100 metų ir Lietuvos diduomenės nuostatos evoliucionavo krikščionybės naudai, suvokiant, kad tai būsiąs vienas iš pagrindinių pretekstų reikalauti nutraukti užsitęsusius ir alinančius kryžiaus karus prieš Lietuvą, ypač suintensyvėjusius po prūsų ir šiaurės baltų pavergimo. Neprieštarauta net dėl valstybės statuso pažeminimo iki vasaliteto [9]. Tad vokiškojo ir lenkiškojo krikšto supriešinimas prasmės neturi, nes abiem atvejais krikštas tvirtintas popiežiaus, Livonijos ir Lenkijos vyskupų siuzereno.

Po kelerių metų (1403) popiežius iš tiesų uždraudė kryžiuočiams kariauti su Lietuva (LI 2012, 42).

Valdovo krikštas – politinis aktas

Vokiečiams prikišti galima ne tai, kad jie baltus vertė KRIKŠTYTIS, o tai, kad VERTĖ krikštytis [10]. Baltai ir lyviai su estais XIII a. Europoje buvo vieninteliai nekrikščionys. Krikščionybė buvo Europą vienijanti religija; būti krikščioniu reiškė priklausyti tuometinei Europos sąjungai, bendrai krikščioniškosios Europos kultūrai, integruotis į ją. Kiekvienos religijos vienas iš pozityvių bruožų yra visuomenės konsolidacija. Jei arabams Europoje būtų pavykę išplatinti ir įtvirtinti islamą [11], Europą vienijanti religija būtų tapęs islamas, o vienintelis ir tikriausias dievas būtų buvęs Alachas, ne Jahvė su Kristumi. Tad krikštas buvo neišvengiamas ne todėl, kad krikščionybė būtų pranašesnė už baltų religiją ar už bet kurią kitą pasaulio religiją. Baltams krikštas buvo neišvengiamas, norint įveikti politinę izoliaciją, panaikinti krikščionių agresijos pretekstą ir pilna teise bendrauti su tuometine Europa, kurios civilizacija tęsėsi nebe pagoniškosios antikos, o krikščionybės pagrindu. Kiekvienos valstybės valdovas, pirmasis priėmęs krikštą, savo poelgį grindė vienokiu ar kitokiu asmeniniu pretekstu. Mindaugui tai buvo kelias išardyti pavojingai Tautvilos-Vykinto-Danilos koalicijai ir likti kaimynų pripažintu Lietuvos valdovu. Jogailai tai buvo sąlyga vesti Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Tačiau už tų pretekstų slypėjo priežastis: nelikti izoliuotam nuo Europos, nebūti svetimkūniu Europoje ir nebūti agresijos taikiniu. Agresijos, kurios pateisinimas buvo to svetimkūnio šalinimas. Kad nutrauktų agresiją, buvo pasišovę krikštytis ir Vytenis, ir Gediminas (Jurginis 1987, 118), panašias krikšto sąlygas, tik su teritorinėmis pretenzijomis, buvo pareiškę ir Algirdas su Kęstučiu (HVK 90-91). Tad valdovo resp. valstybės krikštas anuometinėje Europoje pirmiausia buvo politinis aktas.

Grįžkim prie pirmojo „jeigu“ modelio. Jeigu būtų susikūrusios prūsų ir latvių valstybės, jų valdovai anksčiau ar vėliau būtų krikštijęsi patys ir krikštiję tautą. Tuometinėje konfesiškai agresyvioje Europoje buvo patogiau gyventi būnant krikščioniu.

Vadinasi, vokiečių vykdytas baltų „krikščioninimas“, arba smurtinis krikštas, nutraukė natūralią baltų genčių valstybingumo raidą ir diskreditavo pačią krikščionybę. Kad kryžiuočių smurtinis elgesys diskredituoja patį Kristaus tikėjimą, XIII a. gale ir XIV a. ne kartą yra pabrėžę Livonijos arkivyskupai ir Rygos magistratas skunduose popiežiui (Švābe 1939, 5-9) [12]. Ordino brolių smurtavimu ir sutarčių nesilaikymu yra skundęsis ir Gediminas (GL 2003, 218, 228). Kad krikščionybė buvusi tik priedanga naujoms žemėms grobti, puikiai rodo XIII a. pradžioje kilęs livoniečio vyskupo Alberto ginčas su Danijos karaliumi dėl pretenzijų į danų užimtą ir krikštytą Šiaurės Estiją (ginčą Albertas tąsyk pralaimėjo) (HLK, XXIV, 2). Du šimtus metų puldinėję Žemaitiją ir protarpiais ją valdę, livoniečiai joje nepastatė nė vienos bažnyčios.

Ekspansyvioji krikščionybė

Anų laikų krikščionybės hierarchus ir sekėjus diskredituoja jau pats ginkluotų vienuolių (miles Christi) ordinų įkūrimas ir veikla, selektyvus Dekalogo, ypač penktojo įsakymo, taikymas, sugebėjimas krikščioniškąjį gailestingumą derinti su šventojo karo samprata. Kristus smurto nepropagavo, netgi tramdė išsišokėlius ar karštakošius (Lk 9, 54-55, Jn 18, 11, Mt 26, 52). Kryžiuočių agresyvumą lėmė tuometinė Romos bažnyčios nuostata, jog nekrikščioniški kraštai yra niekieno teritorija, kurią reikia padaryti Dievo globojama žeme. Todėl užgrobtąsias žemes skubėta pavadinti kokiu nors šventu vardu: Palestina kryžiuočių pavadinta švento Petro žeme, Rytų Baltija – Marijos žeme.

Ekspansyvumu krikščionybė varžėsi su islamu ir labai kontrastavo su pagoniškąja religine tolerancija. Ankstyvieji krikščionys metraštininkai stebėjosi pagonių baltų taikumu. Istorikas Jordanas (VI a.) rašo, jog aisčiai yra „labai taikinga gentis“ (BRMŠ I, 160). Adomas Brėmenietis (XI a.) stebėjosi prūsų humaniškumu (homines humanissimi) (BRMŠ I, 190-191), pabrėžė prūsų visuomenės uždarumą, kuris kartu reiškė ir nesikišimą į kaimyninių valstybių santvarką bei religiją. Baltų religija kaimyniniams krikščioniškiems kraštams negrėsė, baltai jos neeksportavo. Lietuvos nekrikščioniškieji karaliai, į kurių valstybės sudėtį įėjo ir krikščioniškosios slavų žemės, niekada neprimetinėjo vasalams pagonybės, toleravo krikščionybę (net kelias jos atmainas). Matyt, dėl to po Mindaugo mirties ir nebuvo persekiojami krikščionys Lietuvoje, nors šį faktą bažnyčios istorikai interpretuoja kaip krikščionybės plitimo pomindauginėje Lietuvoje įrodymą (Kviklys l985, 26). Konfesinė trintis Lietuvos valstybėje prasidėjo po jogailinio krikšto, po kurio Lietuvos stačiatikiai iš karto pajuto suvaržymus [13].

O krikščioniškos valstybės, vos tik tapusios tokios, skubėdavo siųsti į pagonių kraštus misionierius, kurie, vėlgi, laisvai keliaudavę po kraštą, kol nepažeisdavę svečio statuso, t. y. kol nepradėdavę niekinti vietinių šventenybių ir brukti krikščioniškųjų tiesų. Tokia mazochistinė provokacija užsitarnauti dangų jiems paprastai ir baigdavosi tragiškai, o incidentas sukeldavo krikščioniškojo pasaulio pasipiktinimą, nors tragedija būdavo įvykusi nekrikščioniškame krašte. Nesėkmingos krikščionių misijos buvusios ir kitur. Pavyzdžiui, frankų vienuolis Ansgarijus net dukart – 829-830 ir 851-852 m. – mėgino krikštyti Birkos apylinkių švedus ir abu kartus nesėkmingai (Lägerkvists, 2002, 21-22). Vėliau dėl švedų krikšto tarp savęs ėmė konkuruoti vokiečių ir anglosaksų misionieriai, tačiau irgi be sėkmės: arba juos nužudydavę, arba apkrikštytieji, palaukę, kol misionieriai išvyks iš jų krašto, grįždavę prie senosios tikybos (Meлин et al. 2002, 34). Švedų krikšto data yra 1008 m., kai Husabyje (Husaby, Pietvakarių Švedija) krikštijosi karalius Olofas Šiotkonungas (Olof Skötkonung), bet ir po to, pasak Adomo Brėmeniečio, krikščionybės plitimas buvo pristabdytas paties karaliaus, nes daugelis kilmingųjų prioritetą buvo skyrę seniesiems dievams; krikščionybė čia neįsitvirtino dar labai ilgai (Hentile et al. 2005, 24, Lägerkvists 2002, 22).

Šiaip nesunku įsivaizduoti, kokią reakciją gali sukelti atvykėlis, atkakliai ir netaktiškai brukantis savo religines pažiūras, niekinantis vietinius papročius ir kt. – net šiais laikais turistinėse ar tarnybinėse instrukcijose vykstantiesiems į kitos religijos šalis primygtinai rekomenduojama nediskutuoti su vietiniais religinėmis temomis, kritikuoti jų papročius, elgesį ar net pačią šalį (Engelbert, Hain 2005). Turbūt ir dabartiniuose krikščioniškuose kraštuose koks nors aktyvus, tarkim, islamo misionierius bei jo palyda nebūtų sutikti su duona ir druska.

Krikščionybės ekspansyvumo ir kitų tikėjimų nepakantos šaknys yra evangelijose: aštrūs Kristaus ginčai su judėjų rabinais (plg. Mt 15, 38, 23, 13-36; Lk 11, 39-52; Mk 12, 38-40), jo priesakai apaštalams, raginimas platinti šią tikybą (Mk 16, 15-18; Apd 1, 8), apaštalų veikla (Petro, Povilo ir kt. misijos). Tad misionierių elgesys pagoniškose baltų žemėse buvo nulemtas pačios krikščionybės ideologijos. Nesikišti į nekrikščionių kaimynų reikalus, nemėgdžioti apaštalų misijų anų laikų bažnyčia negalėjo, nes antraip būtų pažeidusi ar net išdavusi savo principus. Tiesa, fizinio krikščionių agresyvumo pavyzdžių evangelijose nėra, jei tuo nelaikysim apaštalo Petro poelgio Kristaus suėmimo scenoje (Jn 18, 10) ar Ananjo ir Sapyros neakivaizdžios bausmės mirtimi už Petro apgavimą (Apd 5, 1-10). Agresyvumą lėmė ideologinės aukščiau minėtos prielaidos ir turbūt pačių krikščionių iškentėti persekiojimai ankstyvosios krikščionybės laikais Romos imperijoje.

Ilgainiui krikščionybės nepakanta kitatikiams atsigręžė prieš pačią krikščionybę, universalizavus Kristaus žodžius „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30, Lk 11, 23), taip pat jo teiginį apie save kaip apie nesantaikos kėlėją (Mt 10, 34-35, Lk 12, 51-53). Tad nelikus Europoje pagonybės, atsirado kitų priešų jau tarp pačių krikščionių. Šventojo rašto skirtingą interpretaciją ir kaltinimus jo iškraipymu irgi bus lėmęs Kristaus perspėjimas sergėtis netikrų pranašų (Mt 7, 15-20, Mk 13, 56, Lk 6, 43-45) bei jo pavyzdys, interpretuojant Senąjį Testamentą jo diskusijose su rabinais. Krikščioniškasis fundamentalizmas su nauja jėga plykstelėjo XVI a., kai Europoje susidūrė Reformacija ir Kontrreformacija, o naujai atrastoje Amerikoje pradėta smurtu platinti europietiškoji civilizacija, krikščionybės vardu pateisinant net indėnų genocido apraiškas.

Net ir dabar pasitaiko anų laikų krikščioniškojo fundamentalizmo recidyvų (plg. kad ir Šiaurės Airiją), nepaisant popiežių propaguojamos pakantos ir ekumenizmo tendencijų.

Baltų krikščionėjimas

Lietuvių bažnytinėje ir kartais mokslinėje literatūroje dažnai pabrėžiami du dalykai. Pirmiausia mėginama įtikinėti, jog lietuviai tapo krikščionys iškart po krikšto. Antra, Reformacijos laikais lietuviai pasirinkę katalikybę todėl, kad toji labiau atitikusi jų charakterį.

Krikšto ir krikščionėjimo laikotarpiai Viduramžių Europoje papras­tai nesutapdavo, nes krikščionėjimas buvo procesas. Tiek latviai su estais, tiek lietuviai krikščionimis tapo ne krikšto metu, o gerokai vėliau – krikščionėti pradėta tik nuo II tūkstantmečio vidurio. Masinis krikštas jokiu būdu nereiškė masinio tapsmo krikščionimis. Pats krikščionėjimas irgi vyko luomine bei socialine piramide žemyn; vėliausiai sukrikščionėjo gausiausias socialinis sluoksnis – valstietija. Iki Reformacijos Baltijos valstiečius bažnyčia (ten, kur ji buvo) galėjo traukti kaip didingas statinys, kuriame atliekamos įdomios apeigos gražioje, žibančioje aplinkoje. Kadangi tos apeigos vykdavo dažniausiai lotynų kalba, paprastam kaimiečiui tai būdavęs nebent įdomus, nekasdieniškas įvykis, spektaklis, ir niekas daugiau. Be to, latviui ar estui valstiečiui krikščionybė buvo dar ir užkariautojų, vėliau kitataučių ponų religija, svetima, primesta, todėl nepriimtina; krikščionių Dievas jiems buvo vokiečių dievas, o bažnyčia – vokiečių bažnyčia. Iki Reformacijos ir dar ilgai po jos Livonijos ir Lietuvos valstiečiai dar vis buvo pagonys, gamtmeldžiai.

Minėtasis 1438 m. Rygos bažnyčios konsiliumo statutas rašo, jog net pakrikštytieji latviai savo mirusiuosius laidoja ne pašventintose kapinėse, o giraitėse kartu su ginklais ir kitose nešventintose vietose, kur senais laikais laidoti jų protėviai ir giminės. Ten pat piktinamasi, kad paniekinamas Dievas, kai dažnas žemdirbys laikosi piktųjų dvasių bei prietaringų dievybių garbinimo, kas pagal Kūrėjo tikėjimą ir šventąją nuomonę esą baustina. Su pasipiktinimu rašoma, kad latviai tikį gamtos jėgomis ir niekingais padarais, t. y. perkūnu, kurį vadina savo dievu, ropliais, vabzdžiais ir medžiais, iš kurių jie tikisi turto pagausėjimo ar laimės nelaimėje (Šterns 1991, 61).

Pagonybę liudija ir pirmųjų mūsų knygų autorių (XVI a. vidurys) piktinimasis, jog žmonės nelanką bažnyčios, garbiną žalčius, gyvates ir kitus šliužus, tuokiąsi ir krikštiją vaikus namuose ir dar ne su krikščioniškomis apeigomis ir pan. (plačiau žr. Slaviūnas 1947, 165-172). Ankstesnio, nekrikščioniško tikėjimo liudijimų Lietuvoje bei latvių kraštuose apstu net XVIII a. pabaigos dokumentuose – instrukcijose dvarų ekonomams, bažnyčių vizitacijų protokoluose ir pan. (plg. BRMŠ IV, 151, 156-159).

Kitas faktas, patvirtinantis pirmųjų lietuviškų knygų autorių apmaudą dėl krikščionybės nesilaikymo kaime, yra menkas anais laikais bažnyčių tinklas. Katalikiškoji literatūra mini, kad Mindaugo laikais buvusi pastatyta Vilniaus katedra, apie bažnyčias periferijoje neužsimenama (Kviklys 1980, 5). Po Lietuvos krikšto 1387 m. Jogaila pastatė (atstatė? – A.B.) Vilniaus katedrą ir 7 bažnyčias Aukštaitijoje. Žemaitiją 1413 m. krikštijo Vytautas. Jis Varniuose pastatė katedrą, o periferijoje 8 bažnyčias (Kviklys 1980, 13). XV a. gale Lietuvoje (turimos omenyje 1920 m. sutarties su Rusija sienos) buvo 109 bažnyčios, iš jų 91 Vilniaus vyskupystėje. XVII a. Lietuvoje būta 410 bažnyčių, XVIII a. – 600. Apie 1800 m. bažnyčios buvo jau beveik visose didesnėse Lietuvos vietovėse (Kviklys 1980, 5). Reikalingą bažnyčių skaičių rodo 1943 m. duomenys: tada Lietuvoje jų buvo 884 katalikų (90 proc.) ir 14 protestantų (10 proc.) (Kviklys 1980, 5). Vadinasi, vien dėl menko bažnyčių tinklo nei XV, nei XVI a. lietuviai valstiečiai negalėjo sukrikščionėti.

Reformacija ėmėsi skleisti krikščionybę vietinėmis kalbomis, atsisakė išorinio apeigų puošnumo ir butaforikos, orientavosi į krikščioniškųjų tiesų sąmoningą pažinimą ir suvokimą, šventųjų raštų individualų studijavimą, o tam reikėjo išmokyti žmones rašto ir leisti knygas jų kalba. Reformacijos ir katalikybės kova buvo kova dėl šalininkų, dėl auditorijos. Kovodami dėl sekėjų, kontrreformatai buvo priversti Dievo žodį skelbti nebe lotynų, bet irgi vietinėmis kalbomis, leisti knygas, sparčiai statyti bažnyčias ir t.t. Būtent Reformacijos ir Kontrreformacijos kova pradėjo iš tikrųjų krikščioninti Rytų Baltijos kraštus.

Valstiečių krikščionėjimas taip pat nebuvo savanoriškas. Krikščionybė buvo valstybės proteguojama, bažnyčia turėjo dalį juridinių teisių (santuoka, krikštas, mirties fiksavimas, bausmė prie gėdos stulpo, prie šventoriaus vartų, trinkoje), pats bažnyčios lankymas buvęs privalomas. Dar 1387 m. vasario 22 d. raštu Jogaila prisiekė patraukti ar net jėga priversti lietuvius priimti katalikybę (LI 2012, 42). Bažnyčios lankymas buvo paverstas prievole, kurios nepaisymas grėsė bausmėmis, tarp jų ir fizinėmis [14]. Visa tai VERTĖ laikytis krikščionybės. Pagoniškąsias apeigas bažnyčia arba pasmerkė (chtoniškųjų būtybių, medžių garbinimas ir pan.), arba pritaikė sau (įvairios kalendorinės su žemdirbystės ciklais susijusios šventės, paverstos šventųjų atminimo dienomis, vandens šaltinių garbinimas ir pan.). Krikščionybės ir vietinių tikėjimų hibridizacija, arba kitaip – regioniniai krikščionybės savitumai buvo neišvengiami, norint judėjų (semitų) mitologijos pamatus įdiegti į indoeuropietiškosios mitologijos foną. Sąmoningu valstiečių krikščionėjimu Rytų Baltijos regione galima laikyti nebent hernhūtininkų sąjūdį Vidžemėje nuo XVIII a. pirmosios pusės (plačiau žr. Butkus 1995, 35-36), tačiau šis sąjūdis pačios liuteronų bažnyčios vertintas gana prieštaringai.

Teiginys, jog lietuviai pasirinko katalikybę kaip jų charakteriui priimtinesnę krikščionybės šaką, neišlaiko elementariausios kritikos ir yra skirtas nebent populistinei katalikybės propagandai. XVI a. viduryje, Reformacijos ir Kontrreformacijos kovų įkarštyje, valstiečių niekas neklausė, kokį tikėjimą jie renkasi, juo labiau nebuvo (ir negalėjo būti) jokio referendumo. Tikėjimą rinkosi didikai ir valdovai, tad žemesniuose sluoksniuose jis įsigalėjo pagal principą cuius regio, eius religio ‘kieno valdžia, to ir religija’. Katalikybė Lietuvoje įsigalėjo tik todėl, kad dėl asmeninių motyvų taip apsisprendė tuometinis ATR valdovas Žygimantas Augustas ir kad jo apsisprendimą tęsė vėlesni valdovai, ypač Zigmantas Vaza, karštas katalikybės šalininkas, taip pat jėzuitų veikla.

Tik istorinės aplinkybės ir valdovų valia, o ne nacionalinis charakteris lėmė tai, kad Latvijos Vidžemėje, Žiemgaloje ir Kurše įsigalėjo liuteronybė, o ATR priklausiusi Latgala liko katalikiška. Šis konfesinis skirtumas vėliau nulėmė ir kultūrinius bei ekonominius skirtumus tarp lietuvių ir latvių, o pačioje Latvijoje – tarp liuteroniškojo Kuršo bei Vidžemės ir katalikiškosios Latgalos. Nuo XVI a. regiono katalikiškoji ir protestantiškoji visuomenė pradėjo skirtis, ir tie kultūriniai bei ekonominiai skirtumai ilgainiui tik didėjo. Katalikiškosios sritys minėtaisiais požiūriais gerokai atsiliko nuo liuteroniškųjų. XVIII-XIX a. (ir vėliau) išsilavinimu bei raštingumu protestantiškosios Mažosios Lietuvos lietuviai prilygo Kuršo, Vidžemės ir Estijos latviams bei estams, Didžiosios Lietuvos lietuviai – katalikiškosios Latgalos (Lenkų Infliantų, Vitebsko gubernijos) mažaraščiams ar beraščiams latgaliečiams.

Vėlyvas sukrikščionėjimas (ne vėlyvas krikštas!) buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl baltai taip gerai išlaikė daug senosios ikikrikščioniškosios kultūros elementų, kurie dabar stebina ir džiugina ne tik baltistus, bet apskritai indoeuropeistus. Centriniame Europos areale kosmopolitinė krikščionybė tuos savitumus kur kas labiau suniveliavo.

Krikščionybė ir raštas

Vardijant krikščionybės privalumus, mėgstama akcentuoti, jog krikščionybė tautoms davusi raštą, bet nutylima tai, kad raštas nebuvo krikščionių išradimas – jį krikščionys perėmė iš pagoniškosios antikos. Net kirilica buvo sukurta ne originaliai, o graikiškojo rašto pagrindu. Raštą turėjo ir nekrikščioniškos tautos – germanų kraštuose, pavyzdžui, buvo paplitęs runraštis [15]. Be to, Europoje iki Reformacijos konfesinė, o kai kur ir kanceliarinė kalba buvusi lotynų. Lenkijoje krikštas datuojamas 966 m., tačiau pirmoji knyga lenkų kalba išėjo po gerų 500 metų – 1513 m. Pusiau krikščioniškoje Lietuvoje kanceliariniams poreikiams buvo vartota slavų kalba ir tuometinė kirilica; po jogailinio krikšto (XIV a. pabaiga) oficialaus lietuviško rašto Lietuva neturėjo iki pat XVI a. vidurio. Visa tai rodo, kad rašto atsiradimą ir vartojimą lemia jo vidinis poreikis. Reformatams toks poreikis buvo nuostata, kad krikščionybę reikia platinti žmonėms suprantama kalba – būtent ši nuostata juos ir skatino pritaikyti lotynų abėcėlę iki tol rašto tradicijos neturėjusioms tautoms. Tad tikslingiau būtų teigti, jog krikščionybė ne davusi, o išplatinusi raštą.

Neatmestina, kad pirmieji raštai lietuvių kalba galėję atsirasti ne XVI a., bet anksčiau. Seniausias iki šiol rastas lietuviškas rankraštinis tekstas (poteriai) yra 1503 m. leistoje lotyniškoje knygoje „Tractatus sacerdotalis“, skirtoje kunigams, tačiau, manoma, kad tai dar senesnio teksto nuorašas (Zinkevičius 2004, 71).

Prielaidą, kad mindauginio krikšto metu (XIII a.) galėjo būti RAŠTU išversti krikščioniški tekstai (Zinkevičius 2004, 218), sustiprina 1420 m. lotyniškai rašytas Vytauto laiškas Vokietijos imperatoriui; jame Vytautas užginčija kryžiuočių pretenzijas į Žemaitiją ir pateikia Žemaitijos bei Aukštaitijos kraštavardžių  etimologijas. Greta įvairių lotyniškų Žemaitijos ir žemaičių vardo užrašymų – Samaytarum, Samoyte, Samagitte, Samaytas, Samagicia – jis mėgina perteikti ir lietuvišką Žemaičių pavadinimo tarimą: ideo Szomoyth vocatur  (BRMŠ I, 528). Lietuviškas priebalsis ž čia pažymėtas raidėmis sz (lotynų kalboje nėra garso [ž], tad nėra ir atskiros raidės jam reikšti). Vargu ar Vytautas pats jas sugalvojo – labiau tikėtina, kad jis rėmėsi jau esančia lietuviškos rašybos tradicija, nes šitaip šis priebalsis žymimas ir seniausiame rankraštiniame poterių tekste (XVI a. pradžia): szamyay ‘žemėje’, szalanu ‘žalon’, ir Mažvydo bei jo amžininkų raštuose (XVI a. vidurys): szadis ‘žodis’, szemaicziump ‘žemaičiump, žemaičių link’, szmanes ‘žmonės’, Volfenbiutelio postilėje (1573): nepaszinsta ‘nepažįsta’, uszgruwa ‘užgriūva’, ir vėliau, pavyzdžiui, karaliaus Vladislovo IV Vazos potvarkyje (1639): /…/ Didissis Kunigaikschtis /…/ Szemaicziu, ir kitur.

Krikščionybė ir baltų nacionalinis charakteris

Kokiais objektyviais kriterijais galima apibūdinti nacionalinį charakterį? Vienas iš jų, mano manymu, yra tautosaka. Šiuo metu net nespecialistai pastebi lietuvių ir latvių liaudies dainų emocionalumo skirtumus. Tradicinės lietuvių liaudies dainos sentimentalios, graudžios, ašaringos, čia dažnas skriaudos motyvas, o liūdesys dažnai pasakomas atviru tekstu. Latvių dainų turinys santūresnis, „fotografiškas“, tarsi nupasakotas iš šalies, jausmai reiškiami šykščiai ir netiesiogiai.

Tačiau ir lietuviai turi dainų, kurios jausmų raiškos santūrumu artimos latvių dainoms. Tai sutartinės. Jų turinio raiškai būdinga tai, kuo pasižymi daugelis latvių liaudies dainų. Sutartinės yra seniausias mūsų dainų sluoksnis. Jei taip, tai ir jų santūrumas yra senesnis už kitų liaudies dainų jausmingumą. Tada peršasi kita išvada: lietuviai jausmingi tapo vėliau; senovėje jie galėję būti panašaus charakterio į latvius.

Lietuvių ir latvių charakterio skirtumai galėjo pradėti rastis šioms tautoms krikščionėjant, t. y. nuo XVI-XVII a. Liuteroniškosios latvių tautos dalies mentaliteto skirtumus lėmė tai, kad toji dalis europėjo vokiškos kultūros fone, kaip ir mūsų tautiečiai Rytprūsiuose. Ir vieni, ir kiti europėjo nevaržomi ir neniekinami nei dėl savo kalbos, nei dėl etniškumo, todėl ir tapo daug kultūringesni nei jų tautiečiai Latgaloje ar lietuviai Didžiojoje Lietuvoje [16]. Latviai europėjo kaip latviai, o lietuviams ir latgaliečiams europėjimo kelias ir sąlyga buvo lenkų kalba ir lenkiškumas. Atvira Lietuvos polonizacija vyko visą laiką nuo pat jogailinio krikšto, Latgalos – nuo XVI a. pabaigos. Atvira germanizacija Rytprūsiuose prasidėjo tik XIX a. antrojoje pusėje, o latvių ir estų kraštai jos visai nepatyrė.

Nenuneigsi ir konfesinės įtakos mentalitetui formuotis. Protestantai orientuoti į asmenybės ugdymą, individualumą, savarankiškumą. Katalikai yra daugiau minios žmonės (čia ir jausmų orientavimas į išorę ir masiškumą), linkę į egzaltaciją, aukos įvaizdį, kančios akcentavimą (jis yra ir kulto atributikoje), netgi mėgavimąsi ja [17]. Tad lietuvių sentimentalumą ko gero lėmė katalikų bažnyčios egzaltuotumas. Latviams santūriems padėjo išlikti liuteronų bažnyčios orientacija į asmeninį bendravimą su Dievu per maldą ir giesmę, į santūrias apeigas ir pačių jausmų santūrumą. Vadinasi, katalikybė lietuviui tinkanti geriau ne todėl, kad jo buvo toks charakteris, o todėl, kad tokį jo charakterį suformavo katalikybė.

Manytina, jog katalikybė su lietuvybe buvo sutapatintos XIX a., spaudos draudimo laikais, kaip priešprieša carų vykdomai rusinimo politikai, katalikų bažnyčios persekiojimui ir stačiatikių bažnyčios mėginimams išstumti katalikybę už imperijos sienų. Imperija bijojo maištingųjų lenkų, tad po antrojo (1863) sukilimo spaudos draudimu etninėje Lietuvoje ir Latgaloje buvo stengiamasi šiuos katalikiškus imperijos pakraščius paversti buferine zona, sulaikančia lenkų kultūros, kalbos ir politinės įtakos plitimą į nelenkų etnines sritis (dar plg. Merkys 1978, 27-28). Tačiau išėjo atvirkščiai – šios represijos tik paspartino lietuvių valstiečių lenkėjimą, kurį stiprino ir lenkiška katalikų bažnyčios nuostata, jog katalikybė esanti „polska wiara“ (lenkų tikyba).

Išvados

  1. Iki vokiečių ekspansijos į baltų žemes čia vyko baltų genčių vienijimasis, lydimas tarpgentinių karų. Vokiečiai nutraukė ar sumažino baltų tarpusavio karus, tačiau sykiu nutraukė ir natūralų valstybių formavimąsi. Kovodamos su vokiečiais, baltų arealo pakraštinės gentys netiesiogiai sudarė sąlygas tęsti valstybės formavimą arealo viduryje esančioms gentims, pirmiausia lietuviams.
  2. Baltų krikštas vokiečiams buvo tik priedanga naujoms žemėms grobti, nes apkrikštyti baltai nebuvo krikščioninami, o dėl užimtų žemių vokiečiai ginčijosi tiek su kitais krikštytojais, tiek ir tarpusavyje.
  3. Krikštas buvo neišvengiama būtinybė II tūkstantmečio pradžios Europoje. Tai buvo integracijos sąlyga ir kelias. Sukūrę savo valstybes, prūsai ir latviai būtų krikštijęsi patys, kaip tai padarė Lietuvos valdovai. Krikštu motyvuotoji vokiečių ekspansija baltų neintegravo į krikščioniškąją Europą, sunaikino šiaurės baltų elitą, o prūsus net pražudė.
  4. Lietuvai pirmasis krikštas (1251) atnešė tam tikrus teritorinius praradimus, o Jogailos tapimas Lenkijos karaliumi (1386) antrojo krikšto sąlygomis (1387) politiškai nužemino Lietuvą iki kunigaikštystės statuso ir dej ure padarė ją Lenkijos karalystės vasale. Be to, Lietuvoje ir iš dalies Latgaloje konfesinę lotynų kalbą ilgainiui pakeitė lenkų kalba, protestantiškuose baltų kraštuose konfesine kalba tapo gimtoji gyventojų kalba – Kuršo kunigaikštystėje ir Vidžemėje – latvių, Mažojoje Lietuvoje – lietuvių.
  5. Tikrasis baltų krikščionėjimas nepriklausė nei nuo krikšto laiko (latvių – XIII a., lietuvių – XIII-XIV a., vakarinės lietuvių dalies, arba žemaičių – net XV a.), nei nuo vyskupysčių įkūrimo; jis prasidėjo tik nuo XVI a. vidurio, vykstant Katalikų Bažnyčios kovai su Reformacija. Galutinai lietuvių sukrikščionėta XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, susidarius pakankamam bažnyčių tinklui periferijoje.
  6. Toks vėlyvas sukrikščionėjimas padėjo pasiekti mūsų laikus daugeliui senosios baltų ir indoeuropiečių etnokultūros elementams, kuriuos Vidurio Europos tautos prarado dėl ankstyvesnio sukrikščionėjimo.
  7. Baltiškoji kultūra ir ikikrikščioniškoji Lietuvos istorija net ir šiais laikais neretai supriešinama su krikščioniškąja pirmosios nenaudai. Skandinavai, pavyzdžiui, pagoniškąjį vikingų laikotarpį ir jų religiją pateikia kaip švedų, danų, norvegų ir islandų tautų savastį, ja didžiuojasi, užuot ją niekinę ar traktavę kaip savo istorijos barbarybės ir tamsybės laikotarpį bei priešinę jį su vėlesniu krikščionybės periodu.

Šaltinių ir literatūros sutrumpinimai

Apd – Apaštalų darbai.

BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I / Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 1996.

BRMŠ IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I / Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 2005.

Bumblauskas 2005 – Bumblauskas, A. Senosios Lietuvos istorija: 1009-1795. Vilnius.

Butkus 1995 – Butkus, A. Latviai. Kaunas.

Engelbert, Hain 2005 – Engelbert, S., Hain, G. Kaip elgtis užsienyje. Vilnius.

GL 2003 – Gedimino laiškai. Tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell. Vilnius.

Gudavičius 1998 – Gudavičius, E. Mindaugas. Vilnius.

Gudavičius 2007 – Gudavičius, E. Pora pastabų apie tautinės lietuvių savimonės atsiradimą // Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje: Mokslinių straipsnių rinkinys. Šiauliai. P. 85-96.

Hentile et al. 2005 – Hentile, S., Krecls, K., Pulma, P. Ziemeļvalstu vēsture. Rīga, 2005.

HLK – Henriko Latvio kronika; latviškasis leidimas: Indriķa hronika. Ā. Feldhūna tulkojums, Ē. Mugurēviča priekšvārds un komentāri. Rīga, 1993.

HVK – Hermano Vartbergės kronika; latviškasis leidimas: Vartberges Hermaņa hronika. No latīņu valodas tulkojis, priekšvārdu un komentārus sarakstījis Ē. Mugurēvičs. Rīga, 2005.

Jn – Jono evangelija.

Jurginis 1987 – Jurginis J. Lietuvos krikštas. Vilnius.

Kviklys 1980 – Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. T. 1. Chicago.

Kviklys 1985 – Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. T. 5 (1). Chicago.

Lägerkvists 2002 – Lägerkvists, O., L. Zviedrijas vēsture. Stockholm.

LI 2012 – Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius.

Lk – Luko evangelija.

Мелин et al. 2002 – Мелин, Я., Юханссон, А. В., Хеденборг, С. История Швеции. Москва.

Merkys 1978 – Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). Vilnius.

Mk – Morkaus evangelija.

Mt – Mato evangelija.

Norvilaitė 2003 – Norvilaitė I. Lietuviškų poterių ypatybės XVI-XVII a. tekstuose. // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 22, p. 239-260.

Rutkauskienė 2016 – Rutkauskienė, V. Dingusios Lietuvos karalystės paieškos. // Voruta, 2016, Nr. 7. P. 13.

Slaviūnas 1947 – Slaviūnas Z. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose. Kn.: Senoji lietuviška knyga. Vilnius. P. 165-214.

Šterns 1997 – Šterns I. Latvijas vēsture: 1290-1500. Stockholm.

Švābe 1939 – Švābe, A. Latvijas vēstures avotu chrestomātija (1300-1500. g.). Rīga.

Zinkevičius 2000 – Zinkevičius, Z. Lietuvių poteriai: Kalbos mokslo studija. Vilnius.

Zinkevičius 2004 – Zinkevičius, Z. Lietuviški poteriai – raštijos pradžia // Rinktiniai straipsniai IV. Vilnius.

Zinkevičius 2009 – Zinkevičius, Z. Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis ir lietuvių kalbos mokslas // Lituanistica, t. 55, Nr. 3-4(79-80), p. 116-126.

__________________

[1] Paskutinės žiemgalių pilies Sidabrės (netoli dab. Joniškio) sudeginimas.

[2] Adalbertas Prahiškis Vaitiekus buvo aštroko temperamento, dėl kurio buvo priverstas palikti Prahą (joje 982-989 m. vyskupavo), nes su neseniai pakrikštytais prahiškiais konfliktavo, karštai reikalaudamas atsisakyti pagoniškų reliktų: daugpatystės, kunigų santuokų, kraujo keršto, prekybos vergais ir kt. Atsisakęs vyskupystės, gyveno Romoje, vienuolyne. 993 m. popiežiaus buvo grąžintas į Bohemiją, kur vėlėsi į didikų intrigas. Vėliau nuvyko į Lenkiją. Čia karalius Boleslovas Narsusis paskatino jį misijai į Prūsiją. Atvykęs į Prūsus, nesitenkino vien pamokslais, bet su savo palydovais kirto šventąsias giraites, tuo provokuodamas vietinių pyktį ir galop smurtą.

[3] Pasak kronikos talaviečiai net metę burtus, ar likti stačiatikiais, ar persikrikštyti katalikais. Burtai lėmė katalikybės naudai.

[4] Kronikose minimi atvejai, kai pakrikštytieji vietiniai gyventojai „nuplaudavę“ krikštą upėje. Taip, pavyzdžiui, pasielgę naujakrikštai lyviai, nusiplovę krikštą Dauguvoje (HLK I, 9) ir išsiuntę jį pasroviui „su  išvykstančiais saksonais“ (HLK II, 8).

[5] Prūsų ir jotvingių kalbos buvo artimesnės nei prūsų ir lietuvių.

[6] Mažasis Liuterio katekizmas prūsiškai išleistas 1561 m. Vadinamas trečiuoju, nes 1545 m. buvo išspausdinti pirmieji du trumpi prūsiški katekizmai (antrasis yra pataisytas pirmojo leidimas). III prūsų katekizme, kaip ir ankstesniuose, paraleliai spausdintas ir vokiškas originalus tekstas. Cituotoji žegnonė vokiškai atrodo taip: Jm Namen Gottes des Vaters / vnd des Sons / vnd des heiligen Geiſts / Amen (p. 108, 110; 130). Pirmuosiuose katekizmuose ir III katekizmo kai kuriose kitose vietose žegnonė yra be žodžio Deiws / Gott.

[7] Arijonizmas neigė Kristaus dieviškumą, todėl buvo atskirai pabrėžiamas jo tėvo (Jahvės) dieviškumas. Arijonizmas atsirado IV amžiuje kaip viena iš krikščionybės srovių (pradininkas – kunigas Arijus iš Aleksandrijos) ir tame pat amžiuje buvo pasmerktas Nikėjos (325) bei Konstantinopolio (381) susirinkimų kaip erezija. Išsilaikė iki VII a. Vėliau atgaivintas Vakarų Europoje po Reformacijos XVI a.

[8] Lietuvos valstybėje buvo vartojama keletas kalbų. Korespondencijai su Vakarų šalimis vartotos vokiečių ir lotynų kalbos, o vienu atveju – net graikų kalba. Kanceliarijoje, dokumentams rašyti buvo vartojama rusėnų kalba (neaišku tik, nuo kada). Viešumoje vartotos įvairios kalbos. Vienos šnekamosios kalbos Lietuvoje tada nebuvo – lietuviai kalbėjo lietuviškai, totoriai – totoriškai, gudai – gudiškai, rusai – rusiškai. Žydai kalbėjo Lietuvos jidiš. Nuo XIV a. pabaigos, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi (1386), Lietuvos diduomenėje ėmė populiarėti lenkų kalba, mėgdžiojant karaliaus dvaro aplinką ir manieras.

[9] Kunigaikštystė yra jau vasalinis darinys, priklausantis kuriai nors karalystei. Jogailai tapus kitos šalies – Lenkijos – karaliumi, jo iki tol valdyta Lietuva de iure tapo kunigaikštyste, Lenkijos karalystės vasale, o jos kunigaikštis – Lenkijos karaliaus vasalu. Vėlesni mėginimai vaduotis iš šio statuso ir atkurti turėtąjį valstybingumą – Vytauto ketinimai karūnuotis, Švitrigailos antiunijinė politika – buvo nesėkmingi.

[10] Spaudimo krikštytis ir jį lydėjusio smurto nepatyrė tik Skandinavijos tautos. Pavyzdžiui, islandų krikštas, datuojamas 1000 m., buvo priimtas seniūnų altingo (parlamento) sprendimu. Islandams po krikšto buvo leista individualiai melstis vikingų dievams, laikytis kai kurių senų papročių (pavyzdžiui, pamesti nesveikus naujagimius, valgyti arklieną), o celibatas ten taip ir neįsitvirtino per visą katalikybės laikotarpį (Hentile 2005, 27).

[11] Islamo ekspansija, prasidėjusi VIII a. ir apėmusi Šiaurės Afriką, buvo įsimetusi ir į Pietų Europą – Pirėnų pusiasalį. Čia islamas išsilaikė iki XV a. pabaigos. Ispanijos istorijoje vadavimosi iš islamistų valdžios periodas vadinasi rekonkista. Ji truko apie 800 metų.

[12] Livonijos ordino kivirčai su Bažnyčia ir Rygos miestiečiais, dažnai lydimi smurto ir kruvinų susirėmimų, vyko iki pat valstybės žlugimo (XVI a.). 1297-1330 ir 1381-1391 m. tie kivirčai buvo peraugę į atvirus karus.

[13] Stačiatikiams buvo uždrausta užimti aukščiausius postus valstybės tarnyboje ir statytis naujas cerkves katalikiškoje šalies dalyje (LI 2012, 44). Situaciją švelninti ėmėsi Vytautas, 1415 m. įkūręs atskirą LDK stačiatikių metropoliją (metropolitą įkurdino Vilniuje, pastatė jam katedrą ir rezidenciją), palaikė LDK stačiatikių iškeltą unitų, t. y. graikiškų apeigų katalikų bažnyčios idėją, įgyvendintą 1439 m., jau po jo mirties.

[14] Pavyzdžiui, 1781 m. balandžio 23 d. ekonominės veiklos instrukcijoje Obelių dvaro ekonomui rašoma: „2. Taip pat reikia stropiai žiūrėti, kad visi valstiečiai eitų į bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir per šventes, tai yra, kad iš kiekvienų namų bent vienas žmogus ateitų į bažnyčią, o kas ketvirtą savaitę ateitų pats šeimininkas; [jei neateitų], bausti dviem lažo dienomis, o jeigu ši atgaila nepataisytų, tada rykštėmis nuplakti“ (BRMŠ IV, 151).

[15] Teigiama, kad runos atsirado III a. pradžioje, apie 200-uosius metus, germanams prekiaujant su Roma, kuri jiems dariusi didžiulį įspūdį. Runos yra lotynų ir graikų abėcėlių germaniškoji modifikacja (Мелин et al. 2002, 27)

Lietuvoje bei Latvijoje irgi randama akmenų su iškaltais ženklais, panašiais į runas, tačiau tų  ženklų gretinimas su runomis vertinamas kontroversiškai.

[16] Pavyzdžiui, po Klaipėdos krašto prijungimo 1923 m. dalis vietinių lietuvių ėmė gėdytis vadintis lietuviais (lietuvninkais) ir pasivadino mėmelenderiais (klaipėdiškiais), nes nenorėjo būti tapatinami su Didžiosios Lietuvos apslavėjusiais ir kultūriškai atsilikusiais lietuviais.

[17] Gal todėl lietuviams taip būdinga saviplaka ir pesimizmas, o estams, pavyzdžiui, savigyra ir gyvenimas laikantis savo susikurto gero įvaizdžio?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

53 komentarai

  1. Apuokiukas:

    Ačiū už puikų straipsnį.

  2. -.-.-:

    gaila, kad autorius paminėjo germanų runraštį, o apie baltų ir slavų naudotas “raides” ar “riezy” nutylėjo. Geras tonas, matyt, reikalauja, kad mokslininkai rimtesniuose straipsniuose ir toliau jo nepastebėtų, o prisilaikytų senų propagandinių krikščionybės “civilizacinio pranašumo” mitų. Tik kad be rašto ir apskaitos vedimo jokia valstybinė struktūra negalėtų atsirasti, ūkinei veiklai ir prekybai jo taip pat reikėjo, bet, kažkaip, mūsų istorikų tokie prieštaravimai tarp įsivaizdavimo ir tikrovės neglumina. Neglumina ir tai, kad raštas, vienokia ar kitokia forma, buvo naudojamas jau prieš kelis tūkstančius metų iki pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo visai čia pat – vos už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos. Juk mes, matyt, “ypatingi”, t.y. visos kitos tautos visuose kraštuose matė reikalą ir kūrė savo rašto sistemą ar skolinosi iš kitų (iš tiesų grynai originalių rašto sistemų yra vos keletas), o mes – ne, nes gal užsispyrę (“kaip žemaičiai”) buvome arba, dar įdomiau, gal “tabu” raštui turėjome. Žodžius raštui ir raidėms pavadinti turėjome, o religiniam draudimui – ne, bet vis tiek patogiau fantazuoti apie religinius draudimus arba, dar viena idėja, apie “raštą imituojančius ornamentus” arba “nuosavybės ženklus” negu prasikrapštyti akis ir pradžiai bent pradėti kaupti duomenų bazėje tuos išlikusius įrašus, apie kuriuos dabar rimti ir “veidą” saugantys istorikai nebent tik virtuvėje pakalba.

    • Rimas:

      Girdėjom, girdėjom. Egiptiečių hieroglifai irgi lietuviškai surašyti 🙂 Ar palatoje be durų rankenų pietų pertrauka, kad tave prie kompo prileido?

      • -.-.-:

        ką klausai, palengvinto mąstymo žmogau, tą ir girdi. 🙂 Spėju, kad Šėmio būrimai iš kavos tirščių tiek tamstelę patraukė, kad net nepatogu pasidarė, todėl kitus nuo panašaus potyrio apsaugoti nori? Negriausiu tuomet tamstos iliuzijų ir nusistovėjusio pasaulėvaizdžio, tik aš kalbėjau apie realius ir “pačiupinėjamus” dalykus, o ne apie kažkieno fantazijas.

      • Tvankstas:

        Ką daryti, jei daugybė aiguptiečių žodžių, kai žvelgi į nelietuvių perskaitytus, skamba lietuviškai, pvz. Ramesis, na, žinoma, kai kam prie širdies ir Ramzis, kad neužsikrauti lietuviškumo Aigupte.
        Lietuvių kalba yra visų kalbų Motina, ir išėjusi iš Kalahario dykumos rajono prieš 70 (jei Kliosovo ir co. tyrimai teisingi, tai prieš 120 ar 150 tūkst. metų ir sukaupusi lobyną – jei kurioje pasaulio kalboje daiktavardis neturi veiksmažodžio, tai yra skolinys, o tam daiktavardžiui veiksmažodis yra tikrai lietuvių kalboje ( maždaug taip nusakė danas L. Hjelmslev’as prieš gerus 60 metų).

  3. Tvankstas:

    Noriu priminti prof. A. Butkui dar iš 2011.10.17 a.a. A. Patacko straisnio “Blago blogis dėsnis” mano (‘besidomintis’) pasisakymo (2011.10.29 18:29) apie runas, pridėsiu šį kartą atlietuvintus runų vardus.
    Mane stebina, kaip amžinai kartojama, siekiant suniekinti lietuvius, kad jie neturėję rašto ir jį gavę su krikščionybe. Runų vardai yra paimti iš Vokietijos plote užrašytų runų (tada taip rašę kalbėjo lietuvių tarmėmis Vokietijoje, ką matome taipogi Karoliui Didžiajam nukariavus Šėkšnas (Saksus) 8 amžiaus pab., iš tų dienų vardų, vietovardžių, paskirų žodžių, be to, tai galima atsekti gotų(gudų) kalbų žodyne, taip pat dar įvairių senųjų germanų kraštų kalbų / tarmių žodynuose, kurie atrodo labiau panašūs į lietuvių tarmių žodynus), kurios neabejotinai savo vardais yra lietuviškos.
    Nejaugi prof. A. Butkui sunku perskaityti runų vardus ir juos nesunkiai atlietuvinti.
    Runu vardai is angliskos Wikipedia :
    Futhark runes are:
    Rune UCS Transliteration IPA Proto-Germanic name Meaning
    ᚠ f /f/ *fehu “wealth, cattle”—————————————-pekus (Žemaitijoje jautis)
    ᚢ u /u(ː)/ ?*ūruz “aurochs” (or *ûram “water/slag”?)———————abejoju prasme ir kilme
    ᚦ þ /θ/, /ð/ ?*þurisaz “the god Thor, giant” ——————–Taurys(t)as (negi čia lietuviui dar ką aiškinti)
    ᚨ a /a(ː)/ *ansuz “one of the Æsir (gods)” ——————– gal ansa/ąsa
    ᚱ r /r/ *raidō “ride, journey”—————————————-raita
    ᚲ k /k/ ?*kaunan “ulcer”? (or *kenaz “torch”?)—————-kauna
    ᚷ g /ɡ/ *gebō “gift”—————————————————gava
    ᚹ w /w/ *wunjō “joy”————————————————————-abejoju prasme ir kilme
    ᚺ ᚻ h /h/ *hagalaz “hail” (the precipitation)——————-žagalas
    ᚾ n /n/ *naudiz “need”———————————————-naudys
    ᛁ i /i(ː)/ *īsaz “ice”—————————————————-ižas
    ᛃ j /j/ *jēra- “year, good year, harvest”————————–jorė
    ᛇ ï (or æ) /æː/(?) *ī(h)waz/*ei(h)waz “yew-tree”————–ievas,jievaras
    ᛈ p /p/ ?*perþ- meaning unclear, perhaps “pear-tree”.—–Perkūnas,
    ši raidė buvo labai retai naudojama, galiojant taisyklei :’neminėti Dievo vardo be reikalo’, todėl iš Perkūna liko Arkona, iš Perkūnija liko gr. Herkunia, liaud. Hercynia.
    ᛉ z /z/ ?*algiz unclear, possibly “elk”.—————————elnias, nors skandinavų tarmės turi ‘a’lg kaip briedis
    ᛊ s /s/ *sōwilō “Sun”————————————————–saulė < sovilo < savala < savara pirminis
    Nama kalboje 'soris', gr. užrašė 'sauromatos', 'sarmatos', gr. driežas yra 'sauros'(nesunku suprasti kaip saulėje amžinai besideginantį), 'saulės' žodžio pirminį skambesį galima atstatyti 70 tūkst. metų atgal, kai Kalahario dykumoje negrai 'saulę' vadino 'savara' (atskirai noriu pasakyti, kad Kliosovo ir co. pastangomis įrodant, kad mes nesame prieš 70 tūkst. metų buvę Kalahario dykumoje, tai tada bendras šaknis turime arba 120, arba 150 tūkst. metų ir tas žodis 'savara' yra įspaudu likęs)
    ᛏ t /t/ *tīwaz/*teiwaz “the god Tiwaz”———————Dievas
    ᛒ b /b/ *berkanan “birch”————————————beržas, bet gal 'pirkia', nes upeningių (finikiečių) b yra davusi 'būda' išvestinius žodžius : beta, bet, be
    ᛖ e /e(ː)/ *ehwaz “horse”—————————————ašvas, ašvienis
    ᛗ m /m/ *mannaz “Man”—————————————-mantas (nesiplėsiu)
    ᛚ l /l/ *laguz “water, lake” (or possibly *laukaz “leek”)—laukas
    ᛜ ᛝ ŋ /ŋ/ *ingwaz “the god Ingwaz”—————————(Ingavas)
    ᛟ o /o(ː)/ *ōþila-/*ōþala- “heritage, estate, possession”-vadila, vadyla
    ᛞ d /d/ *dagaz “day”———————————————-dagas (diena), nuo veiksm. deg-ti
    Įdomu, kas čia nelietuviško runų raidžių varduose, jei jas aiškina taip anglai, vokiečiai, skandinavai ? Nedaug atlietuvinus į šiandieninę lietuvių kalbą dar aiškiau būtų ne tik mums, bet ir kitakalbiams. Kodėl tuo dar neužsiėmė nei vienas mokslininkas iš Lietuvių kalbos ar Istorijos institutų ? Pats žodis ‘runa’ aiškinamas kaip nuo lietuviško veiksmažodžio ‘runoti’ – 1. kalbėti, 2. įrėžti peiliu. Kokiu dar įrankių reikia runų lietuviškai kilmei ? Nebent proto įrėžų smegeninėje.
    Gal prof. A. Butkui atsiversti ir Č. Gedgaudo knygą, susirasti kurią vieną tai sritį ir nudirbti darbą, kaip atlikę yra S. Karaliūnas ir S. J. Laučiūtė.
    Gal prof. A. Butkui labai jau niekingas Č. Gedgaudas, tai tegul dirba pagal neseniai mirusiojo V.V. Ivanovo mintį, kad indoeuropiečių prokalbė yra šiandieninė lietuvių kalba.
    Prof. A. Butkau, svarbiausia yra ne prieš ką ir pagal ką, bet 'vardan tos Lietuvos' 'kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą'.

    • Simas:

      Ar “Alko” komentuotojai visi tokie paplaukę, kaip Tvankstas, ar čia jis tik vienas toks?

    • -.-.-:

      pavadinimai, aišku, skamba labai lietuviškai, deja, yra vienas didelis “bet” – tiek Lietuvoje, tiek kituose baltų ir slavų kraštuose buvo naudojamos ne skandinaviškos, o visai kito pavyzdžio “runos”. Radiniai su skandinaviškomis runomis (kurios, savo ruožtu, kilo iš ankstyvųjų lotyniškų raidynų) yra vienetiniai, taigi, greičiausiai, ne vietinės kilmės.

      • Tvankstas:

        Juk ir šėkšnos / saksai 8 amž. pab., ir skandinavai iki 11 amž., ir slavų kalba atsirado tik 863 m. su krikštu Moravijoje ir Bulgarijoje, ir Miškonėje (Lenkijoje) iki krikšto 966 m., ir Kaunugardo Rasoje iki 985 m., ir Arkonoje ( Meklėnoje / Meklenburge iki Albio ir taip link pietų Laužytoje iki dab. Čekijos) iki 1168 m. – visur paminėtuose kraštuose buvo kalbama lietuvių tarmėmis ir tai visiškai nesunku patikrinti iš tų laikų išlikusius vardus, vietovardžius (kronikose pirmiausia) ar dabartinių ten esančių kalbų žodžiuose – paimkite V. Dalio Didįjį Rusų Kalbos Žodyną (paršuk, drebusyna, tivun,…) ir pirmyn, galite skaityti ir čekų ar ukrainiečių, ar lenkų, ar bulgarų, ar slovakų, ar madjarų, ar rumunų – visur tas pat, gryni lietuviški žodžiai bado akis prievartaudami lietuvį skaitytoją. Ar esate kada nors atsivertęs bent kurios iš šių kalbų žodyną ?
        Ilgiausiai runomis raštus rašė madjarai (jas vadina ‘rovasiras’/rovaš-iraš – pjautinis raštas).
        Daug bėdų turėjo Metodijus 863 m., kai graikų raidžių neužteko išreikšti naujakalbės – slavų kalbos (sudarytos iš graikų, hebrajų ir vietinių lietuviškų tarmių žodžių) garsams -, nes neturi graikų raidynas č, dž, š, ž ir dar eilei garsų užrašyti, tai štai ir skolinosi runas, tuo metu naudotas Moravijoje.
        Pačios runos dėl susiskaldymo Europoje nuo 5 amžiaus ir vis labiau nutrūkstant bendravimo ryšiams, įtakojamos kito. Runas naudojo ir dalmatas Šv. Jeronimas (347-420), norėjęs išplatinti jomis krikščionybę, tai panaudojo vėliau Metodijus su naujakalbe slavų kalba – rašmenims.
        Kiekvienoje iš Europos šalių iki šiandien yra išlikę daug vietovardžių su grynai lietuviškais vardais, netgi žmonių pavardės išlaikę neabejotiną lietuviškumą – ispanas Galindo (atėjo 5 amž.), madjaras Kneizsa,…
        Galite pasiskaityti William Camden ‘Britannia’ iš 17 amž. pradžios su surinktais seniausiais vietovardžiais, žmonių vardais, daiktų pavadinimais – nors užrašyti graiko ar liaudyno, bet kažkodėl lietuviui nereikia versti, ką tai reiškia.
        Didžioji dauguma runų pavadinimų galima tiesiogiai skaityti lietuviškai – tokia lietuviško rašto paslaptis, tokios krikščioniškos pasakos – žynocia, lytūvei niturieja juokia rašta …

        • Kemblys:

          ‘Tvankstai’, ko tu tikiesi rašydamas nesuskaičiuojamas paklodes kaskart po kitų žmonių straipsniais? Atsiliepimai neturi išliekamos vertės. Rašyk savo straipsnius!

        • -.-.-:

          na, gerbiant mokslinius metodus ir pasitikint tos srities mokslo žiniomis (o prieštaravimų jų teorijose arba interpretavimų, kurie kirstųsi su kitų mokslų teorijomis, kaip kad yra istorikų požiūryje į kai kuriuos mūsų valstybės ar kultūros raidos aspektus, aš nežinau), lyginamosios kalbotyros dalykus gal geriau palikti to dalyko specialistams – aš juo nesu. Kaip minėjau, germaniškomis runomis lietuviai nerašė – yra vos keletas ir tai abejotinos kilimo šalies radinių (nors, reikia pripažinti, runų pavadinimai tikrai stebėtina savo lietuvišku skambesiu). Dėl vengrų runų – iš tiesų jos turi daugiau išorinio panašumo su lietuviškosiomis negu germanų runos. Kontaktai (ar kultūriniai mainai) tarp tautų vyko, tad galėjo migruoti ir simboliai (ir nebūtinai tiesiogiai – gal per slavus), nors gal tai apsprendė ir jų užrašymo būdas ar paviršius, ant ko buvo rašoma. Bet kuriuo atveju, yra keletas runų, kurios vengrų runose rašomos taip pat, tačiau žymi skirtingus garsus negu mūsų (jei pats neapsirinku dėl lietuviško jų skaitymo), yra pora, kurios žymi tuos pačius garsus, todėl iš tiesų gali būti “pasiskolintos” (tik nepasakysiu, kas iš ko pasiskolino), ir yra pora, kurios žymi arba panašius garsus, arba tas pats garsas yra užrašomas kitokiu, bet kažkiek ir panašiu ženklu. Nepaisant to, dauguma kitų vengrų runų ženklų yra visiškai kitokie negu mūsų kraštuose – tai skirtingi raidynai.

          • Tvankstas:

            Pasitikėti specialistais – tai amžinas klausimas, kuris, mano nuomone, geriausiai pavaizduotas J. Bosch paveiksle ‘De keisnijding’ (Akmens pjovimas) ar aprašytas E. Roterdamiečio ‘Pagyra kvailybei’.
            Stebina Lietuvos mokslininkų-kalbininkų nenoras dirbti ir gilintis temomis, kurias įvardija kitų tautų mokslininkai – A. Meillet, L. Hjelmslev, V. Toporov, V. Ivanov, I.Duridanov,…
            Stebina visiškas nenoras susipažinti su mokslininkų darbais archeologijos, kalbotyros, istorijos ir t.t. darbais, spausdinamais mokslų akademijų ir universitetų tinklalapiuose, dirbant tik savo parapijos bibliotekose.
            Stebina kryptingas užsispyrimas ‘dirbti mokslinius darbus’ perrašinėjant kitų mokslininkų teisingus darbus paste/copy būdais.
            Stebina noras visiškai nutylėti užsienio mokslininkų darbus, kuriuose parodoma lietuvių kalbos visaapimanti viršenybė prieš kitas kalbas.
            Per paskutinius 20 metų interneto plėtra padarė taip, kad užtenka sėdėti Balbieriškyje ar Bezdonyse ir prieiti prie kone visų mokslinių darbų pasaulyje, kurie atlikti per šį laiką.
            Užtenka surinkti medžiagą per mėnesį vienam geram straipsniui apie runas įvairiomis kalbomis ir atsiskleis negailestinga išvada – runomis rašyta dar gerokai prieš graikiškas raides, netgi anksčiau už upeningių / finikiečių, vien rumuniškai kiek mokslinės medžiagos, kur dar madjariškai ar bulgariškai, yra išversta nemaža dalis angliškai ar vokiškai.
            Kas iš Lietuvos kalbotyrininkų nueina į JAV mokslų akademijos tinklalapį pnas org susipažinti su naujausiais atradimais įvairiose srityse, kad pažinti pasaulį įvairiapusiškai, kaip jį pažino a.a. V. Ivanovas, būdamas slavistu turėjęs protinių jėgų pripažinti lietuvių kalbą kaip indoeuropiečių gyvąją prokalbę ?
            Kas pasidomi kitomis objektyvių mokslų, ne subjektyvių pseudomokslų kaip istorija ar ta pati kalbotyra, žiniomis ?
            Stebina neapykanta Č. Gedgaudui, bet vis tiek prieinama palaipsniui prie jo kurios išvados nenorint ir išsiprievartaujant.
            Č. Gedgaudas buvo ir kompiuterių specialistu, patentavęs išradimus šioje srityje, be to, mokėjo tikrai nemažai kalbų.
            Ką ten Č. Gedgaudas, jei J. Basanavičiaus pasėta trakų lietuviakalbystės sėkla Bulgarijoje, suvešėjo tarp bulgarų kalbininkų – trakų kalbos tyrinėtojų ir atnešė jiems pasaulinį garsą, o Lietuvoje kiekvienas ‘padorus kalbinykas’ vis pasišaipo iš J. Basanavičiaus ‘sapnų teorijų’ po visų pasaulinio garso bulgarų trakistų nudirbtų darbų pagal jo ‘sapnų teorijas’.
            Iki šiol neprilygstamu istoriku ir archeologu tebėra H. Šlymanas (Schliemann), pirklys, atkasęs Tauroją pagal mitus ir radęs Priamo aukso lobį.
            Tai ne mano žodžiai : ‘reikalas yra per daug svarbus, kad jį būtų galima patikėti specialistams’.

            • Simas:

              Mane irgi stebina didžiausi mokslininkai – Tvankstas ir Gedgaudas 🙂 Juos abu nuolat citavo ir cituoja A. Mejė, H. Šlymanas, V. Toporovas, V. IvAnovas, I. Duridanovas. Tik va – blogiečiai lietuviai, įskaitant ir prof. A. Butkų, niekaip jų necituoja. Nei Gedgaudo, nei pasakų pritvinkusio Tvanksto. Tiesiog niekšai! 🙂

              • Na Tvankstas uzurpavimą vienok gan taikliai nurodęs,
                mat skandinavų, frankogermanų, saksų ir kiti tolimesni šaltiniai nurodą… o mūsų, – gal be K.Simonavičiaus
                mokslo kalvės ties Oro vartais Vilniuje, ir niekur
                nesiplėtoja, nesismulkina ir nuo bum-bum-bumbla
                bla-bla-bla “bumčikynės” nelaibai atitrūkstą.
                Tad sveikintina ir Simo, kaip Tvanksto pastanga dėl sveikatos (požiūriuose), ir visų kitų viltingos mintys.

              • Tvankstas:

                Simuk, ar pačiam yra žinoma, kaip vyksta ginčas, ar tai lygu pokalbiams prie degtinės butelio ar alaus bokalų, kiekvienam negailint pasityčiojimų tam, kuris nepataiko pasakyti taip, ‘kaip visi galvoja’.
                Asmeninės patyčios dar nėra ginčas, tuo labiau moksline tematika, tai tėra taip sakančiojo išsividuriavimas, kurio esmė – triesti kuo plačiau ir skysčiau.
                Ar Simukas pajėgia duoti nors vieną argumentą be asmeninio užgauliojimo ? Manau, iki to per trumpas gyvenimas, bet va išsividuriuoti – kasdienybė.
                Kaip mūsų kaime sakoma : ‘netriesk žarijom, subinė išdegs’.
                Tenka suprasti, kad Simukui gyvenimas nulinko kaip b…. ir nėra prie ko prisikabinti, paskutinis malonumas liko, nuo ko pradėjo tik gimęs – nusikakoti ir nusišypsoti.

              • Tvankstas:

                Simai, persiskaityk kun. Roberto Grigo “Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas”, kaip tik apie tave ir tau.

  4. Gal nepamirstam:

    Ir kokiu gi būdu mes turime ta krikščionybe? Ar tik ne kalaviju įbruko kaip ir visiems kitiems? Degino visus kurie norėjo mąstyti savo galva. Kankino žiauriausiais būdais, kad tik atverstu i ” tiesa” , traiškę kaulus, degino oda, pylė i gerkle karsta šviną, pese i gabalus žmonių kūnus ir t.t. Pardavinėjo nuodėmių atleidimo rastus ir visokiais kitais budais krovėsi turtus. Celibata sugalvojo tam, kad kunigo palikuonys negalėtu pretenduoti i bažnyčios turta, visi su celibatu nesutikę kunigai buvo išžudyti. Religija tera pasauleziuros modelis, budas matyti tiesa, ir su tikejimu i Dieva neturi nieko bendro. Musu protėviai turejo pagonybe – gamtos, musu maitintojos, saugojima. Kaip save gerbiantis lietuvis gali buti krikscionimi? Musu proteviai karine jega ir apgavystemis buvo priversti priimti si tikejima. Krikscionybes propagavimas – tai spjūvis musu protėviams i veidą, tiesioginis savo prigimties purvinimas, visiškas saves negerbimas. Toleruodami krikščionybe mes toleruojame tai kaip buvo pasielgta su mūsų protėviais. Tik nuo mūsų priklauso, ar leisimės tampomi už virvuciu kaip lėles, ar busime savarankiški ir patys mastysime.

    • Simas:

      Vat, vat. Būtume išlikę pagoniška sala krikščioniškoje jūroje. Bet Mindaugui traiškė kaulus, o Jogailai pylė į gerklę karštą šviną, Vytautą plėšė į gabalus. Todėl visi trys nusprendė krikštytis. Vytautas net dukart 🙂

      • Ženklas:

        Suklydote ponas Simai, Vytautas, kol jam įspaudė nužudymo įrankio kryžiaus atvaizdą ant kaktos buvo krikštytas tris kartus. Pirmą kartą pravoslaviškai Aleksandro vardu, antrą sykį, eiliniam pabėgime pas Teutonus katalikiškai tuo pačiu Aleksandro vardu, ir trečią kartą po pusbrolio Jogello vedybų su Lenkijos karaliene Jadvyga – atnaujino krikštą. Kieta buvo pagoniška kakta, kad net tris kartus svetimdievio ženklą teko deginti ant jos!

        • Simas:

          Taip, ponas Ženkle, jūs teisus – triskart. Tik supainiojot chronologijas: Pirmasis Vytauto katalikiškasis krikštas įvyko 1383 m. pas Prūsijos kryžiuočius, Tepliavoje. Krikštytas Vyganto vardu. Antrasis, stačiatikiškas – jam grįžus į Lietuvą. Čia jis ir gavo Aleksandro vardą. Trečiasis – katalikiškas – 1386 m. kartu su Jogaila. Tąkart krikštytasi todėl, kad būtų panaikintas ankstesnis stačiatikiškasis krikštas. Bet paliktas stačiatikiškuoju krikštu gautas graikiškas vardas Aleksandras.
          Visais trim atvejais Vytautas krikštijosi savo noru, politiniais sumetimais. Nei kas jį “į gabalus plėšė”, nei kas į “kietą kaktą” jam vinį kalė. Krikštijosi ne todėl, kad Jahvė su Kristumi būtų buvę geresni dievai už baltiškuosius, o todėl, kad tada jau “taip reikėjo”. Prof. A. Butkus tuos argumentus gerai išdėstė.

  5. Tvankstas:

    Autorius : “Teigiama, kad runos atsirado III a. pradžioje, apie 200-uosius metus, germanams prekiaujant su Roma, kuri jiems dariusi didžiulį įspūdį.”
    Žvelgiant į tą įspūdį, tai romėnų apranga buvo panaši į šiandieninių sauditų ar katariečių, ilgai jojo ant arklių be balnų, kol lietuviakalbiai pardavė, vėliau išmokė daryti sėdulas (balnus).
    Kaip galėjo daryti įspūdį romėnai savo sodomitine dorove, tai buvo ištisas ištvirkimo liūnas lietuviakalbio akimis.
    Pačios graikų raidės vėlgi turi lietuviškus vardus, kaip ir liaudyniškos, tai kaipgi lietuviakalbiai neturėjo įtakos šiems raidynams.
    Dar viena detalė – lietuviams visai įspūdžio nedarė auksas – auksines mainetas (monetas) naudojo kaklo papuošalams, auskarams.
    Yra surasta runomis rašytų šaltinių 7500 metų senumo – tai kodėl nėra tokių senų raštų graikų ar tuo labiau liaudynų rašmenimis ?
    Kodėl vis apverčiamas rašto vystymasis laike, jei yra pakankamai archeologinių radinių įrodyti daiktinę rašto tiesą ?

  6. Tvankstas:

    Dėl lietuviakalbių aprangos.
    Kai 410 m. lietuviakalbiai įžengė į Romą, jų aprangos buvo panašios į šiandieninių toreodorų, romėnams tai padarė sukrečiantį įspūdį.
    Štai Liutecijoje įsikūrę prekiavo naujais rūbais būdikėse, šiandien išliko boutique – kokį įspūdį galėjo palikti romėnai savo togomis ?

    • Simas:

      “Kai 410 m. lietuviakalbiai įžengė į Romą…”
      Čia jau nebejuokinga. Dar vienas pretekstas visokiems adomėnams pliurpti apie “Alko” svetainės pseudomoksliškumą. Negi redakcija negali apsiginti nuo tokių kliedėtojų?

      • Tvankstas:

        Ar teko skaityti kada nors vadų vardus, įžengusius į Romą 410 m., ar teko kada perskaityti, kam jie atstovavo, kokios jų kalbos išliekos yra surašytos žodynuose ?
        Šaltinių pakankamai, be apčiulptų tekstų iš Krokuvos, Berlyno ar Oksfordo.
        Jei tai bus paties jėgoms persiskaityti pirminiais užrašymais kronikose, be iškraipytų ir apčiulpėtų tekstelių, tai ar neteks pačiam atgailauti prieš Č. Gedgaudą.
        Adomėnai tėra politikieriai ir laiko klausimas yra – kada užsilenks kuris su kyšiu. Tai tamstelei tautos švietalai ir vedliai, o tokius labai mėgsta rinkėjai – kas daug žada, pastatys oro pilis Lietuvoje, visus kepaliuku pasotins. Visuotinai žinoma, kad adomėnams terūpi kuo greičiau įvesti QWX ir apgauti tautą, tai kokie ten gedgaudizmai -ehehehehe.
        Štai ir tenka pačiam dirbti Glavlitu teisingoms mintims apie lietuvių kalbos vietą teisingai aiškinamoje istorijoje pagal krakoviakus. Svarbiausia muštis pačiam į krūtinę – AŠ esu tikrosios lietuvių tiesos saugotojas, pažįstamas su…, kalbėjausi su …, laužiau bonkę su …

      • Tvankstas:

        Dabar tepaėmiau iš nučiuptos Vikipedijos.
        “The Sack of Rome occurred on August 24, 410. The city was attacked by the Visigoths led by King Alaric.”
        Liaudyniški įrašai yra Visigothi ir Alaricus.
        Visigothi – nesunku suprasti tai buvus Vytigudus, tai yra daugybė tų pėdsakų Ispanijoje, kur jie nuėjo po Romos užėmimo ir paliko Ispanijos toreodorams iki šiol savo aprangą kaip pavyzdinę.
        Žodius ‘Vytigudai, Vytigudas’ esu keliolika kartų prašęs ištarti ispanus, portugalus, anglus, kažkodėl jiems tesigaudavo ‘Visigodai, Visigudai,…’. Matyt daug pasakantis dalykas ir apie liaudyniškai kalbėjusius skribus.
        Alaricus – pirmoji dalis greičiausiai buvo ‘Valda’, vėlgi skribams teliko ‘Ala’ , o štai ‘Rikus’ – tai ir šiandien turime ‘Rikis’, prisiminkime ir S. Daukanto žemaičiuotą ‘Reikys’, reiškiantį valdovą. Valdareikys būtų tas Alaricus.
        Čia tik galimai trumputis pasisakymas, o pilnai tai aprašyti ir straipsniai, ir knygos reikalingos ir laukiančios kalbininkų ir istorikų darbų, kad išdėstyti šimtus žodžių iš kronikų su paaiškinimais šiandienine lietuvių kalba, o kur dar gudų, taip vadinamas gotų, kalbos žodynas.

  7. Matyt, teisingiausiai būtų laikyti, kad lietuviai turėjo raštą, bet jis buvo savotiškai “kanceliarinis”, t.y. žynių ryšio su Dievo karalystės “ministrais” (dievaičiais) kalba, kurią tik žyniai (“vertėjai”) žemiška kalba – tik sakytine galėjo perduoti giminės, genties žmonėms, kariams ir pan. Tačiau iš to palaipsniui, kaip erezija, radosi ir kalbėjimasis raštu – pradžioje šventuoju- žemėje. Va šis istorinis procesas romiųjų lietuvių gyvenime, matyt, vėlavo. Iš šio proceso galėjęs likti: neturėk kitų Dievų (pranašų) tik mane vieną…

  8. Pikc:

    Straipsnis išties įdomus, bet, vis dėlto, nebūčiau linkęs manyti, kad lietuvių “saviplaka ir pesimizmas” yra katalikybės “išugdytos” savybės. Taip, jos primestos (ir vis dar agresyviai peršamos) “iš šalies”, bet ne religijos, nes gi tokiu atveju VISI katalikai, nepriklausomai nuo tautybės ir gyvenamos vietos, turėtų būti linkę į tą “saviplaką ir pesimizmą” – o juk taip nėra.

  9. Jules:

    Pone Tvankstai, o tai kodėl mūsų čia belikę tik du milijonai? Kame reikalas? Tokie politikos rubuiliai kaip Adomėnas ar tas greitasis konservatorius drg.A.Romaškinas su Jurgiu iš Seimo mūsų visai nedomina, bet visgi norėtume gauti Jūsų nuoširdų atsakymą. Šiaip aukščiausios klasės specialistai seniai yra praradę mūsų pasitikėjimą, nes jų laipsniai gauti per tarnystę priešui, okupantui, Žečpospolitai, Matuškai arba už babkes. Profesoriams reik išlaikyt šeimas, meilužes, vaikus į mokslus leist, todėl mums suprantamas jų melas, todėl nelabai ir pykstam, nes visi suprantame, kad gyvename Melo epochoje ir kol kas be melo gyvent ir apsieit neįmanoma. Tiesai sakyt neturime nei jėgų, nei proto, o kartais tiesiog nenorime arba negalime, kad nepasodintų 12 metų kalėjiman kaip Vokietijoje, kur labai greit sodina vien už žodį be šeimininko leidimo. Pagarbiai, – Jules

    • Tvankstas:

      Gerb. Jules, nuostabiai gražiai užklausėti – mano atsakymas turėtų tęstis gal 500, gal 1500 puslapių. Sunkiausia yra viską susprausti į vieną pasisakymo paklodę. Mano mintys sutampa kone visiškai su prof. V. Radžvilo, kun. R.Grigo, L. Šopausko, V. Sinicos ir dar panašiai galvojančių Lietuvos žmonių, su didžiąja dalimi A. Lebionkos straipsnių (nukošus vulgarumą), kuriuos laikau vinimis prakalti demokratijos raugėsių statines, smirdančiam politiniam korektiškumui išleisti ir parodyti tikrąją būseną demokratijoje kaip Lietuvoje, taip ir Europoje ir pasaulyje. Man tektų vardinti daugybę mąstytojų iš įvairių šalių, kurių nemaža dalis būtų žinomi vienam kitam Lietuvos žmogui, kurių įžvalgos yra nuostabios ir kvapą gniaužiančios savo nepagrąžintu pažinimu. Man teko tai pasakyti, kad leisti suprasti – iš to ir to sužinojau, tas ir tas galvoja taip, kaip ir aš.
      Labai geras tiltas, jungiantis Smetonos laikus, sovietmetį, Sąjūdį ir šiandieninius siekius kurti Homo Bruxellarum yra Laimos Kastanauskaitės knyga “Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)”, kurią turi perskaityti kiekvienas, norintis suprasti Lietuvą per paskutinius 150 metų, atsekti dėsningumus ir suprasti šiandieną ir kuriamą ateitį ‘graži Lietuva be lietuvių’ pagal drg. M. Suslovo žodžius.
      Žvelgiant į Sajūdžio laikus, mes matome ir pavardes iš minėtos knygos, kurios turėjo savo padėtį ir vykdė centralizuotą ir koordinuotą Pasaulio Architekto valią tarpukaryje.
      SSSR suirimas buvo skatinamas siekis PA valia ir tai vyko sklandžiai, ir Rusija susilpninta, ir tautų siekiai gauti nepriklausomybę patenkinti.
      Bet jau geras šimtmetis kaip vykstantis globalizavimas gavo jėgą pareikšti tikruosius savo siekius : sukurti dar Platono aprašytąją visuomenės sudėtį iš mažai vergvaldžių, nedidelės dalies vergų prižiūrėtojų ir vergų masės. Esant pasauliui kaip vienam kaimui iškilusi vergų masės problema yra sukurti vienos rasės žmones, kaip nusakė R. Coudenhove – Kalergi ( jo vardo premiją gavo VL).
      Štai čia ir išaiškėja takoskyra, matant, kaip išduodami lietuvių tautos interesai vardan instrukcinės veiklos ir Centro kuriant betautę ir berasę ES.
      Kiekvienas žmogus Lietuvoje, priklausantis vergų masei (tokių apie 80 nuošimčių), tėra tik gamybinis vienetas, kuris juda link didesnio uždarbio, sudarant sąlygas jį išvaryti kaulėta bado ranka. Kadangi vergas yra tik kalbantis gyvulys (talmudiniai sociologai žino – gojus yra gyvulys), tai kam dar reikalinga kažkokia lietuvių kalba.
      Su minimaliu uždarbiu gali išgyventi tik naujieji gamybiniai vienetai iš trečiųjų šalių, tai kuriami įstatymai juos priimti ir išstumti lietuvius, kurie Vakarų šalyse yra tokie patys vergai vietiniams.
      Vietiniai mandarinai gali sau leisti įvairias sex pramogas – paprasčiausiai moteriška prigimtis galvoja taip susikurti gerovę ir galimybę gyventi Lietuvoje.
      Taikus ubagų ir ubagpisių sambūvis yra taikos ir ramybės Lietuvoje užtikrinimas.
      Žvelgiant į politines partijas, tai jos yra tapę organizuoto nusikalstamumo sindikatais su gaystapo mafijine sistema.
      Bet koks padorumas, bet kokia tiesa yra šlykščiausiai išjuokiami ir užtrypiami išdidinant MIPP pajėgomis, o teisingumas yra kastinis ir vergų kastos žmonės tegali tikėtis vergvaldžių malonės. Konstitucija yra reikalinga tiek, kiek ja galima apgauti lengvatikius. Jei yra ‘brolybė’, tada tinka ir ‘laisvė’, ir ‘lygybė’, bet ‘brolybė’ yra būtina sąlyga.
      Švonderių ir šarikovų diktatūra, atsiprašau, demokratija, kurios tikslai globalizacijoje yra genderizmas, narkotizacija ir eutanazija.
      Taip yra visose šalyse, įskaitant Zimbabvę ir Šiaurės Korėją.

  10. Julius > Julesui:

    Nemanau, kad prof. A. Butkus būtų nuo ko nors priklausomas. Net nuo VDU istorikų jis yra nepriklausomas, nes yra spaudoje aštriai oponavęs polonofilui Šarūnui Liekiui, PMDF dekanui.
    https://www.delfi.lt/archive/a-butkus-is-istoriku-apkasu.d?id=67137740
    O kad oponuoja gedgaudiniam Tvankstui ir kitiems “pseudo-“, tai nieko nuostabaus, nes jų pasakos tikrai kaip iš palatos be rankenų.

    • Jules:

      Žinoma, kad ne! Tai vienas iš gerbiamiausių istorikų Lietuvoje, kuriuo galima pasitikėti. Aš tik norėjau pono Tvanksto paklausti, kodėl mūsų belikę tik 2 milijonai, jei mes tokie galingi keliautojai buvome, ne daugiau? Kodėl nesirūpinome mes čia, Lietuvoje, ir jūra, be jokios abejonės. Kodėl ji, jūra, mums nerūpėjo? Kodėl nerūpėjo apskritai tauta ir jos problemos – Lietuvių kalba?

    • Tvankstas:

      Mano kritika gal kada pasieks prof. A. Butkų, kaip kažkada pasiekė kosmopolitinį liberalų ideologą prof. V. Radžvilą mano arši kritika, tapusį lietuvių tautos vertybių gynėju, ir būsiu dar kartą tuomet labai laimingas, kai prof. A. Butkus žvelgs kaip kalbininkas ne baudžiauninko akimis lankstytis ir įtikti ponams kaimynams, bet laisvo žmogaus akimis, o tam reikia drąsos.
      Noriu pridėti V. Čerčilio pašmaikštavimą : ‘man nepatinka katės, nes jos žiūri į mane iš aukšto, man nepatinka šunys, nes jie žiūri į mane iš apačios, man patinka kiaulės, nes jos žiūri į mane kaip sau lygų.’
      Aš žiūriu į lenkus, rusus, vokiečius ar kitus kaip lygus į lygų, tuomet ir mokslo tiesa įgyja drąsos ir netenka kelialupsčiavimo.
      Gal šiandien ir pyksta ant manęs prof. A. Butkus, bet ateis laikas ir jo blaivus protas nugalės.

      • Vilis:

        “Mano kritika gal kada pasieks prof. A. Butkų, kaip kažkada pasiekė kosmopolitinį liberalų ideologą prof. V. Radžvilą mano arši kritika, tapusį lietuvių tautos vertybių gynėju”. Pas kurį psichiatrą gydotės, kad liga ne traukiasi, o progresuoja?

        • Tvankstas:

          A. Butkus aiškia, kad lietuviai iki krikšto neturėjo rašto, aš aiškinu, kaip tai galėjo būti, jei runų vardai lietuviški.
          Aš apšaukiamas psichiniu ligoniu.
          Tai patvirtina, kad tiek Č. Gedgaudo, tiek mano aiškinimai yra naujoviški ir teks perrašyti ir Lietuvos istoriją, ir netik jos, ir ne tik kalbotyrą.
          Taip mokslo pasaulyje sutinkami nauji atradimai, tai klasikinė taisyklė – atradėjus apšaukti psichiškai nesveikais ir tai vyksta tūkstantmečiais, pasiskaitykite kad ir Aischulo ‘Prikaltas Prometėjas’ (Pramatąs).
          V. Suvorovui už jo knygas netgi mirties nuosprendis paskelbtas ir iki šiandien galioja, ir kiek tokių žmonių šiandien Žemėje turi slapstytis dėl mokslo atradimų ir tiesos skleidimų, tai ‘nieko naujo šiame pasaulyje’ (ž… karalius Solomonas).
          ‘Užmušk geriausią’ – tai tūkstantmečius galiojantis priesakas.

          • Vilis:

            “aš aiškinu, kaip tai galėjo būti, jei runų vardai lietuviški.”
            Kurgi ne 🙂 Kaip norėjai, taip ir perskaitei. Jei panorėsi, tai ir Egipto hieroglifus lietuviškai perskaitysi. Vienas toks tavo draugas – Šeimys – taip ir daro 🙂 Kitas net inkų tvirtovės vardą Vilcabamba perskaito lietuviškai “vilko bamba”. Pirmyn, Tvankstai! 🙂

            • Tvankstas:

              Vili, tarp kitko, labai daug priešinkinės kultūros vietovardžių, dievų vardų yra gražiai lietuviški, inkinės kultūros daugybė vietovardžių, dievų vardų, įvairių daiktų ir reiškinių pavadinimai yra gražiai lietuviški, šiandieninės kečua ir aimara kalbos išlaikę neginčijamų lietuvių kalbos naudai žodžių, pvz. pesnis yra piska, gal tas piska akis pačiam prakrapštys.

            • Tvankstas:

              Tarp kitko, ‘bamba’ reikšmė inkų-kečua kalba ką reiškia ir ką reiškia ‘vilca’ (vilka), kai sužinosite, tai gal visai nejuokingai atrodys?
              Nesunkau, tau žmogeli, pasigūglinti ir pirmą kartą gyvenime sužinoti, ką reiškia tas vietovardis, amžinai kartojamas, bet niekada nesužinotas, visų mandrų gedgaudizmo kritikų, nuo akademikų, profesorių ir kt. iki šiandien, nusileidžiančių iki gatvės pijoko lygio lojimo ?

  11. Rimgaudas:

    Mielieji, derėtų, vistik, istorikams susipažinti su žodžių prasmių aiškinimo metodikos pradmenimis, kuo užsiima kalbotyros sritis semantika. Suomijos Upsalos universitetas turi net Semantikos institutą, o pas mus tokio lingvistikos centro nėra. Pastudijavę, mūsų istorikai ar kalbotyros specialistai tuomet visai net nesileis į ginčus su “akademikais”, kurie nė iš tolo nėra skaitę A. J. Greimo knygos “Semiotoka” ir jų tyčiojimąsi iš J. Šeimo vertins kaip senatvės nusišnekėjimus. Palikime darbo niekiinti mus kitų, suinteresuotų tuo, šalių mokslininkams, nes jie dabar sėdi be darbo.

  12. Rimgaudas:

    Steigiamąja Lietuvos Semiotikos instituto pradžia galima manyti esant 2017.09.22 konferenciją “Tautos atminties beieškant” Gintaro muziejuje. Jos organizatorius buvo Palangos savivaldybės, kartu su miesto inteligentija, kultūros skyrius, padėjo pats muziejus ir Klaipėdos universitetas. Čia vedėja Diana Kanclerė visus supažindino su A. J. Greimo biografija, mokslo darbais, VDA docentas V. Kašinskas pristatė lietuvių liaudies dainos, motinai leidžiant sūnų į karą, dvasinį įprasminimą paveiksle ir to užkodavimą panašiais į Egipto hieroglifus rašmenimis. Istorikė J. Girkantaitė – Rumšienė pasidalino potyriais apie aptiktus lietuvių kultūrinius pėdsakus Samotrakės saloje Graikijoje, istorikas G. Ronkaitis pristatė sodnų, kurie pinami iš šiaudelių, konstrukcinių elementų mintijimą, KU docentė R. Vildžiūnienė įsigilino į liaudies dainų, perduodamų iš lūpų į lūpas, turinio išliekamumo prasmę, medikė D. Kunčienė (Žolinčių akademija) kunigo J. A. Pabrėžos botaninių darbų pavyzdžiu iliustravo žinių, perduodamų iš kartos į kartą, humanitarinę svarbą, KU dėstytojas A. Kulvietis supažindino su Žalčio, kaip laiko simbolio, vieta tautodailėje, gintaro karūna papuoštą Žaltį Birutės kalne parodė ir natūroje. Inž. S. Sinkus atsivežė G. Šireikos gamintas konstrukcinės astronomijos observatorijos detales, išdėstė apskritimais Birutės kalne ir uždegė ant jų rugsėjo 22 dienos, Mėnulio Jaunaties bei Žemės padėties Mergelės žvaigždyne žibintines ugneles. Jis paaiškino, kaip pagal arch. V. Žulkaus kasinėjimų kalne brėžinius ir semantikos mokslą, čia buvo nustatytas struktūrinės astronomijos observatorijos, siekiančios 9,6 tūkst. m. senumą, egzistavimas praeities realybėje. Be Palangos inteligentų, baltų Vienybės dienos šventę, senoviniu stiliumi pravedė ir žemaičių vaidila KU magistras V. Dilginas: abiem atvejais kalne buvo sugiedotas Lietuvos himnas.
    Gerb. Tvankstai, daraktorinis (kol kas) Semiotikos institutas yra ne prakeikimas, o gairė, rodanti kelią istorikams, kalbininkams, archeologams, politikams, kitų mokslo, meno sričių žmonėms bei inteligentijai, kaip ir kurlink sukti, vedant lietuvių tautinę kultūrą iš poledyninės 10 tūkst. metų senumo Europos praeities į dabartį ir, po to, į ateities glūdumas. Jūs, gerb. Tvankstai, savo gyvenimą tam jau dedate. Deda ir kiti: 2017 m. spalio mėn. TV kanalų žiniose buvo viešinama japonų mokslininkų žinia, kad visų indoeuropiečių tautų prokalbė prieš 9 – 10 tūkst. m. buvo lietuvių kalba. Sėkmės, tad, visiems šiuose darbuose, mielieji!

    • Tvankstas:

      Dėkui už puikų atsakymą man.

      • Ženklas:

        Ponas Rimgaudai yra tokia sąvoka – kritinis racionalus protas. Naudokitės! Kranto ir sausumos prieš 9,6 tūkstančių metų, kur dabar yra Palanga ir Birutės kalnas nebuvo. Žiūr geologinius žemėlapius. Išeitų šventovė, toje vietoje, tokiu laiku, plaukiojo valtyje ant vandens?…Po tokių pareiškimų, paaiškėja visa pasisakymo vertė!

        • Tvankstas:

          Pasaulyje su datų nustatymu pastovūs nesusipratimai.
          Pvz., nustato pagal C14, randa 7,6 tūkst. metų iki šiandien, parašo straipsnį, kitas rašydamas prideda dar 2000 metų, taip ir gaunasi 9,6. Būna netgi du kartus pridėta po 2 tūkst. metų.
          Vėlgi – ištyrus pakelės žolę niekam nežinant, galima rašyti, kad tai rasta žolė, kurios amžius yra 9,6 tūkst. metų – tai todėl, kad automobilių kure nebėra C14, išskyrus biodyzeliną.
          Visada reikia pasitikrinti kitomis aplinkybėmis, buvusiomis tuo laiku.
          Specialistų, dirbančių siauroje srityje, pastovus noras yra pagražinti. Taip ir gavosi tie 9,6 tūkst. metų, o Jūs, gerb. Ženkle, teisingai pastebėjote, ką mačiau ir aš, bet man dažniausiai maloniau patylėti, nes žinau tikrai plačiau ir klaidą atseku greitai, suprantu susidarančias klaidas ir jų grandines, atlaidžiai žiūriu, nes kitais duomenimis tai bus patvirtinta arba atmesta.
          Tokių pasisakymų vertė nemažėja, jei tai ir visiškai būtų klaida ant klaidos, tada jau klaidų grandinė leistų atmesti kitur panaudotus šiuos duomenis susijusioms išvadoms kaip iškraipytoms ir atmestinoms.
          Tikrajai mokslo Tiesai nustatyti niekada nepakenkė klaidingos išvados kaip tarpinės.
          Ištisi mokslai remiasi iškraipytais duomenimis, nutylėtais ar įsimylėtais : ekonomika, teisė, istorija, psichiatrija, psichologija, sociologija,…

          • Simas:

            Supratot, “gerb. Ženkle”? Tik Tvankstas pajėgus nustatyti kranto liniją prieš 9,6 tūkstantmečius, taip pat pakelės žolės senumą. Kitąkart, kai prireiks tokios ekspertizės, kreipkitės tiesiai į jį. 🙂 Galite ir ne internetu, o tiesiogiai. Gretimas kambarys šalia Napoleono. 🙂

        • Tvankstas:

          Galimas atvejis pagal C14 tyrimą, kad gauta 9600 metų atsakymas.
          Jei buvo naudojamas smilkymui gintaras, jis visiškai neturi C14 ir įsigėrę smalkės, panaudotos su medžiagos paviršiaus nuimtomis dalimis ar įsigėrusios smalkėmis medžiagos tyrimas galėjo duoti tokią senatvę – 9600 metų. Nieko keisto, tai pasitaikančios klaidos C14 tyrimuose.

        • Rimgaudas:

          Žiūriu. Taip pat skaičiau Rimutę Rimantienę, VU mokslininkų darbus apie Lietuvos gamtinį pamatą, esu išstudijavęs C14 galimybes, taipogi senus ir naujus geologinius žemėlapius, Jeilio universiteto prof. Flinto darbus, AMS metodo pasiekimus. Pildykite ir jūs savo kritinį racionalųjį protą, kol sumoje paaiškės, kiek šimtų (gal ir tūkstančių) metų mano yra apsirikta į vieną ar į kitą pusę. Beje, prof. Vl. Žulkus tęsia povandeninius jūros kranto tyrimus ir, ko gero, dar mūsų gyvenime gausime Birutės kalno (ne kopos!) senumo įvertinimą. Dabar kalnas virš jūros yra pakilęs apie 23 metrus. Kur jis buvo 8 – 11 tūkst. metų atgal – Hamleto verta diskusija. Pakentėkime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *