Juozapavas. Keli tiesos paveikslėliai (nuotraukos) (1)

Juozapavo cerkvė, statyta apie 1924 m. Dar prižiūrima. Telšių rajonas, Nevarėnų seniūnija, 2017 m. J. Zvonkuvienės nuotr.

Tik tiesos paveikslėliai. Labai skuboti. Bet džiaugiausi ir tuo, nes buvau pažadėjus… O tiesa paveikslėliuose – tai tik noras parodyti, kaip kas atrodė tą dieną tame pasirinktame taškelyje, kai lankiausi, žvalgiausi.

Kartais žmonės žiūri tik ieškodami „geros nuotraukos“.  „Gera“ man pasitaiko tik iš netyčių. Man rūpi tik tiesa žemelės, ant kurios buvau. Miesto tiesa, kokio daiktelio tiesa. Daryti gražias nuotraukas – kita užduotis. Čia ir sugebėjimų reikia, ir laiko neskubaus. Sugebančiųjų šioje srityje tikrai netrūksta.

Taigi brendu per bet kokią žolę, per lauką bet kokį, kopiu į kalnelį… Krūmas tegu apibraižo, jei jis yra ką nors kam nors primenantis. Bet jis nebus niekam gražus…
Štai gan nuobodžioje fotkelėje matyti nešienauti žolynai, dirvonas, krūmai, pilkuoja stogas… Ir čia pat ženklas „JUOZAPAVAS“. Jį paveikslavau. Tai kaimas Telšių rajone, Nevarėnų seniūnijoje.

Juozapavų Lietuvoje yra bent keliuose rajonuose. Ir tai, kad būtent šis yra Telšių rajone, bičiulei Marinai bus visų svarbiausia – tai jos Juozapavas, kur jos brangių artimųjų gyventa, vaikščiota… Tai ir tegu neša mano paprastos fotkelės Marinai tiesą – tą lauką, tuos krūmus, tuos stogus, tą užrašą… Tai yra tiesa, esanti jos brangioje žemėje.

Tebestovi kukli, bet dar tvirta Juozapavo cerkvė. Maldykla, jei tiksliau. Kapų kalnelyje tebėra tas gana senas prigimtinės religijos kryžius, per kantrų darbą akmeny įamžintas. Seno apleisto parko maumedžiai, senas elektros stulpas, kadais laikęs šviesią lempą gegužinėms apšviesti. Na, nieko čia dabar nėra gražaus. Tai tik tiesos paveikslėliai. Ir ta lentelė su raudonu užrašu „Privati valda“ – taip pat tik tiesa, o ne „graži nuotrauka“. Baltuojantis kelio galelis, seno tvarto siena, namas, kuriame dar gyvena žmonės… Tai tik tiesos paprasti paveikslėliai.

Bet keliai čia tebėra tie patys, parkas tas pats, cerkvė ta pati, Juozapavo kapų kalvelė nuo amžių ta pati  ir vietos ten dar ilgai bus į valias. Čia vaikščiojo jau nuėjusių kartų žmonės – tėvai ir protėviai tų vaikų ir vaikaičių, kurie vis tolyn, platyn po pasaulį pasklidę, išretėję… Bet ne vienas tebesaugo brangius prisiminimus apie savo šaknis.

Gilesnių žinių apie mūsiškį Juozapavo kaimą nelabai sekėsi rasti – jau ne pirmą kartą ieškojau. Čia buvęs dvaras, kurį įsteigęs dvarininkas Čepinskis. Apie šį dvarininką taip pat nepasisekė žinių rasti. Bajorų sąrašuose neradau. Bet ir dvarininkų kadais buvo veiklių. Ar tas Čepinskis gyveno Juozapave, ar tik veikė čia, irgi nepavyko sutikslinti. Turėdavo dvarininkai po kelis dvarus, juos nuomodavo.

O dvaras čia buvęs nemenkas. Netoli – mažiau nei kilometras – yra Mitkaičiai. Irgi bažnytkaimis. Didesnis. Vietovė minima kaip nuo seniausių laikų gyvenama. Visada maniau, kad Mitkaičiai turėjo vandens malūną, o, pasirodo, tas malūnas Juozapavo dvaro. Mitkaičiai buvę tik Juozapavo dvaro palivarkas – atskira dvaro dalis. Vienas šviesuolis senas mitkaitiškis yra sakęs, kad Mitkaičiai –  irgi dvaras, priklausę dvarininkei Ožaneckienei ar Ožeškienei (rašytojai?).

Nieko nežinant, nesidomėjus, ilgas būtų darbas išsiaiškinti. Juozapavo dvaro namas buvęs trijų aukštų, kas labai įdomu. Rašo, kad nugriautas 1946… Dar rastųsi ką nors prisimenančiųjų. XIX a. pabaigoje prie Juozapavo dvaro įrengtas parkas su keliais tvenkiniais. Puiki buvo to meto turtingųjų mada – prie dvaro sodybos turėti puikų parką, sodą… (Ne ką tesidomintiems dar reikėtų papasakoti, kas apskritai buvo dvaras, kokia jo paskirtis. Tai irgi įdomu.)

Taigi eilinį kartą tenka tik apgailestauti, kad savam krašte vaikščiota, gyventa lyg nepraregėjus – nieko nežinant apie istorinę praeitį. Juk Juozapavą žinau dar nuo tada, kai nė į mokyklą nėjau. Žemaičiai vadinam jį paprasčiau – Jūzapavs. Kai Nevarėnuose vykdavo dideli Atsimainymo atlaidai, pas bočelius Petraičiuose klegėdavo giminės suvažiavimas. Balius dažniausiai kieme, miegojimas daržinėje ant šieno. Į kelintą dieną arkliais kinkytu vežimu važiuodavom pas tėvo seserį – „pro Jūzapava, unt Mėtkačiu, i da biški tuoliau…“ Ties Juozapavu reikėdavo sukti į kairę. Kelias duobėtas… Ratai šokinėja, krivinėja…

Juozapavas įdomus tuo, kad čia nuo seno buvo stipri sentikių bendruomenė, gyveno daug sentikių šeimų. Viešai visi kalbėjo lietuviškai, žemaitiškai, savi geri žmonės, darbštūs, paprasti. Itin uolūs savo religijos išpažinėjai. Sentikiai labai gerbia savo religinius įsitikinimus. Tik visagalis laikas kaimuose su kiekviena nauja karta pamažu išdildo, išblukina senus vertingus papročius, tradicijas. Miestuose patvariau. Dėl paprastos priežasties – daugiau gyventojų, išlieka ir jų įvairovė. Klaipėdoje ne taip seniai pastatyta nauja sentikių cerkvė. Daug prie to prisidėjo keletas garsių ir turtingų Klaipėdos asmenybių, kurių seneliai buvo sentikiai.

Sentikiai yra RELIGIJOS TREMTINIAI. Ne karų, ne sukilimų, o savo religijos tremtiniai. Jų tremtis siekia XVII amžiaus laikus. Sentikystė – itin senų, gilių tradicijų religija. Sentikiai yra patyrę pačių skaudžiausių, nuožmiausių išbandymų. Bet vis tiek jie išliko! Žudomi, niekinami, pjudomi – atlaikė!
XVII amžiuje buvo labai griežtas Rusijos stačiatikių patriarchas Nikonas, artimas carui, kai kada net jį pakeičiantis. Jis 1653 m. pradėjo reformą. Siekė, kad visi Rytų krikščionys, kuriems priklausė Rusija, turėtų vienodas religines apeigas. Rusijoje jos skyrėsi nuo Bizantijos graikų apeigų. Nikonas perrašinėjo religines knygas, nustatė kitokį žegnojimąsi, kitokį giedojimą… (Krikščionybė jau 1054 metais buvo suskilusi į Rytų – Stačiatikių ir Vakarų – Katalikų bažnyčias.)

Tačiau gana didelė dalis tikinčiųjų nepakluso Nikono reformai, nekeitė nieko, liko prie senų apeigų – todėl jie sentikiai, „starovierai“ –  atskalūnai, „raskolniki“. Už nepaklusnumą buvo nuožmiai persekiojami. (Apie tai yra daug įdomios informacijos. Nesunku rasti.) Siekdami išlikti prie senųjų religinių apeigų – kaip tėvų palikta, ištisi sentikių kaimai bėgo iš Rusijos. Bėgo nuo žiaurių persekiojimų Rusijoje. Vyko valstiečių maištai.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo pakanti kitų religijų išpažinėjams. Priėmė bėgančias sentikių bendruomenes. Taip ir įsikūrė mūsų krašte nemažai sentikių kaimų – įvairiuose Lietuvos regionuose. Ne tik Lietuvoje. Sentikiai bėgo ir į Vokietiją, Latviją, Lenkiją, Švediją… Sentikiai Rusijoje buvo persekiojami labai ilgai, net iki XX a. pradžios. Viską jie atlaikė. Dar reikia priminti, kad patriarcho Nikono reformos laiku Rusijoje buvo kilęs maras, badas… Dar ir dėl to sentikiams teko „atkentėti“, tada susiformavo kai kurie sentikių religinių įsitikinimų ypatumai.

Galima įsivaizduoti, kokių tik vargų nėra patyrę sentikiai, keliaudami į svečius kraštus. Beje, ši religinė bendruomenė taip pat neišliko visiškai vienoda, ir šioje religijoje susiformavo šiek tiek skirtingų atšakų.

Sentikiai labai atidūs žmonės, nieko nedaro paskubomis, gerai nepagalvoję. Gavę leidimą įsikurti, ne bet kur įsikurdavo. Jų vyresnieji sugebėdavo nustatyti, kur yra teigiamos energetikos vietos – panašiai, kaip šuliniui kasti ieškoma tam tinkama vieta. Net jei tik miške tokia teigiama vieta, – kirsdavo mišką ir pamažu, bet tvirtai įkurdavo savo kaimą. Tai kietų charakterių žmonės! Nors dauguma taikūs, vis prie žemelės, prie darbo.

…O mūsų Juozapave šiais 2017-aisiais metais mirė paskutinis Juozapavo cerkvę prižiūrėjęs starovieras Ivanas Archipovas. Likusi viena ir nepakėlusi sielvarto, netruko Amžinybėn iškeliauti ir jo žmonelė. Ir neliko kam iš vietinių prižiūrėti cerkvės. Ji pastatyta lyg apie 1924 metus. Ne taip sena. Prižiūrės sentikių bendruomenės atstovai iš Klaipėdos. Rūpestis jau matyti: Juozapavo cerkvei užklotas naujas stogas, patinkuota, kur reikia.

O apie tai, kad abiejų Archipovų nebėra ir kad apskritai gal tik pora senukų starovierų Juozapave belikę, papasakojo Adelė Petreikienė. Per sėkmingą atsitiktinumą ją čia ir sutikome. Jos gyvenamas namas, apjuostas baltu kaimo (dvaro!) keleliu, matyti nuotraukoje. Taigi ir gyvena Adelė netoli cerkvės. Apie šokius, gegužines, vykusius Juozapavo klube, parke, dar prisiminė ir mane pavežęs artimas gentainis Jonas Vitkauskis, kilęs iš ne taip toli esančių Pievienų. Jiedu su Adele rado daug bendros kalbos, daug bendrų pažįstamų, daug bendrų prisiminimų. Tik laikas labai degė…

O paskutinį Juozapavo starovierą, prižiūrėjusį cerkvę, Ivaną Archipovą gerai prisimenu, nes prieš kelerius metus buvo laidojama Nevarėnuose gyvenusi mano dėdienė Faina. Pasirodo, ji buvus sentikė. Nė nežinojome. Feofanija tikrasis vardas. Stoviniavome žolyne, laukėme atvykstančio dvasininko ir giedotojų… Iš Klaipėdos. Pagarbiai laikydamas trijų kryžmų kryžių, starovieriškai apsiaustą specialiu audeklu, Ivanas jau ne be graudulio kalbėjo, kad išnyko Juozapave starovierai, kad kadais jų buvę devyniasdešimt ar dar daugiau… Sakė, kad belikę tik devyni. „Ėr iš tūn pačiūn septynė jau nebėpen…“ – iš tų pačių septyni jau nebepaeina, – dėstė žemaitiškai. O jaunimas – kas Telšiuose, kas dar kitur… Ir senovės apeigų nebenorintys…
Sulaukėme dvasininko ir giedotojų iš Klaipėdos. Prasidėjo ilgai trukusios reto grožio, giliausio sakralumo apeigos. Ne šios religijos atstovai galėjome visa ką stebėti iš arti. Bet tik stebėti, laikytis tam tikrų nesudėtingų reikalavimų, bet kartu melstis – ne.
Tai, ką tada mačiau ir girdėjau esant sentikių apeigose, giedojimuose yra vienas didingiausių įspūdžių, kokių tik kada nors yra tekę patirti. Nenusakoma gelmė ir grožis. Galiu tik pagarbiai patylėti, nes nesulyginami dalykai su tuo, ką esame įpratę matyti savo apeigose. Tik pagarbiai patylėti…

Juozapavas turi sentikių kapinaites. Nuo seno. Prižiūrėtos – Nevarėnų seniūnija niekada neapsileidžia. O ir savo artimuosius lanko iš toliau atvykę gentainiai. Dirbo meistrai, įrenginėjo „šiandieninio stiliaus“ kapą.

Tai tiek apie Telšių rajono Juozapavą ir sentikius. Beje, kulinarinio paveldo – bulbiešninkų – paskatinta, čia kažkada lankėsi televizijos laidų vedėja, garsioji muzikologė, docentė Zita Kelmickaitė. Žiūrėjau, kaip daromi bulbiešninkai ir apgailestavau, kad tik tiek televizijai tebuvo galimybių pasidomėti mūsų Juozapavu, tik tokiu jo istoriniu palikimu.

Na, manau, kad tokį ne feisbukiškai ilgą tekstą tik bičiulė Marina ir teperskaitys. Ir nieko čia tokio. Kam žmonėms vargintis. O man lengviau – ištęsėjau Marinai pažadą.

Štai toks žurnalistinis tampa kai kurių žmonių „Facebook‘as“. Nusprendėme, kad įdomu, artima, šilta, tad spausdiname, pagal susitarimą. Ačiū Janinai.

J. Zvonkuvienės nuotraukos. Telšių rajonas, Juozapavo kaimas. 2017 m. rugpjūčio 26.