Kai išeina tokio masto žmogus, atrodo, kad žlunga visata. Iš tikrųjų galima pasakyti, kad jo smegenyse tilpo visata – ne tik tiesiogiai susijusių su jo pagrindine specialybe žinių kompendiumas, bet ir daugelio kitų humanitarinių ir gamtos mokslų sričių (antropologijos, istorijos, filosofijos, kultūrologijos, menotyros, neurofiziologijos, ekonomikos, matematikos, fizikos, biologijos, genetikos …) gilus pažinimas. Kaip teisingai pastebėjo rašytojas Aleksandras Genis, „Tam, kad galima būtų įvertinti Viačeslavo Vsevolodovičiaus įnašą į įvairiausias žinių sferas, reikės visos mokslų akademijos, kurios nariu jis buvo daug metų, jungtinių pastangų. Tam, kad galima būtų įvertinti šią renesansinę asmenybę, reikės visų, kas turėjo laimę jį pažinoti, jungtinių pastangų“.
Galima teigti, kad Viačeslavas Vsevolodovičius savo paties pavyzdžiu patvirtino savo mintį, kad „iš principo vieno žmogaus smegenys gali aprėpti visos žmonijos kultūros turinį“ (Вяч.Вс. Иванов. Наука о человеке. Введение в современную антропологию. М., 2004, стр. 73– 74).
Viačeslavas Vsevolodovičius ne tik turėjo globalų žinojimą, jis meistriškai mokėjo šį žinojimą perduoti kitiems: jo minčių išdėstymo stilius žavėjo paprastumu ir tuo pat gilumu. Kad ir apie ką jis kalbėtų (net apie sudėtingiausius dalykus), jis mokėjo tai išdėstyti visiems prieinama aiškia forma, tuo sukeldamas klausytojams daugybę naujų idėjų. Šis žinių perdavimo lengvumas turėjo labai svarbią praktinę reikšmę: Viačeslavas Vsevolodovičius įkūrė kelias Rusijos mokslines mokyklas (Maskvos– Tartu semiotikos mokyklą (kartu su kitais kolegomis), Maskvos komparatyvistikos mokyklą, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto Rusijos antropologijos mokyklą, Maskvos valstybinio universiteto Pasaulio kultūros institutą). Visos šios mokyklos ir mokslinės bendrijos turėjo vieną nekintamą principą – požiūrio į mokslą ir pasaulį globalumą, siauros specializacijos atsisakymą, mokslo sričių ribų išplėtimą. Šia prasme jis buvo (ne tik Rusijos, bet ir pasaulinio) mokslo priešakyje, pralenkdamas savo laiką.
Verta prisiminti jo žodžius apie noosferą, kuri apima ir informaciją apie ateitį. Jo paskaitų metu tikrai iškildavo susilietimo su ateitimi pojūtis. Nemažiau įspūdingas buvo jo įsiskverbimas į praeitį. Jis pasakojo apie hetitų kalbą, Senosios Mesopotamijos civilizaciją, prūsų ar antikos senoves taip, tarsi būtų buvęs tų laikų liudytojas. Savo apėmimu ir problemos nagrinėjimo gilumu stulbinantys monografijos (pavyzdžiui, parašytos kartu su V. N. Toporovu „Slavų kalbinės modeliuojančios semiotinės sistemos: senasis periodas“ («Славянские языковые моделирующие семиотические системы: древний период». М., 1965) ir „Slavų senienų tyrinėjimai: tekstų rekonstrukcijos leksiniai ir frazeologiniai klausimai“ («Исследования в области славянских древностей: лексические и фразеологические вопросы реконструкции текстов». М., 1974); kartu su T. V. Gamkrelizdze „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai: rekonstrukcija ir prokalbės ir protokultūros istorinė tipologinė analizė“ («Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры». В 2 тт. Тбилиси, 1984); „Lyginis ir nelyginis: smegenų ir ženklinių sistemų asimetrija“ («Чёт и нечет: асимметрия мозга и знаковых систем». М., 1978)) [1] tapo gairėmis lingvistikos, semiotikos ir antropologijos istorijoje.
Jo ilgamečio kolegos ir bendraautoriaus V. N. Toporovo žodžiais, „Viačeslavas Vsevolodovičius „piktojo“ laiko tirštumoje ir ankštumoje ruošė kitą, „ektropiškai“ nukreiptą „gerą“ laiką“ (В. Н. Топоров. Человек и Время (к 75-летию со дня рождения Вяч.Вс. Иванова) // Балто-славянские исследования XVI. Москва, 2004, стр. 366).
Viačeslavas Vsevolodovičius įveikdavo ne tik laiko, bet ir erdvės ribas, taip pat ir fizine prasme: dirbdamas daugiau kaip 25 metus Kalifornijos universiteto profesoriumi Los Andžele ir daugybės užsienio mokslų akademijų ir mokslo bendrijų nariu (Amerikos lingvistikos bendrijos, Britanijos akademijos, Amerikos menų ir mokslų akademijos, Amerikos filosofijos bendrijos, Latvijos mokslų akademijos), jis tuo pat metu aktyviai vadovavo mokslo padaliniams ir Maskvoje, rengdamas seminarus ir paskaitas, iškeldamas iniciatyvas ir projektus. Toks jo intensyvus mokslinis ir visuomeninis darbas vyko iki pat jo mirties: jau būdamas fiziškai sunkios būsenos, Viačeslavas Vsevolodovičius buvo kupinas tolesnių planų, atrodė, kad jo smegenys gyvena atskirai nuo fizinio kūno, nepasiduodamos neišvengiamam irimui.
Gali būti, kad tai buvo savotiško užgrūdinimo ankstyvoje vaikystėje pasekmė: vaikystėje Viačeslavas Vsevolodovičius sunkiai susirgo ir buvo priverstas daugelį metų praleisti gulėdamas lovoje. Kol jo bendraamžiai užsiėmė jų amžiui būdingais žaidimais, Viačeslavas Vsevolodovičius labai daug skaitė. Tai buvo postūmis jo intelektualiniam vystymuisi ir tolesnės veiklos krypčiai, gerokai nulėmęs jo gyvenimą. Galbūt ši patirtis leido taip pat atskirti fizinę būseną nuo mentalinės, kuri buvo nepavaldi laikui.
Be abejo, daugeliu aspektų jo veiklos sritį nulėmė ir jo aplinka: būdamas žymaus rašytojo Vsevolodo Ivanovo sūnumi, jis nuo pat vaikystės pažinojo didelius intelektualus. Jis draugavo su Ana Achmatova ir Borisu Pasternaku (apie pastarąjį jis kalbėjo kaip apie ypač paveikusį jo asmenybę), Petru Kapica ir kitais svarbiais asmenimis. Tikriausiai auklėjimo ir savo aplinkos dėka Viačeslavui Vsevolodovičiui buvo nesvetima literatūrinė veikla: jis pats rašė eilėraščius, vertė iš daugelio kalbų poeziją ir grožinės literatūros kūrinius. Savo prisiminimus apie Aną Achmatovą, Borisą Pasternaką ir Romaną Jakobsoną jis užrašė memuaruose.
Kontaktai su visais tais žmonėmis negalėjo nepaveikti ir Viačeslavo Vsevolodovičiaus pilietinės pozicijos. 1958 m. už nesutikimą su oficialiu Pasternako romano „Daktaras Živago“ įvertinimu ir už Romano Jakobsono pažiūrų palaikymą mokslo kongresuose Viačeslavas Vsevolodovičius buvo atleistas iš Maskvos universiteto su „vilko bilietu“, t. y. be teisės dėstyti kitose mokymo įstaigose. Tada jis įsidarbino TSRS MA Tikslios mechanikos ir skaičiavimo technikos institute, kur vadovavo mašininio vertimo grupei, o prasidėjus „atšilimui“ perėjo į TSRS MA Slavistikos ir balkanistikos instituto (dabar – Rusijos MA Slavistikos institutas) Struktūrinės tipologijos skyrių, kuriam vadovavo nuo 1961 iki 1989 metų ir kuriame dirbo iki pat savo mirties.
Pasipriešinimas valdžiai paveikė ir jo disertacijos likimą: jo kandidato disertacijos apie hetitų dantiraščio kalbos santykį su kitomis indoeuropiečių kalbomis, už kurią buvo nutarta suteikti daktaro laipsnį, neaprobavo, o paskui „pametė“ Valstybinė atestacijos komisija, dėl to jam teko ginti kitą disertaciją Vilniaus universitete 1978 metais apie baltų ir slavų veiksmažodžius. Baltistika buvo viena iš svarbiausių temų, nagrinėjamų Viačeslavo Vsevolodovičiaus kartu su V. N. Toporovu ir kitais Slavistikos instituto darbuotojais nuo 1960-ųjų metų pradžios.
Pradiniu tašku buvo Viačeslavo Vsevolodovičiaus ir V. N. Toporovo perskaitytas 4-ame slavistų suvažiavime 1958 metais pranešimas „Dėl klausimo apie baltų ir slavų kalbų seniausius santykius iškilimo“ («К постановке вопроса о древнейших отношениях балтийских и славянских языков»), kuriame buvo iškelta nauja hipotezė apie baltų ir slavų santykius. Šis svarbus darbas apvertė senas nuovokas apie baltų ir slavų santykius ir nulėmė tolesnių nagrinėjimų šioje srityje kryptį. Toliau sekė Viačeslavo Vsevolodovičiaus reikšmingi darbai baltistikos srityje, rinkinio „Baltų ir slavų tyrinėjimai“ sukūrimas (kurio vyr. redaktoriumi Viačeslavas Vsevolodovičius buvo iki pat mirties), baltų-slavų konferencijų surengimas.
Viačeslavas Vsevolodovičius buvo visų mokslinių renginių, vykusių bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Rusijoje, iniciatoriumi ir aktyviu rengėju, dalyvavo visose „Baltrušaičio namuose“ vykusiose konferencijose (net kai jis jau negalėjo dalyvauti fiziškai, jis atsiųsdavo vaizdo įrašus). Po V. N. Toporovo mirties jis ėmėsi vadovauti Vladimiro Nikolajevičiaus prūsų kalbos žodyno kartotekos apdorojimo komisijai, kurioje dalyvavo mokslininkai iš įvairių šalių, o 2009 metais jis tapo Baltų ir slavų tyrinėjimų centro, atidaryto Slavistikos institute, vadovu.
Aktyvi Viačeslavo Vsevolodovičiaus organizacinė veikla pasireiškė ne tik moksliniame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Persitvarkymo metu Viačeslavas Vsevolodovičius dalyvavo demokratinėse reformose, kurios tada atrodė perspektyvios: kartu su Averincevu ir Sacharovu jis buvo tarp naujai išrinktų liaudies deputatų, nuo 1989 iki 1993 metų vadovavo Užsienio literatūros bibliotekai. Jis negalėjo neatsiliepti ir į pasikeitimus Rusijos visuomenėje, įvykusius paskutiniais dešimtmečiais, griežtai apibūdindamas šiuolaikinę valdžią ir vadindamas Putiną „pavojinga asmenybe be žmogaus jausmų“. Kritikuodamas valdžią Viačeslavas Vsevolodovičius vis dėlto aukštai vertino rusų kultūrą ir šalies dvasinį ir intelektualinį potencialą, kuriame matė žmonijos išganymą. Kalbėdamas apie pasaulio likimą, jis sakė: „aš labai myliu Rusiją, daug apie ją galvoju. Bet labiausiai mane domina vis dėlto visas pasaulis ir tai, kaip jį išgelbėti. Pagrindines savo idėjas nuo 1980-ųjų metų aš taip ironiškai suformulavau. Žmonijos išgelbėjimas – tai pagrindinė užduotis. Aš vis dėlto manau, kad jeigu visata dėjo tiek pastangų mus kurdama, mažai tikėtina, kad leistų, jog mes patys save išnaikintume“.
Žmonijos gelbėjimu iš esmės Viačeslavas Vsevolodovičius ir užsiėmė visą savo gyvenimą – ištraukdamas iš nebūties senovės civilizacijų svarbių žinių, sudarančių žmonijos kultūros pamatus, nuotrupas; prasiskverbdamas į smegenų darbo esmę, bandydamas atidengti intelektualinių žmogaus galimybių paslapties uždangą; nuolat sukurdamas ir padaugindamas pasaulio kultūrinius klodus; atskleisdamas įvairių intelektualinio ir dvasinio gyvenimo pusių globalių ryšių naujas perspektyvas, kurios ir yra žmonijos egzistavimo laidas.
Nesinori tikėti, kad tokio masto veikla gali baigtis fiziniam kūnui mirus. Pats Viačeslavas Vsevolodovičius taip sakė viename iš savo intervių apie amžiną gyvenimą: „…kažkoks ryšys su kažkuo išlieka po fizinės mirties, aš apie tai žinau iš specialistų, nagrinėjusių smegenų spinduliavimą. Labiausiai tikėtina dabar atrodo multiverse (skirtingų visatų visumos) modelis, o ne universe (to pasaulio, kuriame veikia mūsų fiziniai dėsniai). Taip, mes nemokame patekti į kitas visatas, ir čia klausimas tas, kaip greitai žmonės išmoks ne tik skraidyti į kitas galaktikas, bet ir persikelti iš mūsų visatos į kitą, kur, visai galimai, yra daugybės čia gyvenusių intelektų pratęsimas. Senovinė rojaus ir pragaro idėja gali būti susijusi su intelekto ir instinkto atskyrimu (nors galbūt ir ne). Bet gali būti vis dėlto, kad intelektuali programa vieno asmens viduje nemiršta, o persiduoda. Kadangi visata sudaryta protingu būdu, greičiausiai yra taip. Šios visatos – galimybių pasauliai“ .
Noosfera, kurios egzistavimas ir poveikis taip aiškiai buvo juntamas bendraujant su Viačeslavu Vsevolodovičiumi, įtraukusi ir Viačeslavo Vsevolodovičiaus intelektualią visatą, kaip mes žinome, nukreipta į ateitį, taigi ji dar gali atskleisti mums ateityje daugybę naujų pasaulių.
__________________
[1] Žr. taip pat jo rinktinių darbų 7 tomus: Rinktiniai darbai iš semiotikos ir kultūros istorijos. T. I (1998): Ženklinės sistemos; Kinas; Poetika; T. II (2000): Straipsniai apie rusų literatūrą; T. III (2004): Darbai iš pasaulinės kultūros ir lyginamosios literatūrologijos; T. IV (2007): Kultūros, meno ir mokslo ženklinės sistemos; T. V (2009): Mitologija ir tautosaka; T. VI (2009): Mokslo istorija. Nesena praeitis (XX amžius); T. VII (2010): Darbai iš mokslo istorijos (Избранные труды по семиотике и истории культуры. Т. I (1998): Знаковые системы; Кино; Поэтика; Т. II (2000): Статьи о русской литературе; Т. III (2004): Работы по мировой культуре и сравнительному литературоведению; Т. IV (2007): Знаковые системы культуры, искусства и науки; Т. V (2009): Мифология и фольклор; Т. VI (2009): История науки. Недавнее прошлое (XX век); T. VII (2010): Труды по истории науки).
Nuostabiam žmogui V. Ivanovui ir puikus straipsnis toks trumpas – kartu įkvepiantis skaitytoją protą, darbą ir tiesą gerbti ir mylėti kaip mylimąją iki paskutinio atodūsio.
Mes turime žvelgti į šį nuostabų žmogų ne tik kaip į mokslininką, bet ir kaip į pranašą, kuris drauge su kitu genijumi Vladimiru Toporovu įžvelgė baltų ypatingą paskirtį gelbstint dabarties pasaulį. Tekste paminėtas Averincevas, lankydamasis sąjūdinėje Lietuvoje taip pat skaitė eilėraštį apie tai, kad jau skrieja per pasaulį BALTASIS RAITELIS, turėdamas omenyje mūsų herbą. Viačiaslavas Visavaldis Ivanovas atskleidė, kad IDE prokalbė niekur nedingo, o iki šiol gyvuoja kiek pakitusi kaip lietuvių kalba — tokią išvadą padarė jis savo disertacijoje.
Kartojau ir kartosiu: NE VIEN LIETUVIŲ tai rūpestis, amžiams išsaugoti PASAULIUI baltų kalbas!
Aūūū! UNESCO!!! Prisimink, kam esi įsteigta!
Šiuo metu svarbiausios grėsmės baltų k. saugai – jos vartojimo erdvių nykimas. Visomis prasmėmis – nykstančia vartotojų mase, t.p. erdvėmis, kur ji vartojama: (ir teritorija, ir valstybės funkcijų sritys, kur išskirtinai tik valstybinė k. vartojama, ir žmogaus veiklos sritys…)
Šlovė Jonui Vaiškūnui išsaugojusiam tokias nuostabias nuotraukas iš Maskvos. Gal jų yra ir daugiau? Derėtų visas paskelbti.