Pagerbti Tverečiaus krašto laisvės kovų dalyviai (nuotraukos) (1)

Nuotraukoje paminklas 1944-1953 m. Tverečiaus apylinkėse žuvusių Vytauto apygardos partizanų atminimui | P. Šimkavičiaus nuotr.

Nuotraukoje paminklas 1944-1953 m. Tverečiaus apylinkėse žuvusių Vytauto apygardos partizanų atminimui | P. Šimkavičiaus nuotr.

„Kai sūnų išleidai į laisvės kovas
Ir ašarą nubraukei tyliai,
Pašvaistė ties pamiške švietė rausva
Ir nešė kulkosvaidžius vyrai.
Tą naktį dangus negesino žvaigždžių,
Aušra nusigandusi švito
Ir kraujas iš daugelio vyrų širdžių
Nudažė Tėviškės arimą. <…>“

B. Mačionio eilėraščio „Kai sūnų išleidai“ posmais, kuriuos perskaitė renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis, ir tylos minute pagerbus žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę, spalio 7 d. Vilniaus karininkų ramovėje prasidėjo „Švenčionijos klubo“ organizuota Tverečiaus krašto laisvės kovų dalyvių prisiminimų popietė. Laisvės kovotojų prisiminimus skaitė Albinas Cibulskas, Danutė Mačiulienė, Vanda Gumauskienė ir Gražina Banevičienė. Tverečiaus krašto didvyriams skambėjo lietuvių liaudies, tremtinių ir partizanų dainos, kurias atliko Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio folkloro ansamblis „Giedra“ (meno vadovė Donata Girdzijauskienė) bei kanklininkė Liongina Jurevičiūtė. Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos valstybės himną.

Tverečiaus krašto laisvės kovotojų keliais

Mintimis apie Tverečiaus krašto laisvės kovotojus pasidalijo A. Cibulskas. Jis pabrėžė, kad didžiausias Tverečiaus ir gretimų Adutiškio, Mielagėnų apylinkių žmonių nuopelnas, kad jie nesuslavėjo ir per ištisus šimtmečius išsaugojo tautos pamatą – gimtąją kalbą.

A. Cibulskas apžvelgė Tverečiaus krašto laisvės kovotojų kelią nuo 1831 metų sukilimo iki 1953 m. – organizuoto partizaninio pasipriešinimo sovietiniam okupantui pabaigos. Renginio dalyviai išgirdo šio krašto kovotojų už laisvę, dalyvavusių 1831 m. sukilime, pavardes – E. Obuolevičiaus, M. Spėčiaus, J. Šiškos iš Dysnos dvaro, taip pat 1863 m. sukilimo dalyvių – Jono ir Mykolo Azarevičių, Augusto Bielinio, Adomo Gylio, Vinco Kulakausko, Vincento Pauliukėno, Mykolo Pundžio, Juozo Riaubos (kunigas, Tverečiaus bažnyčios vikaras), Jono Šulgos. Daugelis iš jų buvo ištremti į Sibirą. A. Cibulskas paminėjo 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvykusį lietuvių suvažiavimą – Didįjį Vilniaus Seimą, kurio nutarimus operatyviai pradėjo vykdyti Tverečiaus krašto valstiečiai. Gruodžio 14-16 d. M. Bielinio, A. Gylio, M. Grigaliūno, A. Papšio dėka buvo sušauktos kelios valstiečių sueigos bei priimtas nutarimas nušalinti viršaitį, seniūnus, uriadniką ir teisėjus, panaikinti dešimtininkų ir policijos postus.

Kalbėdamas apie Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais pranešėjas paminėjo aktyvius pasipriešinimo lenkų okupantams dalyvius – tverečėnus Antaną ir Leoną Bielinius, Kazimierą Kėkštą, Aldoną Kudabaitę, Joną, Juozą ir Leoną Kudabas, Adolfą Lukšą, Bronių Saplį, Liuciją Voldemaraitę ir kitus. Svarbų vaidmenį išsaugant lietuvybę suvaidino Švenčionių „Ryto“ draugija bei Švenčionių lietuvių gimnazija. „Lietuvių veikla Švenčionių krašte parodė tautinį atsparumą, susitelkimą, ir todėl galime geriau suvokti, kodėl daugelis šio krašto vyrų labai sunkiomis aplinkybėmis rado kelią į Lietuvos nepriklausomybės gynėjų gretas. <…>. Gaila, kad šiandien, kada Lietuvoje pagerbiami savanoriai, šventinami jų garbei pastatyti paminklai, Tverečiaus savanoriams atminimo ženklų dar neturime“, – pabrėžė A. Cibulskas.

Toliau pranešėjas labai išsamiai papasakojo apie partizaninę kovą Švenčionių apskrityje, kurios sudėtyje tuo metu buvo ir Tverečiaus valsčius. Ši kova prasidėjo 1944 m. rudenį Antanų girioje pradėjus burtis pirmiems partizanams. Pranešėjas papasakojo apie didžiasaliečių būrio, kuriam vadovavo Albertas Kiškis, kautynes su NKVD kareiviais prie Kudabiškės kaimo, apie didžiulę tragediją Antanų girioje, kai netikėtai užpulti, Lietuvos kariuomenės puskarininkio, vėliau leitenanto Alfonso Griškėno-Karūžio ir saldutiškiečių vado Valdo Kliuko vadovaujami partizanų būriai nesugebėjo pasipriešinti. Kalbėjusysis taip pat priminė apie daug aukų pareikalavusias Kiauneliškio kautynes.

Baigdamas pranešimą A. Cibulskas padėkojo leidinių autoriams, įamžinusiems Tverečiaus krašto laisvės kovotojų atminimą, – knygos „Tverečiaus kraštas“ (2001) sudarytojai Irenai Sėliukaitei, straipsnių autoriams Valdui Striužui, Aloyzui Vidugiriui, leidinių „Palinko liepa šalia kelio…“ (2000) ir „Jų vardus amžinai mes minėsim“ iniciatorei poetei Liudgardai Savickaitei ir istorikui Jonui Juodagalviui, knygos „Nuo arklo – prie ginklo“ (2008) autoriui Valentui Šiaudiniui ir kitiems.

Savo poezijos knygas „Pušyno kelias“ (2005), „Kaip arti Lietuva, kaip toli“ (2012), „Lietuvos termopilai“ (2016) ir kitas renginio dalyviams pateikė „Švenčionijos klubo“ narys poetas Leopoldas Stanevičius.

Genutės Žalnieriūnaitės-Martinkėnienės (Mėta-Žibutė) prisiminimus, perpintus Genutės sukurtomis eilėmis, perskaitė gydytoja Danutė Mačiulienė: – „Kaip gražu, kada saulutė leidžias./ Eglės, pušys siūbuoja taip gyvai./ O dar gražiau, kaip broliai partizanai/ Dainuoja dainą tyliai ir liūdnai./ Ne vieną kartą nusileis saulutė./ Ir ne vieną kartą ji mums užtekės,/ Bet tada jau daina ne miškuose,/ O Tėvynės laukuose skambės“.

„Pirmą kartą partizanus pamačiau prie Antanų miško. Jie tyliai ėjo į miško pusę, ir tas vaizdas užbūrė mane ir nulėmė tolesnį mano gyvenimą nuo 1944 iki 1953 metų. <…>. Apie dešimt mergaičių susirinkome gražioje aikštėje miške. Atėjo gerai ginkluotų gražių partizanų būrys ir jų vadai Karūžis ir Svajūnas. Vadai klausė mūsų: –„Mergaitės, ar jūs žinote, kokie pavojai laukia jūsų? Ar pasižadate neišduoti partizanų ir Tėvynės?“ Mes visos atsakėme: – „Taip, pasižadame“. Tada pasirinkau slapyvardį Mėta. Kada Svajūnas žuvo 1946 metais, žuvusių vieton stojo kiti vadai – Lietuvos karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas ir Švyturys. Prie šių vadų pasirinkau slapyvardį Žibutė. Tada ir prasidėjo pilni pavojų jaunystės metai. <…>“, – tęsė Genutės prisiminimus gydytoja.

D. Mačiulienė išpildė G. Žalnieriūnaitės-Martinkėnienės, gyvenančios Didžiasalyje, prašymą ir perskaitė jos eilėraštį, parašytą jau nepriklausomybės laikais, „Ko verkia Antanų miškai“: „Šaltas Naujų metų rytas,/ Antanų miškas brolių krauju apšlakstytas./ Jie po sunkaus žygio ilsisi ramiai,/ Daugelis jų liko miegot amžinai./ Tarp eglių žalių supiltas kapas,/ Iškilęs kryžius saugo ramybę jų./ Jie išėjo sudie mums nepasakę,/ O motinos neužmerkė jiems mirštantiems akių. <…>“.

Susirinkusieji išgirdo labai gražius ir prasmingus Tautos fondo (Niujorkas, JAV) 1996 metais įteiktus padėkos žodžius, skirtus Genutei Martinkėnienei: „Už gyvosios istorijos paliudijimus Jūsų įnašas ateities kartoms primins lietuvių tautos išgyventas kančias ir dvasinį atsparumą“.

Albinos Patapavičiūtės-Pivoriūnienės (Svaja) prisiminimais pasidalijo šio renginio iniciatorė Vanda Gumauskienė: „1944 metais aš įsitraukiau į pogrindinę veiklą. Daviau priesaiką partizanų vadui Svajūnui, o kai jis žuvo, vadu tapo Rokas. Jam priesaiką pakartojau. Mano slapyvardis buvo Svaja. Sąžiningai vykdžiau visas man pavestas užduotis, eidavau sužinoti kur stribai, paskiau pranešdavau partizanams. Visas žinias apie stribų veiklą man pranešdavo Jonas Berdikšlis iš Smilginiškės kaimo. Jis dirbo Tverečiuje stribu, bet palaikė partizanus. Tik jo dėka pavykdavo išvengti daug nelaimių. <…>. 1944-siais per Kalėdas pas mus užėjo partizanai. Jie buvo labai pavargę. Pavakarieniavę, pailsėję jau ruošėsi išeiti. Tuo laiku mūsų sodybą apsupo stribai, jiems turbūt kažkas buvo pranešęs į Tverečių. Jie pradėjo belstis į duris, reikalavo tuoj atidaryti, nes šaudys. Mes delsėme atidaryti duris, kol partizanai pasiruoš. Atidarius duris partizanai staigiai paleido iš kulkosvaidžių serijas ir taip prasiskyrė sau kelią. Visi gyvi pabėgo. Žuvo daug kareivių ir stribų. Neužilgo stribams į pagalbą atvyko garnizonas. Prasidėjo tikras pragaras. Jie pradėjo šaudyti iš padegamųjų ginklų į visus pastatus. Tai buvo labai baisios akimirkos. Pradėjo degti namas. Aš bėgau pro langą, bet mane stūmė atgal, šaukdami: „Sudeginsim gyvus, jei nepasakysi kas buvo. Kur brolis? Vieną jau nušovėm, kai šunį“. Taip baisiausiais žodžiais šaukdami jie ištraukė mane pro langą iš degančio namo…“.

Seserų Eleonoros ir Stasės Jurgelevičiūčių prisiminimus, kuriuos užrašė buvęs politinis kalinys Juozas Kėkštas, perskaitė „Švenčionijos klubo“ pirmininkė Gražina Banevičienė: „<…>. Pirmą kartą Eleonora pamatė ginkluotus jaunuolius 1945 metais rinkdama miške bruknes. Po to partizanai pradėjo dažniau rodytis ne tik pamiškėse, bet ir pačioj Grigališkėj. Dažniausiai lankydavosi Untanų kaimo jaunuoliai, tapę partizanais, tai Briedis, Alisinas, Pušynas, Žemaitukas, Liūtas, Tigras ir visų jauniausias Mikosiukas. Nuo Adutiškio: Žiogas, Naujalis, Perkūnas, Barzdėnas, Klevas. Nuo Mielagėnų: Aukštaitis, Lokys, Gaidys. Nuo Ceikinių: Norkaitis, Seklys, Klevas. Tverečėnai: Ąžuolas, Jakutis, Žilvitis, Lazdynas, Ričardas, Alksnis ir vėliau prisijungęs Kėkštas, kuris per susišaudymą buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Dar pažinojo Dagilį, Pakalnį, Svajūną, bet, iš kokio krašto jie kilę nežinojo. Nuo Paringio: Bevardis, Dikaras, Bajoras ir Rokas. Dikaras ir Bajoras buvo Roko žmonos broliai, kurie, kaip ir daugelis partizanų, žuvo. Rokas buvo laikomas vadu, bet Grigališkėj jis lankydavosi retai. Roko dukrytę augino Pupienos kaime Spėčiaus Alberto žmona Aldona. Per susišaudymą Pupienos kaime Albertas žuvo, o jo žmoną Aldoną areštavo ir teisė. Apie Roko dukrytės likimą jos nežinojo. <…>“.

Daugelio susirinkusiųjų širdis suvirpino G. Banevičienės jautriai perskaitytos Dianos Glemžaitės eilės „Partizano sesuo“.

Laisvės kovų gynėjų vardai gyvi mūsų širdyse

Genutės Žalnieriūnaitės-Martinkėnienės dukterėčia Aldona Danielienė padėkojo „Švenčionijos klubo“ vadovams ir visiems susirinkusiems už gražią ir gausią prisiminimų šventę, į kurią ji atvyko su savo seserimis Nijole Jurgelioniene ir Birute Adomaitiene. A. Danielienė šiltai prisiminė savo dėdes Joną ir Jeronimą, kurie paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę: „Jie buvo tik du/ Seserų mylimi./ Jie buvo tik du/ Ir mirė abu,/ Kad gyventų kiti.“

Vilniaus vietinės rinktinės karių apygardos pirmininkas  dim. kpt. Jeronimas Kraulys padėkojo renginio dalyviams, kad nepamiršta laisvės gynėjų, ir pabrėžė, kad nepriklausomybės nereikia maldauti iš okupantų, o už ją reikia kariauti.

Vilniaus molėtiškių bendrijos pirmininkas Vilius Maslauskas padėkojo už gražų renginį ir „Švenčionijos klubo“ pirmininkei Gražinai Banevičienei įteikė Almos Šlamaitės knygą „Molėtų krašto šviesuoliai” (2017).

Renginio vedėjas G. Aukštikalnis paakino renginyje dalyvavusius Vilniaus kraštiečių klubų atstovus – joniškėnus, molėtiškius ir švenčioniškius eiti į mokyklas ir žadinti jaunimo susidomėjimą mūsų tautos garbinga praeitimi.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Kaukas:

    Šaunūs, drąsūs Tverečiaus krašto partizanai, ryšininkai, rėmėjai, nuoširdūs ir visi svajoję, kovoję ir sulaukę laisvės tverečėnai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *