J. Vaiškūnas. Atėjo metas pasakyti NE! visokiems kirkilams, kubiliams, skverneliams ir pranckiečiams (24)

Judėjimo „TALKA už Kalbą ir Tautą“ tarybos narys Jonas Vaiškūnas | J. Česnavičiaus nuotr.

Judėjimo „TALKA už Kalbą ir Tautą“ tarybos narys Jonas Vaiškūnas | J. Česnavičiaus nuotr.

Kalba pasakyta 2017 09 22 d. mitinge „Už baltų tautų  vienybę ir valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimą“ prie Vinco Kudirkos paminklo.

Šiandien – istorinė diena, mes, gimtosios protėvių kalbos puoselėtojai, susibūrėme į visuomeninį judėjimą „TALKA už Kalbą ir Tautą“ tam, kad neleistumėme neatsakingiems politikieriams prekiauti ir spekuliuoti mūsų brangiausiomis tautinėmis vertybėmis politiniuose susitarimuose ir sandėriuose.

„TALKA už Kalbą ir Tautą“ imsis visų būtinų veiksmų, siekdama apginti konstitucinį valstybinės kalbos statusą Lietuvoje, ragins, spaus ir vers Seimo narius gerbti, konstitucinį lietuvių valstybinės kalbos statusą. TALKA tvirtai stovi ant bemaž 70 000 piliečių pečių, kurie pasinaudodami konstitucine įstatymų leidybos iniciatyva, Seimui pateikė Lietuvos suvereno – Tautos valią išreiškiantį asmenvardžių rašybos dokumentuose įstatymo projektą pagrįstą latviška užsienietiškų asmenvardžių rašybos patirtimi, nediskriminuojančia Lietuvos piliečių nei pagal jų kilmę, nei šeimyninę padėtį ir užtikrinančią visų piliečių lygybę prieš valstybinę kalbą.

Vincas Kudirka, būdamas jautrus lietuvių kalbos norminimo reikalui, 1890 m sudarytoje instrukcijoje „Statrašos ramščiai“ vieną skirsnį skyrė ir nelietuviškiems tikriniams vardams, rašė: „Svetimus vardus ir pavardes rašome taip, kaip ištariama, o kabėse (skliausteliuose) pridedame kaip rašoma tam tikroje kalboje…“

Tuo metu kai jau ir naujieji Lietuvos valdžios atstovai – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis piktybiškai nepaisydami Lietuvos Respublikos Konstitucijos nei Lietuvos piliečių nuomonės vis garsiau kalba apie tariamų Lietuvos įsipareigojimų Lenkijai vykdymą ir siekia kuo greičiau įteisinti nelietuviškus rašmenis oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose, mes Lietuvos piliečiai vienijamės, kad apgintumėme savo kalbą ir tautą nuo į valdžią papuolusių lietuvių kalbos išdavikų. Atėjo metas suvienijus mūsų jėgas pasakyti ryžtingą NE! visokiems kirkilams, kubiliams, skverneliams ir pranckiečiams!

Ne – Jūs neturite teisės, tauta jūsų neįgaliojo spekuliuoti pačia brangiausia mūsų tautinės tapatybės vertybe – lietuvių kalba!

1988 m. Sąjūdžiu pradėję vaduotis iš rusiškosios sovietinės priespaudos susigrąžinome savo gimtajai lietuvių kalbai valstybinės kalbos teises.

Dabar šias teises vėl  privalome apginti.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Tikrieji:

    tikrieji „kalbininkai“ kirkilai, kubiliai, skvernialiai ir pranskiečiai

  2. Artojas:

    Man arodo, kad seime pakeltas klausimas, kad tėvai turi dugiau užsiimti vakų aulėjimu, kad šeima būtų morali ir išaulėtų dorus piliečius, visiškai teisinga. Taciau seimas ir valdžia turi rūpintis šeimos sąlygų geinimui. Juk tai valdžios pagrindinė pareiga, kad seima ir tauta būtų saugios. O kad dabar betvarkė valdžioje ir kur ritasi tauta ir valstybė mes matome, bet mes nežinome kas ir iš kokių šeimų mus valdo ir mumis rūpinasi. Todėl aš manau kad visi valdadantieji ir užimantys aukštas pareigas turėtų rašyti savo ir savo tėvų išsamias biografijas, o nuslėpus ar suklastojus biografiją turi netekti galimybės patetekti į valstybines pareigas visiems laikams. Žinoma, jei žmogus suprato, dirba Tėvynei, teisingai parašė biograijas , jam draudinų galėtų nebūti.

    • Teisingai, tų, kurie kandidatuoja į Prezidentus, Premjerus, merus, jau rinkimų kampanijos pradžioje turi būti viešai žinoma, kokia jų šeima, kas buvo jų pačių ir jų sutuoktinio(ės) tėvai, kokias pareigas jie užėmė ar užima, o taip pat giminystė ar turėtas, turimas pasitikėjimas buvusių ar dar esamų aukšto rango politikų ir t.t. ir pan. Šiuos reikalavimus būtina įtvirtinti rinkimų, valdžių formavimo įstatymuose. Tai būtų priemonė, nukreipta prieš naudojimąsi giminystėmis, “švogerizmais” ir pan. Lietuvoje politiškai tai labai svarbu. Taigi yra teiktina atitinkama rinkimų įstatymo pataisa. Tai viena. Antra, Lenkija savo reikalavimus dėl raidžių ir kitus Lietuvai kelia vadovaudamasi 1994 m. sutartimi, sudaryta dėl Lietuvos ir Lenkijos šiandieninio liubliniško bendrumo. Šios sutarties terminas baigiasi 2019 metais, ji prasitęstų dar 5 metams, jeigu Lietuva likus metams iki jos termino pabaigos nepraneštų Lenkijai, kad naujam terminui sutarties netęsia. Taigi, ar nederėtų Talkai imtis Lenkijos kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus teisinių pagrindų pašalinimo, t.y. imtis reikalavimų, kad Lietuva praneštų Lenkijai, jog minėtos 1994 metų sutarties naujam terminui nepratęsia.

  3. Vilnietis:

    Apsaugok, Viešpatie, Lietuvą nuo tokių politikų, o nuo priešų tai mes jau patys kaip nors….

  4. Tvankstas:

    KKSP tik skubina kuo greičiau išduoti Lietuvos interesus ir apgauti pasimėgaujant rinkėjus, tai laiko maloniu užsiėmimu – koks nužmogėjimas, tenkinant žmogėdrišką aistrą – suėsti Lietuvą ir lietuvius, paverčiant klusniais vergais.

  5. Kemblys:

    Tie, kas ginasi, niekada nelaimės, nes atsilieka mažiausiai vienu žingsniu nuo puolančiųjų. Reikia pereiti į puolimą. Puolimui reikia jėgų. Be jėgų – bejėgiai. Jei bursis bejėgiai, bus bejėgių susibūrimas. Reikia stiprinti vidines jėgas…

  6. Kaukas:

    Ryžtinga, kovinga Jono kalba. Manau, apginsime lietuvių kalbą nuo tų prakeiktų išdavikų.

  7. Romas:

    Su Jonu ir jo kalba viskas gerai, daugiau tokių žmonių. Bet kaip apginti lietuvių kalbą nuo valdžios ponų savivalės, tai neįsivaizduoju…
    Juk jie visagalei. O mes paprasti piliečiai? Mūsų balsas, kaip šuns… Jis nieko nereiškia. Valdžios ponai jo negirdi.
    Eilinį kartą galime įsitikinti, kaip trūksta demokratijos. Kad jinai tiktai konstitucijoje, o gyvenime jos nėra. Visus sprendimus priima valdžią turinti mažuma. O visuomenės dauguma, paprasti piliečiai – jokios valdžios neturi. Iš to visos pasekmės…

  8. Getas:

    Ne valdžia, o tautos išrinkti tarnai, tačiau visada tarnai iškrypsta, jei tauta jų nepriverčia dirbti Tautos labui. Asociacija “Talka kalbai ir Tautai” gali būti tuo įrankiu, kuris galėtų priversti išrinktuosius darbininkus dirbti, jei mes būsime vieningi ir turėsime skyrius kiekvienoje savivaldybėje ir jos organizuojamus mitingus prie Seimo ir Vyriausybės atvyks nors 10 tūkstančių piliečių su konkrečiais reikalavimais. Jei Seimo narius išdavikiškai balsuojančius ir laužančius priesaiką ir pažeidžiančius Konstituciją ši asociacija paduos į teismą ir pareikalaus atsistatydinti. Būkime vieningi nors kalbos ir Tautos reikaluose.

  9. Romas:

    Tarnai jie tik teoriškai, pagal idėją. Kol tauta, piliečiai abejingi, jie jausis, elgsis, kaip valdžia.
    Piliečių abejingumas iš to, kad jie neturi jokių poveikio priemonių. Tai užburtas ratas…

    Bet Getas teisus, nuo kažko pradėti reikia. Jeigu įvyktų stebuklas – žmonės pradėtų rinktis į mitingus, tai iš anksto reikia labai aiškiai suvokti savo siekius. Kiekvienu atskiru atveju mitingų neprirengsi. Būtina išsikovoti tas pilietines (valdžiai) poveikio priemones. To ką turime – teisę į demokratinius valdžios rinkimus, yra per mažai.

  10. VILNIETIS:

    Pagarba, pritariu!
    Tik dar Naisių Karbauskio nepamirškit.
    O dėl Kubiliaus – tai nors ir nesu jo rinkėjas, tačiau tai vienas iš gerenių Lietuvos politikų. Tad jį čia įvardijote be reikalo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *