R. Grigas: Taikus tiesos sakymas buvo Dievo malonė ir mūsų išsigelbėjimas (1)

Kunigas Robertas Grigas TALKOS mitinge prie Vinco Kūdirkos paminklo Vilniuje 2017-09-22 d. | J. Česnavičiaus nuotr.

Kunigas Robertas Grigas TALKOS mitinge prie Vinco Kūdirkos paminklo Vilniuje 2017-09-22 d. | J. Česnavičiaus nuotr.

Prieš 30 metų vykusiame istoriniame mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvavo, o šiemet jo minėjime kalbėjo kun. Robertas Grigas. Apie tai, kokios mintys kilo praėjus trims dešimtmečiams po šio įvykio, su juo kalbasi „XXI amžiaus“ apžvalgininkas Mindaugas Buika.

– 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge pirmą kartą dar okupacinio režimo sąlygomis buvo pasmerktas slaptas stalininės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos susitarimas, atvedęs į Lietuvos valstybingumo praradimą, ir pareikalauta grąžinti mūsų šalies nepriklausomybę. Kaip vertinate tokį pirmą viešą pasisakymą su aiškiu politiniu ir dvasiniu nusistatymu? Kokios jo pamokos dabarčiai ir ateičiai?

– Kaip žmogus, lietuvis ir katalikas galiu tik labai gerai vertinti. Laikau, kad mano kartai suteikta galimybė išeiti į aikštę (plg. disidento poeto Aleksandro Galičo „Drįsi eiti į aikštę / Tą paskirtąją valandą?“ – tai jis rašė apie būrelį kitaminčių, išėjusių į Maskvos Raudonąją aikštę protestuoti prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją 1968 metais, – ir tuojau pat suimtų) ir jau ne vien savo širdyse, pogrindžio būreliuose ir savilaidoje, bet aikštėje pasakyti, ko mes, kaip tauta, siekiame, ką mylime ir ką smerkiame, buvo didžiulė Apvaizdos dovana. Kaip parodė tolimesni įvykiai, mitingo dalyvių pastangos „kalbėti vardan tiesos nors keletą minučių – paskui tegul užmuš“ mūsų Tėvynei tapo praktiniu Jėzaus pažado išsipildymu: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32). Tai – esminė pamoka dabarčiai ir ateičiai, tad, matyt, nereikia per daug diplomatiškai ir politkorektiškai skaičiuoti, kokios bus tiesos sakymo pasekmės kiekvienam asmeniškai, kaip tai paveiks esamą padėtį, visuomenę. Dievas yra Tiesa, ir kai Jo ištikimai laikomės, kai veikiame iš meilės, visa išeina į gera.

– Kas Jus paskatino tokiame renginyje dalyvauti kartu su savo Tėveliu? Koks buvo Jūsų ryšys su mitingo organizatoriais? Ar asmeniškai prisidėjote prie jo rengimo ir kokiu būdu?

Mitingo rengimo metu jau studijavau Pogrindžio kunigų seminarijoje. Tėvelis (Antanas Grigas, 1925–2009), Leipalingio vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytojas, atvyko su kitais patriotais, nuo sovietų represijų nukentėjusiais žmonėmis, iš tėviškės, Pietų Lietuvos. Aš atvažiavau iš Valkininkų, kur mitingo išvakarėse svečiavausi pas tenai anuomet klebonavusį kunigą Algimantą Keiną (1937 02 21–1962 04 18–2013 01 16). Tiesą sakant, norėjau prieš mitingą atlikti išpažintį pas šį, vieną iš artimesnės dvasios kunigų, kad būčiau didesnėje vienybėje su Dievu galimo arešto ar represijų atveju. Juk jokių garantijų, kad mitingas pasibaigs taikiai, nebuvo, ankstesnės patirtys – 1956 metų Vėlinės, 1972 metų kalantinės – greičiau skatino nusiteikti sovietinių jėgos struktūrų siautėjimui ir suėmimams. Mano šeima laimingu būdu jungė savyje dvi labai savitas ir gyvybingas Lietuvos sritis – mama, Anelė Šlekaitytė, iš Suvalkijos, nuo Vilkaviškio, trijų kunigų kankinių parapijos – Lankeliškių1. Tėvas iš „girių Lietuvos“ – Dzūkijos – kaimo Paveisiejų.

Abi tėviškės, kuriose per gamtos slėpinius ir paprastų kaimo žmonių pasaulėjautą mano vaikiškai sąmonei pirmiausia prakalbėjo Dievas ir Tėvynė, sovietinės buldozerinės melioracijos dabar sunaikintos. Tėvų karta buvo gimusi dar Nepriklausomoje Lietuvoje, matė skausmingą laisvės praradimą, masinių trėmimų siaubą, partizanų kūnus, niekinamus gatvėse. Tėveliai buvo nuoširdžiai tikintys, o tuometinėmis Rytų ir Vidurio Europos sąlygomis tai dažnai reiškė, kad ir neabejingi Tėvynės reikalams. Be ypatingo auklėjimo jie sugebėjo perteikti mums, vaikams, savo gyvenimo patirtis ir nuostatas – pagarbą Tikėjimo vertybėms, laisvos Lietuvos ilgesį, alergiją okupacijai ir bet kokioms išorinėms jos apraiškoms (tėvui paaiškinus, kad tai būtų tautos išdavystė, buvo lengva „neįstoti“ nei į spaliukus, nei į pionierius ar komjaunuolius). Jie perdavė ir tam tikrą vidinę pašaipą karjeristams, prisitrynėliams prie okupacinės valdžios, kurie, anot, Kudirkos, tai darė „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“…

Apie 1974 metus Tėvelis pradėjo gauti atgimusios pogrindžio spaudos, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (numanau, kad iš mūsų apylinkių šviesuolės, Sibiro tremtinės Julijos Ūselytės2, kurią aplankydavo naujosios, sovietmečio knygnešystės kūrėjai kun. Juozas Zdebskis, kun. Sigitas Tamkevičius ir kiti). Apie tą laiką įsijungiau į tų pačių drąsių ganytojų ir veiklių pasauliečių katalikų skatinamą Eucharistijos bičiulių sąjūdį. 14–15 metų – pats tyriausias jaunatviško idealizmo laikas, jei tik turimi geri pagrindai ir teisinga kryptis. „Jūs norite patekti į kalėjimą!“išsigandę mūsų entuziazmo platinti pogrindžio spaudą, minėti uždraustąją Vasario 16-ąją, slapta statyti valdžios naikinamus kryžius, sakydavo man ir bendraamžiams tėvai. Specialiai gal nenorėjome, bet tikrai žavėjomės Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Virgilijumi Jaugeliu ir kitais, skaitydami apie jų teismus ir drąsią laikyseną „Kronikoje“ ar klausydami per užsienio radiją. Ir bent kiek norėjome būti į juos panašūs…

1978 metais pradėjęs studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas), netrukus susipažinau su labiau tautinės politinės srovės bendraminčiais, sudariusiais Lietuvos laisvės lygos (LLL) branduolį, Antanu Terlecku, Juliumi Sasnausku, Vytautu Bogušiu, Vladu Šakaliu, Petru Cidziku ir kitais. Vėliau supažindinau su vilniečiais savo tėvą, ėmėme bendradarbiauti Lietuvos laisvės siekio reikaluose.

Kvietimą į 1987 metų mitingą su trumpu ir aiškiu jo tikslų, laiko ir vietos nurodymu pasirašė keturi žinomi Lietuvos rezistentai – sesuo Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis ir Petras Cidzikas. Jo tekstą pavyko perduoti į Vakarus, ir dar gerokai iki rugpjūčio 23-iosios jį nuolat perdavinėjo Lietuvoje girdimos Vakarų radijo stotys. Taigi pati idėja ir jos įvykdymo galimybės visiems norintiems žinoti buvo žinomos – užsienio radijo laidų okupacijos metais klausėsi, turbūt neperdėsiu taip sakydamas, beveik visa Lietuva. Netikėtai mitingo organizatoriams smarkiai patalkino ar iš per didelio uolumo, ar iš žioplumo oficialioji sovietinė žiniasklaida. Spaudoje, radijuje ir televizijoje pradėta mitingo ir jo rengėjų niekinimo, šmeižimo ir grasinimų kampanija tik dar labiau išgarsino būsimą įvykį. Taigi apie rengiamą tautos protestą sužinojau kaip ir dauguma Lietuvos žmonių irgi bene pirmą kartą mūsų rezistencijos istorijoje, galima sakyti, iš „viešų kanalų“. Atvykau nusprendęs tik pabūti drauge su laisvąja (dvasioje) tautos dalimi, išreikšti solidarumą kovojantiems taikiąją laisvės kovą ir pasimelsti už režimo aukas. Bet, kai pamačiau, kad ne tiek daug yra kalbėtojų, galinčių rišliai, pagrįstai formuluoti mūsų tikslus ir siekius, nutariau kalbėti.

Pasilypėjau ant poeto paminklo postamento ir su jaunatvišku įkarščiu pasiūliau dalyvių miniai nedidelį referendumą: „Jeigu SSRS propaganda sako, kad Lietuva laisvanoriškai įstojo į Sovietijos sudėtį, kad lietuviai neva patys taip balsavo, pakelkite rankas, kas iš čia esančių už tai balsavote?!“ Nulis rankų. „O kas už tai, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma, suvereni valstybė?“ Pakilo rankų miškas. „Tai ne mes balsavome už vergiją Sovietų imperijoje, už mus balsavo gyvulinių traukinių vagonai, kuriuose tūkstančiai lietuvių buvo tremiami į Sibirą!“šaukiau į minią. Žmonės skandavo: „Laisvės! Laisvės!“ Kažkas mėtė į viršų vaiko megztinuką, matyt, ne visai atsitiktinai geltoną-žalią-raudoną… Toji mano improvizacija galėjo KGB ypač nepatikti, nes griovė vieną iš svarbiausių propagandinių mitų apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į „sovietinių tautų šeimą“. Tikriausiai už tai paskui buvau primuštas, sulaukiau grasinimų susidoroti. Tai tiek, be jokio išankstinio įsipareigojimo ar planavimo, Viešpats leido prisidėti prie šio Tėvynei svarbaus proveržio.

– Kas garantavo taikią mitingo eigą ir sovietinių jėgos struktūrų sprendimą jo smurtu neišblaškyti? Gorbačiovo perestroikos nuostatos ar pamaldus katalikiškas bruožas, galiausiai nulėmęs ir vėlesnę Atgimimo sėkmę?

– Sąlyginai taikų mitingo vyksmą, kaip gyvenime dažniausiai būna, garantavo visa „puokštė“ priežasčių, kurios visos ne be Apvaizdos numatymo atsiranda… Gorbačiovui ir Kremliui tuo metu labai reikėjo parodyti Vakarams, kad paskelbtoji pertvarka ir viešumas nėra dar viena eilinė apgaulė, kad net tokie „nacionalistai ir ekstremistai“ lietuviai gali susirinkti Vilniaus centre, viešai kalbėti kompartijos neaprobuotus dalykus, ir jų jau neišvaiko, nemuša guminėmis lazdomis, išsyk neareštuoja. Be abejo, tiek Maskvos, tiek marionetinė LSSR valdžios mieliausiai būtų sutrukdžiusios, neleidusios mitingui įvykti ir apsidžiaugusios, jei organizatoriai ar dalyviai, išsigandę agresyvios juodinimo kampanijos ir grasinimų, būtų nesusirinkę. Bet yra čia Lietuva, kurią ne taip lengva įbauginti.

Neabejoju, kad išlaikyti nesmurtinį mitingo (ir vėlesnių masinių Sąjūdžio renginių) pobūdį padėjo krikščioniškų politinės kovos nuostatų laikymasis, ypač sesers Nijolės Sadūnaitės, pradėjusios mitingą, raginimas melstis ir už okupacijos aukas, ir už nelaimingus budelius, mūsų persekiotojus. Jis davė toną tolimesnei mitingo krypčiai. Jeigu kas nors iš dalyvių būtų pasiūlęs eiti akmenimis daužyti LKP CK langų ar šturmuoti KGB rūmus, sovietams būtų atsiradusi saldi galimybė visus sukišti į „voronokus“ (belanges milicijos mašinas), o Vakarų demokratams mandagiai paskelbti, kad teko tramdyti smurtaujančius teroristus, kitaip su jais juk negalima… Laimė, kad taip neatsitiko.

– Kokią reikšmę turėjo 1987 metų mitingo dvasinė pergalė tolesniems Lietuvos laisvės siekiams, ypač iškeliant valstybinės nepriklausomybės atstatymo tikslą ir tam telkiant visuomenę bei katalikų bendruomenę?

– Manau, kad tai buvo gera repeticija – lengvas požeminis seisminis smūgis prieš 1988 metų Sąjūdžio „cunamio bangą“, kurio okupacijos užtvaros jau nebeįstengė sulaikyti. Žmonės išgirdo ir pamatė, kad galima išeiti į aikštę, kalbėti tai, ką iš tikrųjų galvoji, viešai kelti tikslus, apie kuriuos priespaudoje svajojo kelios tautiečių kartos. Juk, jeigu įsigilintume, vėlesnieji masiniai Sąjūdžio mitingai Vilniaus Vingio parke, Kauno Santakoje, net tautos sąmonėjimui labai reikšminga tremtinių karstų sugrąžinimo iš tremies vietų akcija ir 1989 metų Baltijos kelio fenomenas – visi jie vyko mūsų pirmojo mitingo dvasia: taikus tiesos sakymas, tautos teisių ir politinių tikslų siekimas per moralinį apsivalymą, per sąžinę, kaip rašė ir skaitė mitinguose Atgimimo poetas Kęstutis Genys. Ir jokių kvietimų susidoroti su buvusiais skriaudėjais, keršyti kolaborantams buvo Dievo malonė, mūsų išsigelbėjimas. To, deja, ar dėl vadinamojo karšto temperamento, ar dėl kitokių istorinių kontekstų pritrūko laisvės siekiančioms Kaukazo ir Ukrainos tautoms. Ir rezultatų skirtingumą matome…

– Nors mitingo rengėjams baudžiamųjų bylų jau nebuvo iškelta, tačiau iš anksto buvo sutelkti komunistinis aktyvas ir KGB agentūra galimoms provokacijoms ir smurtiniam susidorojimui. Dėtos propagandinės ir administracinės pastangos renginį diskredituoti, o tas neteisingumas, veidmainystė ir melas turbūt tik sustiprino ryžtą siekti išsivadavimo?

– Negrabiai surengta mitingo (dar neįvykusio) diskreditavimo kampanija, įprastai aiškinant, kad jo rengėjai yra „liaudies priešai“, „JAV imperialistų parankiniai“ ir „Vakarų slaptųjų tarnybų agentai“, pasitarnavo mitingui kaip galinga reklama, kurios savo jėgomis niekaip nebūtume įstengę suorganizuoti. Apie akcijos rengimą, idėjas (kad ir pateiktas sovietinių prakeiksmų terminologija), išgirdo ir nuošaliau buvusi, okupacijos ir trėmimų temų vengusi ar apie Molotovo–Ribentropo paktą negirdėjusi visuomenės dalis. Taip visada nutinka, kai ideologinė propaganda bando paneigti tikrovę. Yra geras posakis: „Nuo tikrovės neužsidarysi, ji – abipus durų“.

1987 m. rugpjūčio 23-ioji. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Lietuvos patriotai pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą, atėmusį iš Baltijos šalių laisvę | Archyvinė nuotr.

1987 m. rugpjūčio 23-ioji. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Lietuvos patriotai pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą, atėmusį iš Baltijos šalių laisvę | Archyvinė nuotr.

– Prieš aktyvesnius mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvius buvo panaudoti KGB būdingi bauginimo, terorizavimo ir smurto metodai. Tai teko patirti ir Jums. Gal galėtumėte tai prisiminti ir įvertinti iš 30 metų perspektyvos?

– Praėjus kelioms dienoms po mitingo, naktį, įvairiose vietovėse, kur tuo metu gyvenome, seserį Nijolę Sadūnaitę, kunigą Roką Puzoną ir mane sučiupo sovietų slaptųjų tarnybų „keturkampiai berniukai“ (tokie boksininkų kompleksijos), sugrūdo į mašinas ir iki paryčių vežiojo po miškus, aiškindami, kokios klaidingos mūsų idėjos, ir grasindami susidoroti.

Kun. Rokas Puzonas, Sibire gimęs lietuvių tremtinių sūnus, mitinge Vilniuje nedalyvavo, bet tądien sakydamas pamokslą Čiobiškio (Širvintų r.) bažnyčioje, išsamiai papasakojo, ką Lietuvai reiškia rugpjūčio 23-ioji diena ir dėl ko žmonės renkasi prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Matyt, už tai KGB nutarė ir jį savo metodais „pamokyti“. O iš 30 metų perspektyvos… Tada, kai sėdėjau mašinoje suspaustas tarp dviejų gerai įmitusių smogikų, ir jie demonstratyviai klausinėjo vienas kitą, ar paėmė kastuvą (suprask, duobei iškasti), paskui įsuko klampiu keliuku į pelkėtą mišką, buvau vienas, reikėjo daugiau maldos, kad galėčiau atlaikyti tą grėsmės spaudimą. Po ketverių metų, Sausio 13-ąją, Vilniuje mirčiai žiūrėjome į akis jau drauge su visa tauta. Ir buvo kur kas lengviau, netgi kažkaip džiaugsminga, jeigu taip, vienybėje su bendraminčiais, siekiant teisingumo savo Tėvynei, tektų ir palikti šį pasaulį.

– Neseniai, kalbėdamas istorinio mitingo 30 metų sukakties minėjime, teisingai pastebėjote, kad, nors Lietuvos valstybingumą ir saugumą garantuoja priklausymas Europos Sąjungai ir NATO, nuolat tenka atlaikyti kultūrinę rusiškojo imperializmo indoktrinaciją ypač žiniasklaidos priemonėmis. Gal galėtumėte priminti pagrindinius šio reiškinio bruožus?

– Paminėjau tai, ką visi žinome ir matome, – Lietuvos, jau nepriklausomos valstybės, žiniasklaida, ypač su „Lietuvos rytu“ susijusios medijos, vis negali atsiskirti nuo rusiškosios informacinės „bambagyslės“. Būtų visai nieko blogo, jeigu mūsų žiniasklaida būtų taip susijusi su kaimyninės Latvijos, Skandinavijos, Vakarų Europos ar JAV kultūros ir informacijos kanalais. Pasirinkdami kokybišką ir objektyvią produkciją, suteikdami savo žiūrovams ir klausytojams galimybę paįvairinti gana monotonišką informacijos lauką kiek skirtingu mentalitetu, pateikimo stiliais, įvairesniais vertinimais (ne vien tiktai dominuoti siekiančios „vienos teisingos“ kairuoliškai liberalistinės ideologijos), iš tikrųjų plėstume akiratį ir padėtume siekti visuomenei intelektinės, dvasinės brandos.

Tačiau šiuo metu, užuot supažindinusi žiūrovą su tikrai vertingais pasaulinės kino klasikos kūriniais, skatinančiais mąstymą ir ne patį primityviausią meninį skonį, ne viena televizija mums bruka rusiškų kriminalų, „blatnųjų“ pasaulį, ekranuose aukštinami čekistai, milicininkai, jų kabinetuose mirga Lenino, Stalino, Dzeržinskio portretai. Norėdamas būti savo Mokytojo, Kristaus, dvasios, ir tiems nelaimingiems blogio imperijos kūrėjams linkiu Dievo gailestingumo. Vis dėlto tokia nesuprantama perteklinė jų transliacija į mūsų tautos, nuo nežmoniško jų režimo kaip reta kas nukentėjusios, smegenis, jau dvelkia kažkokiu sadomazochizmu. Ar galite įsivaizduoti Izraelio televiziją, nuo ryto iki vakaro transliuojančią siužetus apie Hitlerį, Gebelsą, Geringą tokiame patraukliame, beveik žavėjimosi kontekste? Reikia turėti lietuviškos savigarbos. Reikia visose srityse ugdytis imunitetą klaidinančioms istorijos interpretacijoms.

– Išlikusį Rusijos kultūrinį kolonializmą turbūt sustiprina ir perdėta, dirbtinai primetama kalbinė įtaka. Neseniai teko pasidomėti, kodėl viename kabelinės TV tinkle tarptautinis žinių kanalas „Euro News“ pas mus transliuojamas tik su rusišku vertimu ir nėra galimybės žiūrėti originalo (anglų) kalba. Buvo atsakyta, kad lietuviai visada buvo ir išliks rusų kalbos zonoje ir anglų kalba jiems nereikalinga. Ar bereikia stebėtis, kad, esant tokiai nuomonei, Valstybės saugumo departamento ataskaitose nusiskundžiama, jog didelė Lietuvos gyventojų dalis informaciją gauna iš ideologiškai angažuotų Rusijos TV kanalų?

– Kaip minėjau, reikia ugdytis (brandžios, už savo tautos likimą atsakingos asmenybės uždavinys) ir ugdyti (valstybės, kultūros, švietimo įstaigų uždavinys) sąmoningą nuostatą saugoti tautinę ir kalbinę, dvasinę, kultūrinę tapatybę. Tai yra Dievo mums dovanotas talentas, kuriuo žmonijos sode esame ypatingas, savitas, dėl to vertingas ir įdomus augalas. Turime pareigą ir atsakomybę tą savastį išsaugoti ir kuo tobuliau išskleisti. Čia priklauso ir gebėjimas išmintingai atmesti žalojančias įtakas, sąmoningai gintis nuo perdėtų poveikių, kenkiančių tautos savitumui, tapatybei ir dvasiniam integralumui. Gera mokėti kaimynų ir tolimų brolių ar sesių kalbas, pažinti jų kultūras, bet neturime leistis persmelkiami tiek, kad prarastume save, savo tautinę „asmenybę“. Tai aktualu vyresniajai kartai, pagrindinei tų rusakalbių kanalų naudotojai, dėl rusifikacijos poveikio patyrusiai ne tik kalbines, bet ir kultūrines („zonos“ žodynas, lagerio mentalitetas, baudžiavinė vergo apatija ir nihilizmas) deformacijas. Turime vaduotis iš jų, nes tik taip galime padėti sveikti dar labiau jų paveiktai rusų tautai (nes ilgiau murdėsi ir tebesimurdo nelaisvėje). Bet tai tinka ir jaunesnei kartai, kuri jau nebevartoja SSRS kolonializmo instrumentu buvusios rusų kalbos. Ji, jaunoji karta, turi nuoširdžiai budėti, kad kalbinės ir kultūrinės tautos tapatybės nestelbtų perdėtas anglų kalbos įsivyravimas.

– Mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo sukakties minėjime pabrėžėte, kad, priešinantis tai rusiškai žemo lygio kultūrinei invazijai su istorijos iškraipymu, panieka kitoms tautoms ir žmogiškajam orumui, reikia skatinti platesnį susipažinimą su pozityviąja Vakarų kultūra, ginant tradicines krikščioniškas ir tautines vertybes, stiprinant natūralią šeimą, kaip nacionalinio gyvenimo pamatą. Gal galėtumėte priminti šias svarbias nuostatas, kurias įvardijote kaip kovą už idealus, prieš 30 metų atvedusius į istorinį mitingą?

– Turime priešintis būtent žemo lygio kultūrinei ir politinei įtakai. Atremti propagandinę invaziją, nes ja siekiama mūsų sąmonę „apvirškinti“, okupuoti, kad ir nesiunčiant į kraštą realios kariuomenės su tankais ir raketomis. Yra tokių jūros žuvelių, kurios, neįstengdamos apžioti už save didesnio grobio (mūsų atveju – negali apžioti, nes esame NATO), tarsi išverčia savo skrandį į išorę, kad jo sultys, apsėmusios nusižiūrėtą gyvūną, parengtų pietums. Taip elgiasi klaidinanti, demoralizuojanti propaganda. Neturime „nurašyti“ rusų – jie, kaip ir kiekviena tauta, yra Dievo vaikai. Neturime atmesti jos pozityvios kūrybos. Tačiau kažkodėl rusakalbiuose knygynuose matau daugybę storų tomų patetiškais pavadinimais, iš kurių viršelių žvelgia sovietiniai diktatoriai, budeliai ir šnipai. Ir nepamatysi (kruopščiai ieškojau) nei Amalriko, nei Bukovskio, nei Šafarevičiaus ar kitų disidentų knygų… Šitokia tendencija Lietuvoje neturėtų tęstis.

Minėjime sakiau, kad mums reikia sveiko lietuviško nacionalizmo (neniekinančio ir neengiančio kitų tautų, bet rūpestingai saugančio lietuviškąją tapatybę), sveikos lietuviškos rusofobijos (neskatinančios priešiškumo rusams, bet racionaliai saugančios nuo aptartų liguistų įtakų iš Rytų kaimynės), sveiko lietuviško tradicionalizmo (pagarbos prigimtinei vyro ir moters šeimai, krikščioniškosioms vertybėms ir paveldui, sveikam ir blaiviam gyvenimo būdui). Išmintingai laikydamiesi šių istorinės mūsų patirties patvirtintų veikimo krypčių, įgyvendintume anuomet į laisvės mitingą mus vedusias viltis.

– Pabrėžėte ir tai, kad būtina remti visas pastangas, kuriomis siekiama sustabdyti iš sovietmečio paveldėtą Lietuvą užplūdusį alkoholio tvaną.

– Taip, pritariu dabartinės valdžios pastangoms riboti visuotinę alkoholizaciją visais įmanomais būdais – ir ribojant pardavimo laiką, ir vietas, ir vykdant akcizų politiką visų alkoholinių gėrimų atžvilgiu. Girtuoklystė yra didžiausia tautos nelaimė, gresianti ir fizinei, ir dvasinei jos egzistencijai. Labai piktinantis ir veidmainiškas yra dalies žiniasklaidos, įvairių politikos ir kultūros viešųjų asmenų virkavimas, kai girtavimas ar narkotikų vartojimas tampa skaudžių netekčių, žudynių priežastimi, kai apsvaigę tėvai užmuša savo vaikus, vienas kitą ar kaimynus. Va tada pasipila iš visų „nuomonės formuotojų“ pagraudenimai: kur žiūri valdžia, ką veikia policija, kokie mes, lietuviai, nevykėliai, savižudžiai ir kiti šimtąsyk girdėti užstrigusios saviniekos plokštelės motyvai. O kai tiktai kokia nors valdžia pamėgina alkoholio potvynį stabdyti, riboti ar bent iš degalinių svaigalus pašalinti, tuojau puolama aiškinti, kad ne taip reikėjo, kad ne riboti, o šviesti, auklėti reikia, „kultūringai girtauti“ mokyti reikia, kad sužlugs dabar sportas, verslas ir kultūra (kokia katastrofiška turėtų būti visuomenės būklė, jeigu be alkoholio pardavimo lėšų biudžetas neišgalėtų finansuoti gyvybinių valstybės funkcijų)…

Ar tie ponai pagalvoja, ką jie šiuo argumentu tariamai už svaigalų sklaidos neribojimą pasako: kad asmens laisvės pažeidimas – neturėti prieigos prie alkoholio, kiek, kur ir kada nori… Ir nenutrūkstamai liejasi patyčios humoro ir politikos šou iš Karbauskio, iš Verygos. Neleis mums, matai, „kultūringai nusigerti“… Tiek ir terūpi tiems alkoholio laisvės gynėjams nužudyti ar beglobiai vaikai, avarijose žuvusiems kryželiai pakelėse. Iš tikrųjų reikia šviesti, mokyti blaivaus gyvenimo grožio, įstatymais riboti svaigalų prieinamumą, liautis reklamuoti mirtį. Deja, ir šiandien, ir rytoj televizijoje matysite pakylėtu balsu skelbiamą daugkartinį įkyrų degtinės siūlymą, kaip tai yra vyriška, kaip „lietuviška“, kaip neatsiejama nuo draugų ir sporto. Apgailėtina…

– Pokalbiuose su antisovietinio sąjūdžio dalyviais visada iškyla dabar provokuojantis klausimas – „Mes ne už tokią Lietuvą kovojome“. Jūs, kaip katalikų dvasininkas, turbūt galite pripažinti, kad sovietmečiu šventovės buvo pilnos maldininkų, komunizmo ir KGB teroras nepalaužė lietuvių religinės savimonės, garantavo ir gyvesnę tautinę rezistenciją. Dabar juntamos sunkios sekuliarizmo pasekmės – moralinis nuosmukis, dvasinių pašaukimų stoka, katalikų pasauliečių neveiklumas. Turbūt reikalingas ir principinis Bažnyčios atsinaujinimas, įveikiant „primityvų klerikalizmą“ (tai – popiežiaus Pranciškaus mintys), kad stipri katalikybė užtikrintų nacionalinį išlikimą ir pažangą, kaip buvo visais istorijos laikotarpiais?

– Žinoma, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“! Nes juk tebekovojame. Kova už Tiesos ir Meilės (Dievo Karalystės) triumfą šiame pasaulyje nesibaigia ties kokia nors konkrečia data, kad ir labai svarbia – Kovo 11-ąja, Sausio 13-ąja ar 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai mūsų Tėvynę paliko paskutiniai okupacinės armijos kariai. Kova tiek asmens, tiek tautų gyvenime tęsiasi iki Amžinybės, kol Viešpats pakvies. Ir kiekvieną dieną, kol esame čia, mes galime ir turime padaryti kažką, nuo ko Lietuvoje, per ją ir žmonijoje būtų daugiau gėrio, laisvės ir solidarumo. Tas pat pasakytina ir apie Bažnyčios, Tikėjimo bendrijos gyvenimą. Kiekviena nauja karta turi savus uždavinius. Vaizdžiai sakant, pagal sąžinės kvietimą ir savo laiko iššūkius turi surengti savąjį laisvės mitingą, išsikelti tikslus, pasiskirti darbus ir prisiimti už juos atsakomybę.

– Neseniai surengtame istorinio mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo minėjime vieni aktyvūs pirmojo mitingo dalyviai nepanoro atvykti, kiti kaltino, kad neleista pasisakyti. Kur yra tokių nesutarimų ištakos, kurios trukdo visuomenės telkimui, patriotiniam jaunosios kartos ugdymui, kelia galimos išdavystės pavojų, kaip tai atsitiko 1940-aisiais?

– Nesutarimų ištakos ir priežastys nuo seno žinomos ir net labai paprastai viename Maironio „Marija, Marija“ posme išsakytos: „Ir kūno silpnybė, / Ir žemės puikybė, / Ir pragaro juoda dvasia /…/“ Ir pirmojo mitingo dalyviai nebuvo idealiai vieningi – skyrėsi kai kurie veikimo metodai, pažiūros, strategijos ir taktikos veikiant pogrindyje, siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Garbė jiems, kad dėl esminių, svarbiausių vertybių gebėjo sutarti ir vieningai veikti. Todėl ir laimėjome.

Dėkoju už pokalbį.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *