G. Navaitis. Idėjos naujo šimtmečio Lietuvai (18)

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Plečiasi nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“. Jos tikslas – pakviesti žmones siūlyti idėjas naujo šimtmečio Lietuvai.

Jau pasiūlyta keisti kompensuojamų vaistų apmokėjimą, skatinti žmonių fizinį aktyvumą, skirti lengvatines paskolas jaunimui, įkurti pozityvių žinių laidą ir pan. Geros idėjos, bet ar jos gali iš esmės keisti mūsų gyvenimą, kurti klestinčią Lietuvą?

Veikiausiai, norint pasiūlyti esminį pokyti, teks pasvarstyti kuria linkme eina modernios šalys. O juose vis populiaresnės laimės ekonomikos idėja.

Populiaresnė, nes nuo praėjusio amžiaus pradžios moderniose šalyse turto pagausėjo dvigubai – trigubai. Laimingų žmonių – tik keliais procentais. Tai paskatino naujai pažvelgti į visuomenės tikslus, ieškoti laimingesnės visuomenės kūrimo kelių. „Ekonominis vystymasis buvo priemonė didinti gerovę, bet dabar jo nebepakanka. Politikos tikslu turi tapti visuomenės laimė“, – tokiais žodžiais, pristatydama „Laimės politikos manifestą“, į visuomenę kreipiasi Pasaulinio Gamtos fondo (PGF) Suomijos padalinio generalinė sekretorė Liza Rohveder (Liisa Rohweder).

Laimės politika yra naujas politinis požiūris, išreiškiantis idėjas tų, kurie mano, jog politinėje sferoje būtina rasti naujus sprendimus, nubrėžti naują kursą aukštesnio visuomenės laimės lygio link. Manifeste pateikiami argumentai, kad kiekvieno piliečio dalyvavimas prasmingoje bendroje veikloje, naujos gerovės kultūros bei gilesnių žmogaus santykių sukūrimas gali paversti laimės siekį įgyvendinamu.

Tradicinė ekonomika siekia maksimalaus pelno, kurį tapatina su BVP (bendru vidaus produktu). Laimės ekonomika siekia didesnio socialinio teisingumo ir aukštesnio visuomenės laimės lygio, kurį tapatina su BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksu. Laimės ekonomikos šalininkai vadovaujasi nuostata – veiksmai didinantys visuomenės laimę didina ir jos turtingumą, nes laimingas žmogus sugeba daugiau sukurti. Todėl laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė.

Laimės ekonomikos įgyvendinimas nėra vienas veiksmas, bet apima pokyčius daugelyje sričių. Šiandieną sukaupta daug idėjų ir praktinės patirties leidžiančios didinti BNL, todėl žinotume nuo ko pradėti ir kur eiti.

Ką visų pirma reikėtų padaryti siekiant laimės ekonomikos Lietuvoje?

Reikėtų žinoti kur plaukia Lietuvos „laivas“, o todėl pradėti matuoti tai, kas svarbu. Įvertinti visuomenės laimės pokyčius, įtraukti BNL indeksą į valstybinės statistikos rodiklius. Žinoti kas laimingesnis jauni ar vyresni, vyrai ar moterys, gyvenantys kaime ar mieste. Ar nekeista, kad Lietuvos biudžetas kone vienuolika milijardų, o rasti 10-20 tūkstančių eurų skirtingų gyventojų grupių laimingumo pamatavimui pritrūksta? Toks „trūkumas“ skatina klausti: „gal valdžia nenori žinoti kas ir kodėl nesijaučia gerai, nes žinant tektų nors ką daryti, nes žmonės aiškiau supratų ne tik mįslingą BVP, bet ir savo gyvenimo pokyčius.

Visuomenės laimė neatsiejam nuo socialinio teisingumo. Todėl turto gausėjimas turi būti naudingas visiems. Juolab, kad didelis turtas tai valdžia, o demokratinėje visuomenėje valdžia priklauso piliečiams. Taigi laimės ekonomika siūlo progresiškai apmokestinti itin didelis turtą. Ne butą ar mašiną, ką nuolat kėsinasi padaryti Lietuvos valdžia, o turtą, kuris neskirtas vartojimui. Ekonomistas T. Piketi (Т. Piketty) pateikia įtikinamus paskaičiavimus, kad pakaktų padidinti didelio turto apmokestinimą ir atsirastų galimybės bent 50% padidinti atlyginimus bei pensijas, išspręsti daugelį kitų socialinių problemų. Tam tereikia apmokestinti didesnį nei 1 milijono eurų turtą dar 1 % daugiau, o didesnį nei 1 milijardas eurų turtą 10% daugiau.

Kitas laimės ekonomikos sprendimas – trumpinti darbo laiką (suprantama nekeičiant atlyginimų dydžio). Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik 7 – ajame  praeito amžiaus dešimtmetyje. Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios, informacinės technologijos. Abejojantiems ar galime sau tai leisti tiktų priminti, kad Lietuvoje vis dar yra bedarbių, todėl darbo laiką sutrumpinus dešimtadaliu atsirastų kas darbą nudirbtų. O abejojantiems ar nepradėsim blogiau gyventi galima priminti, kad Lietuvos statistikos departamento skelbia – vienas gyventojui Lietuvoje per metus sukuria turto už 19100 eurų, Estijoje – 18600, Lenkijoje – 17500, bet vidutinis darbuotojas už vidutinę darbo valandą gauna – Lietuvoje 6,2 euro, Estijoje – 9,0; Lenkijoje – 7,6 eurus.

Mokyklos tikslu turėtų tapti laimingo žmogaus savybių ugdymas. Psichologija jas gerai ištyrė. Dalis tų savybių įgimtos, o kitos – išugdomos, tačiau Lietuvos mokyklos vis dar  orientuotos į rinkos ekonomikos dalyvio ugdymą. Jos gali geriau ar blogiau atlikti savo užduotį, tačiau jų tikslas, parengti sugebantį konkuruoti daugiau gaminant asmenį, nesikeičia. Nemažiau svarbu, kad universitetai nebūtų laikomi aukštesnio lygio profesinėmis mokyklomis. Išsilavinimas yra gėris savaime, nes daugelyje šalių atlikti tyrimai patvirtino – aukštesnio išsilavinimo žmonės laimingesni. Todėl reikia, kad nuolat didėtų turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičius ir būtų plečiamas nuolatinis mokymas/mokymasis visą gyvenimą.

Laimingas gyvenimas ir klestėjimas įmanomas kai žmogus žino, kad yra atsakingas už save, kad jo sprendimai svarbūs. Viltis, kad žmonėmis pasirūpins valdovas ar išmintingas elitas niekur ir niekada nepasitvirtino.  Todėl laimės ekonomikos prielaida tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme. Taigi tektų keisti referendumo, kurio taip bijo Lietuvos politikai, įstatymą. Nemažiau svarbu atkurti tikėjimą teisingumu, kuris irgi yra svarbi visuomenės laimės prielaida. Todėl būtinas visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Paminėti veiksmai įgyvendinant laimės ekonomiką yra pirmaeiliai. Šiandieną sukaupta daug idėjų ir praktinės patirties leidžiančios didinti visuomenės laimės lygį, pasiekti, kad augtų net tik BVP, bet ir BNL. O jam augant išspręstume daugelį šiuolaikinės Lietuvos problemų – mažėtų emigracija, nes nebesinorėtų laimės ieškoti svetur, nyktų savižudybės, nes laimingi žmonės nesižudo.

Post scriptum. Neretai įdomiausia straipsnio dalis būna jo pabaiga. Čia irgi taip nutiks. Šiuo metu daugelyje šalių diskutuojama apie laimingesnės visuomenės kūrimo prielaidas. Projektas „Idėja Lietuvai“ gali tapti tokios diskusijos postūmiu mūsų krašte. Jo organizatoriams nusiųsti siūlymai padės kurti laimingesnę Lietuvą. „Alko“ skaitytojui pakanka skirti pusę minutės ir paspaudus čia pritarti pokyčiui, galinčiam pakeisti visų mūsų gyvenimą.

Autorius yra Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: